Michailo Zygario knyga „Karas ir bausmė. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą istorija“

Michailo Zygario knyga „Karas ir bausmė. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą istorija“

Knygos viršelis

Michailas Zygaris – ilgametis opozicinių pažiūrų Rusijos žurnalistas, kelių istorinių knygų autorius. Iškart po Putino invazijos į Ukrainą atvirame laiške pasmerkė agresiją ir buvo priverstas emigruoti į Vokietiją. 2022 m. spalį savo gimtinėje autorius paskelbtas „užsienio agentu“.

Norėdamas nušviesti Kremliaus invazijos į Ukrainą priežastis, autorius nukelia skaitytoją ne į Vladimiro Putino valdymo pradžią, o į XVII amžių. Būtent tada vokiečių kilmės Kyjivo stačiatikių dvasininkas Inokentijus Gyzelis parašė ir išpopuliarino savo veikalą „Synopsis“, kuriame padėjo pagrindus dabartinių rusų ir ukrainiečių protėvių vienybės mitologijai, šlovindamas „nedalomą stačiatikių tautą“. Gyzelio vizijose Maskva tapo tiesiogine Kyjivo Rusios polinės bei religinės tradicijos paveldėtoja ir vienintele jos gynėja. Nors dar prieš tai visa virtinė Moskovijos valdovų laikėsi panašaus požiūrio, Gyzelio darbai gana neapibrėžtoms teorijoms suteikė ideologijos pavidalą. Pamažu gimė ir vystėsi „didžiarusių“ (t. y. rusų) kalbos bei kultūros pranašumo mitas, lyginant su „jaunesniųjų brolių“ (ukrainiečių ir baltarusių) kalba bei kultūra. Šis mitas kartu su ypatingo „didžiarusiško mesianizmo“ teorija nuolat atkartotas, tvirtintas vėlesnių Rusijos istorikų darbuose.

Visi Zygario knygos skyriai – nuo minėto Gyzelio laikų iki pat Kremliaus invazijos į nepriklausomą Ukrainą 2022 m. vasarį – nušviečia įvykius, tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotus didžiarusiškos imperinės istoriografijos naratyvo. Kad ir kokia būtų Rusija – carinė, komunistinė ar tariamai demokratinė, – ji nuolat reiškė išskirtines nuosavybės teises į Ukrainą ir nieku gyvu nenorėjo, kad „jaunesnieji broliai“ išsprūstų iš „vyresniųjų“ akiračio. Prisidengiant kalbomis apie „vienybę“ ir „brolybę“, daugelį amžių vykdytas ukrainiečių nutautinimas, o galiausiai ir pats tikriausias genocidas stalininio Holodomoro pavidalu. Knygoje pasakojama, kaip Rusija, siekdama išlaikyti ar „susigrąžinti“ Ukrainą, daugelį amžių taikė platų pačių įvairiausių „poveikio priemonių“ arsenalą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai tapus nepriklausoma, Maskva toliau kišosi į savo kaimynės vidaus bei užsienio politiką, gilino susiskaldymą tarp provakarietiškų vakarinių regionų ir sąlyginai prorusiškų rytinių, veikė per savo statytinius, šantažavo, baugino, naudojo politinio bei ekonominio spaudimo svertus. 2013 m. Euromaidanui sužlugdžius prokremliško prezidento Janukovyčiaus mėginimus paversti Ukrainą vasaline valstybe, Putinas, prisidengęs „žaliaisiais žmogeliukais“, „atostogaujančiais savanoriais“ ir vietos separatistais, atplėšė Krymą, krauju užliejo Donbasą, o po aštuonerių metų ryžosi atviram karui turint tikslą sunaikinti ukrainiečių valstybingumą. Savo veiksmams pateisinti jis pasitelkė tuos pačius beprotiškus mitus ir tas pačias kruvinas priemones. Tačiau Ukraina atsilaikė.

 

Knygoje nemažai vietos skiriama dabartiniam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Zygaris aprašo, kaip paprastas rusakalbis studentas iš Kryvyj Riho, KVN („Linksmųjų ir išradingųjų klubo“) komandos dalyvis, pats anksčiau kalbėjęs apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę, tapo politiku, paskui – prezidentu, o galiausiai – ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai simboliu.

„Karas ir bausmė“ – taip pat savotiška autoriaus išpažintis ir atgaila. Kaip Rusijos pilietis, jis teigia jaučiantis asmeninę kaltę ne tik už agresyvią Kremliaus politiką, bet ir už jo šalies visuomenę apsėdusį imperinį kvaitulį. Pasak autoriaus, pragaištingas didžiarusiškos puikybės, agresyvaus „mesianizmo“, nepakantumo visam likusiam pasauliui narkotikas smarkiai pažeidęs nemažos dalies jo bendrapiliečių smegenis. Apsivalymas įmanomas tik pripažinus bendrą kaltę. Autorius viliasi, kad kada nors tai nutiks: „Ateities rusų kartos su siaubu ir gėda prisimins karą, kurį sukėlė Putinas. Jos stebėsis, kaip primityvi puikybė užvaldė XXI a. žmonių protus. Ir jie neis tuo pačiu keliu, jei šiandien mes, jų būsimieji protėviai, prisiimsime bausmę.“

Knygos ištrauka

 

Susitikimas su Putinu

Jau pirmaisiais savo prezidentavimo mėnesiais Zelenskis supranta, kad negali kliautis Jungtinių Valstijų pagalba, tad turi mėginti akis į akį susitarti su Putinu. Pasak Zelenskio pažįstamų, išrinktasis prezidentas nuoširdžiai tiki, kad gali rasti bendrą kalbą su Kremliumi.

Derybininkų komanda pasikeitė: dabar deryboms su Vladislavu Surkovu iš Ukrainos pusės vadovaus prezidento patarėjas Andrijus Jermakas.

Pirmasis Vladimiro Putino ir Volodymyro Zelenskio susitikimas akis į akį įvyks gruodžio 12 d. Paryžiuje. Jame tarpininkaus Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Susitikimo išvakarėse „Gazprom-Media“ priklausanti Rusijos televizija TNT daro Zelenskiui „dovaną“: parodo tris pirmąsias naujojo sezono „Tautos tarno“ serijas. Tai tarsi atšilusių santykių demonstravimas. Tiesa, juokelis apie Putiną iškerpamas.

Volodymyras Zelenskis tiki turįs gabumų savo humoro jausmu sužavėti ir įtikinti žmones, tačiau Kremliaus valdovas gana kietas. Į Eliziejaus rūmus, nors turi įprotį amžinai vėluoti, Rusijos prezidentas atvyksta laiku. Iš pradžių Zelenskis kalba ukrainietiškai, paskui pereina prie rusų kalbos.

Jermakas prisimena, kad tik prasidėjus Zelenskio kalbai, Surkovas su Lavrovu demonstratyviai užsideda ausines ir pradeda tarpusavy kažką aptarinėti. Zelenskis nutraukią kalbą ir judviejų klausia: „Ar aš jums netrukdau?“ Kuo toliau, tuo labiau nerimsta Surkovas. Per susitikimą jis karščiuojasi, rėkia, sviedžia ant stalo dokumentus. Tačiau net ir po Paryžiaus susitikimo Zelenskio komanda vis dar tiki, kad gali derėtis su Putinu. Tereikia rasti tinkamą komunikacijos būdą…

Jų nuomone, Surkovas nusiteikęs priešiškai, bet jei pavyktų jį pakeisti kitu asmeniu, Zelenskis galėtų daug pasiekti. Tačiau po susitikimo su Rusijos atstovais lieka daugiau klausimų nei atsakymų. Kaip rasti bendrą kalbą su Putinu? Po kelerių metų per pirmąjį mūsų susitikimą Zelenskis sakys, kad net perskaitė mano knygą „Visa Kremliaus kariauna“. Jis norėjo suprasti Putino asmenybę.

Tačiau 2019 m. pabaigoje nėra dėl ko derėtis. Putinas tvirtai reikalauja laikytis Minsko susitarimų. Kita vertus, Zelenskis supranta, kad jie negali būti įgyvendinti. Ukrainos visuomenė niekada nesutiks su konstitucijos pakeitimu, kad Donbasas taptų „valstybe valstybėje“. Jis atvirai sako, kad jei bandytų inicijuoti konstitucijos pataisas, tai „kitas derybų raundas vyktų su kitu Ukrainos prezidentu“. Minsko įsipareigojimų vykdymas namuose bus vertinamas kaip dar viena zrada (išdavystė). Ypač aktyviai šiuo klausimu nusiteikusi Petro Porošenkos ultrapatriotinė stovykla. Ji ir toliau viešai kaltina Zelenskį glaudžiais ryšiais su Rusija.

Putinas nesupranta tokių argumentų. Juk Zelenskis triuškinamai laimėjo rinkimus ir, kitaip nei jo pirmtakai, kontroliuoja ir parlamentą, ir vyriausybę? Putinas frazę „visuomenė niekada nepriims“ vertina kaip vaikišką pasiteisinimą. Vis dėlto susitikimas davė tam tikrų rezultatų. Pirma, šalys susitaria dėl apsikeitimo belaisviais (visi į visus formatu). Antra, iš esmės Putinas patenkintas, kad nepavyko susitarti, mat įšaldytas konfliktas – didžiulė kliūtis Ukrainai keliaujant į naujus aljansus. Trečia, Putinas pagaliau jaučiasi esąs svarbus tarptautinis politikas, partneris, su kuriuo Vakarai turi derėtis. Vakarų sankcijos, įvestos 2014 m., tebegalioja, tačiau per pastaruosius penkerius metus Krymo užgrobimas buvo beveik pamirštas. Dabar Putinas vertinamas kaip solidus lyderis, o ne kaip agresorius, užgrobęs dalį kaimyninės šalies.

Tuo metu ilgametis Putino bendražygis Viktoras Medvedčukas tęsia savo politinę veiklą Ukrainoje. Jo naujoji partija turi frakciją parlamente, jam priklauso keli populiarūs televizijos kanalai. Jie kaltina provakarietiškus politikus, taip pat ir Zelenskio komandos narius, kad šie dirba Georgeʼui Sorosui. Medvedčuko žmonės nuolat kartoja, kad „sorošininkai“ žlugdo Ukrainą. Putinui nuolat pranešama, kad Medvedčuko populiarumas muša rekordus ir kad jis netrukus bus pasirengęs varžytis dėl valdžios su Zelenskiu. Tai labai perdėta informacija, bet Putinas ja patenkintas.

Per Rusijos televiziją naujos „Tautos tarno“ serijos nebus rodomos, tačiau Ukrainoje Zelenskis vis dar smarkiai kritikuojamas už tai, kad neva gavo pinigų iš „Gazprom“, kuriam priklauso TNT. „Kvartal 95“ vadovai bando aiškinti, kad tarptautinės serialo transliavimo teisės jau seniai parduotos, todėl prezidentas iš platinimo Rusijoje neuždirba nė grašio.

Holokausto atmintis

2020 m. sausio pabaigoje Izraelyje vyks forumas, skirtas Aušvico – vienos liūdniausiai pagarsėjusių nacių koncentracijos stovyklų, kurioje buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žydų, – išvadavimo septyniasdešimt penktosioms metinėms paminėti. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu pakvies daugiau kaip keturiasdešimties valstybių vadovus. Renginys vyks Jad Vašeme – didžiausiame pasaulyje Holokausto atminimo muziejuje.

Tarp pakviestųjų yra ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis turi savo kelionės tikslą. Pirmiausia Zelenskis nori pasakyti esąs ne tik vienas iš nedaugelio žydų kilmės valstybės vadovų, bet ir tai, kad jo giminaičiai žuvo per Holokaustą. Tačiau organizatoriai nesutinka Zelenskiui leisti sakyti kalbos. Kalbės tik šalių nugalėtojų Antrajame pasauliniame kare atstovai: Rusijos prezidentas Putinas (Rusija pasiskelbusi SSRS teisių paveldėtoja), Prancūzijos prezidentas Macronas, JAV viceprezidentas Mikeʼas Penceʼas ir Jungtinei Karalystei atstovaujantis princas Charlesas. Izraelio spauda rašo, kad Netanjahu sąmoningai ceremoniją organizavo taip, kad Putinui tektų pagrindinis vaidmuo.

Antrasis Zelenskio tikslas Izraelyje – per aukščiausiojo lygio susitikimą pasikalbėti su Putinu akis į akį. Rusijos pusė iš karto atmeta šią idėją ir atsisakymą paskelbia viešai, tuo pažemindama Ukrainos vadovą. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda vykti į forumą atsisako, nes neturi jokio noro sėdėti salėje ir klausytis Putino kalbos.

Zelenskis elgiasi diplomatiškiau. Jis skrenda į Izraelį, bet nedalyvauja Putino kalboje. Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Andrijus Jermakas sugalvoja kvietimus į šį renginį perduoti Ukrainos žydams, išgyvenusiems Holokaustą.

Putino kalba jau ne pirmą kartą sukelia skandalą. Joje nuskamba įprasti istoriniai stereotipai. Maža to, Jad Vašemo komplekse rodomas vaizdo įrašas, visiškai atitinkantis Putino pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą, jame neminimas Stalino paktas su Hitleriu, daugiausia dėmesio skiriama Raudonosios armijos vaidmeniui, dalis kaltės dėl Holokausto suverčiama Vakarų Europos šalims. Po kelių savaičių Jad Vašemo administracija atsiprašys už šį vaizdo įrašą.

Netrukus po forumo Izraelyje Zelenskis gaus galimybę pasisakyti jam asmeniškai svarbia Holokausto tema. Aušvico (lenk. Osvencimo) išvadavimo septyniasdešimt penktųjų metinių proga Lenkija rengia savo renginį. Jis vyksta buvusios mirties stovyklos teritorijoje. Zelenskis iš pradžių nebuvo kviečiamas, tačiau jo patarėjui Jermakui pavyko skubiai susitarti su Lenkija ir Pasaulio žydų kongresu. Savo kalboje prezidentas pabrėžia ypatingą Raudonosos armijos gretose kovojusių karių iš Ukrainos vaidmenį išvaduojant Aušvico kalinius.

Tai tikras viešųjų ryšių perversmas. Praėjus vos porai savaičių, Jermakas skiriamas prezidento Zelenskio administracijos vadovu ir faktiškai tampa antruoju žmogumi valstybėje. Zelenskis ir Jermakas sudarys stiprų duetą. Eidamas savo pareigas, Jermakas taps vienu iš įtakingiausių asmenybių nepriklausomos Ukrainos istorijoje.

Putinas amžinai

Dėl Zelenskio pozicijos Minsko susitarimų atžvilgiu Putinas paskiria naują „strategą Ukrainos klausimais“. Cinišką „rusų pasaulio“ ideologą Vladislavą Surkovą pakeičia Dmitrijus Kozakas – technokratiškas teisininkas, kurį Putinas pažįsta nuo jaunystės laikų. Dar svarbiau, kad Kozakas yra ukrainietis, kilęs iš Kirovohrado srities. Jis nepritaria Surkovo nihilizmui ir tiki Ukrainos teise egzistuoti.

Kozakas laikomas vienu veiksmingiausių funkcionierių Putino komandoje. Jis buvo atsakingas už Sočio olimpinių žaidynių organizavimą, kai atrodė, kad visi terminai praleisti, visi biudžetai išvogti ir nieko padaryti nepavyks. Be to, Kozakas turi patirties sprendžiant įšaldytus konfliktus buvusiose sovietinėse respublikose. 2003 m. jis parengė planą, kaip sutaikyti Moldovą ir separatistinę Padniestrės Respubliką. Moldova turėjo tapti federacija. Tačiau paskutinę akimirką Jungtinės Valstijos nurodė Moldovos prezidentui nepasirašyti Kozako tarpininkavimo susitarimo su separatistais. Putinui tai buvo dar vienas JAV kišimosi į Rusijos reikalus įrodymas.

Dabar Putinas Kozakui iškelia naują užduotį. Taikos susitarimas jau nereikalingas, svarbu išsaugoti esamą padėtį. Surkovo pakeitimas Kozaku – lūžis Rusijos politikoje, nes šiedu vyrai vertinti kaip priešingų strateginių krypčių šalininkai.

Surkovas mano, kad tarptautinės sankcijos yra nuolatinės, todėl nėra prasmės mėginti gerinti santykių su Vakarais. O Kozakas nori būti efektyvus. Jo nuomone, santykių su Vakarais normalizavimui trukdo neišspręsta Ukrainos problema, ir tai būtina ištaisyti.

Bohemiškas, dekadentiškas Surkovas, labiau primenantis Dostojevskio antiherojų nei aukšto rango valdininką, savo išsišokimais ir snobizmu jau įkyrėjo Putino biurokratams. Kai pasirodo žinia apie jo atleidimą, propagandistė Margarita Simonjan negali nuslėpti džiaugsmo. „Tegul grįžta prie savo mėgstamiausio užsiėmimo – garsiai skaityti Alleną Ginsbergą originalo kalba“, – rašo ji socialiniuose tinkluose.

Atrodo, pirmosios Kozako ir Jermako derybos duoda rezultatų. Šalys susitaria įsteigti savotišką „patariamąją tarybą“, į kurią įeitų visų pusių, taip pat ir okupuotų Donbaso teritorijų, atstovai. Tačiau Jermakas neturi omenyje apsišaukėliškų „respublikų“ prorusiškų vadovų. „Porošenkos pasirašyti susitarimai – tai uždelsto veikimo bomba. Juose rašoma, kad Ukraina privalės derinti savo sprendimus su šių teritorijų atstovais, – sako Jermakas. – Visos mūsų delegacijos akivaizdoje pasakiau: turime išsiaiškinti, kas yra tie „teritorijų atstovai“. Jei bus matyti, kad deramės su LLR ir DLR separatistais, derybų idėja bus palaidota. Tačiau mums priimtini Bažnyčios, įvairių visuomeninių organizacijų atstovai. Iš esmės visi tie, kurie nėra teroristai iš vadinamųjų DLR ir LLR.“

Tačiau iš Minsko namo grįžusi Ukrainos delegacija iškart sulaukia kaltinimų. Iš visų pusių skamba žodis „zrada!“ (išdavystė). Ypač aktyvi buvo Porošenkos stovykla, o juk būtent buvęs prezidentas pasirašė Minsko susitarimus. Zelenskio administracijos oponentai įrodinėja, kad tiesioginės derybos su separatistais yra nacionalinių interesų išdavystė. Esą Jermakas nusilenkė Maskvai ir Kremlius laimėjo! Alternatyvos nėra, tad Ukrainos atstovai atsiima savo parašus.

Kita vertus, ir paties Zelenskio administracija nesutinka su Putino keliama Minsko susitarimų pagrindine nuostata. „Jie norėjo turėti vėžinį auglį Ukrainos kūne ir daryti įtaką mūsų politikai, – sako Jermakas. – Jie norėjo tai įteisinti sutartimis, bet Zelenskis aiškiai pasakė: „To nebus.“

Pasak Jermako, Kozakas jautėsi diplomatijos virtuozu ir buvo tikras anksčiau ar vėliau prispausiąs ukrainiečius. „Jis atvyksta į Maskvą ir sako Putinui, kad jais [ukrainiečiais] negalima pasitikėti. Jis negali atvirai pasakyti, kad jie [ukrainiečiai] laikosi savo pozicijos ir įvardija savo argumentus. Tai Kozakui nenaudinga“, – prisimena Jermakas.

Putinui vėl atrodo, kad ukrainiečiai jį apgavo ir už tai turi būti nubausti. Nei Surkovas, nei Kozakas negali daryti įtakos Putino nuomonei ar sprendimams. Jie skiriasi veikimo stiliumi, tačiau abu yra uolūs Rusijos prezidento valios vykdytojai. Vienintelis asmuo, galintis paveikti Putiną, tai ilgametis prezidento sėbras Jurijus Kovalčukas, istoriko Valentino Kovalčuko sūnus. Putino prezidentavimo laikotarpiu Jurijus Kovalčukas – vienintelis Rusijos oligarchas, esantis arti valdžios svertų. Visi kiti milijardieriai neturi jokios politinės įtakos. Net jų pačių turtas jiems priklauso tik iš dalies. „Kol kas leidžiu jiems sėdėti ant savo pinigų“, – apie oligarchus kalba Putinas. Kovalčuko istorija kiek kitokia. Dabar jis – vienintelis žiniasklaidos magnatas, faktiškai visų nevalstybinių televizijų („Pirmojo kanalo“, NTV, TNT, STS, REN TV, „Piatnica“, „Penktojo kanalo“, RBK ir t. t.) savininkas. Tačiau pagrindinis Kovalčuko turtas vertas daugiau, nei galima nusipirkti už pinigus: tai priėjimas prie Putino.

Kovalčukas galutinai įsitvirtino kaip antras pagal įtaką valstybėje asmuo dar 2016 m., kai jo protežė Sergejus Kirijenka (buvęs premjeras ir buvęs branduolinės valstybės monopolijos „Rosatom“ vadovas) buvo paskirtas svarbiausiu vidaus politikos kuratoriumi prezidento administracijoje. Vykdydamas Putino ir Kovalčuko nurodymus, Kirijenka ėmėsi rengti pačią svarbiausią strategiją: kaip esamam prezidentui išsilaikyti valdžioje.

Remiantis galiojančia Rusijos Federacijos Konstitucija, paskutinė Putino prezidento kadencija baigsis 2024 m. Šį kartą Kremliaus šeimininkas nėra nusiteikęs laikinai perduoti valdžios į Medvedevą panašiam įpėdiniui. Vadinasi, reikia keisti pagrindinį šalies įstatymą.

2020 m. sausio mėnesį Putinas paskelbia, kad ketina pateikti virtinę Konstitucijos pakeitimų. Apie savo paties valdžią jis kol kas nė žodžiu neužsimena. Daugelis naujovių – atvirai antivakarietiškos: Rusijos teisės viršenybė prieš tarptautinę teisę, kiti pakeitimai. Pavyzdžiui, kandidatas į prezidentus turi būti 25 metus gyvenęs Rusijoje.

Pataisos svarstomos Valstybės dūmoje, kurią kontroliuoja Viačeslavas Volodinas – Kirijenkos pirmtakas vidaus politikos kuratoriaus kėdėje, – kuris nori konkuruoti su savo įpėdiniu. Parlamentarai priima naujų pataisų, ultrakonservatyvių ir urapatriotinių, rinkinį. Tarp jų draudimas sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokas, rusų tautos paskelbimas „valstybę formuojančia tauta“, vėl pabrėžiama, kad Rusijos Federacija – Sovietų Sąjungos įpėdinė.

Tačiau pats svarbiausias pokytis paliekamas pabaigai. Kirijenka paveda aštuoniasdešimt trejų metų Valentinai Tereškovai, pirmajai kosmose apsilankiusiai moteriai, pateikti jį parlamentui. Tereškova pasiūlo, kad Putino ankstesnės prezidentavimo kadencijos būtų nubrauktos ir 2024 m. jis galėtų būti išrinktas pirmajai kadencijai.

Atrodo, kad 2020 m. kovo mėnesį Putinas pagaliau duoda atsakymą į daugeliui rūpimą įpėdinio klausimą. Dabar jis gali netrukdomai valdyti iki 2036 metų. Tuo metu horizonte iškyla nauja grėsmė, kurios jis, regis, negali suvaldyti. Visame pasaulyje prasideda COVID-19 pandemija.

Leidykos „Briedis“ inform.

 

Naujienos iš interneto