Zigmas Tamakauskas, TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus pirmininkės pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš 54-erius metus – rugsėjo 22 dieną į Viešpaties namus iškeliavo  pirmasis konstitucinis Lietuvos Respublikos  prezidentas Aleksandras Stulginskis.  Šią datą paminėti prie jo paminklo (skulptorius Vytautas Narutis) Istorinės prezidentūros sodelyje susirinko TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus narių būrelis. Čia apžvelgėme Prezidento gyvenimo ir veiklos tarpsnius, padėjome gėlių puokštę.

       Aleksandras Stulginskis gimė 1885 metais Kutaliuose nedidelio ūkelio šeimoje. Tai buvo šeimos  dvyliktasis  vaikas. Nuo pat  jaunų dienų būsimasis  prezidentas atkakliai siekė mokslo. Iš pradžių mokėsi Kaltinėnų mokykloje, toliau – Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnazijos penkias klases, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Baigęs ją, kaip sąžiningas absolventas, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų savo pašaukimą dar kartą pasitikrinti  toliau studijuojant  teologijos filosofijos mokslus  Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Supratęs, kad tuo tarpu Lietuvai daugiau reikia žemės ūkio specialistų, nusprendė likti pasauliečiu. Įstojo į Vokietijos Halės miesto žemės ūkio institutą. Jį baigė 1913 metais. Dar studijuodamas, A. Stulginskis su savo rašiniais bendradarbiavo savaitraštyje  „Vienybė“. Vėliau, dirbdamas agronomu, redagavo jo priedą  „Viensėdis“.

        Prasidėjus Pirmajam  pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Supratęs, kad mokykloms reikia daugiau lietuvių mokytojų, skleidžiančių lietuvišką dvasią, jis  1915 metais  suorganizavo Pedagogikos kursus, pirmininkavo atgaivintai Švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti.

         1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“.  Šios krypties leidiniai leidžiami ir dabar įsikūrusios UAB „Ūkininko patarėjas“.

         Aleksandras Stulginskis yra ir vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, daug pasidarbavęs kuriant jos programą, partijos gyvavimo kryptį. Jis aktyviai dalyvavo ir rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko  į Lietuvos Tarybą, turėjusią pagrindinį tikslą – atkurti Lietuvos valstybę. Tai teoriškai buvo realizuota pasirašytame 1918 metų vasario 16 dienos Akte, o realiai šis Aktas buvo įtvirtintas Nepriklausomybės kovų sūkuriuose. A. Stulginskis rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu, lietuviškos policijos bei lietuviškos kariuomenės organizavimu, reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai.

          1920 m. Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas   Steigiamojo  Seimo pirmininku.   Pagal priimtą  Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją,  jis  pradėjo eiti ir Valstybės Prezidento pareigas, tapdamas pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu. A. Stulginskį Prezidentu išrinko ir 1922 m. Pirmasis Seimas, remdamasis  jau patvirtinta Nuolatine Lietuvos Valstybės Konstitucija. 1923 metais išrinktas Antrasis Seimas jį vėl perrinko Lietuvos valstybės vadovu.

           Aleksandrui Stulginskiui prezidentaujant  buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, atsirado mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, laimėtas Širvintų- Giedraičių mūšis su lenkais, išsprendęs hamletišką klausimą Lietuvos naudai. Per jo valdymo šešerius metus įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, įvykdyta garsioji žemės reforma, Įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas,  buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę.

       Po Trečiojo Seimo paleidimo, 1927 metais A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave apleistą dvarą. Ten pradėjo ūkininkauti.  Prelatas Mykolas Krupavičius rašė:  Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.

        1940 metais rusiškojo imperializmo kariauna klastingai įsiveržė į mūsų kraštą. Okupantas taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo ir smurto politiką, vadinamo „Liaudies seimo“ išvakarėse pradėjo veikliausių žmonių areštus, kad netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai ir būsimam Lietuvos žmonių trėmimui.  1941 metų birželio mėnesį  buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbams, specialiai laikytas tarp vagių ir banditų, kentėjo moralinį pažeminimą, čekistų patyčias. Mirus Stalinui, 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją. Praėjus 15 metų nuo suėmimo, 1956 metų gale, A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Pavyko įsidarbinti Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Už atsisakymą parašyti palankius okupantui prisiminimus apie prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš  darbo, motyvuojant „pensijos“ paskyrimu. Ta „pensija“, kaip rašė A. Stulginskis, dvejoms – trejoms dienoms pragyventi užtektų, akių dūmimas.  Nuo bado gelbėjo užsienyje gyvenusi dukra Aldona savo siunčiamais siuntiniais.

         Aleksandras Stulginskis mirė 1969 metais, išlaikęs širdyje gyvąjį Tikėjimą ir Lietuvos laisvės Viltį. Palaidotas buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums savo pasiaukojančio, nekarjeristinio ir sąžiningo gyvenimo pavyzdį.

       Nuvykę  su savo bendraminčių būreliu prie jo kapo, pagerbėme Prezidentą ir jo žmoną Onutę malda ir neblėstančios pagarbos simboliu – uždegtų žvakių Šviesa. Prisiminėme prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius: Kiekvienam lietuviui Aleksandro Stulginskio šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti…

        Šis kelias turėtų mums teikti atsparumą nepasiduoti svetimų vėjų užkratai, norinčiai užteršti lietuvišką žodį, siaurinti jo vartojimo erdvę, sugniuždyti mūsų tautos dvasinės kultūros vertybes, istorinę Atmintį.