Ona Lukauskaitė-Poškienė savo kambaryje. Šiauliai, apie 1965 m. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Ona Lukauskaitė gimė 1906 m. sausio 29 d. Šiauliuose, žymaus tarpukario lietuvių visuomenės veikėjo advokato Stasio Lukauskio ir dantų gydytojos Helenos Ziabickaitės šeimoje. Tėvas, žemaitis, kilęs nuo Šiluvos, buvo baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, nuo 1912 m. dar buvo ir Šiaulių tarybos narys, bendradarbiavo daugumoje miesto ekonominių, švietimo ir labdaros draugijų, komisijų. Šeimoje augo ir vyresnė dukra Sofija, vėliau tapusi žymia agronome, bei jaunesnis brolis Vaclovas.

Tėvas rūpinosi Šiaulių gimnazistų švietimu, lietuviškų knygų draudimo laikais organizavo draudžiamų knygų bibliotekėlę. Už tai Rusijos carinės imperijos valdžios 1903 m. buvo nuteistas 10 metų ir abu su žmona ištremti į Rusijos gilumą, Stasys – į Tomską, o Helena – į Saratovą. 1905 m. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, S. Lukauskis su žmona grįžo į Šiaulius, kurį laiką slapstėsi, buvo gaudomas ir tik bičiulio advokato padedamas gavo leidimą su šeima gyventi Šiauliuose.

Šeimai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukus iš Lietuvos, O. Lukauskaitė 1915–1918 m. mokėsi Tartu, vėliau Maskvos gimnazijose. 1919 m. Lukauskų šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi Šiaulių valstybinėje gimnazijoje (dabar – Didždvario gimnazija), 1922 m. ją baigė. Šiauliuose, darbininkų mieste, XX a. pradžioje aktyviai veikė įvairūs socialistiniai ir komunistiniai judėjimai, darę įtaką ir to meto jaunuomenei. Knygoje „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ (sud. Dalia Striogaitė) minima, kad „O. Lukauskaitė mokykloje priklausė socialistų aušrininkų organizacijai, vėliau 1921 m. nelegaliai komjaunimo kuopelei, palaikė ryšius su darbininkų judėjimu. Drąsiai skelbė savo pažiūras: kovoti prieš neteisybę ir skurdą, siekti geresnio gyvenimo sutvarkymo neturtingiesiems. Vėliau priklausė studentų socialistų organizacijai.“ Svarbu tai, kad šios jaunystės patirtys nebeturėjo jai įtakos sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, kai daugelis kairuoliškumą demonstravusių kultūrininkų ėmė šlovinti naująją okupacinę valdžią.

O. Lukauskaitė 1922 m. išvyko į Berlyną pas ten besimokančią seserį. Čia privačiai mokėsi vokiečių kalbos, o 1923 m. du semestrus studijavo biologijos mokslus Vienos universitete. Grįžusi į tėvynę, 1924 m. perėjo į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto biologijos skyrių Kaune. 1925 m. ištekėjo už karininko Vaclovo Poškaus, 1926 m. gimė sūnus Erdvilis, 1928 m. – sūnus Vytenis. Augindama vaikus studijavo su pertrūkiais, 1938 m. baigė laikyti visus privalomuosius egzaminus.

1932–1934 m. mokytojavo Joniškio vidurinėje mokykloje. 1932 m. kaip poetė debiutavo periodinėje spaudoje, įsitraukė į literatūrinę veiklą, spausdino kūrybą, dalyvavo literatūros renginiuose. Išleido eilėraščių rinkinius „Brangiausias pėdas“ (1933 m.) ir „Eilėraščių kraitis“ (1939 m.). 1935–1937 m. dirbo Šiaulių valstybinės bibliotekos knygininke (bibliotekininke). 1939 m. buvo priimta į Lietuvos rašytojų draugijos narius. 1939–1940 m. dirbo Radviliškio valstybinės bibliotekos vedėja.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, O. Lukauskaitė kaip poetė nutilo. Jos sąžinė neleido eiliuoti ditirambus tironams okupantams. Lukauskaitės pasitraukimas į nuošalį tada kai ką gal ir nustebino, nes tiek jos tėvas, tiek ji pati tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje laikėsi vadinamosios kairiosios linijos, šliejosi prie „pažangiųjų”, prie „trečiafrontininkų”.

1940–1944 m. – reikšmingiausias jos tarnybos periodas. Dirbo Šiaulių valstybinės bibliotekos vedėja. Ši biblioteka tuomet buvo vienintelė mieste. Sudėtingu okupacijų ir karo laikotarpiu reikėjo ir aktyvumo, ir sumanumo nuo nacių ir nuo sovietų ginant, slapstant kultūros vertybes ir persekiojamus žmones, rūpinantis meno, literatūros vystymusi net ir labai nepalankiomis sąlygomis. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir prasidėjus knygų naikinimui, 1941 m. O. Lukauskaitė-Poškienė rašė protesto laiškus sovietų valdžios atstovams: Justui Paleckiui, Kaziui Preikšui, Antanui Venclovai. Karo metu ji išgabeno daug vertingų knygų ir meno kūrinių iš Šiaulių ir išsaugojo juos nuo sunaikinimo. O. Lukauskaitė-Poškienė buvo viena iš „Varpų“ almanacho sumanytojų, išleidimo iniciatorių. Literatūrinis publicistinis almanachas leistas 1943–1944 m., išspausdino 30 Lietuvos rašytojų originalius kūrinius. Ji taip pat priklausė 1941 m. Šiauliuose įsikūrusiam Slėpimo nuo vokiečių komitetui, Šiaulių apygardos meno ir mokslo centrui.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. dauguma O. Lukauskaitės-Poškienės artimųjų (sesuo Sofija Jasaitienė su šeima, brolis Vaclovas) pasitraukė į Vakarus. 1944 m. pabaigoje žuvo abu jos sūnus. Vyresnysis Erdvilis, buvęs P. Plechavičius rinktinės karys, besitraukiančių vokiečių buvo išvežtas į Vokietiją, fronte sunkiai sužeistas mirė ligoninėje Vokietijoje. Jaunėlis Vytenis žuvo Šiauliuose nuo karo sprogmens. Apie vyresnįjį ilgą laiką nieko nežinojo. O. Lukauskaitė-Poškienė apsisprendė likti Lietuvoje, 1945 m. persikėlė gyventi į Vilnių.

1946 m. pradžioje Vilniuje kartu su iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ištrūkusiu kapitonu Jonu Noreika (slap. Generolas Vėtra) ir Stasiu Gorodeckiu įsteigė „Lietuvos tautinę tarybą“ (toliau LTT), siekusią būti pasipriešinimo sovietinei okupacijai centru. LTT vardu 1946 m. rašė laišką Popiežiui apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rengė „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kurį planuota išgabenti į užsienį. O. Lukauskaitės-Poškienės bute organizacijos nariai surengė daugiau kaip 10 pasitarimų. Ona spausdino ir pasirašinėjo LTT instrukcijas, direktyvas, politines apžvalgas ir kitus dokumentus. Iki Tarybos sunaikinimo 1946 m. kovo jos nariai išleido ir išplatino 11 dokumentų.

Pogrindinė organizacija veikė tik kelis mėnesius, visi jos nariai buvo susekti ir areštuoti. O. Lukauskaitę-Poškienę išdavė kita poetė, irgi šiaulietė, Valerija Valsiūnienė, ilgai dirbusi saugumo agente. 1946 m. kovo 22 d. Ona buvo suimta ir apkaltinta dalyvavimu organizacijoje, siekiančioje nuversti sovietų valdžią ir įvesti buržuazinį-demokratinį valdymą. Tais pačiais metais, lapkričio 20–22 d. karinio tribunolo nutarimu nuteista 10 metų lagerio. Kiti LTT nariai – teisininkas, karininkas J. Noreika ir mokytojas, partizanas Zigmas Šerkšnas buvo nuteisti mirties bausme. Su šia byla taip pat buvo susijęs žymus lietuvių rašytojas Kazys Boruta, taip pat filologas Petras Juodelis ir kiti Lietuvos inteligentai. 1946–1955 m. beveik 10 metų Ona kalinta Kargopolio (Archangelsko sr.), Vorkutos ir Mordovijos griežto režimo darbo lageriuose. 1955 m. pabaigoje grįžusi iš lagerio apsigyveno Šiauliuose. Ji neprarado rezistencinės dvasios ir tęsė patriotinę veiklą. Ilgai negalėjo susirasti darbo, neturėjo buto, vertėsi iš pamokų ir iš užsienio gaunamų siuntinių. Kalinimo metais patirtus išgyvenimus aprašė prisiminimuose „Lagerio pasakos”, kurių ištraukos buvo publikuotos pogrindžio spaudoje, o Atgimimo metu – oficialiuose periodiniuose leidiniuose.

1976 m. O. Lukauskaitė-Poškienė kartu su Viktoru Petkumi, Eitanu Finkelšteinu, Tomu Venclova ir kun. Karoliu Garucku įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę (LHG), aktyviai dalyvavo rengiant grupės dokumentus, kuriuose buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje. Pasirašė daugiau kaip 30 LHG dokumentų, taip pat ir svarbiausius 1977 m. memorandumus, adresuotus Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Belgrado komisijai tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 m. Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai („Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje” ir „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje”). Juose atskleidžiami pagrindiniai katalikų teisių apribojimai: valstybės kišimasis į Bažnyčios vidaus gyvenimą, kunigų veiklos, religinio auklėjimo varžymai, masinė antireliginė propaganda tuo pat metu draudžiant religinę. Grupė atkreipė dėmesį į SSRS įvykdytą 1940 m. Lietuvos aneksiją ir tautinę priespaudą. Dėl šios savo veiklos O. Lukauskaitė buvo KGB aktyviai persekiojama.

Paskutinis O. Lukauskaitės akibrokštas komunistiniam režimui buvo jos apsisprendimas sugrįžti į katalikybę. Ji panoro, kad sovietmečiu pogrindinėje kunigų seminarijoje studijavęs kun. Jonas Boruta suteiktų jai religinius patarnavimus. Tai slapta nuo KGB seklių buvo padaryta Šiaulių ligoninės reanimacijos skyriuje, kur kun. J. Boruta suteikė jai šv. Sakramentus. Po to netikėtai pagerėjus sveikatai Ona buvo išrašyta iš ligoninės, paskutinius jos gyvenimo mėnesius ją slaugė Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, laisvės kovų dalyvė ses. Regina Teresiūtė.

O. Lukauskaitė-Poškienė mirė 1983 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. 1983 m. gruodžio 6 d. jos laidotuvės tapo antisovietine eisena, kurioje dalyvavo bendražygiai disidentai, tautiniais kostiumais pasipuošęs jaunimas, buvo nešama trispalvių tulpių puokštė. Palaidota Šiaulių Ginkūnų kapinėse. 1984 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas – ąžuolinis Rūpintojėlis su užrašu „Išlaisvintos širdies – niekas nepavergia“. Autorius – skulptorius tautodailininkas Adolfas Teresius.

1999 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu O. Lukauskaitė-Poškienė (po mirties) apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi „Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“.

2006 m. prisiminimai apie ją ir dauguma jos kūrybos išleista rinkinyje „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ (Šiauliai, 2006). Šios knygos sudarytoja Dalia Striogaitė įžanginiame straipsnyje rašė: „O. Lukauskaitės-Poškienės gyvenimas buvo paženklintas itin aktyvia kova prieš nelaisvę ir prievartą, ypatinga pilietine branda, oria vidinės laisvės nuostata, garbinga laikysena, nepaisant, kiek dėl to teko nukentėti. Tragiška buvo rezistentės, sovietinio konclagerio kalinės, vėliau – disidentės lemtis. Skaudi poetės, atkirstos nuo kūrybinės ir kultūrinės veiklos, dalia… Gniuždyto, laužyto, bet nepalaužto žmogaus gyvenimas.“