Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Sofija Daubaraitė. Kas ko nori iš karo?

Sofija Daubaraitė. Kas ko nori iš karo?

Sofija Daubaraitė. Kas ko nori iš karo?

Karo pabėgėliai iš Ukrainos

Sofija Daubaraitė, www.voruta.lt

Ukrainoje tebevyksta karas. Nepriklausomą valstybę užpuolė putinistai. Ukrainos žemę ir jos žmones  drasko tankai, raketos.  Susidaro toks įspūdis, kad yra daug stebinčiųjų ir tvarkančiųjų savo reikaliukus, nors tie tvarkantieji savo biznius, dar spėja veblenti, kad ukrainiečiai gina savo ir jų laisvę, demokratiją.

Tad ir kyla klausimas: o kodėl jie patys neįgali rimtai tuos postulatus ginti. Kodėl kraujuojančiai šaliai, žudomiems žmonėms, marinamiems  badu apsuptuose miestuose, Vakarų valstybės pagalbą teikia dozuojančiomis porcijomis, ir neduoda sidabrinės kulkos. Kai kas teigia, viena sidabrinė kulka nepadės, tai kodėl neduoti tų sidabrinių  kulkų tiek, kiek reikia, kad priešas, kaip vėžys nesklistų po visą Ukrainos žemę, o grįžtų į savo tamsų urvą ir ten nusibaigtų.

Lukašenkai nepavyko  Europos užtvindyti nelegaliais migrantais – sienos pažeidėjais. Bet  Putinas, kariavęs Sirijoje, žinojo, kaip žmones išvaryt iš namų. Tik čia jis suklydo. Galvojo, kad Lenkija, Lietuva, pasistačiusios sienas, priešinsis,  neįsileis plūstančių žmonių. Apsiriko. Ukrainos žmonės  – ne migrantai. Tai bjauraus Rusijos karo nusikaltėlių aukos. Todėl šios šalies žmonės yra priglobiami daugelyje  pasaulio šalių. Ir Lietuvos, ir Lenkijos sienų vartai plačiai atverti šiems žmonėms.

Mes nežinom, ko siekia pati Europa, bent kai kurios šalys ir NATO, leisdami šitaip naikinti  nepriklausomą šalį. Ar mes esame tikri, kad daugelis pavėluotų veiksmų daroma tikrai tik  vengiant  branduolinių susidūrimų. Nesame girdėję, kad valdantys demokratinį pasaulį būtų pasakę griežtesnį atsaką į Rusijos grasinimus. Vien jau išankstiniai užtikrinimai, kad jie nedalyvaus šiame kare, atrišo putinistams rankas. Mes žinom – Vakarai tiekia ginklus, taiko sankcijas. Bet nemanau,  jog ekonominės sankcijos gali padėti baigti karą, tiksliau priverstų putinistus pasitraukti iš naikinamos teritorijos. Rusijos žmonės niekada nesimaudė prabangoje. Išskyrus oligarchus. Tad, jei suvalgys  saują mažiau kruopų ir esant šalyje tokiai diktatūrai, dar ilgai galės gaivaliotis, naikindama kitus.

Dar didesnis nesusipratimas, kai viliamės ir suteikiame sau kaip nusiraminimą ir paguodą, kad  ukrainiečiai pasiryžę partizaniniam karui. Mes turėtume suvokti, kad tai būtų makabriškas šokis griuvėsiuose ant žuvusiųjų kūnų. Jei okupantas įsitvirtins, jis priveš savo stribų, neapsikentę sunkumų, atsiras jų ir tarp savų, tokių visada būna. Pakanka žinoti, koks dabar pačioje Rusijoje režimas – kai vien už paminėjimą, kad Ukrainoje vyksta karas, gali  atsidurti 15 metų kalėjime. Nepamirškime  ir to, kad Rusija  pašalinta iš Europos tarybos. Ji ir iki šiol prastai vykdė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priesakus, bet Rusijos žmonės dar galėjo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Dabartinėmis aplinkybėmis vienas iš svarbiausių punktų būtų mirties bausmės sugrąžinimas. Mirties bausmė būtų labai populiari. Juk putinistai eina su šūkiu – denacifikuoti Ukrainą. Tad kiekvienas  ukrainietis tampa gyvu taikiniu,o dar prilipdysi ženkliuką ,,tėvynės išdavikas‘‘(nes galiotų okupantų teisė), ir kulkų nebeužtektų. Kūnai gulėtų gatvėse, prie bažnyčių, grioviuose, žydinčių saulėgrąžų laukuose.

Ar Vakarai ir mes norime, kad tokiomis sąlygomis vyktų tas patizaninis karas? Gal ir vyks, kad ivaškevičiai, vanagaitės galėtų parašyti žali, mūsiškiai, parulskiai apie partizanus narkomanus, girtuoklius, prievartautojus ir pan. Iš dalies buvo keista girdėti  vieno iš šių autorių virkavimus LR laidoje, kaip jis, išgirdęs apie Ukrainos užpuolimą, negalėjęs suvokti, atsipeikėti, savaitę negalėjęs dirbti (o gal ir dabar dar negali). Jis buvęs sukrėstas, nors buvo praėjusi tik viena užpuolimo savaitė. O juk jo durų neišlaužė joks svetimos kariuomenės putinistas, jo neišspyrė iš namų,  nieko iš artimųjų nenuvarė į gyvulinį vagoną ir neišvežė. Jis, kaip ir mes, tebesėdim artėjančio pavasario  saulės ir radiatorių šildomuose namuose. Gal šie įvykiai padės bent iš dalies  suprasti tiems, kurie nepatyrė savo kailiu Tėvynės praradimo, supras Lietuvos žmonių fizines ir dvasines kančias, patirtas  buvusio karo ir pokario metais. Norisi paklausti, gal jie norėtų pabūti partizanais ne savaitę ir ne savo butuose, o miškuose, bunkeriuose. Tiesą pasakius,  jie tokios  širdgėlos nepatirtų, kokias patyrė Lietuvos  partizanai. Jiems nereikėtų pergyventi dėl savo vaikų, nes daugelio jų vaikai – užsieniuose.

Dar keblesnis klausimas kyla, kas bus, jei Ukaraina tikrai pereis į kontrapuolimą ir pradės  stumti atėjūnus iš Ukrainos. Ar neatsiras balsų, tame tarpe ir mūsų, kad reikia sustoti ten, kur nurodys Vakarų demokratai. Ar nereikės, kaip užmokestį Vakarams dėl jų ramybės, putinistams padovanoti  dalį Ukrainos žemių, apriboti savo, kaip suverenios valstybės tarptautines teises, savo pasirinkimą? Istorijoje tokių pavyzdžių turime – nors vežimu vežk.

Vyksta biznelis spaudoje, radijuje, tv. Tie patys ir naujesni komentatoriai nespėja bėgioti iš vienos radijo stoties į kitą, ką bekalbėti apie TV kanalus. Ir vis buria iš kavos tirščių: kada ir kuo baigsis Putinui… O kol kas atsakas vienas – Ukrainos miestai apsiaustyje, po namų gruvėsiais miršta žmonės, siunčiamos  smogikų gaujos nužudyti vadovaujančius asmenis. Lukašenkai nepavyko  mus ir kitus ,,užpilti“ migrantais, bet putinistui tai pavyko. Keliai pilni karo pabėgėlių. Kad ir ne taip sėkmingai, kaip jis tikėjosi, bet dieną naktį jo siunčiamos raketos ir tankai griauna viską, kas juda ir nejuda.

Patys būdami putinistai, žmogžudžiai, svetimų teritorijų grobėjai, dangstosi ideologijomis, kurios nevertos nė skatiko. Rusija pati turi denacifikuotis-deputinizuotis. Bet ji pati savo valia  to nedarys. Tai gali padaryti tik Ukraina, ir jų besiaukojančių žmonių pergalė. Bet kyla klausimas, ar dar Vakarų pasaulis to nori?