Julius NORKEVIČIUS, Vilnius

Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyrius organizavo išvyką į Žaslių kraštą, kuri skirta Didžiosios Kovos apygardos vado bei kitoms šio krašto sukaktuvėms paminėti.

Išvykos pradinis taškas – prie šiandien nebeveikiančios, todėl gerokai apleistos Kaugonių geležinkelio stotelės pastato. Šalia bėgių, kuriais su trumpomis pertraukėlėmis tai viena, tai kita kryptimi dunda traukiniai, ant kalvelės kuklus paminklas: iš laukų atvežtą didoką granito riedulį puošia lietuviška metalo saulutė, kryžius ir atminimo lenta. Tautotyrininkus lydėjusi Didžiosios Kovos apygardos ryšininkė Onutė Kondrotaitė-Trakimienė – Snieguolė ir jos sūnus Gediminas paaiškino, kaip, kodėl šis paminklas pastatytas čia. Kaugonių geležinkelio stotelės apsaugos būrio vadas 1941-1944 m. buvo Kaišiadorių policijos vachmistras Jonas Misiūnas. Jis čia pradėjo kaupti ginklus, artėjant antrajai tarybinei okupacijai organizavo pasipriešinimo grupes, būrį. Ir 1944 m. liepos 12-14 d. pirmieji kovotojai ir jų vadas, pasivadinęs Žaliuoju Velniu, pasitraukė į mišką. Greitai nedidelis kovotojų būrelis gausėjo ir išaugo į partizanų Didžiosios Kovos apygardą.

Jonas Misiūnas – Žalias Velnias, gimęs 1911 m. sausio 15 d. Poliesės dvare, Pušaloto valsčiuje (dabar Panevėžio raj. Pamiškės km.), 1931 m. išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tai nepaprastai gabus kariškis, turėjo organizatoriaus talentą. Buvo neapsakomai talentingas, lieknas, aukštas, vyriškai gražus, tvirtas, kariškai pasitempęs, reiklus sau ir kitiems. Jono Misiūno – Žalio Velnio organizuota ir vadovaujama Didžiosios Kovos apygarda aktyviai veikė Vilniaus, Kaišiadorių, Trakų, Ukmergės krašte ir gerai žinoma visoje Lietuvoje. Okupantai taip pat visomis išgalėmis stengėsi šią veiklią partizanų apygardą sunaikinti, bet apygarda išsilaikė iki 1953 metų.

Pasakojimą gražiai papildė partizaninės dainos. Kartu su tautotyros entuziastais keliavę Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė) aštuoni dainininkai daugiausiai dainavo Kaišiadorių krašto partizanų dainas. Bet vieną kitą dainuotą ir kitose apygardose. Todėl tautotyrininkams dainininkams pritariant svajingai liejosi:

…Vėl suksis ratelis vienlangėj pirkelėj,

Ir plauks tylūs žodžiai maldos.

Veltui motinėlė lauks savo sūnelių,

Trys sūnūs negrįš niekados…

Ar tik trys?! Ne vienas klausė savęs mintyse.

Didžiosios Kovos apygardai priklausė 4 rinktinės. Kiekvienoje iš jų 4 batalionai, kelios ir net daugiau kuopų. Pradžioje buvo viena kita kuopa, kuriose kovėsi apie 3000 partizanų. Apygarda turėjo 16 000 gerai ginkluotų vyrų. Iš jų 6 000 veikė pogrindyje, vadinamajame vietiniame dalinyje ir mūšiuose dalyvavo kai reikėjo, – skaitome DK apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo – Genelio prisiminimuose. O kiek jų išliko? Pacituotų prisiminimų autorius užsiminė, kad grįžęs iš lagerių tik vieną kitą susitiko.

Tikslaus atsakymo į klausimą neišgirdome ir iš dr. K.Račkausko, kuris rodė žuvusių partizanų, beveik visi iš jo gimtųjų Bekštonių, nuotraukas. Gimtinės istorijai skirtoje monografijoje jis rašo, jog daugelis šio kaimo jaunų vyrų buvo Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Bekštonių, vyrai Zigmas Malūnavičius, Viktoras Perednis, Stasys ir Jonas Zarpnickai, Viktoras Jankūnas, Pranas Lažaunykas ir kt. buvo įkūrę DKA bataliono vado Vinco Žukausko–Putino pagalbinį ūkį. Beveik visi bekštoniečiai partizanus rėmė maistu, pinigais, drabužiais. Aktyvūs rėmėjai buvo K.Račkausko, gretimame kaime gyvenusios išvykos vadovės B.Mikulytės šeimos. Stebėtis nereikia: Bekštonių, kitos Žaslių krašto šeimos buvo gausios ir kiekviena savo vaikams skiepijo didžiausias lietuvio vertybes – meilę Tėvynei ir pareigą ją ginti, ištikus pavojui. Monografijos autorius neslepia, kad jo tėvų namuose nekartą lankėsi, nakvojo apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias su artimiausiais bendražygiais. Buvo apsistojęs ir bene pačio didžiausio apygardos susirėmimo 1945 m. balandžio 12 d. su NKVD kariuomene, stribais Račkauskų sodyboje.

Po kiekvienų kautynių šeimos patyrė nemažai kančios – žiaurūs tardymai, persekiojimai. Tai kentė kiekviena partizano šeima, į priešų rankas patekę laisvės kovotojai. Apie tai prisiminta, sustojus Žasliuose prie buvusios NKVD būstinės, žvelgiant į miestelio pasikeitusią centrinę aikštę, kur buvo suguldomi išniekinimui enkavedistų nužudyti Didžiosios Kovos apygardos partizanų kūnai. Tai liudija atminimo lenta ant buvusios stribynės sienos. „Vilnelė“ padainavo graudžią dainą apie sukniubusią motiną ant enkavedistų neatpažįstamai iškankinto, sudaužyto sūnaus kūno.

NKVD agentų pastangomis ir buvusio kariuomenės draugo išduotas į priešo rankas 1946 m. rugpjūčio 14 d. pateko ir apygardos vadas Žalias Velnias. Vietoje ir Vilniuje buvo žiauriai tardomas. Kančios tęsėsi Maskvoje. Nekartą tardė ir pagarsėjęs žiauruolis L.Berija. Apie tai prof. Ona Voverienė perskaitė ištrauką iš žurnalisto I.Ignatavičiaus knygos. Manoma, kad šis garsus partizanų vadas 1947 m. kovo 11 d. nužudytas Butyrkų kalėjime.

Jonui Misiūnui – Žaliajam Velniui 1997 m. gruodžio 22 d. po mirties pripažintas Kario savanorio statusas. 1999 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. O prieš metus jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Taip pat prisimintas ir 1831 m. sukilimo, kurio 180-ąsias metines šiemet pažymime, apskrities vadas Vincentas Matuševičius, kurio 40 žmonių būrys Žasliuose susijungė su Gabrielio Oginskio būriu. Pasižymėjo Kėdainių, Baisiogalos, Auseniškių kautynėse, dalyvavo Vilniaus puolime. Neužmirštas ir netoli Žaslių dvare gyvenęs generolas leitenantas Pranas Liatukas, Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas, laikinai ėjęs vyriausiojo karo vado ir apsaugos ministerio pareigas.

Voruta. – 2011, rug. 17, nr. 18 (732), p. 4.