Vidaus reikalų ministras S. Rusteika per šventę Alytuje (Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, www.voruta.lt

Žymus tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, teisininkas, LŠS Centro valdybos narys, pulkininkas, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje. 1908 m. baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, įstojo mokytis į Tartu universiteto Teisės fakultetą. 1914 m., baigęs universitetą, tapo diplomuotu teisininku. Vos baigus mokslus, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir S.Rusteika buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose. Tarnaudamas Rusijos kariuomenėje buvo pasiųstas mokytis į Kazanės karo mokyklą ir ją sėkmingai užbaigė. 

1917 m. bolševikams Rusijoje užgrobus valdžią ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus Nepriklausomybės Aktą, S.Rusteika grįžo į Lietuvą. Bolševikams veržiantis į Lietuvos gilumą ir 1918 m. gruodžio 26 d. naujajam ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui ir krašto apsaugos ministrui Mykolui Velykiui paskelbus kreipimąsi į Lietuvos vyrus, 1919 m. sausio pradžioje S.Rusteika savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Buvo paskirtas Šiaulių miesto komendantūros teisių skyriaus viršininku, su pertraukomis ėjo ir miesto karo komendanto pareigas. 1920 m. pradžioje skiriamas Telšių miesto ir Telšių apskrities karo komendantu ir šias pareigas ėjo iki 1930 m. vasario 1 d.

Būdamas Telšių miesto ir apskrities karo komendantu aktyviai reiškėsi Šaulių sąjungos veikloje. Jo iniciatyva apskrityje buvo įsteigta daug šaulių būrių, rūpinosi šaulių koviniu parengimu. Dr. Jono Matuso „Šaulių sąjungos istorija“ (1939, Kaunas) randame: „1928-tų metų suvažiavimas buvo labai gausus, būtent, dalyvavo net 331 atstovas ir skyrių vadai (VI.17-18) . Pirmininkavo pulk. Rusteika. Į Centro valdybą renkami: Žmuidzinavičius, ats. gen. Daukantas, Graurogkas, Vailionis, Marcinkevičius, pulk. Šarauskas, pulk. Kazitėnas, pulk. Vėgėlis, pulk. Rusteika,….“  Be veiklos Šaulių sąjungoje jis buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narys, „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos tarybos narys.

Taip pat plk. S.Rusteika galima paminėti kaip vieną iš pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių 1928-1933 m. Kartu su kitais Lietuvos saugumo tarnybos vadovais Aleksandru Survila, Jonu Statkumi ir Augustinu Povilaičiu jis paruošė Lietuvos kontržvalgybos pagrindus.

1930 m. vasario 1 d. plk. S.Rusteika buvo paskirtas Lietuvos kriminalinės policijos valdybos  (taip tuo metu prie Vidaus reikalų ministerijos veikusios vadinosi Lietuvos saugumo tarnyba) direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1931 m. balandžio 2 d. Jam vadovaujant valdybai buvo atskirti politinis sekimas ir kontržvalgyba, sustabdytas duomenų rinkimas apie asmenis, pageidaujančius įsidarbinti valdiškoje tarnyboje arba norinčius gauti ištikimybės liudijimą (tokie duomenys buvo renkami nuo 1920 m., vėliau jie buvo ne itin išsamūs). Vykdant šias pertvarkas, stiprinant Lietuvos saugumą ir demaskuojant prof. Augustino Voldemaro ir „Geležinio vilko“ organizacijos rengiamą perversmą, 1930 m. rugpjūčio 19 d. „Geležinio vilko“ organizacijos narys Julius Vaitkevičius – Plaštakis (buvo S.Rusteikos agentas „Geležinio vilko“ organizacijoje ir teikė duomenis apie organizacijos narius, už ką jam mokama net po 100-200 litų) pasikvietė S.Rusteiką į „Kontinento“ viešbutį naujai informacijai suteikti. J.Vaitkevičius – Plaštakis vykdydamas organizacijos vadovų nurodymą šio susitikimo metu mėgino nužudyti S.Rusteiką.

Apie šį pasikėsinimą Aras Lukšas  savo straipsnyje „Nevykę „vilkų“ žaidimai“ („Lietuvos žinios“, 2013.08.16) rašė: „Vėliau visa pasikėsinimo scena išsamiai aprašyta sąmokslininkų byloje: „1930 m. rugpjūčio 19 d. apie 12 val. 30 min. Vaitkevičius paskambino Rusteikai, ir šis atsakė: „šiandien 4 val. „Kontinent“ (…) “ 16 valandą Rusteika atvyko į „Kontinento“ viešbutį ir jau rado sėdintį Vaitkevičių; kalbėtasi kokias 15 minučių; (…) atsisukęs prie stalo ir berašydamas gautas žinias, Rusteika pamatė iš dviejų pusių atkištus į jį revolverius; tuo tarpu Vaitkevičius sušuko: „rankas aukštyn, už pusės valandos prasidės sukilimas“, antras vyras, kaip Rusteika vėliau pažino iš fotografijos, Pupaleigis, įėjo į kambarį Rusteikos nepastebėtas; Vaitkevičiui laikant atkištą į Rusteiką revolverį, Pupaleigis špagatu surišo rankas. (…) Užrišta burna ir surištomis rankomis pasėdėjus kokias 10 min., Vaitkevičius, ką tai parodė akimis užpakaly Rusteikos stovinčiam Pupaleigiui ir pats revolveriu kirto Rusteikai į dešinę pusę galvos nuo ko Rusteika apsvaigo, bet greit atsipeikėjo ir pamatė, kad Vaitkevičius atplėšė nuo krūtinės marškinius, o Pupaleigis du kartus dūrė į nuogą krūtinę, po to Vaitkevičius ir Pupaleigis iš kambario išbėgo.“

Tačiau pasprukti sąmokslininkams nepavyko: J.Vaitkevičiaus bendrą sulaikė apačioje buvę viešbučio savininkai, o į gatvę ištrūkusį buvusį S.Rusteikos agentą (vėliau J.Vaitkevičius buvo nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo – aut. pastaba) policija netrukus sučiupo Šančiuose. Kriminalinės policijos viršininkas atsipirko nesunkiais sužeidimais, o sąmokslininkams buvo iškelta baudžiamoji byla.”

Reikėtų paminėti, kad organizuojant perversmą ir pasikėsinimą į Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, teisiamųjų suole atsidūrė pučo organizavimu apkaltinti prof. Augustinas Voldemaras, „Geležinio vilko“ organizacijos įkūrimo iniciatorius Algirdas Sliesoraitis, kpt. Antanas Mačiuika bei kiti – iš viso 24 asmenys.         Formuojant naująjį (XV) Juozo Tūbelio vadovaujamą ministrų kabinetą, plk. S.Rusteiką buvo pakviestas tapti vidaus reikalų ministru.

Vidaus reikalų ministru plk. S.Rusteika buvo paskirtas tuo metu , kai Europoje palaipsniui keitėsi tarptautinė padėtis, Sovietų Rusijoje stiprėjo Stalino diktatūra, Vokietijoje vis aktyviau reiškėsi A.Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai. Sovietų Rusija aktyvino agentūrinę-žvalgybinę veiklą užsienio valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, kurioje nuo 1930 metų aktyvėjo pogrindinės Lietuvos komunistų partijos veikla, buvo verbuojami agentai iš įvairių šalies gyventojų sluoksnių – inteligentijos atstovų, verslininkų, karininkų, agentais tapdavo net kai kurių įtakingų pareigūnų vairuotojai. Kūrėsi rusų žvalgybos priedangos įstaigos ir įmonės.

Vadovaujant S.Rusteikai, buvo imtasi griežtų priemonių rusų agentams ir asmenims, dirbantiems kitų valstybių žvalgyboms, išaiškinti ir juos sutramdyti. Imta organizuoti kursus pareigūnams, užsiimantiems kontržvalgybine veikla.

Steponas Rusteika (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) 

Taip pat jo vadovaujamoje žinyboje buvo įvykdyta daug esminių reformų. Kriminalinėje policijoje buvo įkurta darbo kontrolės institucija – Kriminalinės policijos inspektoriaus tarnyba. Pirmuoju inspektoriumi 1931 metų gruodžio mėnesį buvo paskirtas Albertas Frėjus. Šios tarnybos pareigūnai tikrino policijos pareigūnų darbo kokybę, ėmėsi vidaus tyrimų. S.Rusteika nustatė, kad kriminalinės policijos diena bus švenčiama kasmet – spalio 27 dieną. 1933 m. visose policijos struktūrose buvo įsteigti šaudymo ir sporto instruktorių etatai, kas pagerino policijos pareigūnų kovinį ir fizinį pasirengimą.

Ypatingai S.Rusteika nusipelnė steigdamas Valstybės saugumo departamentą. 1933 m. gegužės 29 d. jis pertvarkė Kriminalinės policijos valdybą į Valstybės saugumo departamentą (pertvarkymas įsigaliojo 1933 m. birželio 1 d.). Saugumo tarnyba buvo atskirta nuo Kriminalinės policijos. Netrukus S.Rusteika paskelbė ir Valstybės saugumo departamento statute. Jo pirmieji paragrafai skelbė, kad Valstybės saugumo departamentą sudaro valstybės saugumo policija ir kriminalinė policija. Valstybės saugumo policija buvo įkurta vietoj kriminalinės policijos I skyriaus, kuris nuo 1927 m. atliko vidaus saugumo tarnybos funkcijas ir šis skyrius nuo 1932 m. aktyviai bendradarbiavo su Interpolu, po pertvarkos šias funkcijas perėmė naujai įsteigtas departamentas. Šiame VSD statute pirmą kartą buvo akcentuojamas objektyvumas tiriant galimus nusikaltimus: „(…) pildydamas tarnybos pareigas, tarnautojas neturi žiūrėti asmenų visuomeninės padėties, bet turi griežtai laikytis įstatymų bei įsakymų nustatytos tvarkos…“ Valstybės saugumo policijos vadovu buvo paskirtas Felicijonas Bortkevičius, kuris drauge su S.Rusteika ėmėsi priemonių policijos kriminalinei veiklai stiprinti, įkurta daugiau etatų, padidinti policijos pareigūnų atlyginimai.

Laikotarpis, kurio metu plk. S.Rusteika vadovavo vidaus reikalų ministerijai, buvo gana painus. Lietuvoje vidaus situacija nebuvo gana stabili, aktyvėjo sovietinių agentų veikla, Klaipėdos krašte aktyviai veikė slaptos vokiečių organizacijos, aktyviai reiškėsi plečkaitininkai (III Seimo nario socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio 1927 m. Lietuvos socialdemokratų emigrantų suformuota grupuotė, siekusi su Lenkijos kariuomenės pagalba nuversti tautininkų valdžią, veikė Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Vokietijoje), tarp Lietuvos kariškių atsirasdavo sąmokslininkų. 1934 m. pavasarį grupė įtakingų karininkų, vadovaujamų generolo Petro Kubiliūno, užmezgė slaptus ryšius su prof. Augustinu Voldemaru ir ruošė perversmo planą. Birželio 7 d. Husarų pulkas, kai kurie 2-ro pėstininkų pulko ir karo aviacijos padaliniai nužygiavo Laisvės alėja į Kauno senamiestį. Tai buvo sąmokslininkų jėgos demonstravimas. Po kelių valandų į Prezidentūrą atvyko generolas P.Kubiliūnas ir išdėstė voldemarininkų reikalavimus, reikalavo pakeisti vyriausybę. Prezidentas nesutiko su reikalavimais paleisti vyriausybę, gen. P.Kubiliūnas buvo suimtas. Netrukus buvo suimti ir kiti sąmokslo dalyviai, tais pačiais metais įvyko ir jų teismas.

Daug sudėtingesnė padėtis 1930 – 1934 m. buvo Klaipėdos krašte, kur aktyvėjo slaptų vokiečių „Sovog“ (Socialistų tautos sąjunga) ir CSA (Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga) organizacijų veikla. Šių organizacijų, kurias atvirai rėmė Vokietijos NSDAP partija,  nariai siekė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos. Buvo suformuoti ir slapti smogikų būriai „Sturm Kolone“ ir „Sturm Abteilung“ , kurių nariai slaptai treniravosi, pravesdavo kovines pratybas ir kartais pražygiuodavo Klaipėdos gatvėmis, dainuodami nacistines dainas. Šioms organizacijoms vadovavo Ernestas Noimanas ir Teodoras Zasas, palaikę glaudžius ryšius su Vokietijos nacistų lyderiais. Kai 1933 m. Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, Klaipėdos krašte dar labiau išaugo nacistų galia. Jie užvaldė mokyklas, kai kurias įstaigas, veržėsi į krašto valdžios struktūras, nuolat rengdavo triukšmingus mitingus. 1933 m. pabaigoje sukarintos vokiečių grupuotės ėmėsi rengtis sukilimui. Visas Klaipėdos kraštas buvo padalintas į rajonus, paskirti rajonų vadai, sudarytos smogiamosios grupės. Saugumo darbuotojai gaudavo vis daugiau informacijos apie ruošiamą sukilimą. Vidaus reikalų ministras plk. S.Rusteika įsakė rinkti įrodymus apie rengiamą sukilimą, griežtinti sienos apsaugą su Vokietija. Be to, siekiant išvengti provokacijų ir apsisaugoti nuo neigiamos įtakos, 1934 m. pradžioje buvo išleistas įsakymas, draudžiantis policijos ir saugumo darbuotojams vykti į Vokietiją.

Nors kai kurie politikai kalbino neaštrinti santykių su Vokietija, 1934 m. birželio mėn. S.Rusteika įsakė suimti sąmokslininkus. Sulaikymo operacijai vadovavo pats S.Rusteika ir saugumo policijos viršininkas F.Bortkevičius. Buvo suimti visi sąmoksle dalyvavę organizacijų lyderiai, aktyvūs veikėjai, būrių, grupių vadai. Vėliau vyko šių asmenų teismas (buvo teisiami 142 asmenys, per kratas pas 805 įtariamuosius buvo konfiskuoti 1104 šaunamieji ginklai, rasta daug nacistinės atributikos ir dokumentų), įkalinti nuo 6 iki 15 metų buvo 87 sąmokslo rengėjai.

1935 m. S.Rusteika paliko vidaus reikalų ministro pareigas. Tais pačiais metais jis buvo išrinktas Kauno miesto viceburmistru ir šias pareigas ėjo iki sovietinės okupacijos. Tuo metu jis aktyviai reiškėsi Tautininkų sąjungos veikloje.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga sulaužydama tarptautines sutartis, pasiųsdama į Lietuvą per 150 tūkstančių raudonarmiečių kariuomenę ir okupavus Lietuvą, S.Rusteika, kaip ir kiti žymesni valstybės ir visuomenės veikėjai, pateko į okupacinių represinių struktūrų akiratį. Liepos viduryje, prasidėjus masiniams buvusių politikų, kariškių, saugumo pareigūnų, visuomenės veikėjų, šaulių areštams,  rugpjūčio 6 d. enkavedistai jį suėmė ir  įkalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. gegužės 30 d. sovietinis karo tribunolas jį nuteisė mirties bausme. Birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, S.Rusteika kartu su kitais „mirtininkais“ buvo išvežtas į Minsko kalėjimą. Birželio 24 d. buvo duotas įsakymas kalinius sušaudyti. Atsargos pulkininkas, teisininkas, LŠS Centro valdybos narys,  buvęs vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika Minsko kalėjime buvo sušaudytas vienas pirmųjų. Beveik 2 tūkstančiai kalinių birželio 26 d. naktį buvo sušaudyti Červenės miške…, tik nedaugeliui pavyko išvengti mirties šiose raudonojo teroro žudynėse.

Šaltiniai

Giedrius Grabauskas-Karoblis „Atsidavęs Tėvynei“;

Arvydas Anušauskas „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940”;

Lietuvos edukologijos universitetas „Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas“.