Trakų gimtadienyje-nenutrūkstamas ryšys su mūsų senolių puoselėta kultūra

Trakų gimtadienyje-nenutrūkstamas ryšys su mūsų senolių puoselėta kultūra

Kazimieras Šliužas, „Trakų žemės“ žurnalistas, www.voruta.lt

Penktadienio pavakarys naujojoje renginių ir poilsio erdvėje Galvės ežero Vytauto Didžiojo krante per 701-ąjį senosios sostinės gimtadienį nukreipė apmąstymams. Kas esame mes? Kokios mūsų sąsajos su Tautos istorija dabartyje ir ateityje?

Nenutrūkstamas paveldas

Nenutrūkstamą ryšį su mūsų senolių puoselėta kultūra edukaciniame renginyje demonstravo lietuvių dvasinio ir kulinarinio paveldo sergėtojai. Simboliška, kad gerbti paveldą, mokytis, atrodytų, smulkių darbelių, kuriuos vis labiau išguja tingaus gyvenimo patogumais ir savo uždarbiais besirūpinantys prekybininkai, bent per edukacinius renginius paskatinami vaikai – tie, kurie ateityje galės neužmiršti savo tėvų, senelių ir protėvių palikimo.

Duona kasdienė jau seniai tapusi anaiptol ne šventa. Ją kepti patiems jau nebelieka ne tik žaliavų, bet ir žinių, nors tai visada buvo lietuvių labiausiai garbinamas produktas.

Miglė Dalgedaitė nuo Žuklijų, kaimo prie Vilkokšnio ežero, išsaugojusi tikros, kvapnios ruginės duonos kepimo gudrybes, kurių ne taip ir daug– reikia tik raugo iš rupių ruginių miltų ir šiek tiek kantrybės. Tik bėda, kad Lietuvoje jau mažai kas rugius augina, daugiausia tik kviečius. O ir ruginiai miltai fabrikiniai raugui netinka – tokius, kokių reikia, ponios Miglės žiniomis, Lietuvoje mala tik 3–4 ūkininkų malūnai. Ji prireikus miltų atsisiunčia iš Kauno rajono Pranciškaus malūno.

Ne ką mažiau negu ruginių miltų reikia ir kantrybės. „Su raugu reikia būti visą laiką, – sako M. Dalgedaitė. – Tai ne mielės, kurių galima nusipirkti bet kada, o raugas minta bakterijomis, kurių jam turi visada užtekti. Mat mielės yra grybų kilmės, o raugas – bakterijų. Mielėms reikia daug šilumos ir jos labai greitai dirba, akyse pakelia tešlą. Pavyzdžiui, užminkius tešlą su mielėmis, ji iškils per valandą, o su raugu – per 5–6 valandas.“

Kita vertus, anot jos, duonos su raugu ir kvapas, ir skonis visiškai kitas, ir žmogaus tolerancija natūraliai duonai kita. „Mielės duoda saldumo, o raugas – rūgštumo, kuris ne visiems patinka, nes didina rūgšties kiekį skrandyje“, – sako ji.

M. Dalgedaitė sako kasdien duonos nekepanti, „cik sau“ arba svečiams pavaišinti, nes reikia kaskart pečių užkurti, nors duonelė kepa neilgai, mažesni kepaliukai 30–40 minučių. „Anksčiau iš duonkubilio paimdavo tešlos, uždėdavo ant ližės, pašaudavo į pečių, bet gerą saują raugo visada palikdavo, kad nepritrūktų ir vėlesniems kepiniams: pabarstydavo miltais ir, kad labai neišdžiūtų, uždengdavo drobiniu rankšluosčiu“, – pasakoja.

Anot jos, toks raugas gali ramiai išsilaikyti apie dvi savaites, bet jį reikia nuolat „pamaitinti“ rupiais ruginiais miltais. Bakterijų nepamaitinus ilgesnį laiką, visas raugas žūva.

Pasigaminti raugo galima ir pačiam, bet tik iš rupių ruginių miltų, kurių mažai kas pagamina. Tai tokia glausta šventosios duonelės istorija.

Ne šventųjų darbas

Bene populiariausias vaikams renginyje buvo lipdymo iš molio stalelis, kuriam vadovavo trakietė Jurgita Radžiūnaitė, Trakų kultūros centre turinti molio keramikos studiją „Keramika Trakuose“. „Kai kurie studijos lankytojai, čia lankęsi nuo pirmos klasės, keramikai liko ištikimi ir būdami septintokai, ar netgi dvyliktokai. Ateina ir suaugusiųjų. Tai meniškos sielos žmonės. Vaikai per renginį mokėsi kočioti molį, o paskui jau bandė ir šį tą nulipdyti“, – sakė ji. Buvo matyti, kad visiems tai labai įdomu, juolab kad ir paaiškinama ne tik lietuviškai, nes prireikė ir rusų kalbos, pavyzdžiui, bendraujant su ukrainiečiais, kurių renginyje buvo nemažai. Daugumai tai pirmoji pažinties su moliu, keramika patirtis.

Gaila, išdegti molinius kūrinius nebuvo galimybių – teks kišti į savo krosnis namuose kas jas turi, arba iš bėdos – dujinės ar elektrinės viryklės orkaitėse.

Trakų žemės smėlingos, bet ir čia molis, aptinkamas paupiuose, smėlingas, netinkamas lipdyti, todėl atsivežama iš Kuršėnų arba kitų molingesnių Šiaurės Lietuvos rajonų.

„Molio staliuko“ vedėja rodo ir keletą savo darbų, kurių vienas – Trakų salos pilyje laikomo ąsočio kopija, pagaminta pagal Viduramžiais buvusią madingą juodosios keramikos technologiją.

„Tai to paties molio apdirbimo technologija, kuri skiriasi tuo, kad išdegama specialiu būdu: gaminys išdegamas krosnyje, kurioje degimo pabaigoje būna labai daug dūmų ir mažai oro. Tada anglis susijungia su moliu ir nebūna išplaunama. Tai suteikia ir papildomo tvirtumo“, – sako Jurgita.

Miego lėlytės

Tikra žemaitė, labai kūrybinga socialinė pedagogė Rasa Povilionienė, dirbanti „Ežerėlio“ darželyje, mokė rišti skudurines lėles. Iš tikrųjų tai netoks paprastas darbelis, koks gali atrodyti. Pradėjus nuo galvos rutuliuko, parodoma, kaip suveržti ir pagaminti sijonėlį, kaip atrasti vietos ir kaip pagaminti rankas. Tai ilgas ir kruopštus darbas, kuriam iki gatavos lėlytės prireikė gero pusvalandžio netgi edukacijoje dalyvavusiam kantriam vyriškiui.

Rasa prisigalvojusi visokių mitų apie lėlytes, jų charakterius, turimas dvasias. Galų gale tai ne kokios barbės iš parduotuvės, o tikros, pačių sukurtos, todėl tokios brangios ir niekuo nepakeičiamos lėlytės, kurios visada padėdavo ir užmigti, ir atsibusti, ir pabendrauti.

Renginyje vaikai patys karpė spalvingus popieriaus lapus, lankstė, gamino įmantrius šventinius atvirukus Trakams.

Pramoga tėveliams ir mamytėms – čia pat nukaldintos monetos ir medaliai, kurių kaina – nuo 2 iki 50 eurų, priklausomai nuo metalo taurumo ir gaminio dydžio. Kiek tokių monetų buvo nukalta per porą valandų – komercinė paslaptis, nors gal ir nemažai, nes bent po 2–3 kartus ausis vis pavirpindavo kūjo, trenkiamo į monetos trafaretą, pokštelėjimas.

Prisikėlęs kunigaikštis

Besibaigiant edukacijai, į Vytauto Didžiojo krantą rinkosi vis daugiau trakiečių susitikti su atgimusiais kunigaikščiu Kęstučiu ir kunigaikštiene Birute. Atplukdyti laivu, kunigaikštis su visa svita išdidžiai nužingsniavo surinktos laikinosios scenos link. Prasidėjo garsiosios legendos apie Kęstučio ir Birutės meilę inscenizacija, lydima ugnies kūrenimo, muzikos ir Baroko ir Renesanso šokių. Trakų Karališkojo teatro režisierės Justinos Bendinskytės režisuotoje misterijoje, be teatro aktorių, dalyvavo ir Trakų kultūros rūmų darbuotojai, šokio ir ugnies teatro „Čiutyta“ mergaitės, Rūdiškių šokio teatro „Solė“ šokėjos. Buvo ir kviestinių svečių, bet apie 80 proc. vaidintojų – trakiečiai.

Trakai turi seną legendą, kurios niekas niekaip taip ir nesugebėdavo panaudoti: paviešinti, paaiškinti, parodyti. Priminti Trakų susikūrimo istorijos detales visada gerai, ypač miesto gimtadienio proga“, – „Trakų žemei“ kalbėjo misterijos žiūrovas.

Paskui jau buvo didžėjai, koncertas, muzikinis jaunimėlis. Trankus koncertas užtruko iki vidurnakčio.

Kitą dieną ant to paties kranto buvo joniškiečių piknikas. Svečiai parodė miuziklą.

Vakare į renginį susirinko gausybė dalyvių. Visada taip būna per šventes.

Dar ne pabaiga

Trakų kultūros rūmų direktorė Indrė Mateuss džiaugėsi pavykusia tris dienas trukusia miesto gimtadienio švente.

Pasak jos, Trakų r. savivaldybės mero Andriaus Šatevičiaus iniciatyva pakviesti joniškiečiai buvo įsimintina dovana Trakams. „Mūsų komanda padarė viską, ką reikėjo. Esame patenkinti savo darbu. Šį kartą pavyko viskas taip, kaip norėjome. Paskutinę dieną, sekmadienį, buvo šaunu žiūrėti profesionalaus Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį, režisuotą Valentino Masalskio. Buvo beveik pilna salė žiūrovų, kaip ir mačiusiųjų joniškiečių miuziklą“, – didžiavosi renginiu I. Mateuss.

Anot jos, buvo labai smagu, kad su svečiais aktyviai dalyvavo gausybė vietos gyventojų.

Kultūros rūmų direktorė pripažįsta, kad šiemet Trakų gimtadienis nebuvo toks pompastiškas kaip pernykštis 700 metų jubiliejus, tačiau juk ir renginio biudžetas, suprantama, gerokai kuklesnis. „Tai nebuvo jubiliejus, bet viską įgyvendinti pavyko ir techniniu, ir kūrybiniu požiūriu“, – sakė I. Mateuss.

Pernai, švenčiant 700 metų jubiliejų, dalyvių buvo 4–5 kartus daugiau nei šiemet, nors ir dabar jų buvo beveik šimtas, įskaitant kviestinius svečius, o vien Trakų rajono rajono – apie 60, tačiau programa šiemet maža kuo nusileido, juolab kad pabandėme įtraukti ir ežerus, ir naująją Vytauto Didžiojo kranto erdvę.

Ji įsitikinusi, kad po metų bus 702-eji, ne tokie svarūs. Matyt, gimtadienis bus švenčiamas ir kitąmet, nors gal ne tris dienas kaip šiemet, gal dviejų dienų užteks, bet labiau, anot jos, teks pasistengti per 710-ąsias metines.

Kazimiero Šliužo nuotraukos

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto