Lietuvos kariuomenės savanoriai. V. Poviliūno asmeninio archyvo nuotr.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

Po Vasario 16 d. Nepriklausomybę reikėjo ginti ir ginklu rankose. Jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su bermontininkais, bolševikais ir lenkais. Nepriklausomybės kovų dalyviai paliko savo atsiminimus, užrašus apie kovos eigą, buitį ir praradimus.

Trumpai pabandysiu apžvelgti kovas Trakuose 1920 metų rudenį. Apie kovas Trakų apylinkėse savo dienoraštyje rašė 1 pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulko vyresnysis leitenantas K. Slavinskas. Jo dienoraščio ištrauka atspausdinta Lietuvos karininkų laikraštyje „Kardas” 1926 m. lapkričio mėn. Nr. 32 – 33 (56 – 57). Straipsnis vadinosi „Kovose dėl Vilniaus krašto” (kalba netaisyta): „Kovose dėl Vilniaus krašto” (Iš dienoraščio).

1920 m. spalių mėn. 13 d. Senuose Trakuose

Pagrobę Vilnių, lenkai gausingomis rinktinėmis veržėsi priekin stumdami mūsų 1. pėst. L. D. K. Gedimino pulko frontą į vakarus.

Nors lenkų ir daug, tačiau priekin ėjo labai atsargiai nes dėl kiekvieno kaimelio, miestelio sutinka atkaklų ir rimtą Gediminiečių pasipriešinimą.

Kairysis pulko sparnas, net kelintą sykį supamas, šiandiena po sunkių ir nelygių kautynių atsitraukė į Naujųjų Trakų rajoną.

Pulko 6-oji kuopa, – prie kurios esu priskirtas su sunk. kulkosvaidžių būriu, – kapitono Plento vedami, šiandien gavome paliepimą pridengti 4-ją bateriją ties Sen. Trakais prie geležinkelio į Vilnių, kur atvykusi ir įsitvirtino. Mums, kaip priedangai, pozicija pasitaikė labai gera, tik bėdos buvo su baterijos sekimo punktu: čia nebuvo aukštų vietų, o Sen. Trakų klebonas (lenkas) jokiu būdu nenorėjo leisti į bažnytėlės bokštą. Pagaliau baterijos vadas kap. Pečiulionis pareikalavo ir tuomet įleido. Įlipom į bokštą ir iš ten aiškiausiai matėsi 4 – 5 klm. plotas lenkų pusėn. Ant vieškelio ties Svientnikų (Šventininkai. Aut. pastaba) kaimu įžiūrėjom lenkų gurguolę besitraukiančią. Bematant nutaikyta ir ugnis! Vietoje gurguolės liko išblaškyti griozdai.

Šiaip diena praėjo ramiai, tik vakarop į žiemius nuo mūs Lentvario pusėje prasidėjo smarkus artilerijos ir kulkosvaidžių šaudymas. Iš karto sunku buvo suvokti šio smarkaus šaudymo priežastis, nes mūsų 6-oji kuopa, kaip priedanga, turėjo barą atskirai nuo kitų pulko kuopų ir geroku atstumu. Ryšys silpnas.

Iš bataliono štabo žinių taip pat nebuvo. Teko orientuotis, ištirti patiems. Kuopos vadas pasiuntė tuojau šaudymo kryptimi žvalgybą, o kuopai įsakė užimti poziciją ir pasiruošti.

Vėlai, sutemus grįžo žvalgai, sužinoję, kad lenkai atakavo kairįjį mūsų pulko sparną ir atstūmė jį atgal. Tuo pat metu atvyko ir ordonansas (pasiuntinys. Aut. pastaba) iš bataliono štabo su įsakymu trauktis į N. Trakų apylinkę ir tvirtintis, nes atsitraukus kairiajam pulko sparnui pasidarė spraga, per kurią galėjo praeiti lenkai į mūsų užpakalį. Tuo būdu šiandiena nakčia palikom Sen. Trakus ir atvykom į Naujuosius, užimdami čia tarpus tarp ežerų ir kelius nuo lenkų pusės. Į žvalgybą norinčių atsirado nemažai savanorių, iš kurių pats kuopos vadas išrinkęs pasiuntė.

Spalių 14 d. N. Trakuose

Rytą fronte buvo ramu. Grįžo ir žvalgyba nieko nesužinojusi. Kai ramu, kilo mintis apžiūrėti apylinkės istorines vietas. Visų pirma atsidūriau prie N. Trakų pilies griuvėsių. Gale miesto, prie ežero kranto stovi tušti mūrai – N. Trakų pilies griuvėsiai. Mūras dar gana tvirtas, sienos storos su mažais langeliais. Gale mūro iš vieno kambario eina požeminis urvas ežero link. Matyt buvo slaptas iš pilies išėjimas. Nuo šios pilies gerai matyt saloj Kęstučio pilies griuvėsiai. Laivėliu nusiiriau į salą. Čia tokie pat pilies griuvėsiai. Tik viduj ant sienų nors jau nublukę, tačiau dar gerai įžiūrimi papuošimai, įvairios figūros, freskai.

Tuos apžiūrėjimo įspūdžius sutrukdė keletas šūvių salvių viena po kitos. Virto nuo mūro sienų plytų ir akmenų gabalai atmušti lenkų kulkomis. Mat, lenkų žvalgai iš kitos ežero pusės pastebėję saloj mūšiškius, pradėjo šaudyti. Saloj su manim buvo dar keturi vyrai – kulkosvaidininkai, o pilies mūrai gera priebėga, tad per langus ūmai atsakėm savąja salva. Lenkai pabėgo.

Be to, šiandiena įvyko dar keletas susirėmimų su lenkų žvalgais N. Trakų apylinkėj. Tas rodė kad lenkai rengiasi pulti. Pasiruošėm sutikti. Atėjo vakaras, pagaliau ir naktis. Visi kažko laukėm, jautėm. Budėjom be pertraukos visa naktį, tačiau buvo kuo ramiausia. Tik prieš pat aušrą grįžę mūsų žvalgai pranešė, kad netoli už miesto į mišką atėjo ir susikoncentravo penkios lenkų kuopos su 8 artilerijos pabūklais.

Spalių 15 d. (Lebedžių kaime)

Rytuose dangus raudanavo. Kareiviai po ankstyvos kavos ir nakties budėjimo snaudė apkapuose; apsaugos vyrai priekyje visų ramiai stoksojo. Visur ramu. Staiga visus sujudino kuopos sekėjas, pranešdamas apie matytas rakietas. Visi sužiūrom – ir iš tikrųjų, prieš mūsų kuopos barą, už miesto, lenkai paleido keletą raudonų rakietų. Tik spėjo vyrai susigriebti už ginklų, kaip subaubė lenkų artilerija ir padrioksėjo keletą sviedinių neprilėkė mūsų apkasų; vėl keletas pralėkė ir t. t. Tuojau atsakė ir mūsų baterija, kuri stovėjo už miesto. Lenkų artilerijos šaudymas mums nesudarė jokio pavojaus, nes jie daugiausia šaudė į miestą, padegė keletą trobų. Mieste matėsi tikra suirutė. Vietiniai gyventojai bėginėjo išsigandę, šaukė, judėjo.

Švito. Neperdidžiausiam atstume nuo mūsų, priešo pusėj pasirodė tamsių figūrų siluetai. Lenkai slinko priekin. Mūsų šautuvai ir kulkosvaidžiai tarškėjo visu smarkumu; pakaitom, tik rečiau griaudė mūsų baterija.

Mūsų ugnis nors įtempta, bet rami, taikli ir ūmai retino slinkstančias lenkų grupes, kas kėlė jų eilėse sumišimą. Iš mūsų apkasų aiškiai matėsi, kaip artėdamos prie mūsų lenkų vilnys – mažėja. Bet vis delto juo tolyn, juo ugnis iš lenkų pusės smarkėja. Ūmai pajutom smarkų šaudymą į mūsų dešinį sparną. Pasirodė kad patekom po kryžiška ugnim. Vienas kitas mūsiškių krito nukauti ir sužeisti. Pora naujokų iš apkasų mėgino bėgti atgal, bet čia pat pakliuvo po artilerijos sviediniais ir krito pakirsti.

Vargais negalais užėmėm patogesnę padėtį, kad nors kiek neutralizuotumem lenkų ugnį, bet atsigrįžę pamatėm, kad iš dešinės pusės 400 – 500 žingsnių atstume nuo mūsų – lenkai. Pirmieji buvo arčiau ir girdėjosi jau „hura”. Dešinysis mūsų būrys neišlaikė lenkų atakos ir pradėjo trauktis. O kairysis būrys buvo bepradedąs kontratakuoti lenkus, bet, pamatęs traukiantis dešinį sparną, – susivertė ir atsitraukė. Prisidengdami narsesniais patruliais paskubom atsitraukėm į rezervinę poziciją už miesto. Lenkai sekė mūsų pėdomis šaudydami. Iš miesto mėgino mus persekioti, bet mes spėjom savo laiku užimti poziciją ir savo ugnimi lenkus sulaikėme. Mieste lenkai įsitaisė mūro namuose, bokštuose ir ant stogų kulkosvaidžius ir paleido smarkiausią ugnį, bet pasisekimo neturėjo. Mūsų ugnis juos privertė nutilti. Mums to tik tereikėjo, nes dabar atėjo momentas, kad mes būtinai turėjom padaryt nors trumputę pertrauką, nes kulkosvaidžių juostos beveik ištuštėjo, kareiviai šovinių nebeturėjo. O šovinių vežimai buvo tolokai. Reikėjo paskubom prinešti. Taip pat buvo keletas nukautų, kuriuos pakasėm N. Trakų kalnely, sužeistus surinkę pasiuntėme į užpakalį.

Praslinko daugiau kaip pusvalandis, pasiruošėm, bet ramu. Atrodė, lyg kad lenkai būtų atsitraukę. Jautėsi, jog jie ką nors daro ir manėm, kad mėgins mus apeiti iš sparno, ką jie visuomet daro. Mes buvom jau prate suprast lenkų taktiką. Ir iš tikrųjų neapsirikom. Dešinėj pusėj nepertoli buvo tankūs krūmai, o toliau už krūmų miškas. Kuopos vadas sustiprino sparną iš tos pavojingos pusės, kur leido jėgos, pasiuntė žvalgybą. Nuo mūsų pozicijos aukštumos gražiai matėsi visos apylinkės 3 klm. radiuse.

Neilgai trukus atbėgo prunkšdamas kuopos sekėjas ir pranešę, kad iš miško pasirodė lenkai. Visi sužiūrom. Per žiūroną aiškiai matėsi, kaip už miesto, nuo mūsų kokie 2,5 klm, pamiške žygiavo ilga lenkų kariuomenės kolona, su gurguole, tankinėj rikiuotėj. Priešaky kolonos žygiavo raiti – vadai. Tuojau pranešėm savo baterijos vadui, kuris buvo užpakaly mūsų pozicijos. Visi sekėm kolonos judesį. Žygiavo instrižai mūsų pozicijos fronto. Bematant bumbtelėjo baterija ir keletas sviedinių dulkterėjo ties kolona. Sugriaudė ir išsivertė kamuoliai dūmų. Vėl bumbtelėjo ir sugriaudėjo ir vėl tas pats. Sviediniai pataikė į koloną. Triukšmas – bėgimas. Kolona pranyko – išsisklaidė į visas puses, o vietoj liko išblaškyti lavonai, krūvos gurguolių ir arklių. Taikinys dingo – baterija tyli.

Visi vėpsojam dar išblaškytos kolonos pusėn, kaip staiga užpylė vėl smarkiausia ugnimi į deš. sparną iš to pavojingo miško. Pasiųsti žvalgai negrįžo, matyt juos suėmė lenkai. Dabar matėsi, kad lenkai apeina mus iš dešinės. Pasirodė lenkų ugnis ir iš fronto (iš miesto). Patekom vėl į kryžišką ugnį, pradėjo baubti ir jų artilerija.

Šiuo kart kautynės pasmarkėjo. Dabar lenkai dar smarkiau puolė. Jų tankios vilnys vis arčiau ir arčiau perbėginėjo prie mūsų. Jų tirštos grandinės mums kaip taikinys, be galo geras, bet vis delto mūsų mažai saujalei penkis syk gausesnį priešą atlaikyt, pasirodė sunkoka. Teko užimt patogesnę padėtį atsitraukimui, nes lenkai pradėjo slinkti mums už akių, norėdami atkirsti atsitraukimui kelią ir buvo jau arti vieškelio. Kaž kuris kareivių pastebėjo lenkų raitininkų. Tikrai pamiškėje pasirodė keliolika raudonomis kelnėmis raitininkų, kurie visu smarkumu lėkė vieškelio link, mums į užpakalį. Pasigirdo kuopos vado komanda: „Priešas iš užpakalio, užimti vieškelio griovį!” Vieškelis čia pat. Momentas – ir dešinysis būrys pylė tankia ugnimi raitininkus. Akimirksny keletas raitininkų nusiryto nuo balnų, kiti matydami, kad atkirst vieškelis nepasiseks, susivertė atgal ir kaip dūmas pranyko miške.

Dabar mums liko vienas išėjimas – trauktis kol dar nevėlu, nes miškas dešinėje mūsų ilgas į mūsų pusę ir lenkai apėjimą galėjo daryt iš toliau. Be to, kairįjį būrį lenkai jau atakavo su „hura!”. Kol kairysis būrys atsitraukė, dešinysis nuo vieškelio pridengė atsitraukimą. Atsitraukėm apie 11 val. Smarkioms kautynėms einant – vieškelio Podvorancų (Padvarionys. Aut. pastaba) link, palikdami N. Trakus…”

Trakai vėl Lietuvos dalimi tapo 1939 metų rudenį.