Pagrindinis puslapis Lietuva Premjerės klausiama, kas konkrečiai siūlė naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą

Premjerės klausiama, kas konkrečiai siūlė naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą

Premjerės klausiama, kas konkrečiai siūlė naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą

www.voruta.lt

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, reikalaudami atskleisti, kurioje ministerijoje ir kuris pareigūnas bandė inicijuoti Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimus, kuriais būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas.

Toks kreipimasis į premjerę inicijuotas reaguojant į viešumoje pasirodžiusius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko Audrio Antanaičio teiginius, kad vyriausybėje buvo svarstyti galimi įstatymų pakeitimai, kuriais būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas.

 

Tokia ministerijų ir valdininkų iniciatyva yra atkurtos Lietuvos valstybės gyvenime precedento neturintis bandymas, pasinaudojant Ukrainos tragedija ir dangstantis pagalbos ukrainiečių pabėgėliams pretekstu, atvirai ir šiurkščiai sulaužyti Konstituciją ir privalo būti vertinama kaip nusikalstama antivalstybinė ardomoji veikla, galimai turinti Lietuvos valstybės išdavimo požymių. Todėl reikalaujame premjerės imtis antivalstybinę veiklą užkardančių veiksmų ir viešai atskleisi, kuriose Lietuvos Respublikos ministerijose kilo iniciatyva iš esmės pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą ir faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, bei įvardinti, kurie ministrai ir ministerijų pareigūnai yra šios iniciatyvos įkvepėjai, autoriai ir vykdytojai,“ – teigiama Nacionalinio susivienijimo išplatintame paklausime.

Kovo 22 dieną „Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis informavo apie jį pasiekusį neįvardytų ministerijų pareigūnų susirašinėjimą, kuriuo buvo mėginama inicijuoti esminį Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimą. A. Antanaičio teigimu, juo buvo siekiama faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Pasak VLKK pirmininko, buvo siūloma išbraukti įstatymo reikalavimą, kad policijos, teisėsaugos tarnybų pareigūnai, tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą.

„Buvo siūloma, kad aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, jog gyventojai, kurie to pageidauja, būtų aptarnaujami valstybine kalba“. Taigi šiuo įstatymo pakeitimu buvo siekiama panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio imperatyvią nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Ši konstitucinė nuostata galiotų tik asmeniui pageidaujant  – A. Antanaičio paaiškinimu, „asmuo, siekdamas Lietuvos Respublikoje aptarnavimo valstybine kalba, turi apeliuoti į šitą teisę“.

Nacionalinis susivienijimas atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos valstybinio statuso atkūrimas buvo vienas svarbiausių programinių Sąjūdžio siekių ir didžiausių tautos laimėjimų atstačius nepriklausomą valstybę.

„Ministerijų vadovų ir valdininkų mėgintas inicijuoti dar vienas lietuvių kalbos vartojimo sferos siaurinimas turi būti vertinamas kaip neabejotinas ženklas, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vietą ir funkcijas viešojoje erdvėje ketinama suteikti kokiai nors kitai šalies gyventojų „internacionalinio bendravimo priemone“ norimai paversti užsienio kalbai, kokia greičiausiai taptų anglų kalba, pakeisianti okupacijos metais tokią funkciją atlikusią rusų, arba „didžiojo Lenino“, kalbą“, – komentavo Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas.

„Įgyvendinus šiuos kėslus lietuvių kalba, nominaliai likdama valstybine, realiai pradėtų funkcionuoti kaip buvusioje LSSR: ji būtų laikoma tik viena iš Lietuvoje egzistuojančių tautinių bendrijų kalbų ir toliau stumiama į buitinio vartojimo sferą, mokyklose jos privalomas mokymas būtų panaikintas grindžiant tuo, kad yra kita „tarpnacionalinio bendravimo“ kalba ir geriausiu atveju paverstas laisvai pasirenkamu dalyku, kalbiniu požiūriu mišriose vietovėse lietuvių kalba būtų arba visiškai išstumta iš viešosios vartosenos, arba būtų sukurtos prielaidos rastis įtampoms bei vykti nuolatiniams konfliktams kalbiniu pagrindu“, – teigė R. Radžvilas.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

p. Ingridai Šimonytei

 

Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei

Kopijos:

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

Lietuvos Respublikos prezidentūrai

Valstybės saugumo departamentui

Žiniasklaidai

Visuomenei

Dėl mėginimo faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą

 

Paklausimas

 

2022 m. kovo 29 d.                                                                                                                                                                                         Vilnius

Š. m. kovo 22 d. Žinių radijo laidoje dalyvavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis informavo apie jį pasiekusi neįvardytų ministerijų pareigūnų susirašinėjimą, kuriuo buvo mėginama inicijuoti esminį Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimą. Juo buvo siekiama faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Pasak Komisijos pirmininko, buvo siūloma išbraukti įstatymo reikalavimą, kad policijos, teisėsaugos tarnybų pareigūnai, tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą. „Buvo siūloma, kad aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, jog gyventojai, kurie to pageidauja, būtų aptarnaujami valstybine kalba“. Taigi šiuo įstatymo pakeitimu buvo siekiama panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio imperatyvią nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Ši konstitucinė nuostata galiotų tik asmeniui pageidaujant  – A. Antanaičio paaiškinimu, „asmuo, siekdamas Lietuvos Respublikoje aptarnavimo valstybine kalba, turi apeliuoti į šitą teisę“.

Nacionalinis susivienijimas pareiškia:

Lietuvių kalbos valstybinio statuso atkūrimas buvo vienas svarbiausių programinių Sąjūdžio siekių ir didžiausių lietuvių tautos laimėjimų atstačius nepriklausomą valstybę;

Valdant dabartinei TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijų koalicijai ypač sustiprėjo pastangos siaurinti lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje ir įvairiais būdais apeinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį de facto panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą;

Laidoje Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko apibūdinta neįvardytų ministerijų ir pareigūnų iniciatyva išbraukti įstatymo reikalavimą viešiesiems pareigūnams mokėti lietuvių kalbą ir įpareigoti didžiąją šalies piliečių dalį prašyti būti aptarnaujantiems gimtąja valstybine kalba yra akivaizdus mėginimas atkurti SSRS okupacijos laikų tvarką, kai lietuvių kalba buvo oficialiai traktuojama kaip antrarūšė palyginti su rusų kalba, o galimybės ja susikalbėti viešosiose įstaigose iš esmės priklausė nuo okupacinės administracijos atstovų ir pareigūnų geranoriškumo ir malonės;

Ministerijų vadovų ir valdininkų mėgintas inicijuoti dar vienas lietuvių kalbos vartojimo sferos siaurinimas turi būti vertinamas kaip neabejotinas ženklas, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vietą ir funkcijas viešojoje erdvėje ketinama suteikti kokiai nors kitai šalies gyventojų ,,internacionalinio bendravimo priemone“ norimai paversti užsienio kalbai, kokia greičiausiai taptų anglų kalba, pakeisianti okupacijos metais tokią funkciją atlikusią rusų, arba ,,didžiojo Lenino“, kalbą;

Įgyvendinus šiuos kėslus lietuvių kalba, nominaliai likdama valstybine, realiai pradėtų funkcionuoti kaip buvusioje LSSR: ji būtų laikoma tik viena iš Lietuvoje egzistuojančių tautinių bendrijų kalbų ir toliau stumiama į buitinio vartojimo sferą, mokyklose jos privalomas mokymas būtų panaikintas grindžiant tuo, kad yra kita ,,tarpnacionalinio bendravimo“ kalba ir geriausiu atveju paverstas laisvai pasirenkamu dalyku, kalbiniu požiūriu mišriose vietovėse lietuvių kalba būtų arba visiškai išstumta iš viešosios vartosenos, arba būtų sukurtos prielaidos rastis įtampoms bei vykti nuolatiniams konfliktams kalbiniu pagrindu;

Dėl šių priežasčių ministerijų ir valdininkų iniciatyva yra atkurtos valstybės gyvenime precedento neturintis bandymas, pasinaudojant Ukrainos tragedija ir dangstantis pagalbos ukrainiečių pabėgėliams pretekstu, atvirai ir šiurkščiai sulaužyti Konstituciją ir privalo būti vertinama kaip nusikalstama antivalstybinė ardomoji veikla, galimai turinti Lietuvos valstybės išdavimo požymių;

Įvertinęs prieš Lietuvos valstybę mėgintos įvykdyti politinės ir teisinės kalbinės diversijos padarinius lietuvių kalbai ir kultūrai, jų tautinei savigarbai bei orumui ir šalies nacionaliniam saugumui Nacionalinis susivienijimas teikia Ministrei pirmininkei paklausimą:

  1. Kuriose Lietuvos Respublikos ministerijose kilo iniciatyva iš esmės pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą ir faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą?

  1. Kurie ministrai ir ministerijų pareigūnai yra šios iniciatyvos įkvepėjai, autoriai ir vykdytojai?

  1. Ar pagrįstas viešoje erdvėje vyraujantis teiginys, kad valdančioji koalicija ir Vyriausybė yra parengusi ir kryptingai vykdo planą siaurinti viešą lietuvių kalbos vartojimo sferą, silpninti lietuvių kalbos prestižą, paliekant jai tik nominalų valstybinės kalbos statusą ir įvairiomis neformalaus spaudimo gyventojams priemonėmis oficialiai kaip pagrindinę viešojo bendravimo priemonę įtvirtinti kitos kalbos statusą ir vaidmenį turinčią perimti užsienio kalbą?

  1. Ar pagrįstas viešoje erdvėje vyraujantis teiginys, kad ši iniciatyva yra, greta tokių valdančiosios koalicijos veiksmų, kaip antikonstitucinės asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose įteisinimas, kryptingai įgyvendinamo plano žingsnis, kuriam neformaliai pritarė aukščiausi LR Seimo vadovybės ir Vyriausybės pareigūnai?

  1. Ar pagrįstas viešoje erdvėje vyraujantis teiginys, kad valdančiosios koalicijos vykdoma antikonstitucinė ir antivalstybinė kalbos politika yra mėginimas, gaivinant ir pritaikant SSRS okupacinio režimo naudotą modelį, palengvinti ir paspartinti Lietuvos masinę kolonizaciją svetimšaliais sąmoningai siekiant lietuvius kuo greičiau paversti savo šalyje kalbine mažuma, skatinant jų nutautėjimo ir asimiliavimo procesus?

  1. Ar pagrįstas viešoje erdvėje vyraujantis teiginys, kad valdančiųjų vykdoma lietuvių kalbos sistemingo žlugdymo politika ir praktika įkūnija ir atspindi ne tik valdančiosios daugumos neomarksistinį ir neosovietinį ideologinį siekį savo iniciatyva ir pastangomis išardyti 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos pamatus, bet kad šiais veiksmais yra vykdomos ir neviešos ES direktyvos demontuoti nacionalinę demokratinę lietuvių valstybę ir paversti Lietuvą sovietinės LSSR pavyzdžio multikultūrine federalizuotos ir centralizuotos ES provincija?

Laukiame teiginių paneigimo (arba patvirtinimo) su aiškiais,  atvirais ir sąžiningais atsakymais  į pateiktus klausimus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

Nacionalinio susivienijimo pranešimas spaudai