Centre – Vladas Šukys, kairėje ant kelių duktė Zita. Onos Striškienės asmeninio archyvo nuotr.

Ona STRIŠKIENĖ, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Vladas Šukys – savanoris. Savanoriu stojęs, turėdamas devyniolika. 1931 m. balandžio 21 d. apdovanotas Savanorių medaliu. Apdovanojimo liudijimas Nr. 6706 (V. Kavaliauskas „Pasvalio krašto karžygiai“ 2015, p. 233).

Tai sužinoma iš knygų. Konkrečiau apie šį žmogų kalbėjausi su jauniausia savanorio Vlado Šukio dukra Zita Stukniene, gimusia 1942 metais. Ji – Anastazijos Vasiliauskaitės-Šukienės (1903-1946) ir Vlado Šukio (1899-1974) šeštasis vaikas, beje, šiandien likusi vienintelė iš trijų brolių ir trijų seserų.

Vladas Šukys gimė 1899 m. rugpjūčio 7 d. Pašilės k., Pasvalio vls., Panevėžio aps. Tėvai Jonas Šukys ir Elžbieta Dzikaraitė-Šukienė. Jonas Šukys dirbo eiguliu. Kaip pasakoja Z. Stuknienė, jos tėčio šeimoje buvo devyni broliai ir sesuo. Dauguma jų emigravo į užsienį. Vladas Šukys buvo baigęs pradinę mokyklą.

Algimanto Stalilionio ir Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „LAISVĖS IR TĖVYNĖS GINTI 1918-1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ (2017 m.) pateikiama, kad į Lietuvos kariuomenę savanoriu stojo 1919 m. birželio 2 d., tarnavo iki 1921 m. lapkričio 1 d., dar kartą – nuo 1922 m. balandžio 7 d. iki 1923 m. balandžio 6 d. (LCVA 930-4-3771:3).

V.Šukys 1924 m. vedė Anastaziją Vasiliauskaitę iš Žadeikių kaimo. Uošviai buvo turtingesni, todėl nenorėjo leisti vesti, tai teko nuotaką „pagrobti“. Greitai grįžo pas uošvius, o 1925 m. rugpjūčio 17 d. be išperkamojo mokesčio jam buvo skirta11,13 ha Niurkonių dvaro žemės (sklypas 2; LCVA 1248-9-1535). Ir kai jau buvo gauta žemė už savanorio tarnybą, uošvis padėjo pastatyti namus.

Augino šešis vaikus. Zitai tebuvo trys metukai, kai mirė motina. Ją auginti atidavė motinos seseriai Onai Vasiliauskaitei-Kakčiukienei, gal, kad buvo mažametė, gal, kad teta neturėjo savo vaikų. Ją prižiūrėjo, paūgėjo, lankė mokyklą, bet labai ilgėjosi savosios šeimos. Tėtis buvo vedęs antrą kartą, pamotė buvo gera ir gailėjosi, kad Zitutė atiduota auginti tetai. 1950 metais mirė jos sesuo Veronika, teturėdama dvidešimt tris. Kai Zitai suėjo dešimt metų, tetos šeima įsivaikino ir pakeitė pavardę į Kakčiukaitę. Tai buvo mergaitei dar vienas likimo smūgis.

Šukys Vladas ir Šalmanas Antanas. Vilkapieviai. Onos Striškienės asmeninio archyvo nuotr.

Sesuo Veronika labai gražiai piešdavo. Zita rašo eiles, dabar mažiau, daugiau – jaunystėje. Jos eilių yra Paįstrio krašto kuriančiųjų almanachuose „Iš tėviškės versmių“. Vienas posmas:

Ko liūdi?

Ko liūdi ąžuolas galingas?

Ko nusigandusi pušis?

Kovoj čia krito savanoris,

Nustojo plakti jo širdis.

Zitą aplankydavo broliai, nuvažiuodavo aplankyti tėčio, kai jis gyveno Joniškėlyje. Ištekėjo, augino sūnų Rimvydą. Daug dirbdavo, kad tik visiems būtų geriau. 1984 metais sudegė jų troba. Liko ūkiniai pastatai, gyvuliai. Kaip Zita prisimena: „Nei šaukšto, nei lovos, liko kaip stovi“. Daug padėjo nuoširdūs kaimynai, bendradarbiai. Ji ir šiandien su jauduliu prisimena žmonių gerumą. Persikėlė dirbti ir gyventi į Gegužinės kaimą. Šiandien čia ir tebegyvena.

Zita papasakoja ir linksmesnių prisiminimų. Jos tėtis, gyvendamas Joniškėlyje, dirbo fermoje. Vieną jautį buvo pripratinęs ir pasikinkydavo į vežimą arba bričką. Su juo pravažiuodavo pro Joniškėlį, kartais sustodavo prie valgyklos (vadintos „užkandine“). Jautį pririšdavo ir įeidavo į vidų. Tuomet kiti vyrai nesiryždavo eiti vidun, nes jautis buvo piktas. Kartą jautis supykęs pertrenkė gaspadorių, bet įvykis baigėsi laimingai.

V.Šukys, gyvendamas Joniškėlyje, susirgo plaučių uždegimu, 1974 m. vasario 22 d. (prieš 44 metus) mirė. Palaidotas prie žmonos Anastazijos Pumpėnuose, Pasvalio rajone.