Manau, niekas neabejoja, jog šiuo metu Lietuvoje vyksta aršus informacinis karas: televizijoje, dienraščių puslapiuose ir  internetiniuose portaluose. Naujasis rytų  fiureris žada atkurti buvusią imperiją. Man teko būti liudininku žiauraus karštojo karo – nematomo fronto, kuris mūsų tėvynėje vyko ištisą dešimtmetį prieš ketvirtį šimtmečio sugriuvusios imperijos milžinišką, gerai ginkluotą armiją.  Tuo tarpu jaunoji karta apie tą mūsų tėvynės didvyrišką, ir tragišką periodą turi labai miglotą supratimą arba apie jį visai nieko nežino. Ši trumpa prisiminimų ištrauka patvirtina kokius, sveiku protu nesuvokiamus metodus okupantai tada naudojo prieš mūsų laisvės kovotojus.

 Partizaninio karo pradžioje miško broliai stodavo į atvirą kovą su okupantais. Vyko didžiuliai mūšiai (Kiauneliškių, Kalniškių, Palių, Varčios ir kt.), kurių metu rusai naudojo net ir sunkiąją ginkluotę. Nepaisant to, jie patyrė didžiulių nuostolių, kuriuos kruopščiai slėpė.

 Vienos iš pirmųjų kautynių įvyko šiaurės Lietuvoje ties Antazave (Zarasų r.). 1944 m. gruodžio 27-tos ryte prieš vietinio ruso, Sibire tremtyje sukilimo metu žuvusio Lietuvos karininko Afanasijaus Kazano sūnaus leitenanto Mykolo Kazano–Mutkos, Siaubo 80-ties partizanų būrį buvo pasiųstos didelės saugumiečių pajėgos. Mūšis Antazavės šile vyko visą dieną. Sėkmingai atrėmę visas baudėjų atakas, vakarėjant sumažėjus šaudmenims ir nuo įtampos pavargus kovotojams, partizanai, sumaniai suklaidinę saugumiečius, nepastebėti išėjo iš apsupties. Šiose kautynėse taip pat dalyvavo vokiečių Vermachto leitenantas karo medikas Henrikas Hove–Jupas. Tai jo dėka miško broliai panaudojo racionalią kovos ir atsitraukimo taktiką. M. Kazano pavaduotojas Vladas Kuzma–Bocmanas po mūšio pareiškė: „Jau visiškai sutemus stebėjome karnavalą. Pagalbon atvykęs kariuomenės būrys be žvalgybos stojo į kovą su saviškiais…Tik po kruvinų tarpusavio skerdynių jie „paėmė“ jau seniai apleistą mūsų bunkerį, prarasdami dešimtis nukautų ir sužeistų“. Kitas didelis mūšis įvyko 1945 m. kovo 11-13 d. nelabai toli nuo mūsų namų – prie Kiauneliškių. Prieš 300 miško brolių buvo mesta 2000 karių. Dvi paras reguliari rusų kariuomenė nesugebėjo palaužti bunkeriuose įsitvirtinusių partizanų pasipriešinimo. Tik pasitelkus minosvaidžius pavyko sugriauti bunkerius. Žuvo apie 80 partizanų ir 300 rusų.

 Deja, jėgos buvo labai nelygios, todėl miško broliams reikėjo keisti taktiką. Antrąjame partizaninio karo etape jie buvo priversti pasitraukti į pogrindį. Gyvenvietėse, laukuose ir miškuose buvo iškasta tūkstančiai gerai užmaskuotų bunkerių. Juos aptikti be išdavikų ir provokatorių pagalbos būdavo labai sunku.

 Matydami, kad niekaip negali įveikti laisvės kovotojų, okupantai griebėsi klastos. Kovai su partizanais jie pasitelkė agentus ir smogikus (specialių teroristinių grupių narius), kurie buvo verbuojami daugiausia iš suimtųjų partizanų tarpo. Žiauriai kankinant, dvasiškai silpnesnius jiems pavykdavo palaužti ir užverbuoti. Po to šie, aprengti miško brolių uniformomis, naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius Lietuvos gyventojus. Smogikų veikla buvo paremta klasta, kompromitacijomis, represijomis, šantažu, išdavystėmis, kankinimais ir žudymais. Verbuojant šiuos agentus svarbią vietą užėmė ideologinis apdorojimas. Saugumo „smegenų plovimo“ specialistai suimtąjam aiškindavo, kad kovos draugų paveiktas jis nuėjo klaidingu keliu, kad jis nematąs, koks iš tikrųjų „šviesus“ yra sovietinis gyvenimas. Pagrindiniai šių agentų smogikų organizatoriai buvo NKVD majoras Aleksejus Sokolovas ir kapitonas Nikolajus Sokolovas. Jų ruošimo bazės buvo Vilniuje: viena Mokyklos g. name Nr.15, o kitos dvi Žygio gatvėje. Ir Pavilnyje. Smogikai įvykdė šimtus operacijų. Jų metu žūdavo ne tik miško broliai, bet ir niekuo dėti piliečiai, kurie buvo žudomi siekiant užmaskuoti smogikų nusikalstamą veiklą. Kitaip tariant, jų padarytus nusikaltimus primesti partizanams.

 Pirmoji žinoma A.Sokolovo galvažudžių operacija buvo surengta 1946 m. rugsėjo 22 d. vienoje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Grendavės kaimo sodyboje, netoli Vilkokšnio ežero. Smogikai pakvietė į susitikimą keturis miško brolius ir prisistatė esantys nuo NKVD siautėjimų pasitraukę Ukmergės krašto partizanai. Kad būtų įtikinamiau, saugumo agentai parodė miško broliams Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno–Žalio Velnio įsakymą (pats Ž.Velnias tuo metu jau buvo suimtas Juozo Markulio pastangomis). Į dokumentą įnikusius partizanus smogikai šaltakraujiškai iššaudė, o kad neliktų liudininkų, išžudė ir visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą. Būrio vadą Siaubą ir jo pavaduotoją Aušrą nušovė operatyvinės grupės vadas Leonidas Zakrevskis – agentas „Koršun“. Kitus du partizanus ir 4 civilius automatu sušaudė agentas „Kruk“, kuris buvo ypač patikimas majoro A.Sokolovo smogikas, iš Vakarų Ukrainos atvežtas perverbuotas buvęs ukrainiečių partizanas. Dar neatšalus šeimininkų kūnams, smogikai jau šeimininkavo Blaževičių kamaroje ir klėtyje. Valgė rastus produktus ir juos gyrė…

 Netrukus niekuo dėtų civilių gyventojų žudymas tapo įprasta smogikų praktika.

 1948 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities Pažaislio valsčiuje nužudyti šeši partizanai ir sodybos, kurioje vyko susitikimas, šeimininkas Juozas Griškelis, jo žmona Agota, duktė Skirmantė, viena nežinoma mergina ir septyniasdešimtmetė J. Griškelio motina. Juos nužudė smogikai: R. Ottingas–Kirvis (užverbuotas nuo nelaisvės besislapstęs buvęs Vermachto puskarininkis) ir J.Balita–Ąžuolas.

 1951 m. balandžio 10 d. Utenos rajone Strazdų kaime smogikai, vadovaujami vyr. leitenanto V. Taškevičiaus, pasitelkę NKVD kariuomenę, sušaudė Vytauto apygardos Lokio rinktinės vado Balio Vaičėno–Liubarto būrį. Šį susitikimą suorganizavo buvęs partizanas smogikas J. Bulka-Skrajūnas. Jis ir atvedė miško brolius į šią sodybą. Daugiavaikė Juozo Čibiro šeima gyveno ant Baluošo ežero kranto. Tą vakarą apie 22 valandą kažkas pasibeldė į jų langą. Čibiras, matyt, pažino stovėjusį už lango lauke, nes iškart nuėjo atrakinti durų. Į vidų įėjo miško broliai. Jų vadas Balys Vaičėnas paprašė leisti pasikalbėti. Vyrai susėdo aplink stalą, valgė ir šnekučiavosi. Jie dar laukė ateinant kitų partizanų, tačiau nesulaukė. Pasitarimas baigėsi jau po vidurnakčio. Vyrai pakilo ir išėjo nešini patalyne. Nakvoti jie nutarė maždaug už kilometro esančioje kaimynų Ivanauskų pirtyje, kur buvo įrengtas ir bunkeris. Pirmas į lauką išėjo Čibiras, o iš paskos visi svečiai.

 Staiga lauke į dangų pakilo raketa. Dar prieš tai smogikai greit šoko į šalį nuo partizanų.  Tapo šviesu kaip dieną. Netrukus sukaleno kulkosvaidžiai, pasigirdo automatų papliupos. Partizanai, supratę išdavystę, krito ant žemės ir  atsišaudė. Tačiau sodyba buvo apsupta kariuomenės. Balys Vaičėnas, matydamas, kad prasiveržti iš apsupimo nėra jokių galimybių, įsakė partizanams kautis iki galo ir nepasiduoti gyviems. Vadas, matydamas žūstančius kovos draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamiausią dainą: „Sudiev, pavasari žavingas, sudiev, pavasari gražus“. Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai: Balys Vaičėnas–Pavasaris – Vytauto apygardos vadas, Vytautas Dručkus–Šernas – Džiugo rinktinės štabo viršininkas, Alfredas Garnelis–Čigonas – Džiugo rinktinės viršininkas, Jonas Čičelis–Tėvas – Erškėčio kuopos vadas, Vladas Juozapavičius–Papartis – Lokio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Juozas Sidaravičius–Sakalas – Laisvės kuopos vado pavaduotojas, Jeronimas Bulka–Gintaras – Lokio rinktinės ūkio skyriaus viršininkas.

 Čibiro  sūnus Juozas, kuriam tada buvo 10 metų,  prisiminė, kaip mama klaikiu balsu vaitojo gulėdama ant krosnies: „Nebėra mūsų tėtės… Mirė mūsų tėtė. Nėra…“. Vaiko dėmesį patraukė šviesa, kuri sklido į kambarį pro virtuvės langą. Pribėgęs prie lango, jis pamatė, kad dega tvartas. Tuo tarpu lauke esantys, matyt, pastebėjo lange vaiką. Pasigirdo serija šūvių ir prieš vaiko akis praskriejo tarsi baltų bičių spiečius, kuris, laimei, jo nekliudė. Berniukas šoko atgal, užlipo ant krosnies ir atsigulė prie tamburo, kurio gale sėdėjo senelė.

 Vyresnis brolis Algirdas, kuriam tada buvo 14 metų, prisimena, jog po kurio laiko keli vyrai įėjo į kambarį ir aiškiai lietuviškai pasakė: „Gyvieji, atsiliepkite“. Pirmoji atsiliepė senutė Juozo uošvė Teofilė Tijūnelienė. Į tą pusę tuoj trenkė kurtinanti serija iš automato. Po to atsiliepė Čibiro motina Marcelė. Tada paleido seriją į jos pusę. Vaikai buvo ant krosnies ir girdėjo, kaip senelė Marcelė ilgai kriokė. Matyt, kurį laiką dar buvo  gyva. Kai šovė į Marcelę, Juozukui kliuvo į koją. Po to tie vyrai dar kartą paklausė, kas daugiau iš vyresniųjų yra. Atsiliepė nėščia Juozo žmona Paulina. Ji pasakė: „Na ką, vaikai, lipam, tegu šaudo“. Jinai nulipo nuo krosnies. Ant žemės buvo sudėta nedidelė rietuvė malkų. Pasodino ją ant tų malkų. Pirmas klausimas buvo: kur Juozas? Mama atsakė: „Čia, va guli kieme  negyvas“. Iš karto pasipylė serija šūvių ir pasigirdo gilus mamos dejavimas. Vyras dar pašvietė ją prožektoriumi, pasigirdo šūvis ir mama nutilo.  Penki vaikai, sukaustyti mirtinos  baimės, tylėjo susigūžę ant krosnies. Kambarys buvo pilnas aitrių parako dūmų. Vaikams liepė nulipt nuo pečiaus. Vyriausias Algirdas pasakė, jog nelips. Geriau šaukite vietoje, – jis pasakė. Kuomet prieš rytą lavonus išgabeno į lauką, vaikai nulipo nuo krosnies: Algirdas, Juozas, Lionė, Nijolė ir Evaldas. Vyriausios sesers Vitalijos tuo metu nebuvo namuose. Ji mokėsi Švenčionyse. Juos susodino ant senovinės medinės sofos. Iš lauko atėjo vyr. leitenantas, rusiškai kažką pasakė vaikus saugančiam sargybiniui ir padavė jam dvi saujas automato šovinių. Šis užtaisė diską. Leitenantas vaikams liepė eiti į gretimą kambarį.  Algirdas suprato: juos šaudys, kad neliktų liudininkų. Ten pasodino vieną prie kito ant lovos. Sargybinis irgi atsisėdo ant taburetės  priešais juos. Kai tik sudžerškė automato spyna, vaikai ėmė klykti. Staiga į kambarį įšoko tas pats vyr. leitenantas ir kažką riktelėjo tam sargybiniui. Anas irgi pašoko nuo taburetės, o pro atdaras duris lauke pasigirdo automobilio burzgimas. Tai, matyt, ir išgelbėjo vaikus, nes tuo metu į kiemą įvažiavo sunkvežimis. Tada vaikus paliko kambary, o abu budeliai išėjo į lauką. Netrukus jie grįžo ir sutvarstė Juozukui koją. Vėliau leitenantas kreipėsi į vyriausią Algirdą ir paklausė, kas čia buvo. Berniukas labai greitai susiorientavo, todėl atsakė, kad „banditai“ va sušaudė mūsų motiną ir seneles. Jis dar paklausinėjo, kas čia tokie buvo atėję ir ką veikė. Vaikas pakartojo, kad buvo atėję „banditai“, pareikalavo duoti valgyti, o pavalgę, išeidami visus iššaudė.  Jis suprato, kad leitenantas tokiu atsakymu buvo patenkintas. Kai Algirdas paklausė, kur tėtis, leitenantas pasakė, kad tėvukas pabėgo su „banditais“. Aišku, jeigu Algirdas būtų pasakęs, kad šaudė enkavedistai, garantuotai visi vaikai būtų buvę sušaudyti. Kai jie išvažiavo, vyriausias vaikas Algirdas tėčio ieškojo visur po pirtis, vaikščiojo palei ežerą ir vis šaukė, bet į jo šaukimą niekas neatsiliepė… Juozą Čibirą enkavedistai išvežė kartu su žuvusiais miško broliais ir užkasė Utenoje  nežinomoje vietoje.

 Tačiau ir po to vaikų jie nepaliko ramybėje, nes buvo neramu, kad kam nors neišplepėtų tiesos apie tragediją Strazdų kaime. Vėliau stribai dar porą kartų buvo pas juos atvažiavę. Vis klausinėjo kas čia buvo, kas iššaudė jų šeimą. Jie manė, kad kuris nors vaikas prasitars, kadšaudė ne miško broliai, o enkavedistai. Tačiau nei Algirdas, nei kiti vaikai, savo parodymų nekeitė. Maždaug po metų, kuomet Algirdas dirbo miške prie medžių sakinimo darbų, jį sulaikė stribai ir Tauragnuose ne tik tardė, bet ir mušė visą naktį. Vis klausinėjo, kas ten pas juos buvo, kas motiną su senelėmis nušovė, ar dažnai „banditai“ užeidavo. Negana to, kuomet po keleto metų jį paėmė į kariuomenę, ir ten porą kartų karininkai klausinėjo apie tą įvykį. Kaip ten buvo, kas jų šeimą iššaudė. Sovietinis saugumas labai rūpinosi savo prestižu. Jie bijojo, jog jų juodi darbai gali iškilti į paviršių.

 Apie smogikų veiklą savo knygoje „Partizanai“ papasakojo du kartus geležinę uždangą į Vakarus pralaužęs Juozas Lukša (Daumantas): „Ypač žiauriai buvo nukankintas ūkininkas Bilskis, kurio lavonas buvo rastas pamiškėje, pakabintas už kojų ant medžio šakos, o galva įkištaį didelį skruzdėlyną. Bilskis buvo pirmoji auka, nes jis daugiausia buvo parėmęs maistu partizanus. Dar sadiškiau už ūkininką Bilskį buvo nukankinti aštuoni partizanai, atvykę „svečiuotis“. Jie stovėjo nuogi vielomis pririšti prie medžių, su aplupinėtomis odomis, nudegintomis ar nukapotomis kūno galūnėmis, išbadytomis akimis… Kiekvieno krūtinėje buvo išpjautas Gedimino stulpas ar Vyčio kryžius. Burnos buvo užkimštos skuduriniais gužulais… Pats dalinio vadas, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, buvo kiek nuo žemės pakeltas ir per gerklęprismeigtas jo paties durtuvu prie viduryje kankinimų aikštės stovinčios pušies“. Sadistai tęsė žiaurias Rainių miškelio tradicijas…

 Prakalbus liudininkams ir atvėrus slaptus archyvus, baisios nusikaltėlių paslaptys, kurios buvo laikomos po devyniais užraktais, palaipsniui išlenda į dienos šviesą. Daug metų prabėgo nuo tų tragiškų laikų. Įdomu, kaip susisklostė Čibirų našlaičių likimas, ar visi jie gyvi?Jauniausiam dabar jau turėtų būti per 60 metų. Tik apie Juozą Čibirą teko skaityti Miškininkų enciklopedijoje. 1960 m. jis baigė Vilniaus miškų technikumą (tuomet jis buvo pastate, esančiame priešais KGB rūmus) ir ilgą laiką dirbo miškų žinyboje – pradžioje Kretingos, o vėliau Vilniaus miškų ūkyje, o nuo 1994 m. – Vilniaus miesto valdybos aplinkos apsaugos skyriaus vyresniuoju miškininku. Ko gero, daug kartųmums teko susitikti technikumo koridoriuose, nes aš baigiau tik metais anksčiau.

 Vienas iš žiauriausių smogikų buvo čia minėtas Rudolfas Ottingeris. Rytų fronte kariavęs Vermachto puskarininkis, vokiečiams traukiantis užsiliko Suvalkijoje. Iki 1946 m. jis slapstėsi pas ūkininką. Vėliau prisidėjo prie laisvės kovotojų. Po kurio laiko pakliuvo į čekistų rankas,išdavė kovos draugus, nurodė bunkerius bei ryšininkus ir tapo agentu smogiku su slapyvarde Kirvis. Jo vadovaujama smogikų grupėnužudė daugiau nei 150 partizanų ir civilių. Šešto dešimtmečio vidury R. Ottingas, jau kaip KGB pirmojo (žvalgybos) skyriaus agentas„Balandis“, sugrįžo į Vakarų Vokietiją vykdyti operacijos, nukreiptos prieš lietuvių emigracijos veikėjus ir repatriantus. R. Ottingui turėjo padėti dar vienas vokietis – agentas „Liūtas“ ir buvęs smogikas Algimantas Zaskevičius (ag. Bagdonas). Operacijos priedangą turėjo organizuoti agentas „Sedmoj“, kuriam, esant reikalui, būtų tekę prisiimti visą kaltę dėl planuojamų žmogžudysčių. Deja, įvykiai susiklostėkitaip nei buvo numatyta. Ottingas turėjo likviduoti J. Kupstą. Tačiau jo pėdos jau buvo ataušusios. Sugrįžęs į Vokietiją KGB smogikas  nutarė neberizikuoti. Gimtąjame miestelyje jis įsidarbino policininku ir viską išklojo VFR kontržvalgybai. Neabejotina, kad bandydamas gelbėti savo kailį R. Ottingas atskleidė ir planuojamų kruvinų operacijų detales. KGB nutraukė planuotas operacijas. Tokiu būdu, R.Ottingeris sužlugdė KGB planą pagrobti S. Raštikį ir M. Krupavičių.

 Vienas iš smogikų organizatorių Aleksejus Sokolovas mirė Maskvoje 1973 metais, o kitas – Nikolajus Sokolovas buvo karšinamas Kalvarijųpansionate. Jis mirė jau po Atgimimo, prieš porą dešimtmečių. Paradoksas: laidojant partizanų kankintoją ir žudiką, paskui karstą ėjo vienas iš laisvės gynėjų, kuris tada gyveno tame pačiame pansionate.

 2014 12 15

Šaltinis:

http://www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Jie%20zude%20Lietuvos%20zmones%20prisidengdami%20misko%20broliu%20vardu.html