Š. m. rugsėjo mėn. 28 d., ketvirtadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje Kaune Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato Algirdo Martyno Budreckio knygą „PIRMOJI LIETUVOS RESPUBLIKA kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“. Renginyje dalyvaus knygos autoriaus žmona Giedrė, sūnus Gediminas ir dukra Daina, knygos sudarytojas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis, VDU profesorius, hab. dr. Alvydas Butkus ir Istorinės Prezidentūros muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė.

Ši knyga sudaryta iš Algirdo Martyno Budreckio tekstų, originaliai rašytų lietuvių ir anglų kalbomis. Jie susiję su pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu, jos kova už nepriklausomybę bei pastangomis išlikti ir atgauti laisvę, kai jos neteko 1940-aisiais.

Istorikas Algirdas Martynas Budreckis (1938–2000) gimė Niuarke, didžiausiame Naujojo Džersio (JAV) valstijos mieste, 1963 m. baigė Rutgers universitetą, ten įgijo filosofijos daktaro laipsnį (1965).

A.M. Budreckio istorinių tekstų aprėptis – plati. Jis rašė ir apie senosios Lietuvos valstybės istorinę raidą, jos kultūrinius pasiekimus bei transformacijas Reformacijos epochoje, apie Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžio dienas, bandymus išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų, svarstė XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių atgimimo, taip pat Amerikos lietuvių istorijos klausimus.

Šioje knygoje surinkti tekstai yra apie naujųjų laikų (maždaug 1918–1944 m.) Lietuvos istoriją, susijusią ypač su jos kova už laisvę ir nepriklausomybę karinių, politinių ir diplomatinių mūšių arenose.

Knygos sudarytojas Vidmantas Valiušaitis

Algirdas Martynas Budreckis yra svarbus ne vien kaip įžvalgus, produktyvus Lietuvos istorikas, bet ir kaip žmogus, labai aktyviai dalyvavęs politinėje kovoje už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Jis buvo vienas iš pagrindinių organizatorių garsaus 1965 m. lapkričio 13 d. baltų žygio į Jungtines Tautas, kuris Lietuvoje, deja, iki šiol menkai žinomas, retai teprisimenamas. O vertėtų apie tai žinoti, dažniau prisiminti, nes tai buvo svarbi laisvės kovos gairė, tarptautinės reikšmės įvykis, ženklinęs, kad ir po 25-erių okupacijos metų, lietuvių kova dėl savo valstybės atkūrimo nėra nutrūkusi ir pasiduoti lietuviai neketina. Apie ką tuo metu negalėjo kalbėti okupuota Lietuva, už ją kalbėjo išeivija.

Manyčiau, kad vien už to žygio organizavimą, nekalbant jau apie kitus A. M. Budreckio nuopelnus, reikėtų jį pristatyti Prezidentui (Gitanas Nausėda, Jolanta Karpavičienė) apdovanoti, tegu ir po mirties, žymeniu, kuriais apdovanojami laisvės kovotojai. Žinoma, drauge su tais kitais keturiais Komiteto Lietuvos nepriklausomybei atstatyti nariais (Antanas Mažeika, Antanas Sniečkus, Romas Kezys ir Juozas Miklovas). Trys iš jų (A. Budreckis, A. Mažeika ir A. Sniečkus) gimę Amerikoje, R. Kezys buvo DP kartos lietuvis, o J. Miklovas buvo neseniai atvykęs iš okupuotos Lietuvos. Būdingai yra pasakęs Antanas Mažeika, jauniausias iš tos penkiukės ir gyvenantis iki šiol: į Ameriką suvažiavusių lietuvių mentalitetas „šiek tiek skyrėsi nuo mūsų, kurie augome čia kaip amerikiečiai: mes negalėjome priimti fatalizmo ar susitaikyti su pralaimėjimu.“

Lietuvos lietuviams tuos žodžius derėtų įsidėmėti: čia „fatalizmo ir išankstinio pasidavimo“ nuotaikų aiškiai per daug.

Ištrauka iš Algirdo Martyno Budreckio knygoje „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“ skelbiama mano įvadiniame straipsnyje „V. Kudirkos Varpo pašauktas“.

* * *

Tačiau organizuojant žygį A. Budreckio vaidmuo buvo nepamainomas. Jis buvo pagrindinis įvairių raštų, kreipimųsi, atsišaukimų autorius lietuvių ir anglų kalbomis (iki lapkričio 13 d. spaudoje buvo paskelbta apie 300 straipsnių ir žinučių), įtaigus kalbėtojas, uždegantis publicistas. Likus mėnesiui ir iki manifestacijos pradžios jis įtikinėjo, kad minimalus dalyvių skaičius yra 12 tūkstančių, nes jei suplauktų mažiau – Madison Square Garden arena atrodytų apytuštė. Kaip tuomet atrodys lietuviai ir visas šis užmojis? Tad su aukščiausio laipsnio idealistine maksima A. Budreckis įtikinėjo:

„Šių laikų susisiekimo priemonės ir mūsiškių piniginė būklė leidžia lietuviams suvažiuoti į Manhataną šeštadienį ir dalyvauti žygyje tarp 11 val. ryto ir 5 val. vak. <…> Tiems iš toliau, iš Čikagos ir iš Bostono, susidaro vienas nepatogumas, būtent: manifestantas turįs paaukoti parą ar dvi dienas žygiui arba patirti kelionės nuovargį ir išleisti dienos uždarbį. Para nemigos ir dienos uždarbis! Tokią auką kiekvienas sąžiningas lietuvis galėtų duoti. Juk 50,000 Lietuvos jaunuomenės partizaninio karo metu paguldė galvas už tėvynę. Jų šviesiai atminčiai galime bent gausingai demonstruoti, be asmeninio pavojaus, ir parodyti pasauliui, kad partizanų aspiracija neužmiršta. Negalime tikėti, kad lietuviai tiek pasidavę Mamonai, kad negalėtų paaukoti rimtam ir realiam užsimojimui.“

Būta rizikos dėl žygio finansų. Nors komitetas „panaudojo visus propagandinius metodus skatinti lietuvius aukoti“, aukos ėmė plaukti ne iš syk. Pajamų per vasaros mėnesius, pasak A. Budreckio, susidarė nedaug, o išlaidų buvo. A. Sniečkus „dėl bankroto baimės“ vasaros pabaigoje net buvo atsistatydinęs iš žygio koordinatorių, tačiau kitų „psichologinė ištvermė išgelbėjo padėtį nuosmūkio metu“. R. Kezys ir A. Mažeika „užsikrovė ant savo pečių kiekvienas po $2000 paskolos iš banko“, dar 2 tūkst. dolerių paskola gauta iš Lietuvių Bendruomenės. Atėjo ir kelios stambios aukos: 3 tūkst. dolerių paaukojo dr. J. Kazickas, 1000 dol. – ALTas. Norbertas Kulikauskas užsatė savo namą bankui, kad gautų paskolą žygio organizavimui. Šiais pinigais buvo įmokėtas pradinis įnašas už Madison Square Garden arenos nuomą. O ji, drauge su New York Times puslapiu, sudarė didžiausias renginio išlaidų pozicijas, atitinkamai, $14.200 ir $7.200.

Vis dėlto žygio organizatorių pasitikėjimas visuomene, o visuomenės – renginio organizatoriais, išsipildė su kaupu.

Po visą kraštą buvo sudaryti 46 komitetai įvairiais būdais padėti įgyvendinti šią idėją. Kai kur tą darbą atliko LB apylinkės. Didžiausią įnašą tos idėjos įgyvendinimui įdėjo lietuviškos parapijos ir paminėtina, kad labai nuoširdžiai talkino čia gimę ir Lietuvos nematę kunigai. <…> Iš jaunimo organizacijų daugiausia ėmėsi darbo skautai akademikai, neolituanai ir studentų sąjunga. Iš vyresniųjų organizacijų – tautininkai, frontininkai, Vyčiai, vilniečiai ir, žinoma, Lietuvių bendruomenė bei pavieniai asmenys, daugiau ar mažiau ėmęsi iniciatyvos. Didžiausią vaidmenį tos idėjos idėjos įgyvendinime suvaidino lietuviškoji spauda ir radijo valandėlės, per 5 mėnesius garsinę tą žygį. Tačiau be visų organizacinės, informacinės talkos, didžiausią asmenišką įnašą to žygio pasisekimui yra įdėjęs dr. Juozas Kazickas tiek lėšomis, tiek savo autoritetu bei asmeniškais kontaktais su įtakingais aukštaisiais JAV asmenimis, kviečiant kalbėtojus ir parašų prašant.

Nuo rugsėjo vidurio į KLNA centrą ėmė plaukti po $700-$1000 kasdien. Žygininkai buvo numatę 30 tūkst. dolerių biudžetą, o iki lapkričio 24 d. KLNA surinko $65.000 (faktiškai $55.000, nes $10.000 buvo paskolos). Pagal to meto dolerio perkamąją galią tai buvo stambi suma. A. Budreckis pastebėjo, kad „visuomenė gali būti dosni, kai iškeliamas konkretus, apčiuopiamas tikslas“, kad demokratiškas, plataus pritarimo susilaukęs sąjūdis, „gali tikėtis ir finansinės paramos“.

KOMUNIZMAS – DIDŽIAUSIAS ORGANIZUOTAS BLOGIS

Dera atkreipti dėmesį į „New York Times“ sekmadieninėje 1965 m. lapkričio 7 d. laidoje per visą puslapį paskelbtąjį „Kreipimąsi į Jungtinių Tautų sąžinę“, kurį pasirašė 130 autoritetingų Amerikos politikų, dvasininkų, visuomenės veikėjų, tarp jų – JAV kongreso ir senato nariai, arkivyskupai ir vyskupai, valstijų gubernatoriai, įvairių miestų merai, universitetų profesoriai, admirolai, aukšti kariškiai, mokslo daktarai, sporto žvaigždės. Dokumente sakoma:

„Prieš dvidešimt metų baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir taiką mylinčios tautos susivienijo nuolat veikiančioje tarptautinėje organizacijoje, siekdamos užtikrinti apsisprendimo ir laisvės įgyvendinimo teisę visoms tautoms. <…> Per visą savo neilgą Jungtinių Tautų istoriją, ši organizacija išsiplėtė nuo 51 iki 117 valstybių-narių. Daugelis iš naujausių jos narių tik neseniai atsipalaidavo nuo buvusio kolonijų statuso ir buvo priimtos kaip pilnateisės nepriklausomos valstybės. Ironiška, kad žlungant Vakarų kolonializmui, kolonializmas, prisidengęs komunizmo vardu, beatodairiškai plečiasi.

Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – buvo Tautų Sąjungos valstybės-narės. Šios šalys (plotu keturis kartus didesnės už Daniją, o gyventojų skaičiumi prilygsta Airijai, Izraeliui ir Sicilijai) buvo visiškai pripažintos tarptautiniu mastu ir turėjo savo diplomatines atstovybes. Nepriklausomybės metais jos buvo klestinčios šalys ir pažangios pasaulio tautos bendruomenės narės. <…> Kol pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Antrojo pasaulinio karo kovas, Sovietų Sąjunga įtvirtino savo [Molotovo-Ribentropo pakto] „įtakos sferą“. 1940 m. birželį Raudonosios armijos tankai plūstelėjo į Estiją, Latviją ir Lietuvą. <…> Įrodymai, kad Estija, Latvija ir Lietuva buvo prievarta okupuotos ir neteisėtai aneksuotos Sovietų Sąjungos, yra stulbinantys ir įtikinami. <…>

Negalima ir toliau ignoruoti Winstono S. Churchillio žodžių: „Mes niekada nepripažinome 1941 m. Rusijos sienų… Jos buvo įgytos agresijos veiksmais ir gėdingu susitarimu su Hitleriu. Baltijos šalių žmonių trėmimai į Sovietų Rusiją prieš jų valią prieštarauja visiems principams, dėl kurių mes kovojame šį karą, ir paniekina mūsų reikalą… Baltijos šalys turi būti suverenios, nepriklausomos tautos.“ <…>

Pripažindamas neteisingumą, kuris liko po Antrojo pasaulinio karo, prezidentas Džonas F. Kennedis pareiškė: „Visi mes… turime likti ištikimi mūsų nuostatai, kad taika Europoje nebus visavertė, o žmonės negalės džiaugtis taika ir laisve, kol visoje Europoje jie negalės patys spręsti kaip jų šalys turi būti valdomos.“ <…>

Mes kreipiamės į Jungtinių Tautų valstybių-narių sąžinę, kad į šios Generalinės asamblėjos darbotvarkėje atsirastų ir būtų apsvarstytas Baltijos šalių klausimas. Mes atmetame tvirtinimus, kad Baltijos valstybių prievartinė aneksija yra Sovietų Sąjungos vidaus reikalas. <…>“

Tas pats tekstas buvo išspausdintas „New York Times“ tarptautinėje Paryžiaus laidoje lapkričio 8 d. Abi laidos turėjo pusantro milijono tiražą.

Lapkričio 13-osios komitetas renginio išvakarėse paskelbė atsišaukimą, paragindamas per paskutinę savaitę prieš renginį įveikti du likusius priešus – abejones ir aplinkybes. Svyruojančiuosius ar abejojančiuosius – reikia ar nereikia dalyvauti Lietuvai nepriklausomybės reikalaujančioje manifestacijoje, – organizatoriais ragino išgirsti ką tik iš Maskvos atėjusią žinią apie Kremlius organizuotą Lietuvos pavergimo šlovinimą Maskvoje. „Kremlius netyli ir įtikinėja pasaulio nuomonę, kad Lietuvos likimas esąs nuspręstas ir dėl to, esą, nebėra kitos kalbos. Lapkričio 13 mes prabilsim į viešąją pasaulio nuomonę ir tai bus kitokia kalba…“

Madison Square Garden salėje pagrindiniai kalbėtojai buvo JAV senatorius Karl Mundt, Kongreso narys John J. Rooney, Holy Cross universiteto rektorius prel. Raymond Swords, SJ ir Tarptautinės pabėgėlių šalpos draugijos pirmininkas Leo Cherne. Senatorius K. Mund tvirtino, kad „komunizmas yra didžiausias organizuotas blogis, kokį tik pasaulis matė. <…> Norėdami atgauti Lietuvai, Latvijai ir Estijai laisvę turime kovoti prieš komunizmą visur, kuris jis yra.“ Pasak kongresmeno J. J. Rooney, „didžiausias apgavystės pavyzdys buvo neva „išlaisvinimas“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1940 m., kai rusai karine jėga užėmė šias mažas laisvę mylinčius šalis“. Jis pasmerkė neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją ir sovietų įvykdytus žiaurumus tose valstybėse ir sakė didžiuojąsis savo šalimi, kuri „nepripažįsta jokių sovietų interesų tose valstybėse“. Manfistaciją laišku sveikino buvęs JAV viceprezidentas Richardas Nixonas: „Šis nusikaltimas prieš Baltijos tautas negali būti pamirštas. <…> Mūsų vyriausybė niekada nepripažino de jure sovietų marionetinių režimų Taline, Rygoje ir Vilniuje.“ Nixonas ragino laisvos bendruomenės piliečius „nuolat priminti žmonėms mūsų krašte, o taip pat ir užsienyje apie tikrąją pasaulio komunizmo prigimtį“.

Manifestacijos Madison Square Garden programoje tarp kalbų grojo orkestras, dainavo solistė Irena Stankūnaitė, akordeonu grojo Charles Daubaras iš Filadelfijos, atlikęs lietuviškos muzikos popuri. Tautinių šokių grupės atliko keletą lietuviškų šokių, kuriuos publika įvertino audringais plojimais. Manifestaciją užbaigė A. Sniečkus, perskaitęs lapkričio 13 d. rezoliuciją, reikalaujančią Baltijos valstybių klausimą iškelti Jungtinėse Tautose.

„Eisena užtvindė visą 48-ąją gatvę, kurią policija uždarė bet kokiam susisiekimui, – rašė Draugo reporteris. – Dalyvių pagausėjo, nes prisidėjo pavėlavusieji. Buvo daugiau kaipo 17,000 demonstrantų. <…> Eisena užtruko apie valandą. Susirinkus Dag Hammarskjold plazoje buvo sunku ką matyti, nes minia buvo didžiulė.“ Prie Jungtinių Tautų pastato durų atneštos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, simbolizuojant šių trijų tautų norą ir pastangas būti priimtoms į JT. Renginys buvo įgarsintas, tad „kalbos, malda ir himnai garsiai aidėjo plačioje aikštėje“.

IR VAKARUOSE – SIMPATIJOS MASKVOS IMPERIALIZMUI

Renginiui pasibaigus, įvyko neanonsuotas ir programoje nenumatytas veiksmas. Liko viešai nepaaiškina ar tai buvo manifestacijos įkvėptų lietuvių skautų „ekspromtas“, ar organizatorių iš anksto numatyta, bet nepagarsinta akcija, nes formaliai ji buvo šiek tiek „partizaniška“. Juozo Daumanto draugovės dešimt skautų akademikų – 4 vaikinai ir 6 merginos – įėjo į JT Saugumo tarybos posėdžių salę, kur Saugumo taryba svarstė Rodezijos nepriklausomybės klausimą „ir ten choru ėmė garsiai reikalauti Baltijos valstybėms laisvės bei prideramos vietos Jungtinėse Tautose“. Posėdžio eiga kuriam laikui buvo sutrikdyta, apsauga jaunimą netruko sulaikyti ir iš posėdžių salės išvesdinti, bet drauge su jais iš salės išskubėjo ir ten dirbę reporteriai bei fotografai. „Baltų dešimtuko“ įsiveržimą į Saugumo tarybos posėdį UPI (United Press International) „paskelbė visam pasauliui“.

Vis dėlto renginys pasaulio žiniasklaidoje nesusilaukė tokio dėmesio, kokio tikėjosi jo organizatoriai. A. Budreckis dar prieš renginį rašė:

„Manifestacija yra mūsų koziris išgauti iš šykščios lietuviškiems reikalams Amerikos spaudos apgarsinimą. <…> Žygis yra arkliukas įnešti spaudon Lietuvos klausimą. Kitaip sakant, manifestacija taip planuojama, kad ji paveiktų amerikiečių spaudą ir visuomenę.“

Organizatoriai manė, kad „manifestacija supurtys didžiąją JAV žiniasklaidą ir ji pralauš tylos sąmokslą prieš Pabaltijo okupaciją“. Deja, taip neįvyko. Didžioji JAV spauda pristatė renginį tik kaip „lokalinę politinę demonstraciją“. Antanas Sniečkus bandė dar „stoti į kovą su ‘New York Times’“, reikalavo pasimatymo su leidėjais ir redaktoriais, kad jie paaiškintų „kodėl NYT taip sumenkino manifestaciją“? Tačiau rezultatų tai nedavė. „Dar kartą teko įsitikinti, kad Maskvos imperializmas turi daug simpatijų JAV liberalinėje spaudoje ir reikės didesnių jėgų negu mūsų kultūringa demonstracija, kad tylos sąmokslas prieš Pabaltijo okupaciją būtų pralaužtas.“

Tačiau okupantui šis dūris vis dėlto buvo skausmingas. Isteriškas susierzinimas, kuris prasiveržė komunistinėje žiniasklaidoje, tai patvirtina. Vilniuje leistas kompartijos organas „Tiesa“ plūdosi:

„Iš anapus Atlanto, iš Bonos ir Romos radijo bangomis mus pasiekia įtūžę balsai, liejasi šmeižtų ir prasimanymų srautas. Vietnamo liaudies budeliams ir nepribaigtiems hitlerininkams akompanuoja iš Rytų Europos tautų išvyti vainikuoti ir nuvainikuoti karaliūkščiai, nuo kojų iki galvos kruvini hitlerininkų tarnai, jų tarpe lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai. Jie beldžiasi į JAV valstybės departamentų ir Bonos kanceliarijų duris, beviltiškai skeryčiojasi su plakatais Niujorko dangoraižių paunksnėje ir veža peticijas į Amerikos imperialistus ir vokiškuosius militaristus, tikėdamiesi, kad šie pasuks istorijos ratą atgal.“

Lietuviškųjų Kremliaus vietininkų Niujorke laikraštis „Laisvė“ mulkino savo skaitytojus esą veiksnių „organizuotas „žygis“ į Jungtines Tautas nepasisekė. Jie didžiavosi, būk Madison Square Gardene būsią 18-ka tūkstančių žmonių: tą melą skelbė kai kurios radijo stotys Niujorke. Susirinko vos pusė tiek.“ Kas šiuo atveju melavo galima spręsti iš parduotų bilietų kiekio į Madison Square Garden areną – vien tik išankstinio platinimo metu lietuviai pardavė 10 tūkst. 243, latviai – 1 108 ir estai – 57 bilietus. Betgi komunistas nebūtų komunistas, jeigu sakytų tiesą, tad vilniškės Tiesos stiliumi „Laisvė“ tęsė:

„Latviai ir estai fašistai taip pat organizavo savuosius. O jiems padėjo ukrainiečių fašistai: buvo ir rusų baltagvardiečių. Atlindo žiopsotojų ir iš kitų tautų – paklydusių avelių. <…> Vienas „žygininkų“ man sakė: ‚Gerai žinau, kad mūsų tarpe buvo ir impulevičių – tokių, kurių rankos tebėra kruvinos; tokių, kurie karo metu Lietuvoje tūkstančiais žudė vaikus, senelius, nekaltus žmones.“

POVEIKIS LIETUVIŲ BENDRUOMENEI – DIDŽIULIS

Nors tarptautiniu mastu Lapkričio 13-osios manifestacija susilaukė palyginti riboto atgarsio, poveikis pačiai išeivijos lietuvių bendruomenei buvo didžiulis, žygis taip pat paskatino ir motyvavo lietuvių, latvių bei estų tolimesnį bendradarbiavimą. Apibendrindamas žygio rezultatus, A. Mažeika rašė:

„1. Lietuviai labiau susijungė, kaip tautinė mažuma. 2. Atsirado atgimimo dvasia lietuviškoje veikloje ir organizacijoje. 3. Lietuvių visuomenėje yra atsakomybės ir svarbos nuotaika: lietuviai jaučiasi, kad pasiaukoja ir dalyvauja kovoje. 4. Spauda, radijas ir televizija atkreipė didesnį dėmesį į lietuvius. 5 . Kitos tautybės ir egzilų grupės žiūri į lietuvius, kaip į vadovus (ypač latviai, estai ir lenkai).“

istorineprezidentura.lt inform.