Aušros Virvičienės nuotr.

Nerijus Šiaulys, „Trakų žemės“ laikraštis

Jeigu karas vis dėlto ateis:

Pastarąsias kelias dienas labai rimtai susimąsčiau, ką aš daryčiau, jeigu karas vis dėlto ateitų į Lietuvą.

Be abejo, vertinau visus tris galimus pagrindinius variantus.

 1. Tik priartėjus grėsmei, susirenku šeimą, susipakuoju ką galiu ir nešu mieles kuo toliau iš čia. Ispanija, Skandinavija, Vokietija – visur priimtina.

 2. Nespėjęs pabėgti, apsimetu, kad šita Lietuva man niekada nieko nereiškė, EU man nieko gera neatnešė ir Sovietų Sąjungos padiktuotos vertybės man visada buvo arčiau širdies negu EU laisvių iškrypėliškos vertybės ir „džiaugiuosi, kad galų gale grįžo tikrosios vertybės“.

3. Nepaisydamas galimybių žūti, ryžtuosi greta kitų patriotų „idiotų“ kovoti prieš „antrą galingiausią pasaulio kariuomenę“ už savo Lietuvos laisvę, už savo šeimą ir vaikus, už savo vaikų ateitį.

Ir tada pabandžiau sudėti pliusus ir minusus (kaštų/naudos analizė):

Pasirinkus pirmąjį variantą – aš ir mano šeima visą likusį gyvenimą būsime saugūs – kažkur svetimoje šalyje, svetimi svetimoje kultūroje, su visam gyvenimui likusiu tėvynės ir savo draugų, kurie liko kovoti už Lietuvą, išdavystės jausmu.

Antras variantas – pasidavimo okupantui variantas. Tarakono gyvenimas. Gyvenimas su nuolatiniu jausmu, kad galiu valgyti, galiu tuštintis, galiu apsimesti, kad viskas ok – aš linksmas ir laimingas – tik nebesu laisvas. Bet kam ta laisvė – kai galiu egzistuoti ir nuolat apsimesti, kad viskas gerai? Neišvengiamai ateis diena, kai okupantas paprašys nurodyti draugus ir kaimynus, kurie buvo jam nedraugiški. Kitaip sušaudys ir tave, ir tavo šeimą. Ir ką tada? Tas nuolatinis žiaurus išdavystės jausmas… Visą likusį gyvenimą…

Trečias variantas – niekas nežino, kokia būtų pabaiga. Gal žūtum, gal išgyventum. Bet čia yra variacijų:

– Gal išgyventum ir džiaugtumeisi, didžiuotumeisi laisva Lietuva! Tu nugalėtojas! Tu viską padarei teisingai, tavo sąžinė rami, tavo gimtinė laisva ir tavo vaikų ateitis šviesi!

– Galbūt liktum sužeistas ir neįgalus visam likusiam gyvenimui, bet vis tiek – tu padarei viską, ką galėjai, atlikai savo pareigą, įvykdei ne kartą duotą priesaiką Lietuvai! Tavęs negraužia sąžinės kirminas. Tu tiesiai žiūri į akis kiekvienam sutiktajam!

– Tu žūsti. Klausimas – kas geriau: ar visą gyvenimą gyventi su neišdildomu išdavystės ir kaltės jausmu, ar žūti kovojant už savo šalį? O kiek to gyvenimo? Nė vienas negyvensime amžinai. Kokia mirtis yra geresnė – mirtis senioko, besigėdijančio už savo poelgius, spaudžiamo sąžinės graužaties kirmino visą likusį gyvenimą ar rami, besišypsanti, atlikusio savo pareigą gimtinei žmogaus?

Vis tiek mirsime. Klausimas – kaip, nuo ko ir už ką? Ir kokį atminimą (pėdsaką) paliksime po savęs.

Supratau, kad bent jau man mano pasirinkimas aiškus. Aš tikrai nesirinksiu visam likusiam gyvenimui išdaviko kelio. Aš turiu garbę ir ji man svarbi. Viskas, ką aš darau šiandien, – turės įtakos mano vaikų ir anūkų garbės bei moralės suvokimui, jų sprendimams ir pasirinkimams ateityje. Man tai svarbu. Aš kovosiu.