Laureatė G.V.Petrošienė ir mecenatas LR Seimo narys K.Starkevičius. S.Daubaraitės nuotr.

Sofija DAUBARAITĖ, Kaunas, www.voruta.lt

Jau per du dešimtmečius Lietuvos žurnalistų draugija sausio mėnesį  tarp Trijų Karalių ir  sausio tryliktosios  teikia savo kasmetinę Stasio Lozoraičio vardo premiją ,,Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Šiais metais vertinimo komisija ši garbingą apdovanojimą skyrė žurnalistei Gražinai Viktorijai Petrošienei.

Sausio 9.d į Istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Kaune rinkosi žurnalistai iš Kauno,  Vilniaus, politikai, dvasininkai, įvairių visuomeninių organizacijų  atstovai iš įvairių Lietuvos  vietovių. Premijos įteikimo šventė buvo pradėta poetų J. Strielkūno ir J. Marcinkevičiaus eilėmis, kurias skaitė aktorė Olita  Dautartaitė.

Premijos laureatės curriculum vitae pristatė praėjusių metų laureatė, ,,Lietuvių godos“ vyr. redaktorė M.  Šaknienė ir sveikinimo žodį tarė praėjusių metų laureatas kardinolas S. Tamkevičius.

G.V. Petrošienė gimė Tauragės rajone. Baigusi Viduklėje  S. Stanevičiaus vidurinę mokyklą išvyko bandyti laimės  į Vilniaus Universitetą. Kaip pati premijos laureatė priminė, tai buvo visai kiti laikai. Ir niekas jos nelydėjo nei į Vilnių, nei kas laukė prie universiteto vartų, kol bus išlaikyti egzaminai. O ir atvyko ji į Vilnių sunkvežimiu ,,ant viršaus“. Bet egzaminai buvo išlaikyti  ir  namiškiams    tokią džiugią žinią siuntė telegrama.

Baigus žurnalistikos mokslus, prasidėjo darbas, kuris tęsiasi iki šiol. Visus tuos penkis dešimtmečius nesiskirta  su savo profesija. Teko padirbėti rajoniniame daugiatiražiniame laikraštyje. 1989 m. su grupele entuziastų atkūrė vieną iš pirmųjų prieškario laikraščių ,,Ūkininko patarėją“. Tai buvo dvasios atgaiva, kaip prisiminė laureatė, kai pradėta leisti laisva , necenzūruojama spauda. Lietuvos skaitytojams ir meno žmonėms  ilgą laiką buvo pažįstama  kaip kultūros ir meno savaitraščio ,,Nemunas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja, tuo pačiu metu talkino Marijos radijui, rengė laidą ,,Atokvėpio valandėlė.“ Šiuo metu-žurnalo ,,Rasos“ vyr. redaktorė.

Kiek per tuos metus kalbinta ,kaimo  žmonių , valdininkų,  menininkų Kiek parašyta straipsnių, kas juos suskaičiuos.  Kiek dienų ir naktų praleista redaguojant tekstus, ruošiant maketus, budint spaustuvėse.

Kalbėdami apie G.V. Petrošienę, kaip žurnalistę, negalėtume nutylėti jos visuomeninės veiklos, tai būtų lyg nuslėpta pusė gyvenimo. Ji buvo viena 1991 metais atkurtos Lietuvos  žurnalistų draugijos atkūrėjų, išrinkta LŽD Kauno skyriaus pirmininke, Centro valdybos nare, vėliau ne vieną kadenciją valdybos  pirmininke. Daugelį metų organizavo ir rūpinosi S. Lozoraičio vardo premijos  teikimu, ieškojo mecenavimo, rašė projektus fondams.

Dirbant „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje žurnalistei teko savo akimis matyti, koks buvo sunkus žmonių grįžimas  prie savo atgautos ir neatgaunamos žemės. Kaip  pati žurnalistė sako, gal todėl  negalėjau likti abejinga, norėjau prisidėti  prie žemdirbių organizacijų atkūrimo, jų vienijimo. Tai būtų ir Žemės ūkio rūmai, ir Lietuvos ūkininkų draugija. Lygia greta daug laiko  skyrė ir skiria kultūriniam šviečiamajam darbui. Kiek surengta konferencijų, literatūrinių skaitymų, susitikimų su skaitytojais ir ne tik Kaune. Ji pažįstama daugelio Lietuvos miestų ir miestelių žmonėms, kurie dalyvavo susitikimuose su literatūros ir meno kūrėjais, naujų knygų ir meno kūrinių pristatymuose, kuriuos rengė ir rengia G.V. Petrošienė.

Entuziazmas ir darbai nesibaigia ir  šiandien. Laureatės triūsas įvertintas ne vienu LR ministerijų padėkos raštu, yra apdovanota Kauno miesto burmistro J. Vileišio pasidabruotu medaliu, o dabar V.G. Petrošienei buvo suteiktas LŽD draugijos Stasio  Lozoraičio vardo ,,Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatės vardas, užrišta atminimo juosta, įteikta premija, kurios mecenatas jau daug metų yra Seimo narys, ūkininkas Kazys Starkevičius ir jo šeima.

Laureatę sveikino žurnalistai, Seimo nariai, Kauno tarybos nariai,  ankstesni premijos laureatai, laureatės krašto žmonės, visuomeninės organizacijos. Buvo daug gėlių, LR seimo narys A.Ažubalis padovanojo tautinę vėliavą, daug įteikta kolegei autorinių knygų. Ir daug  nuoširdžių linkėjimų: apie sąžiningą žurnalistiką, ilgus ir kūrybingus metus.. O laureatė, dėkodama už jos įvertinimą ir pagerbimą, sakė: ,,Norėčiau, kad kelias į S. Lozoraičio, mūsų vilties prezidento išsvajotą Lietuvą trumpėtų sparčiau. Ir kviečiu visus susitelkti, kad ta svajonė kuo greičiau išsipildytų“.