Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas (Vilnius, 1988 10 22–23)© Giedrius Pocius. MELC archyvas

Paulė Kuzmickienė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje birželio 28 d. buvo diskutuojama, kaip visoje Lietuvoje siekiama išsaugoti Sąjūdžio ir sąjūdiečių atmintį ir kaip įvairios institucijos prisideda prie Sąjūdžio archyvų rinkimo, atminties išsaugojimo, renkant gyvas istorijas, dokumentus, identifikuojant garso įrašuose ar fotografijose įamžintus asmenis.

Visuomenė, tyrėjai ypač domisi Sąjūdžio istorija, Atgimimo laikotarpiu, atvedusiu Lietuvą į Nepriklausomybę. Didelė dalis istorinės medžiagos, atspindinčios šias temas, yra saugoma įvairiuose archyvuose, muziejuose, bibliotekose, tačiau nemaža dalis dokumentų yra nugulusi privačių asmenų archyvuose ir yra neprieinama arba dėl netinkamų sąlygų laikymo gali būti prarasta, dėl to imamasi iniciatyvų siekiant išsaugoti Sąjūdžio ir su juo susijusius archyvus.

„Svarbu suprasti, kokie procesai siekiant išsaugoti Sąjūdžio atmintį ir istoriją šiuo metu vyksta, kokios institucijos renka dokumentus ir kitus šaltinius ir kur galiausiai reiktų ieškoti vienų ar kitų dokumentų. Vienas svarbiausių valstybės prioritetų yra išsaugoti visą svarbią Sąjūdžio atmintį, todėl labai džiugu matyti Vyriausybės iniciatyvas, tikslingą archyvų darbą“, – teigė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Komisijos posėdyje atliekamus darbus, iniciatyvas ir tai, kas jau padaryta, pristatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Sąjūdžio, Lietuvos diplomatijos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus atstovai.

Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėjas Darius Žeruolis teigė, kad Sąjūdžio atmintis – vienas iš svarbiausių Vyriausybės programinių įsipareigojimų. Dėl to Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos siekiant sutelkti atmintį, kuri yra susijusi ne tik su Sąjūdžiu, bet ir su neginkluotu pasipriešinimu, visu Atgimimo laikotarpiu. „Kaupti ir saugoti Sąjūdžio archyvus nėra vien įsipareigojimas. Vis dėlto per dvejus metus pavyko padaryti nemažai. Programoje kalbėjome apie Sąjūdžio muziejaus įkūrimą, bet šiuo metu, rinkdami medžiagą, jį įsivaizduojame ne kaip fizinį pastatą, bet kaip atminties surinkimą ir išsaugojimą. Archyvuoti, skaitmeninti ir užrašyti – manau, tai būtų rimtas dalykas ir apie tai reikėtų galvoti apie suskaitmenintą, visiems pasiekiamą archyvą“, – teigė D. Žeruolis.

D. Žeruolis pristatęs Vyriausybės iniciatyvą taip pat pabrėžė, kad svarbu bendradarbiauti su kitomis institucijomis, siekiant ne tik surinkti, bet ir atverti visuomenei Sąjūdžio archyvus. „Buvo iniciatyva su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, siekiant išsaugoti ir apsaugoti tai, kas reikalinga. Tačiau matėm ir platesnį uždavinį, kad tai nevirstų tik dokumentų surinkimu ar paėmimu, bet leistų bendruomenėms pačioms domėtis, kaupti, o institucijos padėtų atskiriems šių archyvų turėtojams. Glaudžiai bendradarbiavome ir su Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejumi, platesne bendruomene, regionais“, – pridūrė D. Žeruolis.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovė Inga Zakšauskienė pristatė, kiek daug medžiagos jau yra sukaupta Lietuvos archyvuose. „Buvo surinkta daug medžiagos: ir vaizdinė, ir rašytinė, ir vaizdo, kuri per šiuos metus turėtų būti suskaitmeninta ir sutvarkyta. Jeigu yra sutvarkyta, suskaitmeninta, tada mes galime netrukus turėti galimybes žiūrėti, naudoti. Tai labai svarbu, bet ne mažiau svarbu ir toliau rinkti bei pildyti. Patys savo archyvų sistemoje nusprendėme labiau koordinuoti tą veiklą, taip pat turime pasirūpinti sąvadu, kuriame būtų aišku, ką jau esame surinkę, kas jau padaryta, nes kol kas to nėra“, – sakė I. Zakšauskienė.

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus jau dvejus metus dirba prisidėdamas prie Sąjūdžio atminties ir archyvų išsaugojimo, kartu prisideda pagalba, organizuodami seminarus, kuriuose supažindinama, kaip reiktų saugoti privačių asmenų archyvus. Kęstutis Bartkevičius teigė, kad „jau antri metai dirbame ir esame išsikėlę tikslą galbūt pabandyti suburti spiečių žmonių, kuriems rūpi Sąjūdis, jo atmintis ir paveldas. Mes bandome sukurti, gal ir skambiai atrodys, iniciatyvinę grupę Sąjūdžio paveldui išsaugoti. Kaip sakiau, nenorime konkuruoti nei su archyvais, nei su muziejais, nei su bibliotekomis – galbūt labiau norėtume apjungti veiklas. Dirbami bandome išsiaiškinti, kiek dar dokumentų ir archyvų nėra atminties institucijose, kartu galvojame ne tik apie rašytinį paveldą, bet ir fiksuoti dar esančių gyvų sąjūdiečių atsiminimus, galbūt įrašinėti ar filmuoti. Ir spręsti, ką su tuo daryti, kur saugoti“.

Ambasadorė, diplomatė Gintė Damušytė apžvelgė išeivijoje, pokariu įsteigtus archyvus, kuriuose iki šiol randama svarbių dokumentų asmenų, kurie bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Randama ir naujų archyvų. „Noriu pasidžiaugti, kad man pačiai buvo maloni staigmena šiais metais atrasti informacijos apie ALKA centro archyvą. Mes buvome įsitikinę, kad šis archyvas dingo Niujorke. Nustebau, kiek yra medžiagos šio centro archyve: 20 dėžių su dokumentais, susirašinėjimais, straipsniais, protokolais – tai įvairi informacija, kuri liudija, kaip aktyviai užsienio lietuviai dirbo su organizacijomis, užsienio šalių vyriausybėmis, korespondentais, žmogaus teisių organizacijomis ir, žinoma, su pačiomis lietuvių bendruomenėmis“, – komisijos posėdyje sakė G. Damušytė.

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vadovė Alma Jankauskienė pristatė, kaip renkama informacija ir archyvai Klaipėdos apskrityje. Ji teigė: „Turėjau 130 kontaktų su žmonėmis: būtent eiliniai žmonės turi Sąjūdžio medžiagos, fotografijų. Man pavyko rasti Sąjūdžio fotografijų. Jas vieni žmonės mielai sutiko perduoti archyvui. Imant bendrą vaizdą, svarbu suprasti, kad neturime nuotraukų ir negatyvų buvusių žurnalistų ir fotokorespondentų. Jie turi negatyvus, tik labai sunku priprašyti, kad jie juos surastų ir perduotų, o tokie dokumentai laikomi garažuose, sandėliuose. Buvo ir tokių žmonių, kurie sudegino Sąjūdžio nuotraukas. Jos buvo tremtinės ir bijojo, kad jų antrą kartą neišvežtų. Bet buvo ir kitokių atvejų, pavyzdžiui, Plungėje Stanislovas Jungilas buvo sukaupęs žuvusių partizanų atminimo vietų archyvą ir jis pats medžiagą perdavė Lietuvos centriniam archyvui.“

Sąjūdžio ir Atgimimo metais kiekvienas miestas turėjo savo metraštininką, fotografą, kuris fiksavo to meto įvykius. Iš Telšių metraštininko pavyko perimti fotografijų negatyvus, dokumentus ir juos perduoti Lietuvos centriniam archyvui. Laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ taip pat perdavė fotografijas Lietuvos centriniam archyvui. Rietavo medžiaga yra pas Oginskio muziejaus direktorių. Plungės metraštininkas nemažai dokumentų ir fotografijų perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos centriniam archyvui.

Angonita Rupšytė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja, buvusi prie Sąjūdžio gimimo ištakų ir iki šiol kuruojanti šio istorinio įvykio archyvinius duomenis, teigė, kad dar nuo 1993 m. pradėta rinkti informacija, siekiant, kad Sąjūdžio atmintis ir žmonės nebūtų pamiršti. Tačiau A. Rupšytė pabrėžė, kad sąvado turėjimas yra vienas svarbiausių dalykų, taip pat labai svarbu sudėlioti prioritetus, tai yra neužtenka vien turėti dokumento, o reikalingas ir detalus jo aprašas.

„Vienas svarbiausių momentų yra, ko turėtume nepamiršti, kad dokumentas yra dokumentas, bet jeigu nebus tam tikrų pastabų, kada jis buvo priimtas, kodėl jis buvo priimtas, tada bus problema. Tas pats su nuotraukomis, kol yra gyvi žmonės, amžininkai ir liudininkai, turime aprašyti kuo daugiau nuotraukų. Jeigu norime išsaugoti istorinę atmintį, reikia įtraukti ir jaunimą, kurie su klausimynu galėtų kalbinti ne tik Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, bet rajonų ir seimelių buvusius narius. Taip pat istorinę atmintį padėtų išsaugoti įvairios paminklinės lentos, vietų žymėjimas, kuriose veikė ir susirinkdavo sąjūdiečiai“, – kalbėjo Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja.

Apibendrindama komisijos posėdį P. Kuzmickienė pabrėžė, kad iš visų pasisakymų matoma: nemažai jau padaryta, atsiranda sistema, visos iniciatyvos viena kitą tik papildo ir aiškiai matoma, kad atsiranda sisteminis Sąjūdžio atminties ir archyvų išsaugojimo požiūris. Surinkta medžiaga apie Sąjūdį ir sąjūdiečius skaitmeninama ir atveriama visuomenei per įvairias elektronines platformas. „Labai svarbu, kad Sąjūdžio atminčiai ir archyvų išsaugojimui skirtos iniciatyvos susivienytų ir veiktų tikslingai, kartu. Tokių pasiūlymų esame sulaukę iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko. Tikimės, kad visa renkama medžiaga bus suskaitmeninta ir atverta visuomenei bei mokslininkams artimiausiu metu, o vienas didžiausių lūkesčių – įamžinti Sąjūdžio atmintį Vilniuje, Gedimino pr. 1., sukuriant muziejų, edukacinę erdvę, kurioje galėtų atsirasti ir dalis Sąjūdžio archyvų, galbūt panašiai kaip Gdanske įkurtame Solidarumo muziejuje“, – kalbėjo komisijos pirmininkė.