Pagrindinis puslapis Sena Voruta Visada buvau ir esu tik lietuvis…

Visada buvau ir esu tik lietuvis…

Pasirodė Vilniaus lietuvių veikėjo, 1939–1940 metais Vilniaus miesto burmistro, provizoriaus Konstantino Stašio gimimo 130 metų jubiliejui skirtos parodos katalogas su nuotraukomis, dokumentais, atsiliepimais spaudoje.
 
Daugybė nuotraukų
 
Parodos ir katalogo sudarytoja Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė – K. Stašio vaikaitė. Katalogas 500 egzempliorių tiražu išleistas bendrovės „Petro ofsetas“. Dvidešimt katalogo puslapių – A3 formato geros kokybės popieriaus lapai, kuriuose apie 150 nuotraukų iš asmeninio D. Juchnevičiūtės-Vaivadienės archyvo, tekstai iš įvairių dokumentų, leidinių, laiškų. Paskutiniame 20 puslapyje – nuskenuoti fragmentai iš publikacijų spaudoje, tarp kurių didelė dalis yra ir fragmentai iš publikacijų apie K. Stašį „Vorutoje“.
 
Didžiąją katalogo dalį užima nuotraukos. Tarp daugybės tokių, kuriose K. Stašys, jo artimieji, kolegos ar kiti tų laikų iškilūs žmonės paprasčiausiai pozuoja prieš fotokamerą, yra ir įdomesnių reportažinių kadrų, tokių kaip Lietuvos kariuomenės įžengimas į atgautą Vilnių 1939 m. spalio 28 d., jūra žmonių tos dienos pamaldose prie Aušros Vartų, K. Stašio sveikinimai Lietuvos kariuomenei ir jos generolui V. Vitkauskui. Yra ir nuotraukų iš K. Stašio kelionių į užsienį – Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją, Lenkiją, Latviją.
 
Katalogo puslapiai nesurišti, tik sudėti į aplanką. Galbūt tam, kad paprasčiau būtų juos prireikus imti po vieną ar įsirėminti.
 
Puoselėjo lietuvybę
 
Katalogo moto – citata pirmajame leidinio puslapyje, K. Stašio atsakymas 1939 m. vienam žurnalistui, paklaususiam, kokiai visuomenės grupei jis save priskiria: Visada buvau ir esu tik lietuvis. Savo veikloje stengiuosi visada jungti visus lietuvius, kas man praktikoje netrukdė pripažinti, kad reikalingos yra įvairios politinės grupės ir reikia su jomis bendradarbiauti. Politinių srovių ir idėjų veikimas yra reikalingas, nes tai liudija tautos gyvumą.
 
Kiekvienas leidinio puslapis skirtas vienam iš K. Stašio gyvenimo atkarpų ar vienai iš su jo asmenybe susijusių temų. Tai informacija, nuotraukos apie jo tėviškę, tėvus, seseris, brolius, šeimą, giminaičius, tarp kurių itin didelę reikšmę K. Stašio gyvenime turėjo jo dėdė ir krikštatėvis kunigas Konstantinas Stašys, stipriai parėmęs krikštasūnį jam mokantis gimnazijoje ir studijuojant universitete. Tai pasakojimai apie K. Stašio darbą provizoriumi ir mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dalyvavimą lietuvybę puoselėjančiose organizacijose, tapimą pirmuoju Vilniaus burmistru Lietuvai atgavus sostinę ir tremtį į Sibirą, iš kurio jis jau nebegrįžo.
 
Daug veiklos sričių
 
Visi katalogo puslapiai pavadinti pagal temas. Puslapyje, pavadintame „Valakupiai“, pasakojama apie K. Stašio namą ir parką Valakupiuose, kur, kaip ir K. Stašio bute mieste, buvo neoficiali lietuviškų klausimų sprendimo vieta. Čia rinkosi įvairių organizacijų, Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto nariai. Kad lenkų saugumui būtų sunkiau sekti, įvairius susibūrimus būdavo stengiamasi pateikti kaip giminių ir draugų susiėjimus. „Kultūra, paveldas“ – apie K. Stašio bei jo šeimos siekį puoselėti lietuvybę rengiant įvairius kultūrinius renginius, lietuvių liaudies meno parodas. K. Stašiui ir Rapolui Mackevičiui spaudoje paskelbus protestą prieš arkivyskupo R. Jalbžykovskio ir kurijos sumanymą parduoti Katedrai suaukotus meninę vertę turinčius gobelenus ir gautas lėšas panaudoti Katedros remontui, gobelenai nebuvo parduoti.
 
Puslapyje „Tautinės mažumos“ sužinome, kaip K. Stašys atstovavo lietuvių tautinei mažumai kongresuose Ženevoje, kaip dėl lietuvių skriaudinimo rašo skundus Lenkijos valdžiai ir Tautų Sąjungai. Kataloge pateikiama informacijos ir apie K. Stašį kaip vieną iš žymiausių Vilniaus kolekcininkų numizmatų, turėjusį didelę kolekciją retų ir brangių egzempliorių.
 
K. Stašys dalyvavo svarbiausių švietimo ir paramos organizacijų vadovybėje – švietimo organizacijos „Rytas“, Labdaros, Lietuvių kooperacinio banko, kurio vienas iš steigėjų taip pat buvo, veikloje, ilgiausiai buvo Laikinojo (Tautinio) Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku, nes, kaip atsiminimuose rašė Antanas Juknevičius: kaip Lietuviškos valdžios atstovas Vilniuje A. Smetonai ir kitiems jis buvo labiausiai priimtinas, iš jaunų dienų pelnęs pasitikėjimą, tiesus, nesiblaškantis, populiarus pažangių lenkų sluoksniuose, tarp ukrainų, žydų, baltarusių.
 
Burmistru pabuvo trumpai
 
Kaip Vilniaus lietuvių tautinio komiteto pirmininkas K. Stašys pasveikino ir į atgautą Vilnių įžengusią Lietuvos kariuomenę, be kita ko, sakydamas: Mes esame tikri, kad su jumis, mūsų brangieji broliai – kariai, grįžta į Vilnių mūsų garbingų didvyrių Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto kilni lietuviškoji dvasia, kuri mokėjo sumaniai vadovauti šio krašto įvairioms tautoms, užtikrindama visiems be jokių skirtumų gyventojams jų gyvybės ir dvasios reikalus, darbo ir turto apsaugą. Iš savo pusės mes, šio krašto lietuviai, trokštame atstatyti karo ir kitų nepalankių aplinkybių sunaikintą Vilniaus ekonominį ir kultūrinį gyvenimą ir iškilmingai pasižadame atiduoti visas savo jėgas aktingam ir darniam bendradarbiavimui su Lietuvos vyriausybe, kuriai stengsimės padėti jos kilnioje krašto tvarkymo darbuotėje. Valio mūsų brangioji Tėvynė Lietuva! Valio jos garbingoji kariuomenė!
 
1939 m. gruodžio 6 d. K. Stašys buvo paskirtas Vilniaus burmistru ir, kaip sakė viename pranešime spaudai Vilniaus miesto statybos ir pagražinimo reikalai, vienas didžiausių darbų mieste bus Katedros aikštės tvarkymas, jog norima ją taip sutvarkyti, kad ji būtų mūsų tautos tradicijų ryškintoja. Daug Vilniaus tvarkymo planų K. Stašiui nepavyko įgyvendinti – 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.
 
Svarbiausios datos
 
K. Stašys gimė 1880 metais Veseliškių vienkiemyje Rokiškio apskrityje, Elžbietos ir Antano Stašių šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Mintaujos (vėliau Jelgava) gimnazijoje, iš kurios su grupe 33 lietuvių moksleivių 1896 m. buvo pašalintas, nes atsisakė kalbėti maldas rusiškai. Gimnaziją galėjo baigti tik Rusijos gilumoje – Samaroje. Dorpato (Tartu) universitete 1902–1908 studijavo farmaciją, įgijo provizoriaus kvalifikaciją. 1908 m. vedė Zuzaną Alunan – latvių teatro tėvu vadinamo Adolfo Alunano dukterį, apsigyveno Laižuvoje, dirbo savo vaistinėje. 1909 m. sulaukė dukters Konstancijos. 1911 m. su Juozu Tumu-Vaižgantu įkūrė Blaivybės draugiją, dirbo jos pirmininko pavaduotoju.
 
1914–1918 metais buvo mobilizuotas, su šeima pasitraukė į Rusiją, dirbo karo lauko ligoninių vaistinėse. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į lietuvišką veiklą, rūpinosi, kad čia išliktų lietuvybė, lietuvių mokyklos ir spauda. Kelis kartus buvo išrinktas Laikinojo lietuvių komiteto pirmininku. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė gamtą ir chemiją. Buvo lenkų okupacinės valdžios sekamas, 1937 metais suimtas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą, apkaltintas kaip rengęs sukilimą, kuriuo siekta prijungti Vilniaus kraštą prie Lietuvos. Neįrodžius kaltės, nubaustas pinigine bauda ir paleistas.
 
1939 m. Sovietų Sąjungai įžengus į Vilnių, buvo suimtas ir įkalintas. Tarpininkaujant Lietuvos vyriausybei, paleistas prieš Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d. sveikino į Vilnių įžygiavusią Lietuvos kariuomenę, pasirašė Vėliavos iškėlimo aktą.
 
1939 m. gruodžio 6 d. – 1940 m. birželį ėjo Vilniaus burmistro pareigas. 1941 m. birželio 17 d. su žmona, dukra ir dviem vaikaitėmis išvežtas į Altajaus kraštą. 1942 m. Barnaule atskirtas nuo šeimos, apkaltintas antisovietine agitacija tremtyje bei šnipinėjimu prieš SSRS, nuteistas mirties bausme. Apie jos įvykdymą duomenų nerasta.
 
Nuotraukose:
 
1. Į atgautą Vilnių įžengusios Lietuvos kariuomenės sutikimas. Centre: Vilniaus Tautinio komiteto pirmininkas K. Stašys
2. 1946 m. į Južną pirmą kartą atvyko fotografas. Iš kairės: Dainora Juchnevičiūtė, Zuzana Stašienė, Raminta Juchnevičiūtė, Konstacija Juchnevičienė
3. Lietuvos kariuomenę sveikina Vilniaus Tautinio komiteto pirmininkas K. Stašys, 1939 X 28
 
Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 4.

Naujienos iš interneto