Stanislavas Šuškevičius – prie TSRS žlugimo prisidėjęs pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas

Stanislavas Šuškevičius – prie TSRS žlugimo prisidėjęs pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas

Stanislavas Šuškevičius. Socialinių tinklų nuotr.

Dr. Aliaksandras Adamkovičius, www.voruta.lt

Stanislav Stanislavovič Šuškevič (baltarusiškai Станіслаў Шушкевіч gimė 1934 m. gruodžio 15 d. Minske, Baltarusijoje, mirė 2022 m. gegužės 3 d. Minske, Baltarusija) Sovietų Sąjungos ir Baltarusijos valstybės veikėjas ir politikas, Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas 1991–94 m., 1991 metais pasirašęs Bialovežos susitarimą, patvirtinusį TSRS iširimą.

Ankstyvieji metai ir mokslinė veikla

Stanislavas Šuškevičius gimė 1934 m. gruodžio 15 d. Minske. Tėvai buvo mokytojai. Tėvas – Stanislavas Piotrovičius Šuškevičius, valstietis, rašytojas, 1930-aisiais represuotas, išleistas į laisvę 1956 m. Motina – Aliona Ludvikovna Romanovskaja, nuskurdusio Lenkijos bajoro, geležinkelio darbuotojo dukra, rašytoja.

1951 metais S. Šuškevičius baigė mokyklą sidabro medaliu, 1956 metais – Baltarusijos valstybinio universiteto (BVU) Fizikos-matematikos fakultetą, o 1959 metais – Baltarusijos TSSR mokslų akademijos Fizikos institutą, radiospektroskopijos specialybę. S. Šuškevičiaus sukurta sistema ir 1961–1963 metų pramonės pasiekimai užsienyje buvo pastebėti tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

1963 m. S. Šuškevičius BVU apsigynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją tema „Fizikiniai aptikimo imtuvų aptikimo principai“. 1963–1965 m. –  BVU Branduolinės fizikos katedros docentas. 1966–1970 m. – Minsko radijo technikos instituto mokslinio darbo prorektorius. 1970 metais visasąjunginiame moksliniame-tiriamajame optinių ir fizikinių matavimų institute (VNIIOFI) apsigynė daktaro disertaciją „Signalų informaciniai parametrai“. Nuo 1971 m. – BVU Branduolinės fizikos katedros vedėjas. 1972 m. gavo profesoriaus vardą. 1982 m. jam suteiktas BSSR nusipelniusio mokslo ir technikos darbuotojo vardas. 1991 m. buvo išrinktas BSSR mokslų akademijos nariu korespondentu. S. Šuškevičius parengė 33 fizikos ir matematikos mokslų kandidatus, buvo 5 daktaro disertacijų vadovas.

Profesorius buvo kviečiamas skaityti paskaitas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR, Jenskyje – 1976 m. ir 1978 m.), Jugoslavijoje (Liublianske – 1966 m.), Lenkijoje (Jogailos u-te – 1974 m., 1994 m. ir 1997 m.), JAV (Harvarde – 2000 m.; Jeilyje – 2001 m.). 1999–2000 m. dirbo Wood Wilson tyrimų centre Vašingtone.

Visuomeninė, politinė ir valstybinė veikla (1986–1991)

1989 m. Baltarusijos valstybinio universiteto visuotiniame susirinkime iškeltas kandidatu į SSRS liaudies deputatus, laimėjo rinkimus. 1990 metų gegužę jis paliko Tarybų Sąjungos komunistų partiją (TSKP). 1990 m. buvo išrinktas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. lapkričio 24 d. tapo „Demokratų srauto“ deputatų grupės koordinatoriumi BSSR Aukščiausiojoje Taryboje. 1990 m. gegužės 19 d. Šuškevičius buvo išrinktas į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pirmojo pavaduotojo postą.

1991 metų rugpjūčio 19–21 dienomis Maskvoje įvyko rugpjūčio pučas, kai nemažai aukštų sovietų vadovybės pareigūnų bandė surengti valstybės perversmą. Prasidėjus pučui, Šuškevičius pareikalavo skubiai sušaukti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir neeilinę sesiją. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos vadovybė nenorėjo pučistų veiksmų pripažinti neteisėtais, o tai iš tikrųjų reiškė jų veiksmų palaikymą. Esant tokiai situacijai, Šuškevičius ir Baltarusijos liaudies fronto (BNF) parlamentinės opozicijos lyderis Zianonas Pazniakas pradėjo rinkti deputatų parašus dėl neeilinės Aukščiausiosios Tarybos sesijos sušaukimo.

1991 m. rugpjūčio 24–25 dienomis įvyko neeilinė Aukščiausiosios Tarybos 5-oji sesija. 1991 m. rugpjūčio 25 d., žlugus Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) pučui, Baltarusijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Nikolajus Dementėjus buvo priverstas atsistatydinti iš parlamento pirmininko pareigų. Atsistatydinęs Stanislavas Šuškevičius laikinai ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas. Svarbiausi šioje sesijoje parlamento priimti teisės aktai buvo įstatymas „Konstitucinio įstatymo statuso suteikimas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos deklaracijai dėl Baltarusijos TSR valstybinio suvereniteto“ ir potvarkis „Konstitucinio įstatymo statuso suteikimas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos deklaracijai dėl Baltarusijos TSR valstybinio suvereniteto. Baltarusijos TSR politinė ir ekonominė nepriklausomybė“.

Baltarusijos vadovas (1991–1994)

1991–1994 m. laikotarpį, vykstantį Baltarusijos Respublikos politinės sistemos pertvarkos procese, galima apibūdinti kaip „kovos dėl valdžios ir valdžios tipo pasirinkimo laikotarpį“.

1991–1994 m. Baltarusijos politinis gyvenimas buvo sutelktas į tautos ir valstybės kūrimo klausimus. Sprendžiant šiuos klausimus, susidūrė dvi vizijos: nomenklatūrinė ir nacionalinė, pabrėžianti suvereniteto vertę, būtinybę užtikrinti nepriklausomybę nuo Rusijos, baltarusizaciją ir tautinio tapatumo atkūrimą. Požiūris į tautinę problemą, istoriją ir kalbą skirstė politinio gyvenimo dalyvius pagal priklausomybę ekspartinei nomenklatūrai ir opozicijai.

Netrukus po to, kai atsistatydino iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigų, S. Šuškevičius savo bendravimą su parlamento dauguma apibūdino taip:

„Man netinka šio parlamento dauguma. Nesinori kurti naujos visuomenės, dauguma dabartinių deputatų nori grįžti į senąją. Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko tapti Aukščiausiosios Tarybos vadovu. 1991 m. rugpjūtį komunistų dauguma patyrė fantastišką išgąstį, o mano išrinkimas tapo „didžiuliu sutapimu“, o ne dėsningumu.

Pagal pasaulėžiūrą S. Šuškevičius gali būti laikomas nuosaikiu nacionalistu, o jo pozicija dėl baltarusių tautinio ir kultūrinio atgimimo buvo identiška BNF parlamentinės opozicijos pozicijai. Kalbėtojo ir opozicijos nesutarimai buvo susiję su politinių ir ekonominių reformų Baltarusijoje tempu.

Baltarusijai atgavus valstybinę nepriklausomybę, BNF parlamentinė opozicija pareikalavo Aukščiausiosios Tarybos deputatų daugumos priimti įstatymus dėl nacionalinės valiutos ir finansų bei kredito sistemos, kariuomenės, muitų sistemos ir sienų bei tarptautinių santykių ambasadų lygmenyje. Be to, BNF pasisakė už tarybų likvidavimą ir perėjimą prie savivaldybių valdymo sistemos, ekonomikos reformos rinkos pagrindu, tautinės kultūros ir tautinės tapatybės atgaivinimo. Tačiau Baltarusijos parlamentas lėtai kūrė atitinkamą teisinę bazę.

Baltarusijos liaudies fronto įkūrėjas Zianonas Pazniakas, charakterizuodamas daugelį 1990-ųjų pradžios Baltarusijos vadovybės atstovų, įskaitant S. Šuškevičių, teigia, kad jie „susikūrė komunistinėje sistemoje, paliko ją spaudžiant aplinkybėms, bet niekada neatsisveikino su jos įpročiais ir psichologija, liko viena koja – Minske, kita – Maskvoje“.

Stanislavo Šuškevičiaus nesutarimus su opozicija pirmiausia lėmė klausimas dėl Baltarusijos nepriklausomybės. 1991 m. gegužės 21 d. Šuškevičius nepritarė Zianono Pazniako siūlymui 1990 m. liepos 27 d. BSSR valstybinio suvereniteto deklaracijai suteikti konstitucinio įstatymo statusą.

1991 m. gruodžio 5 d., Bialovežos susitarimo pasirašymo išvakarėse, S. Šuškevičius savo kabinete susitiko su BNF opozicija. Kartu opozicija prašė įtikinti parlamento pirmininką, kad reikia įvesti nacionalinę valiutą ir sukurti Baltarusijos kariuomenę. Tačiau Šuškevičius nenorėjo imtis šios iniciatyvos ir patarė opozicijai pirmiausia kreiptis į atitinkamas Aukščiausiosios Tarybos komisijas.

1992 m., priešingai BNF opozicijos lūkesčiams, Šuškevičius dėjo visas pastangas, kad referendumas dėl pirmalaikių Aukščiausiosios Tarybos rinkimų neįvyktų. Opozicija pranešėjui neatleido referendumo nesėkmės, bet buvo priversta jį palaikyti jau vien dėl to, kad valstybės vadovas pasisakė prieš Baltarusijos patekimą į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių kolektyvinio saugumo sistemą. Todėl, kai 1993 metų vasarą Šuškevičiui iškilo reali balsavimo dėl nepasitikėjimo grėsmė, Baltarusijos populiariojo fronto (BPF) frakcija energingai gynė Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. Opozicija sukėlė chaosą Šuškevičiaus oponentų, kurių dėka jis liko savo poste, gretose. Didelį vaidmenį suvaidino ir tai, kad Buhalterinės apskaitos komisijos nariai Aliaksandras Šutas ir Igoris Hermenčukas atsisakė pasirašyti galutinį protokolą, nurodydami daugybę procedūrinių pažeidimų. 1994 m. sausį, kai Baltarusijos parlamente buvo iškeltas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko atsistatydinimo klausimas, opozicija vėl stojo ginti Šuškevičių, tačiau nesėkmingai.

Šuškevičiui einant Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas, buvo padėti Baltarusijos Respublikos nacionalinės ir valstybinės politikos kūrimo pamatai.

1992 m. lapkričio 3 d. Baltarusijos parlamentas priėmė įstatymus „Dėl gynybos“ ir „Dėl Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų“. 1992 m. lapkričio 4 d. buvo patvirtintas įstatymas „Dėl Baltarusijos Respublikos valstybės sienos“.

Be to, vadovaujant Šuškevičiui, parlamentas priėmė svarbius įstatymus šalies kultūrinio ir socialinio gyvenimo srityse: „Dėl tautinių mažumų Baltarusijos Respublikoje“ 1992 m. lapkričio 11 d., „Dėl istorijos ir kultūros paveldo apsaugos“ 1992 m. lapkričio 13 d., „Dėl sąžinės laisvės ir religinių organizacijų“ 1992 m. gruodžio 17 d.

Taip pat Šuškevičiaus valdymo laikotarpis yra susijęs su nepriklausomos Baltarusijos atėjimu į tarptautinę areną. 1992 m. balandžio 24 d. Seimas priėmė nutarimus „Dėl Baltarusijos Respublikos narystės Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke“ ir „Dėl Baltarusijos Respublikos narystės Tarptautiniame valiutos fonde, Tarptautiniame rekonstrukcijos ir plėtros banke, Tarptautinėje finansų korporacijoje, Tarptautinėje plėtros asociacijoje ir Daugiašalėje investicijų garantijų agentūroje“. 1992 m. sausio 4 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino nutarimą „Dėl Baltarusijos Respublikos prisijungimo prie 1968 m. liepos 1 d. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties“, 1992 m. birželio 3 d. „Baltarusijos Respublikos teisinis paveldėjimas buvusios Sovietų Sąjungos tarptautinių sutarčių atžvilgiu“, 1992 m. spalio 21 d. – „Dėl 1990 m. lapkričio 19 d. Konvencijos dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje ratifikavimo ir Susitarimo dėl principų ir šios 1992 m. gegužės 15 d. Sutarties įgyvendinimo tvarka“.

Apskritai per savo veiklos laikotarpį XII šaukimo Aukščiausioji Taryba (1990–1995 m.) priėmė apie 500 teisės aktų.

Užsienio politikos kursas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pagrindinės Baltarusijos Respublikos užsienio politikos kryptys buvo: tikrojo suvereniteto ir nepriklausomybės stiprinimas, bendradarbiavimas su NVS šalimis, gerų kaimyninių santykių su kaimyninėmis šalimis užmezgimas, Baltarusijos pavertimas nebranduoline ir neutralia valstybe, „sugrįžimas į Europą“ ir santykių su kitomis Vakarų šalimis plėtojimas, tarptautinė pagalba likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius.

Šuškevičius karinio klausimo sprendimą laikė konstitucine teise Baltarusiją paversti nebranduoline zona ir neutralia šalimi. Jis manė, kad Baltarusijos Respublika turėtų tik laikinai likti blokų sistemoje ir pasilikti branduolinius ginklus. Galutinis Baltarusijos tikslas, jo nuomone, buvo integracija į Europą be branduolinių medžiagų, neutralumas, dalyvavimas kolektyviniame saugume JT rėmuose.

Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio ypatingi rezultatai Baltarusijos Respublikos užsienio politikoje buvo pasiekti branduolinio nusiginklavimo ir ginklų kontrolės srityje. Iš SSRS paveldėta Baltarusija gavo didžiausią pasaulyje karinio personalo koncentraciją: 1 kariškis – 43 civiliams. Pagal Sutartį dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje (CFE), prie kurios 1992 m. prisijungė Baltarusija, šalis sunaikino 10% ginklų ir įrangos, kurią likvidavo visos 30 valstybių – CFE dalyvių. Tais pačiais 1992 metais iš šalies buvo išvežti taktiniai branduoliniai ginklai. 1993 metais Baltarusijos parlamentas ratifikavo Strateginių puolamųjų ginklų sutartį (START-1) ir 1992 metų Lisabonos protokolą, numatantį Baltarusijos, kaip branduolinio ginklo neplatinimo valstybės, prisijungimą prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. 1996 m. lapkritį iš Baltarusijos teritorijos buvo išvežti strateginiai branduoliniai ginklai ir taip ji tapo valstybe be branduolinių medžiagų. Nuosekli Baltarusijos Respublikos politika branduolinio nusiginklavimo srityje sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo.

1993 metų liepos 21 dieną Vašingtone įvyko oficialus Stanislavo Šuškevičiaus ir JAV prezidento Bilo Klintono susitikimas. Šuškevičius tapo pirmuoju buvusios SSRS valstybių vadovu, apsilankiusių Vašingtone oficialiam susitikimui su prezidentu Klintonu.

Šuškevičiaus vizito JAV metu buvo priimta „Jungtinių Amerikos Valstijų ir Baltarusijos Respublikos santykių bendra deklaracija“. Remdamasi deklaracijos tekstu, JAV išreiškė visišką paramą Baltarusijos Respublikos ketinimui pasiekti nuolatinį neutralų statusą ir vykdyti neutralią užsienio politiką. Be to, pagal dokumentą Baltarusijos Respublika patvirtino esanti pasirengusi struktūrinėms rinkos ekonomikos reformoms ir sąlygų investuotojams modernizuoti ir atstatyti savo ekonomiką sudarymui.

Borisas Jelcinas ir Stanislavas Šuškevičius pasirašo Bialovežo susitarimą. 1991 m. gruodžio 8 d.

Minskas, paskelbęs neutralumo ir branduolinio ginklo neturėjimo kursą, iškėlė reikalavimus surasti naujus užsienio politikos prioritetus. Neatsisakydama strateginio visapusiško bendradarbiavimo su Rusija ir kitomis NVS šalimis, Baltarusijos vadovybė, pirmiausia Stanislavas Šuškevičius, ieškojo naujos vietos Baltarusijos ir  Europos politiniame žemėlapyje tarp Rytų ir Vakarų. Vieninteliai Stanislavas Šuškevičius ir užsienio reikalų ministras Petras Kravčenka siekė susilpninti Baltarusijos ekonominę, politinę ir karinę priklausomybę nuo Rusijos ir kartu stiprinti politinius bei prekybinius ryšius su Vidurio ir Vakarų Europos šalimis bei JAV.

Bialovežos susitarimo pasirašymas

1991 m. gruodžio 7–8 d. Bialovežos girioje (Viskuliuose) Stanislavas Šuškevičius dalyvavo  Rusijos ir Ukrainos prezidentų Boriso Jelcino ir Leonido Kravčiuko susitikime, kuriame buvo priimtas sprendimas likviduoti SSRS ir sukurti NVS. Būdamas respublikos vadovu, jis pasirašė Bialovežos susitarimą. 1991 m. gruodžio 10 d. Baltarusijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimai „Sutarties dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo ratifikavimo“ ir „Dėl 1922 m. Sovietų socialistinės respublikos sutarčių denonsavimo“ buvo priimtos.

Politinės konfrontacijos stadijoje (1992–1994)

1989–1992 metų laikotarpis – BNF triumfų metas, kurio metu pavyko įgyvendinti visus savo tikslus: pasiekti Baltarusijos nepriklausomybės, paskelbti baltarusių kalbą vienintele valstybine kalba, įvesti baltarusinimo programą, patvirtinti nacionalinį simbolį valstybės simboliu, uždrausti TSKP. Tačiau visi šie laimėjimai buvo ne fronto veiklos, o veiksnių ir jėgų už Baltarusijos ribų veikimo rezultatas.

Pirmoji didelė BPF nesėkmė įvyko 1992 m. rudenį, kai Aukščiausioji Taryba atsisakė surengti pirmalaikius parlamento rinkimus. Nuo šio momento baigėsi nomenklatūros traukimosi laikotarpis. Pergrupavusi savo pajėgas, ji pradėjo ryžtingą puolimą į nacionaldemokratų iškovotas pozicijas. Aukščiausiojoje Taryboje sustiprėjo išpuoliai prieš pagrindines valstybės vertybes: pilietybę, valstybinę kalbą, herbą ir vėliavą, neutralitetą, suverenitetą, rinkos reformas, privačią žemės nuosavybę.

Visus 1993 metus Baltarusijos politinė konfrontacija daugiausia buvo susijusi su nacionalinio suvereniteto formų ir jo stiprinimo metodų, o kartu ir santykių su Rusija, klausimu. Politinės ir ekonominės sistemos reforma tam tikra prasme pasitraukė į antrą planą.

1993 m. vasario 4 d. Baltarusijos parlamentas atšaukė 1991 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą dėl laikino TSKP-TSKP veiklos sustabdymo. Siūlymą atkurti komunistų partijos veiklą pristatė deputatas iš veteranų frakcijos „Sojuz“ Michailas Kachanas. Jis tvirtino, kad buvo pažeistos 800 000 Baltarusijos komunistų ir daugiau nei 1 milijono piliečių, kartu ir jų šeimų, teisės. Stanislavas Šuškevičius teigė, kad laikinai SSKP-TSKP veiklos sustabdymo atšaukimas leis išvengti „nerimo visuomenėje“.

1993 metais Baltarusijoje įsigalėjusi ekonominė krizė prisidėjo prie galios krizės stiprėjimo ir politinės konfrontacijos augimo. Šalies vadovybė vienintelę išeitį iš sunkios padėties matė ekonominėje sąjungoje su Rusija – Baltarusijos įstojime į NVS šalių kolektyvinio saugumo sistemą. 1993 m. balandžio 9 d. 11-ojoje neeilinėje parlamento sesijoje buvo priimtas nutarimas, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui buvo pavesta Baltarusijos Respublikos vardu pasirašyti NVS šalių kolektyvinio saugumo sutartį. Tada buvo planuota NVS paversti konfederacija.

Paaštrėjusi vidaus politinė padėtis Baltarusijoje privedė prie politinio centro sunaikinimo. Pirmasis šio proceso požymis buvo valdžios pozicijų suartėjimas, „Baltarusijos“ frakcija su prokomunistiniu politinio spektro sparnu, susijungusiu į Baltarusijos liaudies sąjūdį (vadovas – Serhijus Gaidukevičius). Minėtų jėgų konvergencija pasireiškė bendrose pozicijose dėl santykių su Rusija ir NVS šalimis, taip pat reikalavimu nušalinti Šuškevičių iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko posto.

1993 m. vasarą, kai respublika išgyveno ūmią energetinę krizę, sustiprėjo slapta politinė Ministrų Tarybos ir prokomunistinio Baltarusijos liaudies judėjimo sąjunga. Vyriausybės propagandinėje kampanijoje atsirado naujas niuansas. Jei prieš tai buvo kalbama apie ekonominę sąjungą su Rusija ir kitomis NVS šalimis, tai dabar pradėjo plisti mintis apie Sandraugos konfederaciją ir Bialovežos susitarimo denonsavimą. Aukščiausią tašką šis procesas pasiekė 1993 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.

Atsistatydinimo procedūra

Neigiama Šuškevičiaus laikysena dėl Baltarusijos Respublikos prisijungimo prie NVS šalių kolektyvinio saugumo sutarties smarkiai išjudino jo postą Aukščiausiojoje Taryboje. Parlamento daugumos, visų pirma provyriausybinės frakcijos „Baltarusija“ atstovai ėmė atvirai reikalauti pirmininko atsistatydinimo. Be to, deputatų nepasitenkinimas peržengė Taškento susitarimo ribas ir paveikė visą Aukščiausiosios Tarybos pirmininko veiklą.

1994 m. sausio 15 d. Lietuvos specialiųjų tarnybų nariai Baltarusijos teritorijoje suėmė du svarbiausius Lietuvos komunistų partijos lyderius – Mykolą Burokevičių ir Juozą Jermalavičių, kurie dalyvavo organizuojant 1991 m. sausio mėnesio įvykius Lietuvoje. Įtikinus Baltarusijos teisėsaugos institucijas ir pasieniečius, abu lietuviai be trukdžių buvo vežami per Kamenyj Logo kontrolės punktą. Dėl to Aukščiausioji Taryba surengė vardinį pasitikėjimo balsavimą pareigūnais: generaliniu prokuroru, vidaus reikalų ministru, KGB pirmininku. Remiantis 1994 m. sausio 25 d. vardinio balsavimo rezultatais, vidaus reikalų ministras Vladimiras Jegorovas ir KGB pirmininkas Eduardas Širkovskis buvo atleisti. Tačiau minimalus deputatų skaičius išreiškė nepasitikėjimą Vasilijumi Šolodonovu.

Deputatai, susidoroję su Jegorovu ir Širkovskiu, pareikalavo Šuškevičiaus atsistatydinimo. Tam tikslui Petro Prokopovičiaus vadovaujama grupė surinko 100 parlamentarų (Kebicho šalininkų) parašų, kad parengtų nutarimo projektą dėl kalbėtojo atšaukimo. Šuškevičius buvo oficialiai apkaltintas nekuklumu, veiksmingų antikorupcinių priemonių nesiėmimu, netinkamu žemės sklypų skyrimu.

Po atsistatydinimo

1994 m. kovo 29 d. Baltarusijos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų“, o 1994 m. kovo 30 d. – nutarimą „Dėl Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų vykdymo“, pagal kurį Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų diena nustatyta 1994 m. birželio 23-ioji. 1994 m. kovo 22 d. Jungtinių demokratinių jėgų „Pavasaris-94“ koordinacinis komitetas nusprendė paremti Šuškevičiaus kandidatūrą į prezidentus. Iš viso iniciatyvinė grupė surinko 123 552 rinkėjų parašus.

Tačiau BNF partija nepalaikė Šuškevičiaus kandidatūros ir į rinkimus išėjo savarankiškai. BNF vadovybė tikėjosi Zianono Pazniako pergalės, už kurį ateityje bus surinkta daugiau rinkėjų parašų nei už Šuškevičių. Šuškevičiaus ir Pazniako skirtumai buvo pagrįsti skirtingais požiūriais į baltarusių tautinės savimonės brandą, skirtingu supratimu apie tolesnio baltarusizavimo politikos vykdymo tempą ir metodus, taip pat politinę ir ekonominę reformaciją šalies sąlygomis.

Pirmasis prezidento rinkimų turas įvyko 1994 metų birželio 23 dieną. Šuškevičius užėmė ketvirtą vietą, surinkęs 9,91% balsavime dalyvavusiųjų balsų.

Baltarusijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas

1995 m. Stanislavas Šuškevičius išrinktas į XIII šaukimo Baltarusijos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, tapo Seimo Ekonominės politikos ir reformų komisijos nariu. Per 1996 m. politinę krizę jis pasirašė prašymą Baltarusijos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl prezidento Lukašenkos apkaltos. Jis nepripažino lapkričio mėnesio referendumo dėl Baltarusijos Konstitucijos pakeitimo rezultatų ir atsisakė patekti į Baltarusijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos Atstovų rūmus, sudarytus remiantis referendumo rezultatais. Dalyvavo opozicinės Aukščiausiosios Tarybos, kurios įgaliojimai baigėsi 2001 m. vasario 22 d., darbe.

Liga ir mirtis

2022 metų pavasarį Šuškevičius susirgo COVID-19, balandžio 26 dieną buvo paguldytas į ligoninę, pateko į reanimaciją, tačiau po kelių dienų buvo išleistas. Stanislavas Stanislavovičius Šuškevičius mirė Minske 2022 metų gegužės 4-osios naktį (politiko žmonos teigimu – gegužės 3 d., 23.35 val. Minsko laiku), sulaukęs 87 metų, nuo koronavirusinės infekcijos pasekmių. Iš pradžių buvo numatyta atsisveikinti su Šuškevičiumi Nepriklausomybės aikštėje esančioje Šventųjų Simeono ir Elenos bažnyčioje (taip pat žinomos liaudišku pavadinimu „Raudonoji bažnyčia“), tačiau galiausiai atsisveikinimas su politiku įvyko gegužės 7 dieną Arkikatedroje, Švč. Mergelės Marijos Vardo, pagrindinėje Minsko katalikų bažnyčioje Laisvės aikštėje. Atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavo keli šimtai žmonių, o pati bažnyčia buvo pilna žmonių. Išnešant karstą, bažnyčioje susirinkusieji nepertraukiamai plojo kelias minutes. Jis buvo palaidotas Šiaurinėse kapinėse, netoli motinos kapo.