Nuo XVII a. itin populiarios tapo margažiedės tulpės. Jas galime išvysti to laikotarpio tapyboje. Tokios tarsi liepsnojančios yra ekspresyvaus olandų tapytojo Rembrandto vardu pavadintos gėlės

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

      Įsidrengus žiemai, mintys grįžta į šiltą ir saulėtą vasarą, kai teko smagiai pakeliauti.

      Ak, ta Olandija… Graži, švari, žalia. Ši šalis gali būti mums pavyzdžiu ne tik senomis bankininkystės tradicijomis, bet ir žemėtvarka – su puikiai geodeziškai tvarkoma žemės plotų sistema. Ji kuriama jau 800 metų. Nuo tada, kai atkaklieji olandai pradėjo statyti pylimus, atkovodami pėdą po pėdos žemių iš Šiaurės jūros ir įgusdami išradingai grumtis su vandeniu.

Olandai ir vanduo

      Olandai į vandenį žiūri kaip į rūsčią dievybę, kuri lemtingai veikia žmonių likimus. Kažkada, pasak kegendos, vanduo pasiglemžė užkeiktą laivą. Kas septynetą metų laivas vaiduoklis išnyra paviršiun vis prie kitos šalies krantų, o jo kapitonas pramintas Skrajojančiu Olandu. Jis ieško moters, kuriai pamilus ir pasiaukojus, būtų išgelbėtas nuo prakeiksmo už praeities nuodėmes. Žvejo dukra Senta įsimyli Skrajojantį Olandą ir ryžtasi dėl jo pasiaukoti. Tačiau ji jau turi sužadėtinį, kuris nenori prarasti savo išrinktosios ir ją persekioja. Matydamas Sentą susitikinėjant su sužadėtiniu, Skrajojantis Olandas mano esąs išduotas ir amžiams panyra gelmėn su laivu vaiduokliu. Senta iš sielvarto nusiskandina. Vanduo pasiglemžia nelaimingą meilę. Šią legendą Richardas Vagneris perteikė plačiai pasaulyje žinoma opera „Skrajojantis Olandas“.

Polderis. Kinderdijko apylinkės, Pietų Olandijos provincija

      Tačiau olandai vandens nelaiko priešu ir sumaniai juo naudojasi. Pirmiausia – transporto reikmėms, nes dvigubai daugiau krovinių gabena kanalais slenkančiomis baržomis, o ne plentais ir geležinkeliais. Viduržiemį, kai kanalai (polderiai) pasidengia ledu, čiuožti išeina visi, kas pastovi ant pačiūžų – nuo 2 iki 102 metų. Čiuožimo varžybos užverda visur, kur gali atlaikyti ledas.

       Optimistinį olandų aktyvumą pažymi dar vienas jų pomėgis – šachmatai. Olandija ne tik dviratiškiausia, bet ir šachmatiškiausia pasaulio šalis. Sunku būtų surasti net patį mažiausią olandišką miestelį, kuriame kada nors nenutiko žymus tarptautinis šachmatų įvykis. Pasaulinę šlovę yra pelnę Amsterdamo, Groningeno, Veik-an-Zės, Filburgo turnyrai. Ypatingo tėvynainių pasididžiavimo ir pagarbos buvo sulaukęs Maksas Eivė, penktasis šachmatų pasaulio čempijonas. Jo pagerbtuvės po pergalės prieš Aleksandrą Aliochiną 1935 metais virto tikra nacionaline švente. O nuo 1970 iki 1978 metų Maksas Eivė buvo Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas.

Mus vienija… klumpės ir tulpės

       Mes, lietuviai, su šia šaunia Europos tauta turime kai kurių bendrybių. Kad ir medines žemaitiškas klumpes, kurias olandai vadina labai panašiai: viena klumpė – klomp, o pora – klompen.  Deja, dar nemažai šiandieninių olandų silpnai nutuokia, kur ta Lietuva ir kas joje vyksta (reikalai kiek pagerėjo mūsų šaliai prisijungus prie Europos Sąjungos). Olandijoj niekam nė motais, kad kažkoks mūsų Seimo narys neatsispyrė pagundai be vadovybės žinios per karantiną išdumti poilsio į Egiptą. Olandams vienodai rodo, kas Lietuvoje atsisės į aukštą Prezidento kėdę. O, be to, olandų niekada ir nevargino prezidento rinkimai, nes jie turi simpatišką ir protingą 53 metų karalių Vilemą Aleksandrą. Jo pirmtakė ir mama karalienė Beatričė, kaip ir dera olandei, iš gėlių labiausiai mėgsta tulpes, kurias olandai sėkliniais svogūnėliais bei skintas eksportuoja kone į visą pasaulį. Dar XVII amžiuje itin populiarios tapo margažiedės tulpės. Jas galime išvysti to laikotarpio tapyboje. Tokios tarsi liepsnojančios, yra ekspresyvaus olandų tapytojo Rembrandto vardu pavadintos tulpės.

      Olandų tulpių auginimo tradicijos yra gyvos ir pas mus. Štai kasmet gegužės viduryje  Burbiškio dvare Radviliškio rajone vyksta šių gėlių žydėjimo šventė „Tulpių pasaka“. Keletą dienų pražydusių tulpių žiedais pasigrožėti susirenka ne tik daug lankytojų  iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

      Olandijos karalius ar karalienė savo buvimu patvirtina nerašytą dėsningumą, kad Europos konstitucinės monarchijos šalys gyvenimo lygiu gerokai lenkia nestabilias, kvailokų prieštaravimų draskomas prezidentines demokratijas. Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Olandijoje išdidžiai plevėsuoja karališkosios vėliavos. Daugelyje jų yra aukščiausias pragyvenimo lygis, o olandai, pavyzdžiui. jau tapo pasauliniais ilgaamžiškumo lyderiais.

       Websterio universaliame žodyne radau labai įdomią analogiją. Tai tarytum tiltas tarp senųjų Europos tautų – olandų, vokiečių, lietuvių. Taigi, olandai žodžiu „duitisk“, vokiečiai – „deutsch“ vadina „žmonių susivienijimą arba tautą“. Dar viena tos sąvokos forma buvo „teuton“, kurią senovėje tą pačią vartojo ir olandai, ir vokiečiai. Žodynas primena panašų žodį turint ir lietuvius, nes savo kraštui ir kalbai priklausančius žmones vadiname „tauta“. Gražu: duitisk – deutsch – teuton – tauta. Visi mes vienos motinos – Europos – vaikai. Logiška, kad susijungėme į bendrą Sąjungą.

Olandiškumas ir menas

       Dar keli potėpiai apie Olandiją ir olandus. Dvinarės sąvokos su žodžiu „olandiškas“ pasaulyje labai paplitusios. „Olandiškas sūris“, „olandiškas tabakas“, „olandiškos tulpės“ – visiems žinomi solidūs ir malonūs olandiškumo požymiai. Tačiau esama ir kitokių. Pavyzdžiui, „olandiškas sandėris“ reiškia dėl ko nors susitarti girtuokliaujant, „olandiška drąsa“ – alkoholio sukeltas narsumas, o „olandiška šventė“ – tai balius, kai šeimininkas „nusminga“ anksčiau už svečius.

      Tačiau ydas nustelbia olandų sumanumas kovojant su gamtos stichijomis. „Jie mėgino vandenį  nupūsti su vėjo malūnais, pumpuoti su vėjo malūnais, paversti jį popieriumi ir miltais su vėjo malūnais, kol pagaliau sukūrė gerai veikiančią turizmo industriją“, – rašoma lankantis Hagoje gautoje dovanų knygoje „The UnDuchables“ (gal reikėtų versti į „NeOlandiškumai“). Kone tūkstantmečio darbų rezultatas šiandien vadinamas „olandiškuoju peizažu“. Tai lygūs ir nusausinti plotai, suraikyti tiesių kanalų, kurie kaipmat dingtų po vandeniu, jeigu jūros lygis pakiltų bent keletu metrų.

Olandijoje pakanka vėjo malūnų sparnams sukti

       Beje, per gamtą galima atsekti vieno garsiausių XVII a. olandų dailininko Rembrandto netiesioginį ryšį su Lietuva. Pasirodo, kai kurie jo paveikslai nutapyti ant ąžuolo lentų, atvežtų iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (tai patvirtino naujausi medienos tyrimai).  Websterio žodynas pateikia dar vieną su Olandija susijusią sąvoką. Tai – rembrandtesque (rembrantiškumas). Nesunku įžvelgti dailininko Rembrandto pavardės vedinį. Jis reiškia piešimo manierą, pagrįstą ryškiais šviesos ir šešėlių kontrastais, kaip darė žymusis baroko epochos meistras. Jis mirė skurde, o šiandien už jo paveikslus mokami milijonai.

      Tiksliau pasakius, pinigai atseikėjami ne už pačius kūrinius, o vien už teisę juos turėti. Nes tikrasis menas neįkainojamas jokiais pinigais, esančiais visuose pasaulio bankuose. Bankininkams toks teigimas gali atrodyti nerimtas, nors dar Onore de Balzakas yra sakęs, kad „visas darbas pasaulyje nėra vertas nė grūdelio talento“. Tokį žodžių (sąvokų) supriešinimą arba rembrantiškumą tegalėjo išsakyti vienas didžiausių pasaulio literatūros milžinų. Jis, deja, kaip ir Rembrandtas, nemokėjo nei pelningai uždarbiauti, nei elgtis su pinigais, todėl nuolat skendo skolose. Taip jau nuo amžių: dažniausiai meno talentai nesutapdavo su finansų virtuozų mentalitetu – nupirkti viską.

Kas yra tikrasis mecenatas?

     Tačiau anaiptol nesinori, kad gilėtų toji priešprieša. Randasi solidžios ir gražios paramos menui bei jo kūrėjams pavyzdžių ir pas mus, Lietuvoje. Vienas šviežiausių – Valdovų rūmuose pradėjusi veikti nuolatinė ekspozicija, kurioje pateikiami unikalūs tapybos šedevrai. Tai puiki dovana visiems Lietuvos dailės mylėtojams. Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmai direktorius dr. Vydas Dolinskas ir VšĮ PK Fondo vadovas, žinomas pramonininkas bei kultūros rėmėjas dr. Pranas Kiznis po beveik dvejų metų derybų pasirašė sutartį, pagal kurią muziejui neatlygintinai perduodama saugoti ir eksponuoti ypač vertinga 23 paveikslų kolekcija. Ją sudaro garsių XIV–XVII a. Europos dailininkų tapybos darbų rinkinys. Valdovų rūmų muziejaus ir P. Kiznio sutarimu, kolekcija nuo dabar bus eksponuojama tik jai skirtoje salėje. Jos analogiška pirmtakė istoriniais laikais buvo itin svarbi ir didžiausia rūmų erdvė, nes yra greta barokinės Sosto menės, kurioje vyko svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių iškilmės, šventės. Dalį paveikslų pramonininkas dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kiti perduodami saugoti ir nuolat eksponuoti dvidešimčiai ar daugiau metų.

      Net ir neįrodinėjant aišku, kad aukštesnis kultūros lygis lemia ir sumanesnį ūkio valdymą, ką puikiai įrodė atkaklieji ir darbštieji olandai.