Povilas Sigitas Krivickas. Švarkas su ausimis

Povilas Sigitas Krivickas. Švarkas su ausimis

Radijo pjesė

VEIKĖJAI:

DIKTORIUS

PAULIUS – senas spaudos vilkas

DAKTARAS

NAGLIS – jaunas televizijos šoumenas

VYTAUTAS – kunigaikščio balsas laiškui

PAULIAUS ŽMONA

SESELĖ ŽENIA

REANIMACIJOS DAKTARAS

NAGLIO MAMA

NAGLIO TĖTIS

(Muzikinė įžanga)

DIKTORIUS. Dvivietėje palatoje senas spaudos vilkas Paulius ir jaunesnysis kolega, televizijos šoumenas Naglis. Pusamžis gydytojas, suvalkietiškai patęsdamas balses,  klausia Pauliaus, kuo skundžiasi.

PAULIUS. Antrą savaitę krūtinę maudžia.

DAKTARAS. Kur tiksliau juntat skausmą-ą?

PAULIUS. Kiek žemiau negu skrandis… Dažnai maudulys nuslenka į kairę koją…

DAKTARAS. Temperatūrą-ą matavot?

PAULIUS. Taip… Dažniausiai buvo 37 su puse.

DAKTARAS. Ką gi… Ieško-osim prie-ežasties. Dabar skirsim  nuskau-usminančių.

DIKTORIUS. Daktaras išeina paskendęs savo mintyse.

NAGLIS. Daktarėlis aiškiai sutrikęs. Dar nesupranta, kas jums yra.

PAULIUS. (pro sukąstus dantis) Oi, Nagli, kad tik greičiau suprastų… (skausmingai) O tai balažin iki kur galima nusiristi-i…

DIKTORIUS. Po daktaro ateina seselė su švirkštu,beda Pauliui į minkštimą ir  pasišalina.

PAULIUS. O gal reikėjo ką nors liaudiškai… Makt – be skausmo.

NAGLIS. Nepatarčiau. Po sunkios diskusijų laidos stipriau užpyliau ant totoriško bifštekso. Pykšt – kasos uždegimas. Teko į čia varyt.

PAULIUS. Lyg ir per anksti kasa pačiam… Kiek esi metų?

NAGLIS. Netrukus trečią dešimtį baigsiu.

PAULIUS. Kad kas grąžintų man tokias dieneles…

NAGLIS. …tik ne nakteles. Netrukus išgirsit… O kaip jums po seselės dūrio?

PAULIUS. Lyg ir palengvėjo…

NAGLIS. O kaip gelbėjotės iki atgabeno į čia?

PAULIUS. Parslinkęs iš tarnybos, išgerdavau karštos aviečių arbatos su medum ir klesterėdavau priešais televizorių. Paskutinį vakarą… kai supratau – vis tiek teks keliauti pas baltaskvernius – per “Discovery” kanalą rodė filmą apie liūtų poravimąsi…

NAGLIS. Pačiu laiku, kai už lango šlapdriba.

PAULIUS. Taigi… Paskui dar nuryji raminančių, ant viršaus – valerijono ir slenki į lovą. Per negilų miegą su keletu prabudimų prastumi dar vieną naktį.

NAGLIS. O iš ryto?

PAULIUS. Krūtinės taip nebespaudžia. Bet turi dar su tamsa išpėdint tarnybon. Gruodžio pradžia, trumpiausios dienos, o darbų – devynios galybės. Iki vasario pabaigos reikia trūks plyš parengti jubiliejinį albumą dvidešimtmečiui finansų įmonės, kuri maloningai įdarbino. Tai ir ariau be saiko. Nes kitaip… Būtų kaip amerikonų filme „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“

NAGLIS. Negi jau toks nuvarytas? Straipsnius pilat, knygas leidžiat.

PAULIUS. Et, Nagli, Nagli… Bepiga tau jaunam. Į tavo laidą žymūs politikai veržiasi, jau spėjai įsitvirtinti tarp eterio žvaigždžių…

NAGLIS. …kurios gali bet kada prigesti ar nuo spyrių iš aukščiau, ar nuo ligos…

PAULIUS. Tavo amžiuj dar kaip toj dainoj: kur einu ten laukai, kur sustoju ten namai. O man jau pensija nuo slenksčio moja, nors, kaip atstovas spaudai, teužimu žemiausią pareigybių laiptelį banko hierarchijoje…

NAGLIS. Kodėl?

PAULIUS. Neturiu finansininko diplomo, todėl esu reikalingas ne pinigų slaptingiems srautams reguliuoti. Man telieka banko įvaizdį viešumoje blizginti. Aš dabartiniam plėšriam spaudos malūnui nebetinku, nemoku melo ir kraujo sensacijų vaikytis…

NAGLIS. Yra pavydinčių jūsiškio darbo. Gera alga, ryšiai…

PAULIUS. Deja, tarno pareigos – kūrybos kapinės. Kuo turtingesnis bosas, tuo labiau spaus po padu… Kitaip, negu reikia firmai, neparašysi. Ir nė nepyptelsi.

NAGLIS. Tai kaip patekot į patį stipriausią komercinį banką?

PAULIUS. Valgyt juk reikia… Ir nieko nebūna be priežasties. Užpernai vienas įtakingas kaimynas pasakė, kad jų banke laisva atstovo spaudai vieta, ar nenorėčiau pabandyt? Atsakiau – pagalvosiu, ir po savaitės tapau „bankininku“. Žinoma, kabutėse.

NAGLIS. Kodėl kabutėse? Argi sunku perprasti finansinių srautų paslaptis?

PAULIUS. Oi, Nagli… Dauguma jų man liko po slaptais kompiuterių kodais. Net ir būtiną viešiesiems ryšiams informaciją turiu traukti užuolankomis, nors esu pasirašęs paslapčių saugojimo įžadus.

NAGLIS. Bet likimu skųstis neturėtumėt?

PAULIUS. Kur ten… Vien bankinė alga ką reiškia, bet…

NAGLIS. Baikit su savo “bet”. Pamatytumėt, kiek mes turime aukštai sėdinčių “ekspertų-patarėjų” – labai riebiose kabutėse.

PAULIUS. Žinau, bičiuli, žinau… Visais laikais didžiūnai pavaldinius šokdina pagal savo dūdelę. Prieš gerus trisdešimt metų tada dar Leningrade, Rusų muziejuje, mačiau keistoką paveikslą. Jame nutapytas semitinių bruožų žmogus.

NAGLIS. Atseit – žydas?

PAULIUS. Tikriausiai. Prašmatniais bordinio aksomo drabužiais, bet kažkoks nerimtas. Po portretu parašyta: „Jaška Tolstoj – šut Petra Velikogo” – “Jaška Tolstojus – Petro Didžiojo juokdarys“.

NAGLIS. Reikėjo geros galvos tarnaut pas to-okį viršininką.

PAULIUS. Be abejonės. Prašovei – į kailį gausi. Taip buvo valdovų dvaruose. Kad ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Ėmiausi rašyti ta tema gabalą istorinės krypties savaitraščiui. Suprantama – slapyvardžiu, kad bosas nesusinervuotų, jog uždarbiauju “iš šono”. Viename šaltinyje radau Vytauto 1427 metų liepos keturioliktosios laišką Didžiajam vokiečių ordino magistrui apie pasiskolinto juokdario elgesį. (1)

NAGLIS. Palaukit… Jau po Žalgirio?! Po 1410-ųjų?

PAULIUS. Teisingai. Politikoje ir diplomatijoje nėra simpatijų ar antipatijų, vien – interesai. Praėjus pusmečiui po Žalgirio mūšio, vokiečių ordino Didysis magistras Henrikas von Flauenas leido Vytautui medžioti žvėris ir paukščius po visas savo dykras. O po penkiolikos metų Vytautas prašo Ordino naujojo Didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo atsiųsti kuo geresnį gydytoją pagelbėti sergančiai kunigaikštienei Julijonai.

NAGLIS. O ką Vytautas rašė dėl juokdario?

PAULIUS. Va – vertimo kopija, kurią pasiėmiau į ligoninę, kad galėčiau tęsti rašinį. Tarytum girdėtume patį valdovą diktuojant savo raštininkui:

VYTAUTAS. Garbingasis mielas Pone Magistre! Teikitės žinoti, kad riteris Henė, apie kurį mes Jums esame rašę, pavijo mus Krėvoje, kelyje. Tačiau jis vėl atvyko pasipūtęs, nenorėjo būti labai sąmojingas ir protingas, kadangi mes jį į riterius pakėlėme, tai  daugiau nebenorėjo juokdariškai kvailioti.

NAGLIS. Prabudo žmogui išdidumas, gavus riterio titulą. Ar tai iš tiesų autentiškas tekstas?

PAULIUS. O kaipgi… Bet klausyk, kas nutiko toliau.

VYTAUTAS. Taigi jis numetė savo juokdario švarką iki tol, kol mes jam panele lazda  pagrasinome taip, kad ji prieš jo skruostą sulinko. Jis vėl taptų apdovanotas lazda, jeigu nenorėtų kvailioti; tektų jam pliekti per žandą, kad persikreiptų, tada trenkti iš kitos pusės, kad atsitiestų.

NAGLIS. Stipriai ir vaizdingai.

VYTAUTAS. Ir šitaip teko jam du kartus suduoti, kol pagaliau susiprato ir vėl ėmė juokdariškai elgtis; mes liepėme pasiūdinti jam kitą juokdario švarką su ausimis, kišenėmis, klostėmis ir t. t.

NAGLIS. Na, šiais laikais nei švarkų su ausimis, nei tokių pavojų jūsų kolegoms nebėra.

PAULIUS. Tiesiogiai – nebe. Bet vyresnybė visada turi pakankamai progų priekabėms.

NAGLIS. Ir vis tiek kišot galvą į tą kilpą?

PAULIUS. Mano “subankėjimui” dar turėjo reikšmės, kad “anais laikais” teko po vienu stogu darbuotis su dabartiniu banko valdytoju. Tada jis vadinosi – leidyklos direktoriaus pavaduotojas ekonomikai.

NAGLIS. Na, ir kas?

PAULIUS. O… Anuomet tai ne liesos vietelės būta. Deficitinės poligrafijos vertybės – popierius, dažai, net statybinės medžiagos. Po metelių jaunasis pavaduotojas nauju “devintuku” važinėjasi, dar po poros – kyla į viso Spaudos komiteto vicepirmininko kėdę. Iš jos buvo galima tampyti stambių finansų vadžias, kurios labai pravertė jau naujaisiais laikais steigiant pirmąjį komercinį banką.

(muzikinis perskyrimas)

DIKTORIUS. Kitos dienos rytas. Ateina du kresni daktarai bei žilutėlis išdžiūvęs seniokas taip pat baltu chalatu ir pradeda po Pauliaus pilvą gūrinėti jautriais pirštais. Tarsteli lotynišką žodį lyg nuosprendį. Seniokui nuolankiai pritaria skyriaus vedėjas ir pakartoja tą patį terminą, kurio per maudulį Paulius nesugeba įsiminti. Konsiliumas išeina. Netrukus grįžta vienas vedėjas.

DAKTARAS. Pritariame Profe-esoriaus nuomonei. Ar sutinkat operuo-otis?

PAULIUS. Daktare… Kuo greičiau…

DIKTORIUS. Stamboka moteriškė pakviečia į palatą priešais. Ten tiesiog su klizmine žarna privaroma tiek skysčio, kad viską išneša iš žarnyno. Nebevalia valgyti, nors operacija bus tik rytoj. Seselė Ženia šią paslaugą prieš vidurių operacijas atlieka visiems. Jos klientai buvo direktoriai, profesoriai, pats Arkikatedros klebonas.

NAGLIS. Tai turbūt palengvėjot kokia pora kilogramų?

PAULIUS. Ir toks lengvas jau būsiu iki par operacijos, nes visai uždraudė valgyt.

DIKTORIUS. Dar kitą rytą Paulius su visa lova ridenamas į operacinę ir perstumiamas ant stalo. Pririša rankas, kojas, ant burnos deda kaukę. Paulius mintyse skaičiuoja: viens, du… penkiasdešimt… Prabunda. Vėl savo palatoje. Šalimais sėdi Žmona ir sako, kad operacija truko keturias valandas. Įeina skyriaus vedėjas.

PAULIUS. (Vos girdimai) Kas man buvo, Daktare?

DAKTARAS. Infiltra-acinis abscesas. Pro kiūrantį apendiksą-ą nešvarumai ima skverbtis arba infiltruotis į vi-idurius. Organizmas ginasi ir sukuria abscesą-ą – kapsulę, į kurią renkasi pū-ūliai. Pas jus buvo septynių centi-imetrų ilgio ir pusše-ešto – pločio.

PAULIUS. Kaip citrina…

DAKTARAS. Tik citrina pati nespro-ogsta. Jūsiškiui buvo likusios dvi trys dienos.

PAULIUS. O tada?

DAKTARAS. Peritonitas – pilva-aplėvės uždegimas, komplikacijos.

PAULIUS. Ačiū, Daktare.

DAKTARAS. Mū-ūs pareiga. Ilsėkitės, stiprė-ėkite.

DIKTORIUS. Paulius guli, lyg būtų besvoris. Jokio skausmo. Gal grįš vėliau, kai baigsis narkozės poveikis? Jaučia rūpestingą Žmonos žvilgsnį. Sako jai:

PAULIUS. Keliauk namo. Prisilaukei, prisibudėjai nuo vakar. Čia yra kas pasirūpins.

ŽMONA. Ne, pabūsiu.

DIKTORIUS. Dar po valandos Pauliui pradeda ”plaukti” lubos. Rodos, tuoj atsijungs sąmonė. Girdi Žmonos, išpuolusios į koridorių, šauksmą.

ŽMONA. Daktarą! Į pirmą palatą! Jam blogai!

DIKTORIUS. Jis suvokia gestančią, bet aiškią mintį: “Turbūt jau viskas…” Jokios baimės, jokio nerimo ar pykčio. Jaučia vėl dardinamas koridoriais. Kai atsibunda, į ranką įbesta lašelinė. Įdėmios ties juo palinkusio nepažįstamo daktaro akys.

REANIMACIJOS DAKTARAS. Jūs turite per save praleisti kuo daugiau skysčių. Pasistenkite.

DIKTORIUS. Gydytojas atsuka čiaupą, kad stipri srovė skatintų norą. Paulius vėl kažkur grimzta… Paskui pajunta tebetįsąs reanimacinėje. Iš dešinės kažkas kriokia, o Pauliui nėra iš ko nė sustenėti. Vėl grimzta… Paryčiui suvokia grįžus blaivesnę sąmonę. Nustemba: niekas nebevaitoja. Ir toje tyloje:

SENELIUKAS. Grabazdiec kationku!..

DIKTORIUS. „Galas katinėliui…“ Ištarė mažas seneliukas nuo kaimyninio stalo. Paulius iš Kazachstano plėšinių jaunystės prisiminė tęsinį: „…nie budet bolše kakatj.” – “…daugiau nebekakos“. O kaip tiksliau lietuviškai išversti pirmąjį žodį? Knygų išnašose žymima: neišverčiamas žodžių žaismas. Koks čia žaismas reanimacinėje – tarp būties ir nebūties? Nežinia, kiek dar gyveno tas žmogelis. Paulių grąžina į palatą. Naktis. Prieblanda. Susirietęs į kamuoliuką, Naglis stengiasi kuo stipriau pritraukti kelius prie smakro, kad mažiau skaudėtų.

NAGLIS. O, Dieve!.. O, po perkūnais!.. O jop… (pypt) O-jo-joi!

DIKTORIUS. Pasirodo užsimiegojusi seselė. Po adatos raminamųjų Naglis nutyla. Praslenka naktis. Ryte Naglis jau visai aprimęs. Pauliui reikia į ten, kur net karaliai pėsti vaikšto. Bijo keltis, kad nenutrauktų trijų iš pooperacinės žaizdos išvestų vamzdelių. Pagaliau seselė atneša “antelę” ir pabruka po drūtgaliu. Sako, trejetą dienų teks šitaip.

PAULIUS. Kaip įsakysit. Dar savaitė, ir gal visai būtų nebereikėję.

NAGLIS. Ar matėt šviesą tunelio gale, kai vežė į reanimacinę?

PAULIUS. Lyg ir ne…

NAGLIS. Jeigu ne, tai dar pagyvensit.

PAULIUS. Ačiū. Vargiai būčiau, jei ne Žmonos aliarmas. Skola likusiam gyvenimui.

NAGLIS. Nelengva skola.

PAULIUS. Poryt jau būtų artimieji ir kursiokai pasakę apie mane gerų žodžių.

NAGLIS. Nu, ir nušnekėjot…

PAULIUS. O ką? Anksčiau ar vėliau… Niekur nedingsi. Jau ketvertas mano kursiokų iškeliavo. Kas per degtinę, kas per tabaką.

NAGLIS. Geriau kuo vėliau.

PAULIUS. Kaip čia pasakius… Baigdamas šeštą dešimtį vis dažniau prabundu naktį, nes prikelia, anot garsaus urologo, antroji vyrų širdis. Nebeužmingi, nes jautiesi uždarytas į senstantį savo kūną, iš kurio nėra vilties ištrūkti.

NAGLIS. Nu, ir nušnekėjot…

PAULIUS. Nesuprasi, tau dar toli.

NAGLIS. Kas žino? Niekur neparašyta.

DIKTORIUS. Po trejeto ilgų ligoninės dienų Paulius jau gali nuslinkti į valgyklą. Naglis tebestaugia naktimis. Per vieną lankymą prie Naglio lovos susitinka tėvai – kiek egzaltuota Mama, buvusi mokytoja, ir lėtakalbis Tėvas, dokumentinių filmų režisierius. Tėvai daug metų išsiskyrę, juos į šią palatą suvedė sūnaus liga.

MAMA. Nagleli, kaip tau dabar?

NAGLIS. Dabar – nieko, naktį vėl “dainuosiu”.

MAMA. (atsargiai) Ar daktarai apie operaciją nekalba?

NAGLIS. Kol kas ne.

MAMA. Ir gerai.

TĖVAS. (lėtai) Kai man…

MAMA. (nekreipdama dėmesio į tėvo kalbą) Gal reikėtų su daktarais pakalbėt?

NAGLIS. O kam? Galiu ir pats. Nebe mažiukas.

TĖVAS. Kai man…

MAMA. Bet vis dėlto… Gal nepakenktų ir “patept”?

TĖVAS. Kai man…

MAMA. Svarbu pritaikyt tinkamą progą.

NAGLIS. Duokim ir tėčiui pasakyt.

MAMA. Žinom mes jo pasakas, kaip pats išsigydė.

TĖVAS. Kai man plaučiai prakiuro, tik tinkama mityba ir Krymas…

NAGLIS. Ir mane į tą Krymą veždavaisi. Ant pakrantės akmenų valandas tupėdavau.

TĖVAS. O dabar – piššš… Nei aš nuvažiuot, nei tu ant akmenų pasėdėt.

NAGLIS. Galėtum į Maljorką, Antaliją.

TĖVAS. Labas… Nebe mano kišenei.

MAMA. Tuščiai tik abu burnas aušinat.

TĖVAS. Galima ir Lietuvoj susiimt. Tau, Nagli, pirmiausia – nieko aštraus.

NAGLIS. Dėkui už patarimą. Dabar pats žinau.

TĖVAS. Na, taisykis. Keliausiu. Ryt su grupe važiuosiu į filmavimą. Reikia susiruošt.

NAGLIS. Sėkmės, tėti. (nutolstantys žingsniai)

MAMA. Patarinėt – lengviausia. Visada toks buvo.

NAGLIS. Mam, ko tu? Jis gero man nori. Kaip ir tu.

MAMA. Galėjo anskčiau norėt, o ne paskui asistentes lakstyt. Na ką – eisiu ir aš.

NAGLIS. Gerai, mam. Atia.

DIKTORIUS. Vėl naktis. Vėl Naglio dejonės. Paulius beveik neužmiega. Lėtai atslenka rytas. Vėl vizitacija. Daktarai su Profesoriumi atidžiai apžiūri Naglį.

DAKTARAS. (pritariamai) Te-eip, Profesoriau, te-eip. Intervencija tampa bū-ūtina.

PAULIUS. Daktare, o kas man dar nutiko?

DAKTARAS. Poopera-acinis kolia-apsas. Nedažnai, bet pasitai-iko.

DIKTORIUS. Netrukus seselė Ženia palinksta prie Naglio.

SESELĖ ŽENIA. Nu, molodoj čeloviek, po pusvalandžio prašau pas mane.

NAGLIS. Na va – ir mano eilė po peiliu. Velnias…

DIKTORIUS. Pauliui rūpi nukreipti šneką nuo būsimos jaunojo bičiulio operacijos.

PAULIUS. Ar kada nors gimdytojų klausei, kodėl tau parinko tokį retą vardą?

NAGLIS. Yra pajūry Naglio kalnas. Ten prieš trisdešimt metų tėvas iš televizijos atvažiavo filmuot, sutiko gražią panelę, jauną mokytoją…

(muzikinis perskyrimas)

DIKTORIUS. Nauja popietė po poros dienų. Palatoje Paulius ir jį lankanti Žmona.

ŽMONA. O kur tavo kaimynas?

PAULIUS. Dar neparvežė iš operacinės. Paėmė prieš penkias valandas.

ŽMONA. Ilgokai.

DIKTORIUS. Į palatą įeina Naglio tėvai.

MAMA. Ko jie mums uždraudė sėdėti prie operacinės?

TĖVAS. Kai man…

MAMA. Ką čia tu? Nagleliui blogai, supranti?

TĖVAS. Suprantu… Kai man prieš valandą pasakė, kad operacija dar nebaigta… tai…

MAMA. …tai kas?

TĖVAS. Tai negerai.

MAMA. Nekranksėk be laiko.

DIKTORIUS. Pasirodžiusi seselė sako, kad Naglį jau perkėlė į reanimaciją ir skyriaus vedėjas kviečia tėvus į savo kabinetą.

MAMA. O, Dieve… (žingsniai nutolsta)

PAULIUS. Matyt, nelinksmi Naglio popieriai…

ŽMONA. Ar jis turi savo šeimą?

PAULIUS. Šiuolaikinę. Gyvena su drauge – laidų režisiere ir su jos dukrele.

ŽMONA. Reiškia, tai jo šeima.

DIKTORIUS. Dar po valandos į palatą atridenamas miegantis Naglis. Temsta. Niekas nedega šviesos, tik iš koridoriaus blanksi neryškus jos šuoras. Galvos linktelėjimu su Paulium atsisveikina Žmona. Praeina dar viena žiemos naktis. Pabudęs Paulius mato Naglį, jau pramerkusį akis.

PAULIUS. Kaip tu, sūnau?

NAGLIS. (Vos girdimai) Kaip švedas prie Poltavos… Sušaudytas iki skylių…

PAULIUS. Atsimeni, manęs klausei, ar mačiau šviesą tunelio gale. O tu?

NAGLIS. O, dėde Pauliau, ir aš nieko nemačiau – nei tunelio, nei šviesos.

PAULIUS. Tai dar pagyvensim.

DIKTORIUS. Tada jiedu nežinojo, kad po metų Paulius bus garbingai išlydėtas į keleriopai už algą mažesnę pensiją, o Naglis, neišlaikęs įtampos televizijoje, įsidarbins stambios kompanijos atstovu spaudai. Ir juokaus:

NAGLIS. Tetrūksta man tik švarko su ausimis.

PAULIUS. Ir kad neužgriūtų darbdavių rūstybė – panelė lazda.

NAGLIS. Nenuspėjami likimo smūgiai.

PAULIUS. Nuo Vytauto laikų iki mūsų. Tokia juokdarių dalia. (Muzikinė užsklanda)

(1) Iš 1427 07 14 Ldk Vytauto laiško didžiajam Ordino magistrui apie pasiskolinto juokdario elgesį (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. VDA leidykla, 2001)

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.