Pagrindinis puslapis Kultūra Nuo Pamusių pakrančių iki Gelvonų bažnyčios

Nuo Pamusių pakrančių iki Gelvonų bažnyčios

Nuo Pamusių pakrančių iki Gelvonų bažnyčios

 

Mokytoja Vanda Karalienė, Gelvonai, 2007 m. Jono Lučiūno nuotr. Šaltinis – Jonas Lučiūnas, „Širvintų krašto žmonės“, [albumas], Vilnius, 2019, p. 54

 

1960 m. birželį Musninkų vidurinę mokyklą (Širvintų r.) baigė dvidešimt keturi abiturientai, vienas iš jų ir šių eilučių autorius. Po gražių išleistuvių visi išsisklaidė su savo svajonėmis ir viltimis, pradėjo savarankišką gyvenimą. Vieną iš jų Vandą Karalienę (Lučiūnaitę) suradome Gelvonuose (Širvintų r.). Besimokydama vidurinėje mokykloje ji norėjo tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ir tapo. Aplankėme ją jos namuose Gelvonuose ir ilgai kalbėjomės. Tiek daug prisiminimų.

Svečiuose pas literatūros mokytoją Palmirą Sirvydytę, Kaniūkų k., Utenos r., 2010 m. rugsėjis. Iš kairės: Vanda Karalienė, Palmira Sirvydytė ir Juozas Vercinkevičius

Jau tapai Gelvonų istorijos dalimi ir man, bendramoksliui, rūpi pasvarstyti apie prabėgusius metus, kaip buvo, kas buvo ir kas dar turėtų būti…

Esu buvusi lituanistė, o dabar miškų gerbėja, grybautoja, uogautoja ir žoliautoja. Gelvonuose gyvenu nuo 1969 m. Dalyvauju viešame Gelvonų gyvenime, renginiuose įvairiomis progomis, šventėse, dabar štai artėja derliaus šventė (padedu kurti puokštes, papuošimus). Į Birželio 14-osios – Gedulo ir vilties, tremtinių dienos – minėjimą buvo pakviestas rašytojas Teodoras Četrauskas, man jo kūryba buvo naujiena. Jis gimęs Čiobiškyje, tad keliu visus dokumentus apie jį ir randu, kad gimęs 1944 m. [gegužės 7 d.] mokytojų šeimoje. Prisimenu tėvo žodžius, kokius mokytojus išvežė Sibiran. T. Četrauskas – ypač vertinamas ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas, verčia iš vokiečių kalbos. Jau perskaičiau dvi jo knygeles, viena iš jų – „Tarsi gyventa“. Ji apie Žalią Velnią, apie partizanus, pasakojama tokiu pakyliu tonu, aprašomas pompastikos ir melo laikas, tas pats buvo ir vadovėliuose, tuo metu reikėjo galvoti, ką sakai. Knyga, regis, daug iškentėjusiai tėvų kartai atminti, po minėjimo su autoriumi sėdėjome prie stalo, kalbėjomės. Pas mus buvo atvažiavę ir Klaipėdos [dramos?] teatro aktoriai su „Kupreliu“ [Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ inscenizacija], prisimenu, salė lūžo nuo susirinkusio jaunimo, susirinko labai daug žmonių. Ignas Šeinius, Juozas Kruminas – mūsų kraštiečiai, iš Gelvonų valsčiaus kilę rašytojai. Labai malonu ir kartu juokinga, kaip sovietmečiu jie tarsi buvo draudžiami.

Žinau, kad su mūsų bendraklase Lione Balsevičiūte įdomu kalbėtis, yra ir daugiau tokių įdomių žmonių mūsų krašte. Su mokiniais literatais daug kur nueidavome pasikalbėti, bet eidavome su tokiais, su kuriais buvo galima eiti. Tekdavo lankytis pas Skebėrą, gyvenusį Bagdyšių kaime, o po jo jau eidavome pas tokius, kurie keldavo prieštaringų jausmų… Ir su Vaitoniu kalbėjomės.

Jeigu kalbėtume apie mokyklą, tai įdomiausia prisiminti, kiek fizinių, turbūt ir dvasinių, jėgų anuomet reikėjo pasitelkti. Dabar man juokingiausia išgirsti ir patirti, kad tie žmonės, kurie sovietmečiu buvo stropūs nomenklatūrininkai, dabar ir vėl stropūs. Iš juokingesnių nutikimų tai galiu prisiminti įvykusį per J. Krumino minėjimą. Drauge su mokiniais rinkome kraštotyrinę medžiagą, pasikvietėme iš Mančiušėnų [Širvintų r.] J. Krumino seserį a. a. Ireną Savarauskienę, abi žinojome, ką reikia kalbėti. Drauge su jaunaisiais literatais viską suruošėme, ant stalo pastatėme vazą, verbą, mūsų pasiklausyti atėjo liaudies vaikai. Išsigando mano kolegės, partinės organizacijos sekretorė, kad paminėtas buržuazinis rašytojas, o man jau sparnai auga ir prasideda mano puolimas – pažvelkit, „Lietuvių poezija“, nuo seniausių laikų iki tarybinių, I ir II tomai. Aš jas nusivedu į kabinetą ir prašau pasižiūrėti, kas koregavo šitą knygą, juk čia ir Justinas Marcinkevičius, Juozas Baltušis, žinomos pavardės, čia nieko blogo nėra, ir atrinkti eilėraščiai neutralūs.

Ligi šiol prisimenu mokinius, literatų būrelio narius. Tai buvo a. a. Gintautas Šemėta, vėliau studijavęs istoriją, Vida Verkauskaitė, vėliau baigusi universitete lituanistiką. Ji pirmoji mus pradėjo skatinti, kad susidomėtume I. Šeiniumi ir jo kūryba. Kuomet dar nebuvo galima, ji parašė laišką į Švediją I. Šeiniaus sūnui, o jis padėkojo už nuostabų laišką. Rytas Tamašauskas taip pat tapo lituanistu, kraštotyrininku, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, jei tik išleidžia kokią knygą, iškart atveža man, paskutinė atvežta knyga – „Dotnuvių datos“. Dar vaikystėje jis sugalvojo nueiti į respublikinės bibliotekos Kraštotyros skyrių, reikėjo kažkokio leidimo iš specialiųjų fondų, ir gavo ten informacijos apie J. Kruminą. R. Tamašauskas labai kruopštus, surinko apie J. Kruminą daug medžiagos. Kai jis eidavo į biblioteką konspektuotis, jį lydėdavo toks diedukas ir stebėdavo, gal manė, kad išplėš kokį lapą, gal atrodė pavojingas. Paskui išsiuntėme į respublikinį konkursą tą jo surinktą medžiagą. Širvintų r. partijos komiteto sekretorė Jadvyga Kiseliauskienė po viso šito jau spaudžia man ranką, sveikina. Vieną dieną pliaukšt botagu, o po kiek laiko – sveikinimai.

Sykį svarstau su kolege: „Tai gal Gelvonuose negalima dėstyti nei Baranausko, nei Vaižganto? Čia gi pilna buržuazinių momentų.“ Tais laikais diegtas ateistinis auklėjimas, atvažiuodavo tikrinti, ypač prieš šventes, ar bažnyčioje yra klapčiukų, o tada vieni ant kitų – mano eina, tavo neina, tavi vaikai veda iš kelio manuosius ir t. t. Direktorė sakydavo, kad galima spręsti ir apie auklėtojos pažiūras, jei mokiniai eina klapčiukauti. O dar Bronius Jauniškis, kuris važinėjo ir kritikavo tikėjimą, bažnyčią, yra sakęs, „kad auklėjimo rezultatai po 10–15 metų kartais pasimato“. Būdavo visokių, iš dabarties pozicijų žvelgiant, keistų ir nereikalingų dalykų, tekdavo atlikti vadinamąsias „visuomenines“ pareigas. Būdavo, renku pinigus spektakliui ir kreipiuosi: „Broliai ir seserys!“ „Broliai, seserys“ – lyg ir ironija, lyg ir ne visai. Argi aš būčiau taip sakiusi, jei iš tikrųjų būčiau bijojusi. Karalius nušienavo bažnyčios šventorių, o štai aš, nors ir mokytoja, grėbiau, juk aš gi gyvuliams pašarą ruošiau ir visai ne nuo altoriaus, o nuo žemės.

Kartą per baigiamuosius egzaminus rašinių tema buvo „Lietuva Maironio lyrikoje“ ir mano auklėtinis Arūnas Vilkelis pacitavo: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu!“. Jį naktį atsitempė iš Mikalajūnų kaimo ir įsakė perrašyti darbą, kad nebūtų šios citatos.

I. Šeiniaus kūrinius palikdavome užklasiniam skaitymui, per užklasines valandėles. Viena mokinė, medalininkė, Vida Žukauskaitė vėliau studijavo žurnalistiką ir dabar dirba Ignalinos rajono laikraštyje. Ji rašė tema „Žymiausias mano krašto žmogus“. Vis mąstau, kaip ji ten išlaviravo, kad nepasakė kažko, ko nereikia, ir įstojo.

Prisimenu padariusi klaidą. Mokinė Gražina Kazakevičiūtė-Paulauskienė irgi stojo į lietuvių kalbą ir man reikėjo parašyti jos charakteristiką. O aš labai norėjau, kad ja susižavėtų, ir parašiau, kad jos tėvas yra vargonininkas, kad gražiai dainuoja. Suklydau, nereikėjo to rašyti… Jos tėvas išties buvo vargonininkas, mes bendravome ir su Čiobiškio (Širvintų r.) kunigu Juozapu Dobrovolskiu, iš jo gaudavome gerų knygų, ir dabar Lietuvos katalikų bažnyčios kronika rūpi su kuo nors pasidalyti.

Lyg ir žinau, kad visą laiką rašei dienoraščius.

Tai toks ten ir turtas, čia man dabar, Juozai, stukseni į naujas buto duris ir ragini suklijuoti kažką, sudėlioti. Bet kol dar sveikatos turiu, reikės išleisti prisiminimų knygą, tik kad kaip ir arklys be botago – ne visada eina.

Kur, kaip ir kada sutikai savo vyrą Stanislovą Karalių?

Dievas išgirdo ir Dievo ausin pateko! Širvintų autobuso stotelėje klasės draugai, net neprisimenu kurie, gal Čepas, gal Brazauskas, klausia: „Vanda, ar nesiženiji?“ Aš atsakiau: „Jei ženysiuos, tai nebent tik už kokio Karaliaus.“ Taip susiklostė, kad tas Karalius atvyko iš Ukmergės r.

Jo pusseserė vaistininke čia dirbo, taip ir buvo, jis viengungis, aš viengungė, ir sakau, ką užgyvenau tai pavardę, o dar turėjau tokią nuoskaudą dėl savo vardo. Kraipydavo ir lenkiškai, ir kaip. Vėliau vartydama įvairiausius leidinius ar Greimo ar Gedgaudo knygoj randu didelis puslapis skirtas Vandos vardui, tai vadinasi mano vardas labai lietuviškas, labai pagoniškas, ne lenkiškas.

Didžiųjų vandeningųjų upių gintaro kelių dvasia.

Su Stanislovu susipažinau Gelvonuose, pirma pas tą pusseserę, paskui čia, parapijos name, gyvenau, paskui laukdavome atvažiuojant su kaimyne Irena Vaitoniene. „Šliūbą“ ėmėm Balininkuose, atsikėlėme čia ir išgyvenome 8-erius metus. Viskas labai mįslinga, tikros tiesos nėra, po Trijų karalių jis buvo talkoje miške, vieni sako, kad buvo šlapia ir jis paslydo, nelaimingas atsitikimas. Nuo 1993 m. esu viena. Gelvonuose esu nuo 1969 m.

Kodėl pasirinkai studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?

Man gi visi rekomendavo, pranašavo, siūlė mokytis meno mokykloje. Be specialaus pasiruošimo, savamokslė, tad buvo rizika. Taigi liko viskas kaip hobis, bet dailę esu dėsčiusi ilgai. Gimiau Pamusių kaime, čia buvo kolūkis, man norėjosi bet kokia kaina iš tos aplinkos išsiveržti ir tada pagalvojau, gal vis tik mokytoja Palmira Sirvydytė didelės įtakos turėjo, stojau į Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Sėkmingai įstojau, studijavau ir baigiau.

Žinau, kad dirbai Rytų Lietuvoje. Kaip atsidūrei Dieveniškėse, Poškonyse?

Aš per daug nesvarsčiau, miestas man nelabai patiko, patiko kultūros paminklai, spektakliai ir tiek. Būdavo, einu į bendrabutį, žiūriu, panery pilna pasitiesusiųjų staltieses, ir man keista atrodydavo: juk yra šitiek muziejų, šitiek visokiausių renginių vyksta, o jie guli ir geria.

Nežinau, kokia ten buvo vykdoma politika, gal ten trūko mokytojų, o man reikėjo atlikti praktiką, stažinę kažkokią, ir turėjau pasirinkti – kur. Nežinojau nei to krašto problemų, nieko. Poškonys man pasirodė lyg kokia romantika, įdomu buvo, kokie ten žmonės gyvena, juk Baltarusijos pasienis. Taigi sėdau ir nuvažiavau.

Kaip sekėsi dirbti Poškonių mokykloje?

Tai buvo stažinė praktika, tad tik metus Poškonyse buvau. Gyvenau pas Tamelaičius, pas juos man buvo duotas kambarys. Labai patiko šeimininkė, ji buvo baltarusė, mat, jie iš pat pradžių mane pavaišino grikiniais blynais, o tai jau buvo didelis pliusas.

Tuomet mokyklos direktorė buvo Širvinskienė. Jau vėliau Dramos teatre toks aukštas aukštas jaunuolis praeidamas sako: „Laba diena, mokytoja.“ Žiūriu užrietus galvą. Sako: „Aš gi Širvinskų Vytukas.“ Kaip galima ilgai prisiminti… Jis buvo gamtininkas, dienoraštį rašė, žinojo, kada šilagėlės žydi, kur ir kokie lizdai. Stasė Černiauskaitė buvo pionierių vadovė, o jos motina kokia nuostabi audėja!

Įdomu, kad kai kurie vaikai ateidavo į pirmą klasę, nemokėdami lietuviškai. Man buvo duoti aštuntokai, penktokai. Aštuntokai lankė mano pamokas ir Širvinskienė ateidavo. Toks Targavičius, matyt, namie tekstus paskaitydavo – kartą aš nepedagogiškai, nepiktai liepiu skaityti jam tekstą, o jį jau, matau, prakaitas pila, vos ne 45 min. Ir kitus kartus jis jau namie paskaitydavo kelis kartus, kad nereikėtų per pamoką slibizavoti.

Mano praktikai vadovavusi dėstytoja Irena Veisaitė kartą paklausė, ar yra ten gabių vaikų? Man nelabai patiko tas klausimas – neva kaimiečiai argi ką gali išmokti. Prisimenu pamoką penktoje klasėje, tema – mįslės, Juozas Butrimavičius – pirmas žurnale. „Šita eilė, – sakau, – galvoja mįsles, o kita atsako.“ Tai Juozas vos ne visą pamoką galvodavo ir sugalvodavo vis naujų mįslių. Kai penktokams reikėjo atpasakoti mano perskaitytą tekstą, tai tas pats Juozas vos ne žodis į žodį atpasakojo visą tekstą. Nežinau, ar jis turėjo tą knygą, nežinau. Jis buvo našlaitis, kai atsakinėdavo prieš klasę, matydavosi, kad berniukui rūbai per dideli, bet iš jo niekas, niekas nesišaipė. Jis buvo labai gabus.

O vis dėlto kaipgi likimas atbloškė į Gelvonus, nors jie ir visai netoli nuo Pamusių?

 

Į Gelvonus išvykau pagal paskyrimą, buvau nuvažiavusi į Kėdainių rajoną, į Šėtą, man ten buvo pažadėta vieta, o vėliau, kai buvo paskirta komisija, jau ta vieta buvo užimta. Taigi išvykau dirbti į Pajūralį [Šilalės r.]. Atvažiavo žemaitis į Pamusius pasiimti manęs, mano daiktų, nuvedžiau prie upės, jis sako: „Čia kaip pasakoj.“ Ten man surado butą, pas Ipolitą Šerpetį, tokį senbernį, labai tvarkingą, bitininką, jis nepriimdavo bet kokių moterų. Butas buvo dviejų kambarių, labai jaukus, asfaltuotas kiemas, netoli Jūra [upė]. Ten išdirbau trejus metus, gavau labai gerą klasę, su mokiniais prizines vietas laimėdavome. Pamenu, Naujųjų metų karnavalo tema buvo „Lietuva“, mes vaidinome pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“, kitais metų laikais ir pakeliaudavome. Iš tos mokyklos išėjau todėl, kad buvo labai toli nuo tėviškės. Pagal paskyrimą atidirbau, ėmiau dairytis ko nors arčiau, ir a. a. tėvas sako: „Važiuok į Bagaslaviškį, ten žmonės geri.“ Bagaslaviškyje viskas buvo užimta, nereikėjo mokytojų, todėl ir atsidūriau Gelvonuose, gyvenau pas mokytoją Juškevičienę, bute, tai buvo labai geri žmonės. Pirmojoje gautoje klasėje buvo labai daug literatų, su jais leidome almanachą, organizuodavome susirinkimus, keliaudavome, su entuziazmu dirbau. […].

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

 

Nuo redakcijos. Kalbėtasi su Vanda Karaliene (Lučiūnaite) 2012 m. spalio 18 d. Gelvonuose, jos namuose. Deja, Vanda Karalienė netikėtai mirė savo namuose 2014 m. kovą dėl apsinuodijimo smalkėmis, palaidota Čiobiškio (Širvintų r.) senosiose kapinėse, šalia savo motinos.

Naujienos iš interneto