Pagrindinis puslapis Istorija Signatarai Donatas Malinauskas Viktoras Jencius-Butautas. Sandomiero ar Lietuvos karūna?

Viktoras Jencius-Butautas. Sandomiero ar Lietuvos karūna?

Viktoras Jencius-Butautas. Sandomiero ar Lietuvos karūna?

 

Viktoras Jencius-Butautas Sandomiero pilies muziejuje šalia čia eksponuojamos Sandomiere rastos karūnos kopijos. Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Originalas saugomas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

 

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Garsioji Sandomiero (Sandomierz, P. Lenkija) karūna šiandien saugoma Krokuvoje, Vavelio katedros muziejuje(1), o jos kopija – Sandomiero pilyje. Būtent dėl šios karūnos prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje kilo ginčų tarp lietuvių ir lenkų. Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius tvirtino(2), kad tai Lietuvos karūna, galbūt Vytauto, o gal Švitrigailos… Lietuviai kreipėsi net į caro teisėsaugą(3). Bylą tyrė Vilniaus apygardos prokuroras Piotras Akermanas (Аккерман Петр Александрович(4)) ir slaptosios policijos agentas (kriminalinės policijos viršininkas) Tiškevičius. Lenkai ir po Antrojo pasaulinio karo nesiliovė rašyti straipsnių apie karūnos atradimą Sandomiere, o 2015 m. net sukūrė filmą(5). Tačiau šiandieniniai lenkų mokslininkai nėra tokie įsitikinę kaip kad Marijanas Morelovskis(6), kad tai lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo šalmo karūna. 2010 m. dr. Rimvydas Petrauskas tvirtino: „… svarbiausia paneigti mitą, kad lenkai turi paslėpę Vytauto karūną. Šis mitas buvo stiprus tarpukario Lietuvoje, ypač kai 1910 metais archeologai Sandomire surado karūną. Tuomečiam lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo būdingos antilenkiškos nuotaikos ir kai kurie jo veikėjai iškėlė mintį, kad tai Vytauto karūna. Tiesa, vėliau lenkų mokslininkai įrodė, kad ši karūna yra visai kito amžiaus.“(7) Vis dėlto tai nustačiusių mokslininkų dr. R. Petrauskas nenurodė ir nepasakė, kurio tai amžiaus karūna.

Karūna ir šalmas, rasti Sandomiere, XIV a. 3 ketvirtis (?), saugomi Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

Tautos „elitas“ neturi ambicijų

Kur po 1990 m. kovo 11-osios dingo noras pastatyti sarkofagą Vytautui Didžiajam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, išsiaiškinti Žalgirio mūšio nugalėtojo palaikų buvimo vietą, sužinoti 1914 m. lietuvių ir lenkų spaudoje skelbtas karūnos paslaptis? Ar tai buvo Vytauto, ar kito Lietuvos kunigaikščio karūna, liko neišsiaiškinta. Vytauto palaikų problemą sprendžia išskirtinai tik Juozo Markulio-Erelio bendražygiai, visuomenė nuo šių ir kitų minimų problemų sprendimo yra nušalinta. Verta prisiminti, kad Lenkijoje vadinamoji Sandomiero karūna jokiais naujausiais tyrimais iki šiol netirta. Gal mes tapome tauta be ambicijų. Lenkų mokslininkas Juzefas Šimanskis(8) tvirtina, kad šiuo metu trūksta duomenų vadinamąją Sandomiero karūną sieti su Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju (1310–1370)(9), tai gal pakanka duomenų susieti ją su Vytautu Didžiuoju (1350–1430) arba su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila (1370–1452)?

Lenkiškoji paslaptingosios karūnos suradimo versija

Kunigas Janas Gaikovskis(10) nurodo, kad ankstyvą 1911 m. pavasarį Sandomiero dvasinės seminarijos teritorijoje, buvusiame benediktinių vienuolyne, regento kunigo Pavelo Kubickio paliepimu tvarkant teritoriją, po nukirstos liepos šaknimis buvo surastas šalmas su įdėtomis keturiomis karūnos dalimis(11). Pats dvasinės seminarijos rektorius kun. Pavelas Kubickis nurodo kitą karūnos suradimo datą, tai yra 1910 m. balandį(12), o šalme rasti penki daiktai (keturi karūnos frag­mentai ir sagė ne nuo karūnos) ir keturios „špilkos“ (smeigės) karūnos fragmentams sujungti(13). Sagę iki šiol gaubia paslapties skraistė. Karūnos radimo datą, matyt, supainiojo ir Stanislovas Tomkovičius(14), nes iš seminarijos rektoriaus 1911 m. balandžio 5 d. pasirašyto paslaptingo laiško aiškėja, kad „prieš kelias dienas buvusio Sandomiežo Benediktinių vienuolyne buvo surasta karūna“.(15) Karūna rasta 1,5 metro gylyje(16). Bijant, kad žinios apie radinį pasklis ir pasieks rusų okupacinę valdžią, jis patikėtas saugoti ponioms Vincentinai, Jadvygai ir Helenai Chodokovskoms(17). Apie radinį žinojo dvasinės seminarijos regentas ir tuometiniai jos profesoriai(18), kurie apžiūrinėjo karūną, taip pat ir kelios dešimtys žmonių, dirbusių teritorijoje nuo 1908 iki 1910 m. Už dalį jų darbo buvo sumokama, kita darbo dalis buvo labdarinė(19). Apie radinį buvo informuotas ir vyskupas Marijanas Ryksas(20). Apie radinį žinojo ir mūro darbų rangovas ponas Jasiukas(21), galimai ir kun. Elerta iš kaimyninės parapijos(22). Pokalbius su p. Jasiuku apie surastą karūną mini kun. P. Kubickis(23), tačiau darbų rangovo atsiminimų nepavyko surasti. Prabėgus metams nutarta išvežti radinį į Krokuvą. Pradžioje nuvežta tik karūna (vežė kun. P. Kubickis ir kun. J. Gaikovskis(24)) ir laiškas Krokuvos katedros kapitulai, prašant saugoti paslaptyje radybų vietą ir kitas aplinkybes iki 1941 m. Po kiek laiko regentas kun. P. Kubickis atvežė į Krokuvą ir šalmą(25). Strėlių antgaliai, matyt, buvo atvežti dar vėliau…

Pats kun. P. Kubickis tvirtina, kad kertant sieną patikros nebuvo ir karūna su šalmu 1911 m. balandžio 17 d. laimingai pasiekė Krokuvą(26). Karūnos vežėjai kreipėsi į vyskupą sufraganą Anatolį Novaką(27), o ne į kardinolą Janą Puzyną(28) (keista, kad jis buvo aplenktas, nes būtent jis 1907 m. įsteigė diecezinį muziejų). Apie radinį buvo informuoti prelatas – kustošas Česlovas Vandolnas (X. Dr. Czesław Wądolny, Prałat-kustosz Kapit. katedr, krak., Przewodniczący dyecez. Rady artystycznej(29)), Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepšas(30). Kun. P. Kubickis nurodo, kad paslaptį saugoti prisiekė ir tai patvirtino parašais: J. E. kun. Anatolis Novakas – vyskupas sufraganas, kun. Feliksas Gavronskis – Krokuvos kapitulos dekanas(31), dr. Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepša. Konstatuota, kad dalis karūnos akmenų – smaragdų ir safyrų imitacija, o dalis – kalnų krištolo (Bohemijos krištolo) gabaliukai. Minimiems asmenims karūną apžiūrėjus, buvo surašytas protokolas (kur jis šiandien saugomas?) ir nustatyta, kad karūna iš bronzos su sidabro priemaiša(32).

Pirmosios žinios apie karūną spaudą pasiekė 1913 m. spalį ir beveik po trijų mėnesių karūna pradėta viešai eksponuoti Vavelyje (1914 m. sausio 17 d.). Ją su šalmu buvo galima apžiūrėti kiekvieną pirmadienį nuo 9 iki 12 val.(33). Dieną prieš tai, 1914 m. sausio 16 d., buvo pakviestas bronzininkas (bronzownik) Kopačinskis(34), kad sutvarkytų kai kuriuos iškritusius akmenis iš esamų 65-ių akmenų(35). Karūnos fotografijos pradėtos publikuoti lenkų spaudoje, o po geros savaitės ir lietuviškame žurnale „Vairas“. Pirmosios publikacijos: 1914 m. sausio 24 d. žurnale „Świat“(36), 1914 m. sausio 31 d. – „Tygodnik ilustrowany“(37), o 1914 m. vasario 5 d. – „Vairas“(38). Iki 1918 m. spaudoje buvo užuominų apie karūnos suradimo aplinkybes, neminint vietovės, tačiau rimtų radinio studijų nebuvo.

Kai neliko aplinkybių, sąlygojusių paslaptį, vysk. M. Ryksas ir kun. P. Kubickis kreipėsi į vyskupą sufraganą A. Novaką, kad katedros kapitula nutrauktų karūnos paslapties saugojimą. Krokuvos vyskupas Adomas Steponas Sapiega(39) buvo aplenktas, kaip ir prieš septynerius metus kardinolas kunigaikštis J. Puzyna. 1918 m., dar iki Lenkijos Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. lapkričio 11 d.), pasirodė S. Tomkovičiaus straipsnis laikraščiuose „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.)(40) ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.)(41). Nerimstant aistroms dėl karūnos tapatybės, 1930 m. pasirodė Marijano Morelovskio publikacija „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(42). Jis karūną priskyrė Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, atsakydamas į anglų mokslininko Gajaus Franco Leikingo (Guy Francis Laking), kurio dėka informacija apie karūną pasiekė pasaulio muziejininkus, teiginius(43).

Karolis IV Liuksemburgas su šv. Vaclovo karūna (tempera, apie 1371, dail. Teodorikas, Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas, Nacionalinė galerija Prahoje)

Kas surado karūną Sandomiere?

Pirmuosiuose Pirmojo pasaulinio karo įvykių liudininkų rašytuose straipsniuose taip ir nepavyko surasti, kas konkrečiai surado karūną po liepos šaknimis. Vienoje iš dabartinių publikacijų yra nurodoma, kad karūną surado 1910 m. vežėju ir sodininku dvasinėje seminarijoje dirbęs Ignacijus Strugackis (Ignacy Strugacki)(44), naikindamas žaibo pažeistos liepos sudūlėjusio kelmo šak­nis. Radinį parodė tuometiniam seminarijos rektoriui profesoriui kun. P. Kubickiui. Pagal profesiją karūnos radėjas buvo batsiuvys, už radinį kunigų seminarijos rektorius jam atsilygino mediena namui statyti, tačiau I. Strugackio nepaminėjo savo prisiminimuose.

Apie paslaptingą liepą

1914 m. vasario 19 d. meno istorijos komisijos posėdyje nurodoma, kad karūna buvo iškasta žinomoje vietovėje po sena liepa. Liepos amžius leidžia teigti, kad lobis užkastas XIX a. viduryje)(45). Komisijai buvo pateikti: karūna, šalmas su antnosiu (toks šalmo tipas būdavo be antnosio) ir ietigaliai(46). Kiek anksčiau, 1914 m. sausio 3 d., „Kurjer litewski“ nurodė, kad karūna buvo rasta po vėjo išrautos liepos šaknimis(47). Anksčiau minėtas anglų mokslininkas G. F. Leikingas nurodė, kad karūna rasta po ąžuolu(48). Dar kituose šaltiniuose, kad po senos liepos šaknimis(49). „Žmogus, atvežęs karūną, pasakojo, kad ji rasta po liepa, kuri buvo išversta audros.“(50) Straipsniuose nurodomas ir apytikris liepos amžius, apie 100 metų, dar kitur teigiama, kad liepa buvo nupjauta ir skersmenyje turėjo tris uolektis(51).

1930 m. straipsnyje „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(52) M. Morelovskis rašė, kad jis pirmasis paskelbė iki 1941 m. įslaptintą dokumentą apie šios karūnos suradimo vietą ir aplinkybes. Tačiau jis nebuvo pirmasis, paskelbęs dokumentą. P. Kubickis dar 1926 m. išpublikavo minimo dokumento tekstą(53), deja, tekstai skiriasi iš esmės… Panašu, kad visko tarpusavyje neaptarė…

Keistas slėpimo būdas

Stebina karūnos slėpimo būdas. Argi nebuvo geresnio būdo karūnai paslėpti? Kun. J. Gaikovskis mano, kad tik dėl skubėjimo karūna nebuvo įdėta į dėžutę(54). Istorijoje žinomas vienas tokio skubėjimo atvejis – tai karūnos vežimas Vytautui 1429 m. [o gal 1430 m. – aut. pastaba](55). O gal tai karūna, siųsta Švitrigailai(56)?..

Šv. Vaclovo karūna (Čekija)

Kaip į Krokuvą pateko karūna?

1914 m. rašytuose straipsniuose tiksliai nenurodoma, kaip karūna pateko į Vavelį. Sunku pasakyti, kodėl aprašant karūnos patekimo būdą į Krokuvą, atsirado prieštaravimų tarp autorių. „Kurjer Litewski“ 1914 m. sausio 3 d. informavo savo skaitytojus, kad, anot Galicijos spaudos, vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta lenkiška karūna(57). „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 13 d. rašė apie Lvovo „Herold“ pranešimą, kad Krokuvos vyskupas sufraganas A. Novakas prieš tris mėnesius gavo anoniminį siuntinį su auksine karūna ir laišku(58). Pats vyskupas sufraganas interviu „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 31 d. pasakoja apie karūnos įteikimą(59). Straipsnio pabaigoje tvirtinama, kad karūna atvežta vyskupui sufraganui A. Novakui 1911 m. su antspauduotu dokumentu, kurio negalima perskaityti iki 1941 m. „Kurjer codzienny“ informavo, kad kažkur po žeme surasta karūna buvo išsiųsta į Krokuvą(60). Natūralus klausimas – vis dėlto karūna buvo atsiųsta ar atvežta? „Kurjer Warszawski“ 1914 m. sausio 14 d. rašė, kad atvežta karūna su dokumentais iš už kardono ir kad tai ne iškilmių ar įkapių karūna(61). Karūna buvo paslėpta šalme, kuris visiškai surūdijo(62). Kiti nurodo įslaptinimo datą iki 1949 m. ir tai sieja su Rusijos teise dėl pretenzijų(63). Kodėl iš pat pradžių buvo neigiama galimybė priskirti karūną įkapėms?

Karūnos paskirtis

Karūnos būna karūnavimo, homagialinės(64) ir laidojimo. Apie Lenkijos homagialines karūnas yra rašęs Voicechas Eljašas-Radzikovskis(65). Homagialinė karūna – tai vasalinė karūna. Iš pat pradžių lenkų spauda tvirtino, kad paslaptingoje vietoje rasta karūna nėra įkapių(66). Teiginys grindžiamas tuo, kad karūnos, sudarytos iš keturių fragmentų, nėra laidojimo karūnos(67). V. Eljašas-Radzikovskis savo studijoje apie lenkų karalių karūnas nurodė, kad palyginus ant valdovų antkapių pavaizduotas karūnas su tame kape rastomis įkapių karūnomis, jos nėra identiškos išvaizdos. Autorius nurodė, kad įkapių karūnos pagamintos iš įvairiausių medžiagų(68). M. Morelovskis įvardijo Sandomiero karūną kaip šalmo karūną(69), bet 1914 m. Vavelyje pradėtos eksponuoti karūnos jokiu būdu negalima vadinti Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo homagialine karūna. Nėra šaltinių, kurie minėtų tokią Kazimiero Didžiojo karūną. Taigi kieno tai buvo karūna? Tam nustatyti svarbus ir metalas, ir brangakmeniai, ir karūnos amžius.

Karūna neatitinka šalmo dydžio

Karūnos amžius

Spaudoje pasirodžiusiose pirmose publikacijose apie karūnos suradimą kun. J. Gaikovskis nurodė, kad tai XIV a., daugiausiai XV a., karūna(70). Karūnos akmenų šlifavimas būdingas XV a. pradžiai(71). Anot Stanislovo Tomoševičiaus, kai kurios karūnos detalės liudija, kad tai gali būti XV a. pradžios darbas. Ji nėra Piastų dinastijos arba Lokietkos karūna(72). Meno istorikas Leonardas Lepša tvirtina, kad tai vyro karūna, nes žiedas yra 61 centimetro ilgio, o keturi fragmentai rodo, kad tai ne laidojimo karūna(73). Kadangi, anot L. Lepšos, karūna padaryta iš bronzos ir sidabro ir nėra stipriai pažaliavusi, negalėjo ilgai būti po žeme(74). Laidojimo karūnos versiją L. Lepša atmeta. Karūna 1914 m. buvo paaukota Krokuvos katedros lobynui(75). Ji keliais dešimtmečiais vėlyvesnė už Kazimiero Didžiojo (valdė 1333–1370) karūną ir yra priskiriama XIV a. arba XV a. pradžiai(76).

 

Ar karūna paauksuota?

Krokuvos laikraštis „Kuryer codzienny“ 1914 m. sausio 13 d. paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui atsiųsta karūna iš gryno aukso(77). 1914 m. „Świat“ nurodė, kad karūna buvo paauksuota(78), kun. P. Kubickis taip pat 1926 m. rašė, kad karūna paauksuota(79). Pasaulyje yra tik dvi panašios karūnos – Švedijoje ir Ispanijoje(80). Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. nurodė, kad karūna ne auksinė, o bronzinė ir paauksuota(81). 1914 m. gegužės 2 d. lenkų spaudoje pasirodė tvirtinimų, kad karūna bronzinė(82). Iš pat pradžių buvo teigiama, kad karūna skirta gyvam asmeniui(83). Laikraštis „Zorza“ taip pat nurodė, kad karūna paauksuota, bet nenaudota karūnuojant(84). Keistas pastebėjimas… Kas gi turėjo būti ja karūnuotas? Kiti šaltiniai teigia, kad bronzinėje karūnoje yra ir sidabro(85). Taigi įvairūs autoriai teigia, kad karūna iš aukso, sidabro, vario, bronzos. Karūnos vertę lemia ir brangakmeniai. Iki šiol nėra atlikti karūnos metalo ir gemologiniai(86) tyrimai.

Kazimiero Didžiojo įkapinės insignijos

Brangakmeniai – Bohemijos krištolas

„Kurjer litewski“ 1914 m. sausio 3 d. nurodė, kad karūnoje buvo septyniasdešimt dirbtinių akmenų ir kristalų(87). 1918 m. „Czas“ nurodė, kad kiekviename karūnos segmente buvo šešiolika akmenų ir po vieną „špilkoje“ (smaigėje), iš viso šešiasdešimt aštuoni akmenys. Kai kurių akmenų trūko, jie buvo iškritę. Dalis buvo smaragdų ir safyrų imitacija bei kalnų krištolas (Bohemijos krištolas). 1918 m. lyg ir patvirtinta, kad karūnos metalas – tai bronza su sidabro priemaiša(88). Apie karūnos suradimą buvo informuotas tuo metu dar gyvas prof. M. Sokolovskis(89). L. Lepša teigė, kad akmenys netikri(90). Aprašomų įvykių dalyvis kun. J. Gaikovskis nurodė, kad karūnoje buvo iškritusių akmenų ir kad ji buvo įvyniota į medžiagą, iš kurios liko tik skiautės(91). Bohemijos krištolas verčia galvoti, kad tai Čekijoje pagaminta karūna, savo forma labai panaši į šv. Vaclovo karūną. Brangakmenių išsidėstymas paslaptingoje karūnoje primena šv. Vaclovo karūną. Karolio IV Liuksemburgiečio portrete (apie 1371 m., dail. Teodorikas; Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas; Nacionalinė galerija Prahoje)(92) nutapyta karūna panaši į rastąją karūną.

Kieno tai karūna?

Iš pat pradžių kilo ginčų, kam gi priklausė ši karūna. 1914 m. „Świat“ nurodė, kad tai Jogailos karūna, naudota po pergalės Žalgirio mūšyje(93). Dr. Stanislovas Tomkovičius dar 1914 m. pradžioje tvirtino, kad pagal formą tai lenkiška karūna, nes panaši į Kazimiero Didžiojo karūną, teiginį patvirtina jos radimas tikrai lenkiškose apylinkėse(94). Tyrinėtojo nuomone, karūna buvo skirta ne iškilmėms, o praktiniam naudojimui, nes yra iš keturių dalių(95). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad karūna nėra juvelyrinis darbas, daryta, matyt, paskubomis. Būta versijų, kad tai Lokietkos (1261–1333) karūna(96). Netgi teigta, kad tai prieš Lokietkos karūnaciją dingusi karūna(97). Pasak L. Lepšos, tai Lenkijos karaliaus Jono Albrechto karūna (1459–1501)(98).

1914 m. sausio 3 (16) d. „Kurjer Litewski“ skirsnyje „Už kardono“ paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta tariamai originali lenkiška karūna, galimai Jogailos(99). Kartu buvo gautas užantspauduotas dokumentas, kurio negalima buvo atplėšti iki 1941 m.

1914 m. sausio 22 (4) d. dr. Stanislovas Elješas-Radzikovskis(100), Voicecho Elješo-Radzikovskio vaikaitis, laikraštyje „Slowo polskie“ paskelbė, kad karūna yra ne lenkiška, o čekiška ir priklausė imperatoriui Karoliui IV (čia minima kunigaikštytė Elžbieta (1345–1393) iš Pamario). Rasta karūna buvo pagaminta pagal žinomą šv. Vaclovo čekišką karūną (čekiškai – Svatováclavská koruna)(101), kuria nuo 1347 m. karūnavosi čekų karaliai. Čekiška karūna – sudaryta iš keturių dalių, kaip ir paslaptingoji karūna.

1914 m. sausio 31 (13) d. prof. Liudvikas Kolankovskis laikraštyje „Glos narodu“ paskelbė, kad tai galėjo būti lietuviška karūna, skirta Švitrigailai karūnuoti(102).

Kun. J. Gaikovskis bandė sieti karūną su Jadvyga, neva iki šiol Sandomiere gyva legenda apie Jadvygos pirštinaites(103).

Mąstyta, kad tai gali būti Kazimiero Didžiojo votas. Šiandien nėra duomenų, patvirtinančių, kad tai buvo karaliaus votas(104). Karūnos savininkų įvardyta nemažai, manyta, kad tai kelionių karūna, paneigta, kad tai gali būti įkapių karūna. Lenkijos valdovų karūnos XIV–XV a. nedingo, tačiau žinoma apie Vytautui ir Švitrigailai siųstų karūnų dingimą.

Kas tikrasis karūnos savininkas?

Kokiu tikslu karūna buvo vežama iš Rusijos, už kardono? Rizika netekti karūnos vykstant per Rusijos ir Austrijos-Vengrijos sieną buvo be galo didelė. Tikslas kaip ir aiškus – noras paslėpti kuo toliau nuo caro valdininkų, kad netaptų caro nuosavybe. Tačiau viešas eksponavimas Vavelyje pavertė ją kito imperatoriaus nuosavybe. Karūna lyg ir buvo saugoma nuo Rusijos caro, o pateko į imperatoriaus Francišeko Juzefo I rankas, nes Vavelis buvo jo nuosavybė(105). Jeigu išvežimą iš Rusijos imperijos dar galima suprasti, tai skubotas viešas karūnos eksponavimas yra visiškai nesuprantamas. Tai gal bandyta paslėpti ją taip, kad būtų nepasiekiama lietuvių tautai?

Paskelbimas spaudoje

Apie karūną spaudoje buvo paskelbta 1913 m. spalį(106). Kodėl karūna viešai eksponuota tik nuo 1914 m. sausio 17 d.? Manytina, kad tai susiję su Vilniaus arkikatedros bazilikos zakristijono Jono Giros (Hiros), žinojusio karūnos paslaptį, mirtimi(107).

Kodėl karūna buvo parodyta nesulaukus termino?

1914 m. sausio 12 d. Krokuvoje pasklido žinia, kad vyskupas sufraganas A. Novakas turi karūną, gautą prieš kelerius metus(108). Vyskupas patvirtino, kad nesulaukus sutarto termino pabaigos, Vavelio muziejuje pradėta eksponuoti karūna. Jis užtikrino, kad jokių dokumentų su karūna negavo, tik paminėjo daiktų priėmimo protokolą, kuris bus paskelbtas visuomenei 1941 m.(109). Kodėl buvo nuspręsta parodyti karūną visuomenei, lieka neaišku, nes politinėje erdvėje esminių pakitimų neįvyko. Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. parašė apie surastą karūną ir paminėjo susitarimą – tarp radinio žemės savininkų ir vyskupo sufragano A. Novako, kuris leido po trejų metų viešai paskelbti karūnos suradimo faktą, bet ne vietą(110). Susitarimas galbūt buvo žodinis, nes niekada nepublikuotas. Laikraštis „Nowa reforma“ 1914 m. sausio 13 d. paminėjo kažkokius paslaptingus dokumentus, įrodančius karūnos priklausymą Piastams(111).

Kodėl tylima dėl virvutės?

Lietuviai nesiliovė domėtis Krokuvoje 1914 m. pradėta eksponuoti karūna. Gana greitai po publikacijų anksčiau minėtuose laikraščiuose – „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.) ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.) – apie karūnos radimo vietą Sandomiere pasirodė žinutė ir „Tėvynės sarge“ (1918 m. balandžio 25 d.)(112), kuri užbaigta šitaip: „… Pasklidus gandui apie tos karūnos atsiradimą Krokuvoje, 1914 m. Vilniuje buvo kilę kalbų ir spėjimų bene esanti ji iš Vilniaus katedros ir bene buvusi Vytauto karūna. Apie tai „Vairas“ buvo net parašęs ir padėjęs karūnos fotografiją. Dabar, paaiškėjus kur ji buvusi surasta, kaip ir atkrinta toks spėjimas.“ Bet ar abejonės buvo išsklaidytos?

1920 m. Anglijoje išleistame žinyne yra karūnos ir šalmo atvaizdai. Prie karūnos matyti pritvirtinta virvutė. Kodėl lenkų istorikai apie ją nutylėjo? Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko teiginiai šį tą paaiškina. Savanoris Leonas Lingvis-Lingvevičius maždaug 1922 m. gydytas kartu su D. Malinausku karo ligoninėje. Jam signataras papasakojo istoriją apie Vytauto kapą ir į kriptą 1909 m. įėjusį Janą Kurčevskį(113), Vladislavą Zahorskį(114) ir kustošą Adomą Savickį(115). Apie tai D. Malinauskui papasakojo zakristijonas Jonas Gira, parodęs kriptą būsimam signatarui. Savanoris užrašė D. Malinausko pasakojimą:

[…] Protasevičius, kuris vyskupavo praėjus po Vytauto mirties pusantram šimtui metų. Pastarasis buvo didelis lietuvių priešas ir Vytauto fundušo naikintojas (ant visokio brangaus katedros turto jis Vytauto antspaudus pakeitė savo antspaudais). P. Malinauskis, apžiūrėjęs kaulus, pastebėjo, kad vieni kaulai buvo didesni ir senesni, negu antri, ir kad ant abiejų makaulių buvo uždėtos kepuraitės; viena iš jų buvo jau sutrunyjusi ir ant jos buvo žymės antspaudos vainiko lanko, greta dar buvo auksinė virvelė, kuri uždedama kartu su vainiku, kad geriau vainikas laikytųsi, iš ko galima spręsti, kad tie kaulai buvo Vytauto Didžiojo. Matyt buvo senas žmogus, nes ir dantys buvo sudilę. Ant katafalko buvo du karstai: kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir vyskupo […].(116)

 

Skylutės karūnos žiede

Aprašomoje karūnoje, kiekviename iš keturių jos fragmentų, yra po dvi skylutes, o šv. Vaclovo čekiškoje karūnoje jų yra apie dvylika viename fragmente. Čekų karaliaus karūnoje skylutės skirtos kepurei pritvirtinti. Paslaptingosios karūnos skylutės tarnauja galimai tam pačiam reikalui, tik kodėl jų tiek mažai? Kunigaikščių mitra sujungia karūną ir kepurę. Gal kai kurios iš jų skirtos karūnai tvirtinti prie galvos? Kodėl paslaptingoji karūna panaši į čekų karaliaus karūną? Čia verta prisiminti Vytautą Didįjį ir po jo Lietuvos karaliaus karūnos siekusį Švitrigailą.

Apie karūnos tipą ir kryžių

Vadinamoji Sandomiero karūna neturi kryžiaus kaip dauguma įkapių karūnų. Įkapių insignijos būdavo ne vien metalinės, kartais pasitaikydavo medinės ar netgi odinės(117). Ji negali būti priskirta ir karūnavimo karūnų tipui, kai apeigas atlieka krikščionių dvasinis hierarchas. Karūnavimo karūnos dažniausiai yra uždaros, o aprašoma karūna atvira (požymių, kad būtų atvira, nenurodoma). Ji negali būti šalmo karūna dėl anksčiau minėtų priežasčių: turi skylutes lanke, o tai rodo, kad prie jos buvo prisiuvama mitra.  Kai kurios atviro tipo krikščioniškos karūnos turi kryželius. Tiesa, dauguma įkapių karūnų neturi kryželių. XV a. simboliams buvo teikiama didelė reikšmė. Sandomiero karūnoje akivaizdūs šv. Vaclovo karūnos motyvai…

Ar Vytautas buvo palaidotas su kunigaikščio mitra – karūna ir kunigaikščio kepure?

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra palaidotas Vytautas Didysis, jo žmona Ona, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis ir jo sūnus Mykolas. Mūsų istoriją dažnai rašo tik mūsų kaimynai. Dr. S. Radzikovskio(118) užuominos, kad ginčus tarp lietuvių ir lenkų sukėlusi karūna gali būti čekiška, buvo plėtojamos numizmatų archeologų draugijoje. „Tai ne čekiška karūna“, – tvirtino dr. S. Tomkovičius. Abi karūnos iš išardomų keturių fragmentų(119), bet tuo panašumas ir baigiasi. Vytautas Didysis buvo išrinktas Čekijos karaliumi 1421 m.(120), bet nebuvo karūnuotas šv. Vaclovo karūna, nesulaukė karūnos ir Lietuvai 1430 m. Po Vytauto mirties karūnos siekė Švitrigaila, jis kreipėsi su prašymu į Šventosios Romos imperijos imperatorių Zigmantą 1430 m. lapkritį, tačiau rezultatas nežinomas ir apie karūną šaltiniuose nerašoma(121).

Kodėl buvo nutraukti karūnos ir jos radimo aplinkybių tyrimai?

Apie Vytauto karūnos pagrobimą iš Vilniaus arkikatedros bazilikos ir Donato Malinausko bei Jono Basanavičiaus kreipimąsi į prokurorą rašė lenkų spauda(122). „Przegląd Wilenski“ 1914 m. gegužės 28 d. rašė, kad tyrimas dėl Vytauto karūnos pagrobimo buvo nutrauktas dėl įrodymų trūkumo(123). Iki šiol neatlikti Sandomiero karūnos metalo ir brangakmenių tyrimai, šaipomasi iš patriotizmo. Nepaaiškintos prieštaringų teiginių atsiradimo priežastys dėl karūnos suradimo laiko, jos gabenimo į Krokuvą, dalinai nutylima apie ietigalių radimą už 20-ies žingsnių nuo šalmo ir karūnos, kodėl jie pateikiami visi kartu, gausu prieštaringų teiginių dėl karūnos metalo, medžio, po kurio šaknimis rasta karūna, iki 1941 m. turėjusių būti įslaptintų skirtingų radinio aprašymų bei raštų, kurie nusakę karūnos radimo aplinkybes. Įtarimų kelia minimas skirtingas įslaptinimo terminas, virvutės buvimo nutylėjimas, nepatikrinamų aplinkybių akcentavimas (labdaringas darbas, valstybės sienos patikros išvengimas). Vedama paralelė tarp Sandomiero karūnos, vilnietiškos Vytauto kriptos, Sandomiero, Krokuvos ir Vilniaus dvasinių seminarijų profesorių ir paslapties aplink karūną sukūrimo. Karūną gaubianti paslapties skraistė rodo mūsų nenorą bendrauti su kaimynais lenkais ir kartu dirbti tiesos vardan. Išlieka klausimas, kur yra D. Malinausko minėti palaikai. Jie galėjo būti tiek Vytauto, tiek Švitrigailos, juk neatsitiktinai 1930 m. pats arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis aplankė signatarą „Žoržo“ viešbutyje(124). Įvertinus visą turimą informaciją, galima drąsiai teigti, kad visi kunigaikščių palaidojimai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra surasti…

Sandomiero pilies muziejuje eksponuojama Sandomiere rastos karūnos kopija (originalas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje). Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Autoriaus nuotr.

Išvados

1) Nors jau praėjo daugiau nei 100 metų, iki šios dienos vadinamoji Sandomiero karūna nesusilaukė atitinkamo profesionalių istorikų dėmesio nei iš Lenkijos, nei iš Lietuvos pusės. Nepakankamas įsigilinimas gimdo įvairias interpretacijas, o nenoras kenkti dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos politiniams santykiams skatina nenorą imtis šios istorinės temos tyrimo.

2) Surinkti šaltiniai, panaudoti šiame straipsnyje, ir nederančių tarpusavyje, neretai su logika prasilenkiančių faktų gausa rodo, kad karūnos suradimo, gabenimo bei perdavimo saugoti Vavelio katedros lobynui istorija suponuoja nevienareikšmę nuomonę šioje klaidžioje istorijoje.

3) Sandomiero karūnos konstrukcija, simetriškas puošybos elementų dėstymas, Bohemijos krištolo naudojimas būdingi čekiškoms karūnoms. Ji stebėtinai panaši į šv. Vaclovo karūnacinę karūną.

4) Vieną kartą tvirtinama, kad rasta sagė, kitą kartą kalbama apie antnosį.

5) Sugretinus tarpukariu Čekoslovakijoje dirbusio diplomato, signataro Donato Malinausko pasakojimus apie 1909 m. vykusias paslaptingas Vytauto Didžiojo palaikų paieškas Vilniaus katedroje su straipsnyje panaudota medžiaga, vienareikšmiškai atmesti Sandomiero karūnos radimo Vilniaus katedroje negalima. Istorija apie karūnos suradimo aplinkybes Sandomiere galėjo būti tik priedanga, norint nuslėpti tikrąsias jos radimo aplinkybes Vilniaus katedroje 1909 m.

6) Nors Sandomiero karūna daugeliu atvejų buvo siejama su Vytauto Didžiojo palaikais (Lietuvos versija), neatmetama galimybė, kad ji buvo skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai, panorusiam po Vytauto Didžiojo mirties karūnuotis Lietuvos karaliumi. Nors nėra duomenų apie jokių karūnų siuntimą Švitrigailai, stebint XV a. simbolių svarbą, galbūt su šia simboline, ne įkapių Čekijos karaliaus karūna, jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje 1452 m.

7) Jeigu Sandomiero karūna priklausė Švitrigailai, tikėtina, kad Švitrigailos kapas buvo įrengtas Vytauto Didžiojo kapo vietoje, žinomoje iki 1610 m. katedros gaisro, ir surastas Vilniaus katedroje 1909 m.

__________________________________________________________________________

 

1 Muzeum Katedralne imienia Jana Pawła II na Wawelu. Žr. „Korona hełmowa Kazimierza III Wielkiego“, in: Wikipedia: Wolna encyklopedia. Prieiga per internetą – <https://pl.wikipedia.org/wiki/Korona_hełmowa_Kazimierza_III_Wielkiego>. „Muzeum Katedralne na Wawelu Kraków 1995“, in: www.academia.edu. Prieiga per internetą – <https://www.academia.edu/10818413/Muzeum_Katedralne_na_Wawelu_Kraków_1995>.

2 Vilniuje leidžiamame lenkiškame laikraštyje „Литовский курьер“ buvo patalpinta žinutė, kad, regis, žinomas lietuvių mokslininkas daktaras Jonas Basanavičius, sužinojęs iš pono Donato Malinausko apie kunigo prelato Kurčevskio ir gydytojo Vladislovo Zagorskio pasisavintą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną, surastą Vilniaus arkikatedroje, paskubėjo tai pranešti prokuratūrai.

Ta proga „Виленский вестник“ rašo, kad Kurčevskis ir Zagorskis ne surado karūną, o ją tiesiog pavogė, įsilaužę į valdovo kapą, kaip kad pavogė ir kitus vertingus daiktus. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – „Įsilaužimas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio kapą“, in: Naujieji laikai, 1914 03 31 (04 13).

В издающейся в Вильне польской газеты «Kur. Lit» помещено сообщение, будто «известный литовский учений, доктор Басанович, узнав от г. Доната Малиновского о присвоении ксендзом прелатом Курчевским и врачом Владиславом Загорским короны, найденной ими в гробнице великого князя Витовта, находящейся в виленском кафедральном костеле, поспешил с соответственным заявлением прокурорской власти».
По поводу этого сообщения «Вил. Вест.» говорит, что Курчевский и Загорский не «нашли» корону, а просто-напросто похитили, взломав гробницу, как похитили, вероятно, и другие ценные вещи гробницы
.

Šaltinis – „Взлом гробницы великого князя литовского“, in: Новое Время, 1914 03 31 (04 13).

3 „Skandaliczny proces o koronę polską. Duchowieństwo katolickie oskarżone o kradzież korony“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, Nr. 100, str. 1.

4 Akermanas Petras Aleksandrovičius (1898–1944). Teisės mokyklą baigė 1898 m. Patarėjas, Vilniaus apygardos teismo prokuroras, atsargų praporščikas, 2-ojo Uljanovo pulko karininkas, 1918 m. policijos departamento direktorius. Emigravo į Vokietiją. Mirė 1914–1945 m. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – Volkovas S. V., „Karo kavalerijos karininkai“, M., 2002; „Mėnuo štabe. Rusų karininko prisiminimai“ (p. 274) (P. A. Akermanas) – Nadeovija, 2003, Nr. 3 in: Angrapės krantai: almanachas 2‘2006.

Аккерман Петр Александрович (1898–1944). Училище правоведения 1898. Статский советник, прокурор Виленского окружного суда. Прапорщик запаса. Офицер 2-го уланского полка. 1918 в гетманском правительстве – директор департамента полиции. В эмиграции в Германии. Умер 1944–1945.

Šaltinis –Волков С. В., Офицеры арм. кав., М., 2002; „Месяц в штабе. Воспоминания русского офицера“ (стр. 274) (П. А . Аккерман) – Надровия, 2003, №3, in: Берега Анграпы: aльманах 2’2006. Prieiga per internetą – <https://www.angrapa.ru/vojna/pervaya-mirovaya-vojna/2841-mesyats-v-shtabe.html>.

5 „Królewska korona Sandomierza w filmie TVP Kielce“, in: Ciekawe Kielce. Prieiga per internetą – <http://ciekawekielce.pl/blog/krolewska-korona-sandomierza-w-filmie-tvp-kielce/>.

6 Marjan Morelowski (1884–1963)

7 Alvydas Medalinskas, „Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis“, in: Lietuvos žinios, 2010 09 08. Prieiga per internetą – <https://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/vytauto-didziojo-karunos-paslaptis/143046>.

8 Józef Szymański (1931–2011). Sandomiero garbės pilietis nuo 2002 metų. Žr. „Prof. Józef Szymański“, in: www.sandomierz.pl/. Prieiga per internetą – <http://www.sandomierz.pl/o-miescie/znani-sandomierzanie/honorowi-obywatele-miasta/honorowi-obywatele-miasta-od-1990-r/prof-jozef-szymanski>.

9 Szymański J., „Korona sandomierska koroną królewską Kazimierza Wielkiego?“, in: Zeszyty sandomierskie, nr. 17 (2003), str. 15.

10 Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 57.

11 Ibid.,, str. 57–61.

12 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 7–8.

13 Ibid., str. 8.

14 Stanisław Tomkowicz (1850–1933), meno istorikas ir ilgametis Krokuvos laikraščio „CZAS“ redaktorius.

15 Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

16 Kb. [ks. Pawel Kubicki],„Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

17 Orłowska B., „Ślad grzesznego polowania“, in: Słowo Ludu, 2001 R. LII, nr. 108 (magazyn 2001 05 11, nr. 2180, str. 17). Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/dlibra/publication/34468?tab=1>.

18 Gajkowski Jan Kanty (1866–1919).

19 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1. str. 7–8.

20 Marian Józef Ryx (1853–1930).

21 Ibid., str. 8.

22 Ibid., str. 8.

23 Ibid., str. 8.

24 Ibid., str. 9.

25 Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 58.

26 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

27 Ibid., str. 9; Anatol Wincenty Nowak (1862–1933).

28 Jan Duklan Maurycy Paweł Puzyna herbu Oginiec (1842–1911).

29 [Redakcya], „Zjazd Miłośników Ojczystych Zabytkówsztuki i Historyi“, in: Architekt, 1911, Nr. 6, str. 76. Prieiga per internetą –
<http://bcpw.bg.pw.edu.pl/Content/1282/06arch11_nr_6.pdf>.

30 Leonard Jan Józef Lepszy (1856–1937).

31 Gawroński Feliks Hilary (1835–1919).

32 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

33 „Polska korona królewska“, in: Nowa reforma, 1914 01 17, nr. 11, str. 3.

34 Kopaczynski.

35 „Krolewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 16, nr. 10, str. 3.

36 „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

37 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

38 X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, Nr. 3, p. 12–13.

39 Adam Stefan Stanisław Bonifacy Józef Sapieha herbu Lis (1867–1951).

40 Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

41 Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

42 Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 602–683.

43 Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

44 Andrzej Cebula, „O koronie hełmowej króla Kazimierza III Wielkiego“, in: Sandomierska Strefa, Nr. 6/2012. Prieiga per internetą –
<http://docplayer.pl/43000011-Od-redakcji-ksiazkowych-czas-na-wypoczynek-spotkanie-z-nowa-ksiazka-odbedzie-sie-w-pierwszej-polowie-wrzesnia-jak-zwykle-w.html#>.

45 Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. 1.

46 Ibid., str. 2.

47 „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), Nr. 2, p. 3; „Korona polska z XIV w.“, in: Przegląd Wileński, 1914 01 11 (24), str. 14.

48 Guy Francis Laking, Bart, A record of European armour and arms through seven centuries, vol. 1, London, 1920, p. 232. Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

49 „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, Nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

50 „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, Nr. 4, str. 53–54.

51 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, Nr. 1, str. 8.

52 Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 683.

53 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 10–11.

54 Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 60.

55 „Ile bylo koron polskich?“, in: Glos narodu, 1914 01 20, nr. 14, str. 1.

56 X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, nr. 3, p. 12.

57 „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

58 „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

59 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

60 „Skandaliczny proces o koronę polską“, in: Kurjer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, nr. 100, str. 1.

61 „Odnoleziona korona“, in: Kurjer Warszawski Dodatek poranny, 1914 01 14, str. 4.

62 „O koronę piastowska“, in: Gazeta torunska, 1914 01 17, nr. 13, str. 1.

63 „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

64 Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–174.

65 Wojciech Eljasz-Radzikowski (1814–1904).

66 „Królewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

67 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

68 Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

69 Morelowski M., „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 665.

70 Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej, 1918, nr. 4, str. 61.

71 Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. II.

72 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

73 Ibid., str. 87.

74 Ibid., str. 87.

75 Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa,1922, str. I–II.

76 „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

77 „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

78 „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

79 Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

80 Zapiski Kazimierzowskie, 2012, nr. 9. Prieiga per internetą – <http://kazimierzwielki.home.pl/autoinstalator/wordpress/wp-content/uploads/2014/11/Treść_Zapiski-Kazimierzowskie-09.pdf>.

81 „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, r. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

82 „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5; Szymanski J., „Korona sandomierska korona królewska Kazimierza Wielkiego?“, in: Heraldyka i okolice, 2002, str. 297–304.

83 „Królewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 14, nr. 8, str. 3.

84 „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, str. 53–54.

85 Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; St. Tomkowicz, „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

86 Gemologija – mineralogijos šaka, apimanti papuošalų ir brangakmenių tyrimus ir savybių, vertės, tikrumo nustatymą.

87 „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

88 Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

89 „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

90 „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

91 Gajkowski J., Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 57.

92 „Karolis IV Liuksemburgas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą – <https://www.vle.lt/Straipsnis/Karolis-IV-Liuksemburgas-38117#articleImages>.

93 „Kórlewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

94 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

95 Ibid.

96 „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

97 „Korona polska“, in: Glos Lubelski, 1914 01 16, nr. 16, str. 3.

98 Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

99 „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

100 Stanisław Eljasz-Radzikowsk (1869–1935).

101 „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

102 „Z sa kordona Jeszcz w sprawe znalezionoj koronyz“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 31 (13), nr. 25, str. 3.

103 Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 61.

104 „Korona pod stražą rucerzy“, in: Slowo ludu, nr. 110, str. 9, 2001 05 14. Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/Content/35713/Słowo_Ludu_2001_Kielce_region_nr110ocr.pdf>.

105 „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

106 „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

107 „Proces o korone polską“, in: Kuryer Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

108 „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, nr. 4, str. 53–54.

109Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

110 „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, R. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

111 „Kronika ostatniej chwili. Korona Piastowska“, in: Nowa reforma, 1914 01 13, nr. 7, str. 3.

112 „Paslaptingoji karūna: [apie Krokuvoje aptiktos karūnos priskyrimo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui nepagrįstumą]“, in: Tėvynės sargas, 1918 04 25, nr. 16, p. 12.

113 Jan Kurczewski (1854–1916) – Vilniaus kunigų seminarijos profesorius.

114 Władysław Zahorski (1858–1927).

115 Adam Sawicki (1887–1968) – tituliarinis vyskupas nuo 1962 m., administravęs dalį Vilniaus arkivyskupijos Balstogėje.

116 Lingvevičius L., „Šventvagiškas išplėšimas Vytauto Didžiojo karsto Vilniaus katedroje. Iš Donato Malinausko pasakojimų“, in: Karys, nr. 15–16, 1922 04 13, p. 183–184; 1922 04 21, p. 190.

117 Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

118 „Korona królewska w Krakowe“, in: Gazeta Pabjanicka, 1914 02 03, nr. 10, str. 3.

119 „Znaleziona korona“, in: Czas, 1914 02 21, nr. 46, str. 2.

120 J. Nikodem, Polska i Litwa wobec husyckich Czech w latach 1420–1433. Studium o polityce dynastycznej Władysława Jagiełły i Witolda Kiejstutowicza, Poznań, 2004. Prieiga per internetą – <http://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a138129.pdf>.

121 Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, OBA 5542 (reg. – CEV, p. 953–955). Karūnos pageidavimas įrašytas Švitrigailos pasiuntinio (1430 m. lapkritis) pas Zigmantą kalboje: „Der grossfurst hat mir befollen, ob mich euwere kunigliche gnade fragen wurde, ob er sich zu kunig kronen lassen wolle, so sol ich euwern gnaden antworten.“

122 „O korona polską“, in: Nowa reforma, 1914 04 29, nr. 154, str. 3.

123 „Z Litwy i Rusi. Niedorzeczne oskarżenie“, in: Przegląd Wileński, 1914 05 28, nr. 145, str. 3.

124 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 15, ap. 2, b. 242, l. 588. Iš Vilniaus vaivadijos įstaigos lenkų užgrobtoje Pietryčių Lietuvoje slapto susirašinėjimo su Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui dokumentas, 1930 01 13:

… Turiu informacijos iš patikimų šaltinių, jog prieš porą dienų į Vilnių iš Lietuvos atvyko ir „Žoržo“ viešbutyje apsigyveno žinomas lietuvių veikėjas Donatas Malinauskas.

Sausio 11 dieną jis su oficialiu vizitu apsilankė pas Arkivyskupą Jalbžykovskį, kartu Didž.[iojo] Kunig.[aikščio] Vytauto Jubiliejaus Minėjimo Komiteto vardu prašydamas leisti įrengti Vilniaus Bazilikoje šio Kunigaikščio sarkofagą.

Arkivyskupas prašymą įvertino palankiai.

Vakar Arkivyskupas Donatui Malinauskui „Žoržo“ viešbutyje padarė atsakomąjį vizitą…

 

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (855), 2019 m. sausio 26 d., p. 5; Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 5; Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 5.

Naujienos iš interneto