Povilas Sigitas Krivickas. Smėlio ir akmens simfonija Juodkrantėje

Povilas Sigitas Krivickas. Smėlio ir akmens simfonija Juodkrantėje

Stasys Juraška (Lietuva). Trys vandens formos

Povilas Sigitas Krivickas, Juodkrantė, www.voruta.lt

      Unikali mūsų Kuršių nerija yra nuostabi visais metų laikais. Malonu ten pabuvoti ir rudenį, kai aprimsta vasarotojų šurmulys. Galima grožėtis nebekarštos rudens saulutės nutviekstomis mariomis, neskubriai per pušyną nužingsniuoti iki lėtai į krantą bangeles ridenančios Baltijos.

     Smagu regėti ne tik įstabius gamtos, bet ir žmogaus paliekamus kūrinius. Vieni jų laikini, kaip kad ir smėlio skulptūros. Kiti, galima sakyti, amžini, nes yra iš akmens ar betono. Tikra skulptūrinė simfonija.

Giulnara Ševčenko (Ukraina). Neringos vaikai

     Menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos marių pakrantėje jau šeštą kartą iš smėlio  lipdė skulptūras kuršininkų gyvenimo temomis. Tarptautiniame smėlio skulptūrų simpoziume šiemet dalyvavo penki menininkai.  Kaip sako pačios Juodkrantės gyventoja Dovilė Rumšaitė, grafikos dizainerė, savaitei virtusi smėlio skulptore, darbas su smėliu – smagus, įdomus, net ir savotiška meditacija. Tiesa, reikia naudoti daug vandens.

       Nuo karo Ukrainoje į Lietuvą atvykusi skulptorė Giulnara Ševčenko savo kūrinį skyrė mažiesiems pajūrio gyventojams. Lietuvos televizijai ji sakė: „Tai vaikai, vietiniai gyventojai, kurie laukia grįžtančių iš jūros tėvų ir svajoja, koks bus jų gyvenimo kelias. Laiveliai – pilnatvės simbolis, švyturys – tarsi kelrodis. Mano skulptūra – taikaus, ramaus gyvenimo čia viltis. Čia mes esame atsakingi už tai, kad mūsų vaikų svajonės išsipildytų“.

Vytautas Narutis (Lietuva). Ledynmečio avys

      Smėlio skulptūros Juodkrantę puošė visą vasarą.  Deja, po pirmųjų šalnų jos pradeda trūkinėti, sproginėti, trupėti. Kad būtų tvirtesnės, smėlio skulptūros apipurškiamos specialiu baltos spalvos mišiniu ir gali stovėti iki vėlyvo rudens.

      Dar viena žmogaus rankomis sukurto meno atmaina – tai Juodkrantės akmens skulptūrų parkas. Trejetą metų per tarptautinį skulptorių simpoziumą „Žemė ir vanduo“ įtemptai darbavosi menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių. Jie iš lauko riedulių sukūrė per trisdešimtį akmens skulptūrų. Jos stūkso kilometrinėje marių pakrantės atkarpoje, plytinčioje palei Liudviko Rėzos gatvę ir suformavo įspūdingą skulptūrų parko ekspoziciją.

Amanullah Soobhany (Mauricijus). ME

     Kerinti Kuršių nerijos aplinka menininkus paskatino susilieti su gamta. Meno kūriniais tapo akmenys, kurie simboliškai primena žemę ir vandenį, dangų ir paukščius. Akmens skulptūros prasmingai papildė Juodkrantės peizažą, savaip įprasmino šios vietovės unikalumą. Juk išties kopų smėlis yra tas pats akmuo, tik pavirtęs mažomis dalelėmis. Dėl to marių krantinė tapo dar labiau mėgstama pasivaikščiojimų ir dviratininkų trasa, o skulptūrų parkas po atviru dangumi – viena lankomiausių Juodkrantės vietų, kaip Raganų kalnas ar kormoranų marinamas miškas.

Valdas Jurevičius (Lietuva). Galva

      Dar paminėtinos skulptūros naudojant betoną ir armatūrą. Tarp jų ir savotiška betono luito epitafija buvusiam žuvies restoranui. Jis nugriautas užsispyrus kai kuriems įtakingiems gamtosaugos biurokratams, nors statybai buvo gautas leidimas ir patvirtinti reikiami dokumentai. Prie luito su barkšačia armatūra užrašas trimis kalbomis metalo plokštėje: „Destrukcija kuria atmintį. In memoriam žmonių mylimam restoranui, kurį nugriovimui pasmerkė šalta ir neracionali biurokratijos ranka. Žuvies restoranas, Juodkrantė, Lietuva, 2005-2013.“ Niūrus paminklas bukam užsispyrimui niekam šiandien nenaudojamos laukymės pakraštyje.

In memoriam Žuvies restoranui

     Greitai prabėgo saulėta rudens savaitė Juodkrantėje. Už svetingą globą liekame dėkingi darbščiajai Rasos ir Algirdo Valentinų šeimynai, mus priglaudusiai savo jaukioje buveinėje.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.