Raimondas Guobis. Apie brandžius užmojus ir tai, kaip net vėluodamas gali suspėti…

Raimondas Guobis. Apie brandžius užmojus ir tai, kaip net vėluodamas gali suspėti…

Raimondas Guobis, www.voruta.lt

Šventoji ištvinusi tądien buvo kaip niekad, ten kur buvusi užtvanka upės tėkmė teškėjo vilnių purslais, vertėsi sūkuriais, nuolat kliudydama dugne gulinčius sunykusio mūro akmenis. Malūno vietoje – jau kelis dešimtmečius stūkso nemenka vila, kurią pastatė dar sovietmetyje – buvo poilsio bei pokylių  namai įvairių organizacijų darbuotojams bei bičiuliams. Lietuvai tapus nepriklausoma ją įsigijo garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, tačiau matyt nepuoselėdamas čia ateities planų, po kurio laiko pardavė. Metams, kaip ir tai vilnijančiai upei be perstojo bėgant namo savininkai keitėsi dar kelis kartus. Nieko nėra amžino, tik Šventoji bėga ir bėga tolyn, tarsi amžina būtų… Malūnininko sūnui Petrui Jasiūnui dabar jau nėra didelio skirtumo kas ten būna, kam ta jo tėvo Jono puoselėta vieta priklauso – jam gyventi netrukdo. 

Dešiniajame Šventosios krante, buvusio malūno vietoje suręsta patogi vila

Amerika, Amerika…

Jonas Jasiūnas buvo kilęs iš smiltynų Šimonių girios pakraščių tarpumiškėse. Ką čia tebūtų užgyvenęs, kad ir milžino sveikata apdovanotas buvo, ką būtų užsidirbęs? Tai sumojo, kad reikia drąsiai vykti į Ameriką, ten savo lietuviškosios ateities pagrindus sukurti. Net keliolika metų tolimoje svajonių šalyje darbavosi, net sunkiausio darbo nevengė, tačiau lengvesnį dirbdamas linksmesnis buvo. Tad ir kasyklose, požemiuose giliausiuose visokį gėrį atkakliai kasė, uoste maišus ant savo plačių pečių nešiojo, vėliau uoliai cukraus fabrike darbavosi. Užsidirbo nemažai. Tačiau uždirbtųjų banke laikyti vengė –  be gaišos siuntė pinigus namo, artimiesiems, kurie jo uždarbį kaip ir buvo pageidauta sėkmingai investavo – pirko brangiausią turtą – žemę.

Sugrįžo rodosi visus geriausius metus tam svetimam kraštui atidavęs, atrodytų be sveikatos turėjęs palikti. Bet energijos netrūko. Statė malūną, ten kur žemės nemažus plotus žemės palei Šventąją, kuriuos už jo siųstus pinigus sesės buvo nupirkę.

Nesigriausi ir nejaunas vedęs…

Gražuolė moteris, ilgomis tamsiomis kasomis, skvarbiomis akimis, išsilavinusi, vargonininko dukra Vlada Kemeikytė. Gerokai jaunesnė.  Apie tas vestuves plačioje apylinkėje kalbėjo – juk amerikonas, malūnininkas vedasi. Bene šešių dešimčių metų vyras, o vedasi. Didelės meilės vaisius į pasaulį įžengė dvyniais – gimė du berniukai Jonas ir Vladas. Tuomet slinko patys baisiausi pokario metai, pirmagimių lemtis buvo žiauri, jie pražuvo visai dar kūdikiais. Mirė susirgę, peršalę tuomet kai stribai panūdę ieškoti sodyboje partizanų, viską išvertę, per patį viduržiemį duris atlapoję, kelias valandas skersvėjus kėlė. O buvę mažyliai ką tik  pirtyje išprausti…

Skausmas, laidotuvės, po to su viltimi į pasaulį atėję sūnus Petras bei dukra Vlada – Janina. Šitie tai užaugo, sumanūs, guvūs, patvarūs žmonės..

Petras dažnai mėgsta apie senus laikus pasikalbėti, prisiminti ką ir kaip tėvelis darė, atpasakoti ką daug patyrusio žmogaus žodžiais skiepijo. Prisiminė, kad prie sraunios ir plačios upės malūną įrenginėjant daug pagelbėjo anykštėnai malūnininkai Vilnonis ir Karvelis, Vilnonis net dažniau ir labiau. Upė ten labai srauni, tad plauna neregėta jėga, užtvankos sklendės iširusios ne kartą. Tačiau visuomet „amerikono“ atkaklumu būdavo atstatomos, ir vėl malūnas veikė, puikiausiai malė, lentas zeimeriu pjovė, vėlė milus. Reikalinga įmonė visai apylinkei buvo. Šventąja, iš šimtamečių girios rąstų surištus sielius plukdantiems vyrams jis atrodydavo gudrus, geraširdis. “ Dvidešimt litukų“ – ramiai ištardavo jis užtvankos atvėrimo kainą. gavęs Sumokėjus pinigus upės durys atsiverdavo ir sielių lovos nerdamos iki pat dugno praplaukdavo upe žemyn.

Malūnininkas Jonas Jasiūnas su žmona Vlada ir sūnumi Petru

Kaimyno pasigėrėjimas

Iš Plikiškių šilų kilęs rašytojas Antanas Drilinga, nuolat linkęs vertinti ir sverti, dešimtmečius kartoja kažin ar teisingą, paprastai rupią sodietišką tiesą, kad Jonas Jasiūnas tikrai šaunus vyras buvęs. Ne todėl, kad malūną pastatęs, kapitalus sėkmingai investavęs, tačiau dar ir todėl, kad vedęs ir vaikais džiaugęsis. Ne taip kaip Pranas Markūnas, gal dar gerokai už jį turtingesnis panašaus amžiaus inžinierius nuo Andrioniškio. Šitas tai šešių dešimčių sulakęs savo gyvenimą ėmė kreipti, projektuoti į amžinybę. Ką ten vedybos? Jaunuolių darbai. Pinigų taip pat į jokį verslą neįdėjo tiesiog sudėjo į amžinybę į dieviškąją viltį pastatė Andrioniškyje bažnyčią. Kokiu matu matuotum, vienaip ar kitaip krikščioniška filosofijai vienodai gerai įvertintų abiejų gyvenimus, tarp jų nematytų jokios priešpriešos, tik pasigėrėjimą juk ir tas ir anas, nors ir skirtingai  investavo puikiai ir įžvalgiai.

Kaip relikvija saugoma istorinio malūno turbina

Kuomet sovietai atėję malūną atėmė, senasis malūnininkas jau buvo tikras patriarchas, taip vadinamą užtarnauto poilsio amžių gerokai pranokęs vyras. Jam buvo laiko mąstyti, buvo laiko žvelgti į upės tėkmę, meškerę užmesti, sugauti žuvį. Meškeriojęs ir tada kai į šitą malūną atklydo Lietuvos kino studijos filmavimo grupė, kaip čia filmavo romantišką vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“. Aplink filmininkus  ištisas dienas sukinėjęsis Petras to filmo taip ir nepamatė, nes kai Puškino kolchozo kontoroje jį rodė labai lijo lietus ir rūpestingi tėvai berniuko į liūtį neišleido. Filmas pagal Romualdo Lankausko scenarijų, režisieriaus statytojo Antano Mikalausko, kartu su operatoriumi Algimantu Mockumi ir komanda susuktas tolimais 1957 metais, apibudinamas kaip pirmasis, kurį kuriant kombinuoto kadro principas, pasakoja apie upėmis valtimi iki marių bei Baltijos jūros nukeliauti panorusius -būsimą jūreivių mokyklos kursantą Zigmą ir du nuotykių ištroškusius berniukus Vytautą ir Saulių. Juostoje netrūksta ir kitų anykštėnams mielų vaizdų – švysteli bažnyčios bokštai, vienas apsiūtas pastoliais, atstatomas po gaisro, Puntuko akmuo ir daugybė žavių, smiltėtomis pakrantėmis, aukštais skardžiais švytinčių Šventosios vaizdų.

Gyvenimas tarp šilų ir upės

Upė vis kitokia, kiekvieni metai vis kitokie, niekada nebūna, kad būtų visai taip pat kaip buvę. Nueiti, pamatyti. Pasaulis, tarnyba sovietų armijoj ir būtent ten aplankęs meilės jausmas – vedybos, nuostabus gyvenimas, iš meilės begalines gimę vaikai.

Dabarties gyvenimas. Paklajoti po mišką su šautuvu, ar patykoti bokštelyje.

Pramoga – Anykščiuos nuvažiuoti, apsirengti šaulio uniformą, dalyvauti patriotinėse, valstybinėse šventėse su tokiais pat patriotiškais vyrais susitikti ir pabūti..

Sodiečiui reikia, kad daug mielo gyvio tvarte būtų – tuomet ir smagu ir jauku. Paukščių čia yra ir paprastų ir kuoduotų ir margomis plunksnomis besipuikuojančių, tačiau svarbiausias gi arklys. Magišku vardu šaukiamas – Vulkanas. Arklys reikalingas – miškan nuvažiuoti, dirvas daržui suarti ir išpurenti. Jaukus, bičiuliškas, nors kartais ir pasikarščiuojantis pagalbininkas. Nors ir visokių gi tų arklių būna. Dabar jau nebelaiko arklio, ir paukščių mažiau, tačiau prisiveisė povų. Iš vienos poros prisiveisė vos ne dešimt, tad nuolat kieme nuskamba egzotiškas šių paukščių klyksmas. Taip pat daug rūpesčio vakarais juos suginti į saugią pastogę.

Petras Jasiūnas su mielu pagalbininku Vulkanu

Sėdim, šnekučiuojamės, plačios širdies žmogus apie gyvenimo įdomybes apie sveikatą prabyla. Sveikata reikia saugoti. Ne tada bus laikas gydytis kai susirgsi. Dėdė Petras įsitikinęs, kad geriausia nuo visokių negalavimų apsaugo degtinė su pipiru. tai jis kasdien išgeria nemenką stiklą, taip per savaitę suvartodamas puslitrinį butelį, įsitikinęs, kad tai vaistas, kuris padeda apsisaugoti nuo peršalimų ir nematytų, netikėčiausių, nematytų, neregėtų virusų.

Autoriaus nuotr.

Naujienos iš interneto