Povilas Sigitas Krivickas. Ar neįveikiami architektūros vaiduokliai?

Povilas Sigitas Krivickas. Ar neįveikiami architektūros vaiduokliai?

Ne pirmą dešimtmetį riogso nušiurę ir nebenaudojami Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. P.S. Krivicko nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Šiandien vis dažniau skamba žodis „renovacija“. Vieniems jis kelia vilčių, kitiems pasidygėjimą. Keičiantis valdžioms Seimo ir Vyriausybės rūmuose, vis ketinama nebe plepalais, bet rimtai šimtais renovuoti senus daugiabučius, rimtai užsiimti apleistais kultūros ir sporto objektais.

Negimęs stadionas ir miręs alubaris

 

Tai teikia vilčių statybų verslui gauti rimtų pajamų, o eiliniams piliečiams – sumažinti šildymo išlaidas ir patogiau gyventi. Tačiau skeptikai nėra linkę džiūgauti, nes jau nemažai  didingų užmojų kilo ir žlugo naujaisiais laikais. Iš jų bene žymiausias – nepastatyto „nacionalinio stadiono“ ilgametės griuvenos vilniškio „Akropolio“ pašonėje.

Tiesa, sostinėje apstu ir tokių architektūros vaiduoklių, kurie kažkada klestėjo, o šiandien dūla visų apleisti. Štai matomiausioje vietoje, prie J. Jasinskio, Pamėnkalnio, V. Kudirkos gatvių didžiosios kryžkelės galima pamatyti riogsant buvusį garsiausią „Tauro“ alubarį. Ant jo cokolio ilgai puikavosisi šmaikštuolių užrašas: „Kaip septyni merai vieno vaiduoklio nepriveikė“. Ir tai bene vienintelis atvejis, kai neišėjo pykti ant šelmiškų grafitininkų už jų terlionę. Tačiau užrašas valdžios nurodymu užteptas, o baras-vaiduoklis tebėra nepaliestas.

Ši aukštų svečių priėmimo tradicija gyvavo ir Rusijos imperijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Ne mažiau sėkmingai ji klesti dabartinėje Rusijoje. Provincijos miestai seniai žino – jei remontuojami keliai, netrukus atvyks federalinė valdžia.

Vilniuje suregistruota beveik šimtas arhitektūros vaiduoklių. O Klaipėdoje? O Šiauliuose? O per visą Lietuvą?  Štai kauniečiai mieste irgi turi per šimtą apleistų statinių.  Seniai baigėsi pilietinė akcija „Pagauk vaiduoklį“. Per ją miestiečiai socialiniame tinkle galėjo įdėti apleistų statinių, bjaurojančių miesto veidą, nuotraukas ir adresus. Pastatų vaiduoklių albumas įteiktas savivaldybės administracijai. O juk galioja įstatymas, leidžiantis apleistų pastatų šeimininkams padidinti nekilnojamojo turto mokestį iki 3 proc. turto vertės. Bet… įstatymas – sau, o tikrovė – sau.

Neatsigaunanti „Baltija“ ir kunigaikštis Potiomkinas

 

Daugybę metų pačiame „Klaipėdos centre riogso buvusio „Baltijos“ kino teatro griuvėsiai, pridengti žalia marška. Kaip teigia kruopšti uostamiesčio metraštininkė Gražina Juodytė, šis pastatas savo istoriją skaičiuoja nuo 1854 metų, kai po didžiojo Klaipėdos gaisro Žvejų gatvėje buvo atstatytas mūrinis sandėlis. 1920-aisiais pastatą įsigijo vienas Klaipėdos pirklys, kuris statinį rekonstravo, papuošė fasadą ir atidarė kino teatrą „Kammer Lichtspiele“. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas buvo gerokai apgriautas, tačiau atstatytas. Pavadintas „Tėvyne“, jis vėl buvo kino teatras. 1958 metais pervardintas „Baltija“, pastatas toliau viliojo kino mėgėjus, kol Lietuvai atgavus nepriklausomybę pavirto prekyviete. Apie 2000-uosius metus pastatą įsigijo bendrovė „Fisanta“. Nuo 2001 metų, kai jį nusiaubė gaisras, kino teatro pastatas tapo vaiduokliu, tebebadančiu klaipėdiečių ir miesto svečių akis.

Grįžkime į Vilnių. Ne vienas Vilniaus meras yra prašęs papildomų lėšų miestui tvarkyti, tačiau atsakymas dažnai buvęs neigiamas. Kreiptasi dėl finansavimo, kad būtų galima sutvarkyti tam tikras gatves, privažiavimus prie Valdovų rūmų, kur planuojami svarbūs renginiai, atnaujinti kelią iš oro uosto pusės. Bet girdisi pagrįstų nuogąstavimų, jog po per trumpos finasų antklodės tampymų geri norai baigiasi “Potiomkino kaimo” sindromu.

Grigorijus Potiomkinas buvo generolas fedmaršalas, Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis, Rusijos imperatorės favoritas. Grafas Potiomkinas, norėdamas įsiteikti imperatorei Jekaterinai II ir ją lydintiems užsienio svečiams, 1787 metais keliavusiems per neseniai prie Rusijos prijungtas Ukrainos žemes, ėmėsi statyti butaforinius kaimus. Juose varinėtas tas pats gražiai aprengtų valstiečių būrys. Kunigaikštis Potiomkinas siekė pademonstruoti, kad Rusija sėkmingai kolonizuoja ir civilizuoja savo naująsias valdas (ar ne panašią “svajonę” turėjo ir Putinas užpuldamas Ukrainą?). Nuo tada pasakymas „Potiomkino kaimas“ įsitvirtino rusų kalboje, kaip bendrinis apgavystės ir padlaižiavimo vadovybei sinonimas. Ši aukštų svečių priėmimo tradicija gyvavo ir Rusijos imperijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Ne mažiau sėkmingai ji klesti dabartinėje Rusijoje. Provincijos miestai seniai žino – jei remontuojami keliai, netrukus atvyks federalinė valdžia.

Menasi rusiškas anekdotas: “Jeigu kur nors mieste paklojo naują asfaltą, kai kuriose gatvėse perdažė namus ar aptraukė remonto marškomis, pastatė naujas tvoras, bet neatvyko jokie aukšti valdžios tūzai, vadinasi – jūs Vokietijoje.”

Po vieno tokio vengrų roko grupės „Sirius“ koncerto 1975 metų rudenį nutiko nelaimė. Dalis muzikos gerbėjų pasirinko eiti per nebaigtą statyti pontoninį tiltą per Nerį netoli rūmų. Tiltas neatlaikė ir suiro, o keli šimtai vilniečių atsidūrė šaltame Neries vandenyje. Žuvo keletas žmonių.

Neseniai minėjome Vilniaus 699-ąjį gimtadienį. 1323 metais sausio 25-tą dieną  Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, skirtą Europos miestų gyventojams. Jame pirmą kartą paminėtas mūsų miestas Vilnius. Savo laišką Gediminas adresavo „visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos“ ir pranešė esąs pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą. Gediminas pakvietė įvairių sričių amatininkus atvykti į Vilnių, kur jiems bus suteiktos geros gyvenimo ir darbo sąlygos.

„Kaip septyni merai vieno vaiduoklio nepriveikė”. P.S. Krivicko nuotr. 

Istoriniuose šaltiniuose neteko aptikti, ar didysis kunigaikštis, tikėdamasis naudingų svečių, būtų liepęs miestelėnams nudažyti namus ir tvoras nuo Aušros Vartų link  savo pilies. Iki “Potiomkino kaimų” išradimo dar buvo likę puspenkto šimto metų.

Griauti ar negriauti Sporto rūmus?

            Ne pirmą dešimtmetį riogso nušiurę ir nebenaudojami Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Jie statyti 1965–1971 metais ir atsirado senųjų žydų kapinių vietoje. Jos veikė nuo XVII a. pradžios, o 1831 metais buvo uždarytos. Kapinės pamažu nyko, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo likę keli šimtai kapų. Kapinės sovietinės valdžios buvo visiškai panaikintos 1948 metais. Jas šiandien netoliese primena tokia lentelė: „Prašome gerbti judėjų amžinojo poilsio vietą ir laikytis rimties“.

            Rūmus ketinama rekonstruoti, tačiau nuogąstaujama, kad tai gali būti nelengva. Štai aliuminio trosai, laikantys gelžbetonines stogo plokštes, jau gali būti avarinės būklės. Pakeisti ar remontuoti šiuos trosus būtų didelė techninė problema. Tai ar išvis verta gaivinti tokią mažai perspektyvią ardonę, kaip mano gimtojoje Suvalkijoje vadinama didelė nenaudinga erdvė? Juk ant Tauro kalno vietoje sudegusių ir nugriautų „socialistinio baroko“ Profsąjungų rūmų ketinama statyti didelį koncertų ir konferencijų kompleksą. Po pandemijos išsižioję lankytojų lauks Nacionalinis operos ir baleto teatras, visokios kultūros ir sporto renginių arenos. O ir visuomenė bus dar labiau „suvirtualėjusi“, ir jai tiek erdvių koferencijoms ar koncertams tiesiog nebereikės.

Kelis dešimtmečius dunkso apleistas ir griūvantis “Baltijos” kinoteatras Klaipėdoje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

           Teko girdėti manančių, kad būtų geriausia sulyginti su žeme tos nušiurusios ardonės liekanas. Gal įprasminant bei pagerbiant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojų litvakų senąsias kapines, įrengti ramaus poilsio vietą – žalią parką su medžiais ir takeliais, kur vaikščiotų porelės ar mamytės ir tėveliai vežiotų ir vedžiotų vaikučius?  Daugelis mūsų bendrapiliečių žydų ir užsienyje plačiai pasklidę litvakai būtų dvigubai patenkinti: ir dėl nepasmerktos išniekinimui jų protėvių amžinojo poilsio vietos, ir dėl, jų požiūriu, neišmestų beprasmiškai pinigų. Tai būtų prasminga ir gamtosaugos atžvilgiu: neterštų aplinkos kelių šimtų kokios nors konferencijos dalyvių atliekos. Negadintų oro neišvengiami rūkorių dūmai per renginių pertraukas, dargi padėtų išvengti rūkymo sukeliamų ligų – pirmiausia plaučių vėžio.

            Vyresnio amžiaus vilniečiams apleistasis statinys kelia nostalgiją apie jų jaunystės sporto varžybas, apie koncertus, vykusius šiuose rūmuose. Po vieno tokio vengrų roko grupės „Sirius“ koncerto 1975 metų rudenį nutiko nelaimė. Dalis muzikos gerbėjų pasirinko eiti per nebaigtą statyti pontoninį tiltą per Nerį netoli rūmų. Tiltas neatlaikė ir suiro, o keli šimtai vilniečių atsidūrė šaltame Neries vandenyje. Žuvo keletas žmonių.

Ar padės brangūs prisiminimai?

            Tiesa, ne tik liūdni įvykiai lydi šio komplekso istoriją. 1988 metais rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Kaip tik tas faktas tapo vienu pagrindinių argumentų paveldosaugininkams, siekusiems išgelbėti nuo nugriovimo šį statinį. Tačiau ar jis tikrai vertas išlikti ir iš naujo atgimti? Koronavirusas gerokai atpratino pasaulį nuo didelių gyvų sambūrių. Vis daugiau bendravimo persikelia į virtualią erdvę – joje nuotoliniu būdu vyksta net Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos posėdžiai, Europos Sąjungos valstybių vadovų pasitarimai. Tai kokie kongresai ir konferencijos turėtų perspektyvą vykti Vilniaus kongresų centre? Jų galimiems virtualiems dalyviams nebereikėtų prašmatnių viešbučių ar naktinio Vilniaus malonumų. Nebeviliotų ir buvęs garsiausias sostinėje bufetas. Beje, jis bene vienintelis merdinčiuose rūmuose yra išsilaikęs gana neblogai, išlikusios originalios kėdės ir savitas apšvietimas. O, koks čia buvo deficitinių svaigalų asortimentas: škotiškas viskis, prancūziškas brendis… Nebėra ir paslaugiųjų bufetininkių, populiariai vadintų bufetavomis. Ne viena jų sugebėjo anuomet įsiteikti aukštiems partinės valdžios bosams, pakeisdamos (net oficialiai) niūrias ir nusipenėjusias žmonas.

         Taigi yra apie ką pagalvoti sostinės ir šalies valdžioms, kad apleistų architektūrinių vaiduoklių nereikėtų pridengti „Potiomkino kaimo” gudrybėmis.