Tapybos darbas „Rūmai”. Žiedūnė Aleknaitė

Prof. Dr. Remigijus Venckus, Medijų menininkas ir kritikas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

Menininkė Žiedūnė Aleknaitė (g. 1988 m.)  gyvena ir kuria Kėdainiuose. Ji yra baigusi statybos inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete. Nuo 2003-ųjų m. kūrėja aktyviai dalyvauja meninėje veikloje. Jos darbai pristatyti / eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (JAV, Italijoje, Kolumbijoje, Irane, Pietų Korėjoje, Peru, Albanijoje, kt.). Ž. Aleknaitė veda edukacinius užsiėmimus, kuria tekstilės ir dizaino objektus. Kūrybą vainikuoja jos vystomas prekės ženklas „Design by Žiedūnė“^[1].

Dėmesio verta ir Ž. Aleknaitės plėtojama tapybos veikla, kur dominuoja abstraktūs kūriniai, dažniausiai kuriami akrilu. Aktualus autorės dėmesys sąmoningam vartojimui, tvarumui ir gamtos ciklų harmonijai. Visa tai ypač ryšku 2021 m. pastatytoje kupolo formos menų erdvėje „Luknė“. Tai ne tik architektūrinis objektas, bet ir socialinė, meditacinė, edukacinė platforma, puoselėjanti bendruomeniškumą ir meninį sąmoningumą^[2].

2015 m. Ž. Aleknaitė įkūrė VšĮ „Žiedūnės integruotų menų studiją“, kurioje organizuojamos tapybos dirbtuvės vaikams, moterims, žmonėms su klausos negalia. Vystomi tvarios mados projektai – rūbų atnaujinimas, piešimas ant tekstilės, edukacijos apie ekologinį sąmoningumą. Ž. Aleknaitės veiklos arsenale galima pastebėti ir viešųjų erdvių dekoravimą, interjero dizaino projektus, sienų tapybą^[3].

Paminėtina, kad menininkė yra net tarptautinių organizacijų narė (pvz. „Centro Arte“ Italijoje), o jos projektai yra pelnę pripažinimą parodose, kūryba įvertinta aukso medaliu parodoje „Rinkis prekę lietuvišką 2024“^[4].

        

Tapybos analizė

Ž. Aleknaitės tapyboje regime dominuojant abstrakčią formą. Taip pat neretai taikoma visiškai neįprasta paveikslo forma – ovalas. Jis ženklina cikliškumo, vientisumo ir netgi trapumo reiškinį. Vis tik kūrinio dinamiką neretai sukuria spalvų deriniai. Kartais jie kontrastuoja, o kartais labai subtiliai persilieja. Tapyboje atveriama spalvų galia tarytum padedanti atgaivinti vaizduojamąjį objektą ir sukurti jo judėjimo įspūdį. Vadinasi, judėjimo pojūtis neretai kyla iš spalvų sąveikos, o ne iš vaizduojamos figūros. Būtent tai, šiuo atveju, ir gali būti aktualizuojama kaip esminis abstraktaus Ž. Aleknaitės meno bruožas^[5].

Ž. Aleknaitė mums leidžia suvokti, kad spalva turi savitą asmeninį gyvenimą ir dėl to ji (spalva) nebėra vien tik pagalbinis instrumentas, tinkantis objektų reprezentacijai. Spalva – tai savarankiškas reiškinys, kuris sinchronizuojasi su potėpiu ir taip leidžia atsirasti paveikslo naratyvui. Kai paveikslų forma ir spalva konstruojama vienu metu, yra steigiama spalvos ir formos integracija į vientisą paveikslo sistemą.  Tokiu būdu Ž. Aleknaitė suformuoja unikalią galimybę kiekvienam žiūrovui (per)mąstyti ir energingą tikrovės dinamiką, ir poetinę ramybę^[6].

                     

Spalvinė estetika tampa ne deskriptyvi, o interpratatyvi, taip atitinkanti intuityvistinės estetikos normas. Ž. Aleknaitės paveiksluose spalva perteikia kultūrinę atmosferą ir naratyvą, atveria istorinę ir poetinę erdvę, kur žiūrovas kviečiamas įžvelgti gilesnį ryšį tarp skirtingų objektų, erdvių ir laiko. Spalviniai potėpiai sustiprina naratyvą, taip apjungiant ir vaizdinę dinamiką, ir emocinę ramybę^[7].

Kompozicijų centrą neretai galėtume vadinti energetiniu arba net simboliniu branduoliu. Čia apjungiamas intuityvus potėpis su inžineriniu mąstymu. Kai kurie kūriniai yra struktūriškai atviri; o tai reiškia, kad kūrinys ne visada turi labai griežtai fiksuotą centrą, tačiau potėpiuose užgimstanti ritminė tvarka vis tiek egzistuoja. Todėl kartais net pastebimai ir savitai yra formuojama ornamentika, ritmas; o linijų seka nurodo egzistuojant tam tikrai sisteminei logikai. Abstrakti tapyba kuria sistemą kaip nestabilumo lauką, kuriame gali sugyventi net prieštaravimai. Atrodo jog forma kyla iš medžiagos savybių, kurios ir leidžia reprezentuoti materiologinį mąstymą (kurį taip pat galima įvardinti kaip mastymą per medžiagą)^[8]. Būtent tai leidžia Ž. Aleknaitės tapybą tuo pačiu metu sieti su vyriškumu ir moteriškumu. Be abejo tokia mano įžvalga tikrai gali provokuoti audringus ginčus, bet verta permąstyti Shirley Kaneda įžvalgas apie vyriškumo ir moteriškumo skirtį:

Intelektas ir jusliškumas, vyras kaip protas ir moteris kaip kūnas egzistuoja ne kaip dvi hierarchiškai susijusios savybės, bet kaip viena kitą papildančios situacijoje, kurioje jos priklauso viena nuo kitos^[9].

Ši citata aktualizuoja Ž. Aleknaitės tapyboje atsiradusią mąstymo sintezę, kurioje racionalus planavimas dera su jusline patirtimi. Tapyba pasirodo esanti aršios kovos tarp abstrakcijos ir figūros arena. Tokia, materiologinį mąstymą ženklinanti tapyba leidžia išsivaduoti iš griežtų kriterijų hegemonijos. Potėpiais griežtai neapibrėžta forma, kyla iš savito ritmo ir struktūrinio neaiškumo. Formų neapibrėžtumas ir iš jo atsirandanti trapi kompozicija čia virsta ne autorės silpnumo ženklu, bet energetiniu kūrybos branduoliu, kuriame ir yra atskleidžiamas medžiaginis mąstymas / materiologinis mąstymas  ^[10].

Maža to, Ž. Aleknaitės tapyba aktualizuoja patį postmodernizmą, kur įsivyrauja neapibrėžtumas ir imanencija, neturinti galios generuoti visiškai stabilias ir aiškias prasmes. Jos tapybai nesvetima intuityvi reakcija į dabarties prasmių nykimą. Anot Jeong Jeong-ho ir Kang Naehu, dažnai postmodernistiniai kūriniai išsiskiria tuo, kad jų vidus ir išorė atsiveria kaip nebeatpažįstamai sumišę. Subjektai ir objektai yra dekonstruojami, o formos sistema tampa išskaidyta. Postmodernistinė tapyba (kaip ir visas menas) nebeskiria meno ir gyvenimo. Tad manytina, kad ir  Ž. Aleknaitės kūrybos atveju abu susilieja į vientisą patirtį^[11].

Reikia pastebėti, kad Ž. Aleknaitės paveikslai perteikia vidinių būsenų peizažus. Kūriniai „Sielos veidrodis“, „Atverk sielos duris“, „Istorija“ į mus prabyla apie psichinės savistabos, atminties ir tapatybės sluoksnius. Darbų pavadinimai ir formos jungiasi su archetipiniais simboliais – paukštė, durys, uolos, veidrodis, uždanga. Šie motyvai kviečia žiūrovą įsilieti į egzistencinę refleksiją^[12].

Tapyba leidžia net pačiai autorei stebėti savo psichikos virsmus. Kai paveiksluose regime klasikinius simbolius, tuomet tapyba įgauna archetipinę, egzistencinę reikšmę. Vadinasi, Ž. Aleknaitės tapyba asocijuojasi su langu, atsiveriančiu į amžinybę. Paveikslų kolekcija kuria autoriaus, paties savęs mitą, o objektų fragmentacija ir simboliai kviečia į giluminę refleksiją. Fragmentuota tapatybė yra tiesiogiai susijusi su paveikslo funkcija kaip vidinės būsenos atspindžiais. Kūryboje susipina psichinės būklės fragmentacija ir archetipiniai motyvai, išreiškiantys paslėptas tapatybės krizės formas^[13].

                     

Ž. Aleknaitės kūriniai mums parodo, kad menas nesiekia imituoti ar reprezentuoti, jis pats tampa pojūčių mašina^[14]. Menas  provokuoja ne tik jį patirti akims, bet ir suvokti visu kūnu. Apie tai vaizdžiai prabyla Gilles Deleuze’as ir Felix’as Guattari:

Menas nėra pojūčių perteikimas, bet jų gamyba. Jis nėra suvokimo atkartojimas, bet percepcijų, afektų ir regimųjų įvykių kūrimas. […] Menas kalba į jusles, bet tuo pačiu jas ir reorganizuoja. […] Kiekvienas paveikslas, kiekvienas kūrinys yra pojūčių blokas. […] Paveikslas egzistuoja kaip regimybė, kuri perveria erdvę ir laiką. […] Menas neperteikia būsenos, jis ją generuoja^[15].

Taigi, menininkė Ž. Aleknaitė kuria tapybą, kuri nėra regimojo perteikimo akto reprezentacija. Tapyba – tai regėjimo aktualizavimas^[16]. Vadinasi, kūrybos metu tapytoja nors ir kuria teptuku bei spalvomis, tačiau visada į kūrinį tarytum „integruoja“ savo kūną (labiau psichinį, nei fizinį). Pasaulis aktualizuojamas per kūno patirtį, arba kitaip tariant – regėjimo veiksmą^[17]. Vadinasi, Ž. Aleknaitės tapyba išskleidžia pergyventą autoriaus regėjimą ir juo dalinasi su aplinkiniais, šiuo atveju kūrinio žiūrovais / vartotojais. Tapyba išreiškia tą momentą, kai regėjimas iškyla pačioje būtyje, o ne atvaizduojamas iš išorės. Apie tai Maurice Merleau-Ponty teigia:

Jis [tapytojas – R. V. pastaba] nesistengia pavaizduoti pasaulio, bet jį pergyvena, įkūnija ir paverčia regimu^[18]. […] Tai ne objektų vaizdavimas, o regėjimo pėdsakų siūlymas žvilgsniui – kad šis [šiuo atveju žiūrovas – R. V. pastaba] galėtų juos atkartoti^[19]. […] Regėjimas įvyksta daiktuose – toje vietoje, kur kažkas regimo pradeda matytis^[20]. […] Paveikslas yra regėjimo, o ne daikto, pėdsakas^[21]. Tapyba parodo regėjimui tai, kas jį aprengia iš vidaus – tikrovės įsivaizduojamą tekstūrą^[22]. Tapyba […] nieko neatvaizduoja – ji veria daiktų ‘odos’ paviršių, kad parodytų, kaip daiktai tampa daiktais^[23].

Detaliai apžiūrinėjant Ž. Aleknaitės kūrinius taip pat verta prisiminti ir Rosalind E. Krauss  įžvalgas. Ji pastebi, kad šiuolaikinis menas neretai egzistuoja lyg tinkle. Jis veikia kaip struktūra be homogeniško centro. Ž. Aleknaitės ovalai ir vizualinis ritmas reflektuoja tokią tinklinę (postmodernią) struktūrą^[24]. Galiausiai tai nurodo esant ir tam tikram neatpasakojamumui, kurį Jean-François Lyotard’as sieja su postmodernybe, teigdamas, kad „postmodernybė – tai pasakojimo netektis ir jautrumas tam, kas nepasakoma“^[25]. Vadinasi, abstrakčios Ž. Aleknaitės kūrinių formos pasakoja per nutylėjimą, o koloritas ir teptuku modeliuojami pavidalai veikia žiūrovo vidines būsenas kaip muzikinė partitūra.

                   

Apibendrinimas                     

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad Ž. Aleknaitės tapybą galima skaityti kaip abstraktų, bet filosofiškai angažuotą meną. Čia jungiasi kūniška rega bei egzistencinė refleksija; taip yra atveriama sensorinė fenomenologija^[26], postmodernizmo pliuralumas ir pasakojimo nutylėjimai^[27] ir net vizualinis archetipų poetizavimas^[28].

Literatūra ir šaltiniai:

^[1] Aleknaitė, Ž. (2025-06-07). CV ir kūrybos aplankas. Pateikta el. paštu.

^[2] Žr. ten. pat.

^[3] Žr. ten. pat.

^[4] Žr. ten. pat.

^[5] Žr. ten. pat.

^[6] Žr. ten. pat.

^[7] Įžvalga suformuota analizuojant ne tik paveikslus, bet ir skaitant – tyrinėjant straipsnį – Hopkins, C. (2023). ‘Eternal convivencia’: From Madrid’s Painters of Africa to the School of Tetouan. World Art, 13(1), 29–61.

^[8] Žr. Aleknaitė, Ž. (2025-06-07). CV ir kūrybos aplankas. Pateikta el. paštu.

^[9] Kaneda, S. (2017). The Feminine in Abstract Painting Reconsidered. Women & Performance: a Journal of Feminist Theory, 27(3), 339–345; p. 342

^[10] Žr. ten pat.

^[11] Jeong, J., & Kang, N. (2022). Introduction: Theory of Postmodernism. Art in Translation, 14(4), 381–391; p. 384, 385, 387, 389.

^[12] Žr. Aleknaitė, Ž. (2025-06-07). CV ir kūrybos aplankas. Pateikta el. paštu.

^[13] Įžvalga suformuota analizuojant ne tik paveikslus, bet ir skaitant – tyrinėjant straipsnį – Sayers, J. (2007). Picasso cure: Personality, psychoanalysis, Les Demoiselles d’Avignon centenary. International Journal of Art Therapy, 12(1), 39–48.

^[14] Žr. Deleuze, G., & Guattari, F. (1994). What is Philosophy? New York: Columbia University Press.

^[15] Žr. ten pat, p. 164, 172, 175

^[16] Žr. Merleau-Ponty, M. (1964). Eye and Mind. Evanston: Northwestern University Press.

^[17] Žr. ten pat, p. 162.

^[18] Žr. ten pat.

^[19] Žr. ten pat, p. 170.

^[20] Žr. ten pat, p. 166.

^[21] Žr. ten pat, p. 170.

^[22] Žr. ten pat, p. 171.

^[23] Žr. ten pat, p. 181

^[24] Plačiau žr. Krauss, R. (1993). The Optical Unconscious. Cambridge, MA: MIT Press.

^[25] Plačiau žr. Lyotard, J.-F. (1979). La condition postmoderne: Rapport sur le savoir. Paris: Les Éditions de Minuit.

^[26] Plačiau žr. Merleau-Ponty, M. (1964). Eye and Mind. Evanston: Northwestern University Press.

^[27] Plačiau žr. Lyotard, J.-F. (1979). La condition postmoderne: Rapport sur le savoir. Paris: Les Éditions de Minuit.

^[28] Plačiau žr. Bachelard, G. (1942). L’eau et les rêves: Essai sur l’imagination de la matière. Paris: José Corti; Bachelard, G. (1948). La terre et les rêveries du repos. Paris: José Corti; Bachelard, G. (1957). La poétique de l’espace. Paris: Presses Universitaires de France.