Prūsijos ir Žemaitijos pasienis ties Kretinga XVI a. (?) piešinyje. Marijos Purvinienės perpiešta iš dokumento GSTA rinkiniuose. Pavaizduota anuometinė valstybinės sienos trasa su jos ženklais – kapčiais (Schüttung), sieną kirtusi Danės/Dangės upė. Jos ir Tenžės (Timse) upelio santakoje vaizduoti rūmai ar pilaitė (Schlosse). Prūsijos pusėje rodyta Kretingos (Krottingen) gyvenvietė, o Žemaitjos pusėje – Lietuviškoji Kretinga (Littawisch Krottingen)

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 1 (887) 2025

Ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse aprašinėti įvairūs ilgaamžės valstybinės sienos tarp Prūsijos (Vokietijos) ir Žemaitijos (LDK) ruožai –  nederlingi kalvynai, žemdirbystei tinkamesni plotai. Minėtos sieną kirtusios didesnės ir mažesnėse upės: Minija, Veviržas, Tenenys ir kitos, tekančios į Kurių marias ir link Nemuno žemupio.

Čia minėsime Danės/Dangės (Akmenos) neilgą, bet vandeningą upę, sruvančią beveik į pačią Baltijos jūrą. Jos žiotyse senovėje buvo sava nedidelė delta – kelių atšakų supamos salelės, šimtus ir tūkstančius metų galėdavusios nuo audrų priglausti senų laikų laivelius. Ta upe prieš srovę būdavo irtis į krašto gilumą.

Priminsime, kad Baltijos pietrytinė pakrantė nuo seno žinota kaip nepalanki laivybai. Kitaip nei įlankų ir salynų išraižytoje dabartinės Švedijos pakrantėje čia buvo nedaug prieglobsčių laivams – šiauriau Danės žiočių dar menkesnis Šventosios žemupys, tolimi užutekiai ties dabartine Liepoja ir Venstpiliu. Tad daug šimtmečių iki XIII a. viduryje įkuriant Klaipėdą (Memelburgo pilį), Danės žiotys ir pati upė buvo ypatingi dalykai pajūrio krašte.

Pirmojo/antrojo tūkstantmečių sąvartoje Danės žemupys ir vidurupys (su žymiaja Eketės gyvenviete) priklausė kuršiškai Pilsoto žemei, o nuo Andulių piliakalnio jau prasidėjusi kuršiška Mėguvos žemė. 1254 m. paupyje buvusi Mutina žemė, tolėliau nuo 1252 m. įkurtos Klaipėdos stovėjusi Cretyn (Krotingen) pilis. 1258 m. minėta Creten (Crottingen) pilis. 1323 m. įsiveržusi lietuvių kariuomenė užėmė ir sunaikino aplink Klaipėdą buvusias pilaites, ten tolikusi dykra.

Dabar manoma, kad būtent Andulių (Egliškių) piliakalnyje ties Danės ir Kapupio santaka stovėjusi svarbioji Kretingos (Cretyn, Creten) pilis. Deja, per šimtmečius vandens plaunamas kalnas nuslinko į Kapupio slėnį, nebeliko buvusio įspūdingo reginio, ilgai Perkūnkalniu vadintas pakilumos. Iki šiol išlikęs senasis gynybinis pylimas ir priešpilis, vadintas Švedkalniu (tai gal liudija, kad vieta gynybai naudota ir vėlesniais amžiais).

Ties piliakalniu buvę keli senoviniai pilkapiai, datuojami mūsų eros pradžia. Aptiktas ir krašte didžiausias kapinynas, kuriame nuo I iki XIII a. palaidota apie 800 žmonių. Tos nuo XIX a. pabaigos tirtos laidojimo vietos liudija, kad praeityje čia buvęs svarbus krašto centras.

1422 m. nustatant valstybinės sienos tarp LDK ir Ordino valstybės valdų trasą, Andulių (Egliškių) piliakalnis – svarbiosios Kretingos pilies vieta atsidūrė Ordino/Prūsijos pusėje. Užbėgant į priekį, tenka pasakyti, kad šiandieninė žemaitiška Kretinga stovi tolokai nuo senovinės kuršiškos Kretingos vietos, iš jos perėmusi tik archajišką vietovardį.

Ne vieną dešimtmetį besidarbavus Vokietijos archyvuose, ten pavyko padaryti gan sensacingą atradimą. XVI amžiumi datuojamame rankraštyje nupiešta tuometinio pasienio tarp Prūsijos ir Žemaitijos schema, kur pavaizduota Danės (Dangės) upė ir Prūsijos pusėje stovėjusi Krottingen gyvenvietė. Žemaitijos pusėje buvusi kita gyvenvietė, vadinta Lietuviškąja Kretinga (Litaunisch Krottingen). Gan vingiuotą valstybinės sienos trasą žymėjo negausūs kapčiai – sampylos riboženkliams.

Įdomiausia, kad tuomet ties Danės upės ir jos intako santaka pavaizduoti statiniai, vadinti pilimi ar rūmais (Schlosse). Galima spėti, kad po 1422 m. Melno taikos sutarties Ordinas pasienyje, sunaikintosios senosios Kretingos pilies vietoje, pastatė gal sargybinę pilaitę, saugojusią svarbius vandens ir sausumos kelius į Klaipėdą. Matyt, tam tiko didysis piliakalnis, jo apsauginiai pylimai ir kt. Taip buvo pasinaudota strategiškai reikšminga vieta.

Tiesa, senoviniame labai apytikriame piešinyje galėjo būti vaizduojama ir Kretingalės dvaro užuomazga ar kas kita.

1525 m. įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, XVI a. viduryje surašinėti mokesčių mokėtojai. Tuomet minėtas prūsiškasis Kretingos kaimas (Crattyngen das dorff). Be kitų ten užrašytas ūkininkas J. Vitaltas (J. Wyttolt), laikęs 6 arklius, 7 karves, 9 avis, 3 ožkas, net 26 kiaules, prieauglio ir kitko. Jo bernas Andrius (Andres) turėjo 2 avis, kiaulę ir kitko. J. Vitalto bendras (dalininkas) Matas (Mathis) laikė 4 arklius, 3 karves, jautį, 8 avis, 2 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo samdinys Jurgis (Jorgius) turėjo arklį, jautį, 3 ožkas. Dar vienas J. Vitolto bendras Gregeris laikė 3 arklius, 4 karves, avį, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitko.

Gyventojų surašinėtojas gerokai iškraipė mums pažįstamus baltiškus asmenvardžius. Ūkininkas Gailius Sudbaris buvo užrašytas kaip Geyll Sudebar. Jis laikė 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Jo bendras Stanius (Stanus) turėjo 5 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 ožkas, 6 kiaules ir kitką.

Spengio ūkį paveldėjęs Jurgis (Jorge) laikė 6 arklius, 2 jaučius, 8 karves, 6 avis, 9 kiaules ir kitką. Dar 3 ožkas laikė jo bernas Jankus.

Ūkininkas H. Getkantas (H. Gytkant) turėjo po 4 arklius ir karves, 3 avis, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitką. Jo samdinys Bartkus laikė karvę, ožką, kiaulę ir kitką. H. Getkanto bendras Jokūbas Stankus (Jacob Stanckus) turėjo arklį, 3 karves, ožką, 2 kiaules. Dar vienas H. Getkanto bendras Petrus laikė 3 arklius, jautį, 3 karves, 4 avis, 3 ožkas, 2 kiaules ir kitką. Jo samdinys Jecius (Jetz) turėjo karvę, 2 avis, ožką ir kitką. Trečiasis H. Getkanto bendras H. Sprugė augino 2 arklius, jautį, 4 karves, ožką, 4 kiaules ir kitką. Ketvirtasis H. Getkanto bendras Pacas (Patz) turėjo po 2 arklius, karves, ožkas, kiaules ir kitką. Penktasis bendras Vailius (Wailen) laikė 6 arklius, 3 jaučius, 3 karves, 6 avis, 6 kiaules ir kitką.

Pažymėtina, kad šie penki H. Getkanto bendrai (dalininkai) turėjo didžiulę gyvulių bandą (apie 100 galvų). Galima spėti, kad iš tos grupės vėliau klostėsi ir svarbesnės gyvenvietės branduolys.

Tenykščiai ūkininkai, anuomet laikę po daug gyvulių, anuomet tikrai neskurdo. Pavyzdžiui, Dargis Bajoras (Darge Bayor) turėjo 5 arklius, 2 jaučius, 6 karves, 10 avių, 4 ožkas, net 22 kiaules. Jo bendras Myčkus (Mytzschkus) laikė 3 arklius, jautį, 4 karves, 5 avis, 2 ožkas, 7 kiaules. Juodu iš viso laikė apie 70 naminių gyvulių, kurių tikrai pakako didelėms šeimoms išlaikyti. Po daugiau kaip 20 kiaulių laikę ūkininkai, veikiausiai, mėsą (gal ir jos gaminius) parduodavo netolimam Klaipėdos miestui. Matyt, ir kiti ūkininkai užaugindavo perteklinės produkcijos, kurią galėjo vežti parduoti uostamiestyje.

Anuomet be Kretingos kaimo dar buvo užrašyta ir kita gyvenvietė – Kretingos kelias (Crattynger Wege). Veikiausiai tai buvo sodybos prie senovinio vieškelio palei Danės upę, ėjusio iš pajūrio, nuo Klaipėdos į krašto gilumą.

Tenykštis ūkininkas Einoris (Eynor) laikė 5 arklius, 6 karves, 8 avis, 2 ožkas, 6 kiaules. Jo bendras Bartkušis (Bartkusch) ar Bartkuška turėjo 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Antrasis bendras Jonušas (Janus) laikė 2 arklius, karvę, 4 avis, 3ožkas, 2 kiaules ir kitką.

Ūkininkas Petras Žvirblis (jo pavardė iškraipytai rašyta Schwyrwoll ar Schwyrbol) turėjo 3 arklius, 4 kiaules, 6 avis, 5 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo bendras Šimkus (Schymckus) laikė 2 arklius, 3 karves, 5 avis, 3 ožkas, kiaulę ir kitko. Jo samdinys Mažutis (Mayschuttis) turėjo 4 avis, 5 ožkas, 3 kiaules ir kitko. Antrasis P. Žvirblio bendro Gediminas (Gedemyn) laikė 3 arklius, 2 karves, 5 avis, 5 ožkas, 4 kiaules ir kitko. Jo bernas (taip pat vardu Gediminas) turėjo karvę ir 2 ožkas. Trečiasis P. Žvirblio bendras, matyt, giminė Jokūbas Žvirblis (Schwyrbol Jocub) laikė 3 arklius, 5 karves, 8 avis, 4 ožkas, 8 kiaules ir kitko.

Ir šiuo atveju matome ištisą žemės ūkio „įmonę“ su dešimtimis naminių gyvulių, galėjusių išmaitinti nemažą būrį žmonių. Vėliau iš tokių ūkininkų grupių klostydavosi atskiri kaimai, įsisavintose žemėse kurdavosi dvarai ir kiti stambesni ūkiai.

Išsamesnieji XVI a. vidurio duomenys leidžia spėtinai apibūdinti senovinės kuršiškos Kretingos (Cretyn) apylinkių likimą XIII-XV a.

Kalavijuočių ordinui įkūrus Klaipėdos (Memelburgo) pilį, ten ilgam įsižiebė karinių konfliktų židinys. Atramos bazę gavęs Ordinas siekė užkariauti apylinkes, nukariaudamas ar kitaip pajungdamas aplinkines gyvenvietes, perimdamas ar sunaikindamas aptiktas kuršiškas pilaites. Artimesnės ir tolimesnės baltų gentys, neretai ir mažesni būriai puldinėdavo svetimšalių įkurtą pilį, grobstydami, kartais ir sunaikindami prie pilies kurtą Klaipėdos miestą. Iki XV a. pradžios ir vėliau vykę antpuoliai, Ordino rengti žygiai į Žemaitijos gilumą. LDK žemių didžiules dalis pavertė dykra – retai gyventais plotais, kur negalėjo pastoviai gyventi žemdirbiai, o išlikę gyvulių augintojai turėdavo slapstytis, taikydamiesi su dažnais nuostoliais. Memelburgo pilies valdytojai labiau rūpinosi gretimais žvejų kaimais, aprūpindavusiais karinę įgulą ir kitas Ordino gyvenvietes žuvimis.

Tik rimstant ilgaamžiams konfliktams, po Žalgirio mūšio (1410 m.) sudarant Melno taikos sutartį (1422 m.), Ordinui palikusią tik siaurą pajūrio ir pamario ruožą, susirūpinta ištuštėjusiais plotais. Žinoma, kad sumanesni Ordino administratoriai nuomodavo dykros sklypus žemaičiams ir lietuviams, priimdavo baltiškos kilmės naujakurius. Dar priminsime, kad po didžiosios maro epidemijos XIV a. viduryje nusiaubusios Vakarų Europą) ir vėliau užsitęsusios ūkinės krizės, Vakaruose įsižiebusių kovų tarp atskirų valdovų bei kitko. Ordinas neteko ankstesnės paramos esą kovoms su pagonims. XIV a. pabaigoje Jogailai su Vytautu bent formaliai apkrikštijus LDK žemes, nebeliko oficialaus preteksto tęsti ankstesnius kryžiaus žygius prieš Lietuvą.

Didžiųjų kovų pabaigą lydėjo svarbūs ūkiniai pokyčiai LDK valdose, kur prasidėjo anksčiau laisvesnių valstiečių įbaudžiavinimas, didelių žemeės valdų (kartu su ten buvusiais kaimais) skyrimas įvairiems veikėjams (nuo Bažnyčios vadovų iki karo vadų ir pan.). Tuometiniai pokyčiai skatino spartesnį eilinių kaimiečių judrumą, ieškant sau patogesnės vietos įsikūrimui. Dar ankstesnių kryžiaus žygių laikais daug kur eiliniams krašto gyventojams tekdavo bėgti iš savų sodybų, kažkur slapstytis, kartais kurtis naujose vietose, nebegrįžtant į nusiaubtus plotus. Primintina, kad ne vieną šimtmetį iš konfliktų zonos traukėsi senosios Prūsos, Skalvos, Kuršo ir kitų žemių baltiškieji gyventojai, kartais nukeliaudami labai toli į rytus.

Anuometinis kaimiečių ir kitų krašto gyventojų judrumas (išklibinęs ankstesnes įprastines gentines ir pan. struktūras, dažnai sugriovęs buvusius socialinius, etnokultūrinius ir pan. ryšius tarp buvusių bendragenčių), veikiausiai, palengvino ištuštėjusių plotų apgyvendinimą taikingesniais laikais. Taip į suniokotas skalvių, nadruvių, senprūsių ir kitas žemes patraukė tūkstančiai naujakurių iš lietuviškų ir žemaitiškų plotų į Kuršmarių pakrantes, Priegliaus baseiną ir dar toliau atnešusių lietuvių kalbą ir sukūrusių Mažąją Lietuvą – toli besidriekusius sulietuvintus plotus.

Minėtieji duomenys apie XVI a. vidurio pasienio ūkininkus rodo, kad ten absoliučiai vyravo baltiškos kilmės žmonės, gal atkeliavę iš įvairių vietovių ir įsikūrę kovų nusiaubtuose ir sulaukėjusiuose plotuose. Kai kurie savitesni asmenvardžiai gal rodo, kad buvo išlikę ir senųjų kuršių bei kitų genčių palikuonių, vėliau vis labiau besimaišiusių su ateiviais iš lietuviškų žemių ir tapusių lietuvininkais – lietuviškai (neretai įvairiomis šnektomis ir pan.) kalbėjusiais žmonėmis, kurie ilgai tebesikaime senųjų baltiškų papročių ir provetiams įprastinės gyvensenos, kai ką perimdami iš vakarietiškos kilmės atvykėlių.

Primintina, kad 1525 m. ankstesnį Prūsijos kryžiuočių (Vokiečių) ordiną pakeitė nauja struktūra – pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), sava valstybine konfesija pasirinkusi liuteronybę. Šios nuostatos (skelbti Dievo Žodį gimtąja vietos gyventojų kaba ir kt.) lėmė lietuviškų mokyklų, lietuviškų pamaldų krašto bažnyčiose atsiradimą ir ilgaamžę paramą lietuvybei (taip būtent Mažoji Lietuva tapo lietviškosios raštijos lopšiu). Naujojoje valstybėje kurta ir nauja ekonominė santvarka, rūpinantis didesniu ūkiniu efektyvumu ir pan. Siekiant geresnio mokesčių surinkimu, teko rūpintis jų mokėtojų gausa. Itin skatinta naujakurystė retai apgyventuose plotuose, dosniai dalinti erdvūs sulaukėjusios žemės sklypai (dažniau iškirstų girių plotai ir pan.). Taip buvo ir senovinės Kretingos apylinkėse.

Pažymėtina, kad ir šimtmečiams praėjus po Ordino įsibrovimo į Klaipėdos apylinkes, tebebuvo žinomas ir oficialiai naudotas senovinis Kretingos (Crattyngen) vietovardis. Tai gali liudyti, kad kovų amžiais išlikdavo bent dalis senųjų gyventojų – atminties saugotojų ir tradicijų tęsėjų. Senuosius krašto vietovardžius savo raštuose fiksuodavo ir užkariautojai, bandę orientuotis nepažįstamame krašte.

Šios apylinkės vystėsi ir po XVI a. vidurio. Prūsijos kunigaikštystėje rūpinantis krašto ūkiniu įsisavinimu, geresniu mokesčių surinkimu ir pan., įvedinėtos naujos apskaitos sistemos ir pan. Ankstesnes pasienio vietoves (kai vienu bendru vardu vadintos per daug kilometrų nusidriekę plotai) keitė teritorijos sudalinimas į mažesnius kaimus – savarankiškus ūkinius vienetus.

Tie vėliau įforminti kaimai dažniau kildavo iš ankstesnių naujakurių sodybų ir jų grupių. Ne vienas tų vėlesnių kaimų vardai primena dar XVI a. viduryje ar anksčiau minėtų naujakurių vardus – iš anuometinių pirmeivių palikuonių vėliau išaugdavo ne vienas lietuviškas kaimas ilgaamžiu tapusiame Mažosios Lietuvos pasienyje.

Po vadinamojo „aukso amžiaus“ – LDK ir Prūsijai palankaus XVI šimtmečio, kraštų (kaip ir visą regioną) užgriuvo XVII a. nelaimės. Daug Vakarų valstybių įsitraukė į pragaištingąjį Trisdešimtmetį karą tarp katalikų ir protestantų. Sustiprėjusi Švedija sumanė tapti Baltijos regiono imperija, išsilaipino rytiniame pajūryje ir susirėmė su Abiejų Tautų Respublika bei Prūsija (nuo 1525 m. buvusia Lenkijos Karalystės vasale). Anuometinis „Tvanas“, dešimtmečius besitęsę kariuomenių žygiai nusiaubė didžiules teritorijas. To laiko padėtimi pasinaudoję maskvėnai XVIII a. viduryje užpuolė ir nusiaubė Vilnių, iš kurio daug gyventojų bėgo į ramesnes Prūsijos valdas. Po tų pragaištingų laikų nebeliko dalies senųjų vietovardžių ir pačių gyvenviečių.

Didelių pokyčių būta artimoje kaimynystėje. Antai, po 1422 m. Melno taikos LDK valdose – Žemaitjos pusėje, šiauriau nuo senovinės kuršiškosios Kretingos (Cretyn) klostėsi žemaitiškas Kretingos kaimas, kurį nuo 1572 m. užvaldė didikai Chodkevičiai, garsėję savo nuopelnais Abiejų Tautų Respublikai. Žymusis Jonas Karolis Chodkevičius, gal pajutęs vietovės strateginę svarbą greta kaimo ėmėsi kurti vakarietišką Karolštato miestą (dabartinę Kretingą), 1609 m. gavusį miestiškąsias Magdeburgo teises. Vėliau miestą valdė Sapiegos, Masalskiai ir kitos garsios giminės. Taip greta aprašomojo pasienio ruožo atsirado Žemaitijos miestas su bažnyčiomis, turgaviete ir kt.

Nestigo pokyčių paskutiniajam hercogui – kunigaikštystės valdomi iš tenykštės dinastijos, susisieta ryšiais su vokiškąja Brandenburgo valstybe (dabar žinoma iš jos sostinės Berlyno). Įtakos centras toje dvilypėje valstybėje vis labiau sviro į vakarus, ankstesniajai Prūsijai (Rytprūsiams) su Mažaja Lietuva leikant atokia provincija. 1626 m. Švedijos karalius išsilaipino Piliaroje, užėmė Elbingą ir kitką, užblokuodamas Karaliaučių iki 1629 m. taikos, nutrauktas 1621 m. švedų įsiveržimo. 1656 m. Prūsija sulaukė antrojo Švedijos karo, palietusio ir Klaipėdą bei jos apylinkes. 1660 m. sudaryta istorinė Olivos taikos sutartis, be kitko išvadavusi Prūsiją iš leninės priklausomybės Lenkijos karalystei. Nuo tada skaičiuojamas būsimos didvalstybės plėtros laikas. Anuomet ramybė ilgai nesitęsdavo – 1678 m. Švedija vėl įsiveržė į Rytprūsius, tęsėsi kovos Nemuno žemupyje ir Kuršmarių pakrantėse. 1703 m. sulaukta trečiojo švedų karo, kur visko būta iki 1715 m.

Įdomiu istorijos momentu tapo 1701 m. įvykiai Karaliaučiuje. Ambicijų nestokojęs Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas III, pažeisdamas europinę tvarką, sumanė pasiskelbti karaliumi. Matyt, jam buvo išmintingai patarta tai daryti nuošaliame Karaliaučiuje, o ne Berlyne, kur buvo privalu paisyti Šv. Romos imperijos nuostatų. Po tos pompastiškos ceremonijos radosi naujas Karalius Friedrichas I (kukliai priduriant „Prūsijoje“, mat iš Rytprūsių išvykęs tas asmuo tegalėdavo vadintis kunigaikščiu). Taip nuo 1701 m. aprašomasis ruožas tapo Prūsijos karalystės pasieniu, tenykščių plotų laukė naujos permainos.

Dar tik ruošiantis atnaujinti valstybę, užgriuvo vėl nauji netikėtumai. 1703 m. vėl prasidėjo karas su Švedija, dar nepamiršus ankstesnio švedų buvimo Klaipėdoje. Be kitko kraštą užgriuvo nederliaus ir badmečio laikai.

Manoma, kad tos bėdos atvėrė duris maro epidemijai, 1709-1711 m. siaubusiai Mažąją ir Didžiąją Lietuvas.

Nelaimėms aprimus naujai iškeptojo karaliaus Prūsijoje dvaras sumanė esmingai pertvarkyti labai nukentėjusį kraštą. Sumanyta iš Vakarų kviesti kolonistus, kurie esą greičiau atkursią nusiaubtus plotis ir būsią geresni ūkininkai už nepaklusnius baltus. Taip 1714 m. Įsruties apylinkėse radosi prancūziškieji šveicarai (vėliau išjudinę pieno ūkį). 1722 m. atvyko daug kolonistų iš įvairių vokiškų žemių (Nasau, Pfalco, Pietų Vokietijos, Magdeburgo ir kt). 1732 m. sulaukta ir dabar minimų zalcburgiečių (iš Austrijos Zalcubrgo apylinkių bėgusių protestantų). Tiesa, daugumas atvykėlių stengėsi apsistosi Rytprūsių miestuose, dvaruose ar derlingesniuose plotuose. Nuošaliuose pasienio kaimuose jų pėdsakai beveik nepastebimi – į juos kaip ir anksčiau atvykdavo žmonių iš Žemaitijos ir kitų lietuviškų žemių, įsikurdavusių ištuštėjusiuose plotuose ir papildydavusių praretėjusias lietuvininkų gretas.

Keitėsi ir Prūsijos valstybė. Karaliumi pasiskelbęs valdovas 1723 m. ten sukūrė pagrindus absoliučiai monarchijai. Būta ir rūpesčio liaudimi – 1736 m. pradėta visuotinio švietimo reforma, didesnėse gyvenvietėse kurtos mokyklos. Tada minėtas kaimas Bajohr Gerne (Jurgis Bajoras).

1740 m. sulaukus naujo karaliaus Pričkaus Didžiojo (Friedricho II), atėjo karų epocha. Į kariuomenę patekdavo ir lietuvininkų jaunimas, gausėjo žuvusiųjų karuose su Austrijos imperija. 1756 m. įsivelta ė Septynerių metų karą, kur grūmėsi dauguma Europos valstybių. 1757 m. per LDK/ATR žemes peėjusi Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, po laimėtų mūšių užėmė Karaliaučių. Prasidėjo skausmingi rusiškosios okupacijos metai. Tų metų vasarą po naikinančio rusų artilerijos apšaudymo buvo užimta Klaipėda, siaubtos jos apylinkės.

Uolusis Klaipėdos istorikas J. Zembrickis vėliau rašė: „Septynerių metų karas Klaipėdos apskričiai atnešė neapsakomų kančių. Rusų įsiveržimą lydėjo grobimai, gaisrai ir žudynės“. Paskui skųstasi, kad viskas sugriauta, rusai paskleidė užkrečiamųjų ligų. Buvo pagrobti net Kretingalės bažnyčios varpai. 1762 m. rusams pasitraukus, apylinkės dar ilgai negalėjo atsigauti, net ir sulaukiant pagalbos iš kitų vietovių.

Sušlubavo karų bei suiručių nualinta ankstesnė regiono tvarka. Beveik stebuklu išsigelbėjusi Prūsija tapo visuotinai pripažinta karalyste ir vėl įsijungė į didvalstybių luomą. Ji dalyvavo 1772 m. pradėtuose Abiejų Tautų Respublikos padalinimuose, naikinant nusilpusią valstybę. 1773 m. įteisinta Rytprūsių provincija, iš Lenkijos karalystės perimti plotai tapo Vakarų Prūsija. 1782 m. Karaliaučiaus patvirtintas Rytprūsių valdžios centru.

Per 1793-1795 m. ATR padalinimus Prūsija sau dar prisidūrė „Pietų Prūsiją“ ir „Naująją Prūsiją“ (Užnemunę – Sūduvą/Suvalkiją).

Erdvesnės valdos paskatino ir ankstesniųjų teritorijų plėtrą. XVIII a. antrojoje pusėje po rusiškosios okupacijos atsigaunanti Klaipėda stiprėjo kaip ūkinis centras, besinaudojantis iš žlungančios ATR atplukdytomis gėrybėmis (mediena ir kt.).

Vis tik aprašomasis pasienio ruožas tuomet tebebuvo nuošalėje. Kretinga dar netapo žymesniu centru, ūkiškai svarbesni keliai į Klaipėdą vedė iš rytų pusės (per Gargždus) ir iš pietryčių (nuo Nemuno žemupio). Vieškelis iš uostamiesčio per Kretingalę į Kretingą dar nebuvo koks ypatingas. Greta jo pasienyje tebegyvavo nedideli ūkininkų kaimeliai, stambesnių ūkių tame ruože beveik nebuvo.

1785 m. Bajorai (Bajor – Gerge, Bajahren) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija (taip tuomet vadinta Abiejų Tautų Respublika). Ten buvo 3 ugniakurai (gyvenamos sodybos). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Klaipėdos valsčiui ir Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Anuomet Bajoruose minėti: žemaitis Jurgis Pryšmantas, H. Staigis, H. Berčius.

Egliškiai (Eglien – Niclau, Eglischken) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie Danės upės su 4 ugniakurais. Priklausyta Klemiškės (Clemmenhof) valsčiui.

Lausočiai (Lambsaten – Paul) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais, buvęs pasienyje su Žemaitija (Samogitia). Priklausyta Klaipėdos valsčiui.

Taliai (Talen, Thalutten – Stantz) minėti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta Klemiškės valsčiui.

Venckai (Wentzken, Paupellen – Jacob) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais prie Danės upės, pasienyje su Žemaitija (Sameyten). Priklausyta Klaipėdos valsčiui.

Tie duomenys liudija, kad XVIII a. pabaigoje tame pasienio ruože išsibarstę kaimai buvę maži (teturėję po 3-4 sodybas). Didesnęs gyvenvietes pačiame pasienyje nebuvo (kiek atokesnė Kretingalė su sava sudėtingesne istorija nusipelno atskiro aprašymo). LDK epochos liekana tebebuvo pačiame pasienyje prie svarbiojo vieškelio veikusi Masalskio karčema – tuomet vienintelė viešoji įstaiga retai apgyventame ruože tarp Kretingalės ir Kretingos.

XVIII a. pabaigoje pasienis ties Degalo upelio buvo apaugęs ąžuolų ir beržų mišku. Toliau į šiaurvakarius tęsėsi krūmynai.

Talių (Thalen, Tatullen Hanz) kaimo 7 sodybos buvo susiglaudusios upelio dešiniajame krante. Palei Degalą tęsėsi kaimo dirbami laukai.

Šiauriau, prie mažo upeliuko stovėjo Žvilių (Szwillen, Stanz Schlaudern) kaimo 5 sodybų grupelė su savu ruoželiu ariamos žemės.

Greta valstybinės sienos ir jos nužymėjimo ženklo Nr. 358 stovėjo trejetas Venckų (Wentzken, Paupeln Jakob) kaimo sodybų.

Sienos trasą kirtusi Danės upės netrukus staigiu vingiu gręžėsi pietryčių link, tolėliau vėl pasisukdama į pietvakarius – Baltijos jūros link. Tame vingyje buvo Ėgliškių (Eglin Niclau) sodybėlė. Dar 4 Ėgliškių (Egglischken, Colm. Niclau) sodybos glaudėsi prie Danės upės.

Ties Danės ir Degalo santaka stovėjo keturios Andulių (Andullen, Zeipen Gerge) sodybos.

Dešiniajame Danės upės krante pasienyje stovėjo trejetas Bajorų (Bajohren, Bajor Gerge) sodybos, įsiterpusios tarp upės ir vieškelio link Kretingos. Prie pat sienos buvo Masalskio (Buderades Massalski) karčema – anuomet reikšminga įstaiga.

Toliau nuo sienos stovėjo Lamsočių (Lampsaten Paul) trijų sodybų grupelė, įsikūrusi minėtame Prūsijos teritorijos iškyšulyje.

Baigiantis XVIII amžiui, to laiko dokumentuose ties Danės Akmenos upės vaga fiksuotas į Žemaitijos pusę išsišovęs Prūsijos teritorijos iškyšulys, susiklostęs dar ankstesniais laikais. Kairiojoje upės pakrantėje, tarp Danės ir Degalo (Degel) upelio pasienyje gyvavo Talių (Thalen), Žvilių (Szwillen), Venckų (Wentzken), Ėgliškių (Egglischken), Andulių (Andullen) kaimai. Dešiniąja Danės pakrante ėjo svarbusis vieškelis Klaipėda – Kretinga. Pačiame pasienyje ten stovėjo Bajorų (Bajohren) ir Lamsočių (Lambsaten Paul) kaimai.

Galima priminti, kad asmenvardis „Bajoras“ čia buvo užfiksuotas dar XVI a. viduryje. Gal tos šeimos palikuonys galop įkūrė vėliau žinomą Bajorų kaimą. Kai kurių gretimų kaimų pavadinimai taip pat siejosi su baltų naujakurių asmenvardžiais.

Prasidedant XIX a. Klaipėdos apylinkių gyvenimas atrodė pastovus. Antai, 1802 m. Prūsijos valdovų pora ten susitiko su Rusijos caru, gal nujaučiant iš porevoliucinės Prancūzijos kylančias grėsmes.

Netrukus Napoleono kariuomenė jau kovėsi Rytprūsiuose, o Prūsijos karališkajai porai teko ieškoti prieglobsčio Klaipėdoje. Jos apylinkės trumpam tapo sutriuškintos valstybės centru, kur sumanytos Prūsijos atgaivinimo ir pertvarkymo reformos, 1807 m. panaikinant ir baudžiavą.

Tik 1809 m. karališkoji pora grįžo į Berlyną, kur netrukus mirė populiarioji karalienė Luizė. 1812 m. Prūsijos daliniams teko kartu su Napoleono didžiąja armija žygiuoti į Rusiją, po ten patirtų pralaimėjimų tartis jau su rusais. 1813 m. jau kovota prieš Napoleoną, atkuriant Prūsijos valstybę, kol 1815 m. sulaukta ilgesnių taikos metų.

1817 m. (įsibėgėjant administracinio reformoms atkuriamoje Prūsijos karalystėje) aprašomojo ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos valsčiui.

Tuomet Anduliai (Zeipen Gerge, Zeipen Andeln) buvo kaimas su 4 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 28 gyventojais. Bajorai (Bajohr Gerge, Bojaren) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 21 gyventoju. Ėgliškiai (Eglischken, Eglin – Niklau) minėti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 27 gyventojais. Lamsočiai (Lampsaten, Lampsaten Paul) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniaakurais ir 20 gyventojų. Taliai (Talen, Talutt Stan) aprašyti kaip valstiečių kaimas su 7 ugniakurais ir 63 gyventojais. Venckai (Wensken, Paupeln Jakob) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 20 gyventojų. Žviliai (Zwillen, Stancz Schlaudern) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 31 gyventoju.

Anuometiniai duomenys rodo, kad šio pasienio ruožo mažuose kaimeliuose tada gyveno paprasti (privilegijų neturėję) valstiečiai, nepasižymėję kokiais turtais ar kitkuo. Tie kaimai žymiau neaugo, varžant ankstesniems apribojimams, stingant išteklių ir paskatų žymesnei plėtrai. Visuose 7 kaimuose iš viso gyveno 210 gyventojų. Kaip kiek didesnė gyvenvietė išsiskyrė tolėliau nuo sienos įsikūrę Taliai, tačiau stambesni centrai šiame ruože neatsirado.

XIX a. viduryje Bajorai (Bajohr – Gerge) apibūdinti kaip Klaipėdos apskrities kaimas Kretingalės evangelikų liuteronų parapijoje. Ten buvo 9 sodybos su 91 gyventoju, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 5 katalikai. Ėgliškiai (Eglien – Niclau) buvo kaimas su 4 sodybomis ir 43 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Lamsočiai (Lampsaten) apibūdinti kaip kaimas su 4 sodybom ir 46 gyventojais. Visi jie kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 9 katalikai. Anduliai (Szaipen) buvo kaimas su 5 sodybom ir 52 gyventojais, kurie visi buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Taliai (Talutten) aprašyti kaip kaimas su 7 sodybom ir 86 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 12 katalikų. Venckai (Paupuln – Jacob) buvo kaimas su 3 sodybom ir 34 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 2 katalikai. Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašyti kaip kaimas su 5 sodybom ir 47 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 6 katalikai.

Tie duomenys liudija, kad praėjus keliems šimtmečiams po Mažosios Lietuvos susiklostymo jos šiaurinio pasienio atskiruose ruožuose absoliučiai vyravo lietuvininkai – lietuviškai kalbėję baltiškos kilmės asmenys.

Tiesa, šis ruožas tebebuvo nuošalesnis ir negausiai gyvenamas. Čia neatsirado žymesnių centrų (išskyrus Kretingalę), stambesnių ūkių, vietinės pramonės ar pan. Kol kas vystytasi ekstensyviai – per kelis XIX a. pirmosios pusės dešimtmečius beveik dvigubai pagausėjo kaimų gyventojų, tačiau naujų ūkių atsirado nedaug.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, skaičiuoti jos valdinio apibūdintos gyvenamosios vietos. Tuomet Anduliai (Zeipen – Görge) buvo kaimas su 8 gyvenamom sodybom turėjo 10 šeiminių butų ir dar 9 vienišių būstus. Ten 1867 m. gyveno 56 žmonės, o 1871 m. jau 64 (po 32 vyrus ir moteris). Aptikti du Prūsijos pilietybės neturėję žmonės (veikiausiai, perbėgėliai iš Rusijos valdų). Be daugumos evangelikų liuteronų surašyti 3 katalikai. Rastas 21 vaikas iki 10 m. amžiaus. Tiek pat aptikta raštingų žmonių, 22 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi kurčnebylys ir dar du neįgalūs asmenys.

Bajorų kaime (Bajohr – Görge) buvo 10 gyvenamų sodybų su 14 šeiminių butų ir vienišiams būstu. 1867 m. gyveno 71 žmogus, 1871 m. tik 62 (vos 18 iš jų buvo vietiniai – gimę ten pat). Aptiktas vienas asmuo, neturėjęs Prūsijos pilietybės. Be 55 evangelikų liuteronų surašyti 7 katalikai. Buvo 11 vaikų. 25 suaugesnieji gyventojai pripažinti raštingais, o 26 – beraščiais.

Ėgliškiuose (Eglin – Niclau) tebuvo  4 sodybos su 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 32 žmonės, o 1871 m. – 40 (22 vyrai ir 18 moterų). Tik 17 iš jų pripažinti vietiniais. Be 37 evangelikų dar buvo 3 katalikai. Aptikti 6 vaikai. 19 gyventojų buvo raštingi, o 15 – beraščiai.

Lamsočiuose (Lampsaten – Paul) buvo 6 sodybos su 9 šeiminiais butais ir vienišiaus būstu. 1871 m. gyveno 42 žmonės (20 vyrų ir 22 moterys). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 34 evangelikų gyveno 8 katalikai. Užrašyti 7 vaikai. 14 suaugesniųjų buvo raštingi, o 21 – beraštis.

Taliai (Talluten – Stanz) buvo kaimas su 9 sodybom ir 9 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 80 žmonių, o 1871 m. – 77 (39 vyrai ir 38 moterys). Net 46 iš jų pripažinti vietiniais. Vienas žmogus neturėjo Prūsijos pilietybės. Be 74 evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Surašyta 17 vaikų. 43 suaugesnieji buvo raštingi, o 17 – beraščiai. Tuo metu 5 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašytas kaip mažas kaimas su 5 sodybom ir 7 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 39 žmonės, 1871 m. – 45 (22 vyrai ir 23 žmonos). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 39 evangelikų dar buvo 6 katalikai. Tiek buvo ir vaikų. 22 suaugesnieji buvo raštingi, 17 – beraščiai.

Venckai (Paupeln – Jacob) buvo mažas kaimelis su 3 sodybom, 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 33 žmonės, 1871 m. – tiek pat (16 vyrų ir 17 moterų). 12 jų pripažinti vietiniais. Aptikti 4 asmenys, neturėję Prūsijos pilietybės. Be 28 evangelikų dar buvo 3 katalikai ir du žydai. Surašyti tik 4 vaikai. 16 suaugesniųjų buvo raštingi, o 13 beraščiai.

Tie duomenys rodo, kad tuometiniame pasienio ruožo buvo išsibarstę keli nedideliai ar visai maži kaimeliai, žymesnei plėtrai neturėję išteklių ir paskatų.

Tuomet įsigalėję, berods, painūs dvinariai vietovardžiai dažniau iššifruojami nesunkiai. Antai, Talluten – Stanz reiškė tik ankstesnį gyventoją Stančių Talutį, Bajohr – Görge – Jurgį Bajorą ir t.t.

Po keliolikos metų krašto gyventojai vėl surašinėti. Anduliai (Zeipen – Görge) tada valdė 89 ha žemės (34 ha vidutiniškų arimų, 21 ha nekokių pievų). Valsčiaus centras, registracijos apylinkė, evangelikų parapijos centras buvo netolimoje Kretingalėje, o katalikų parapijos būstinė Klaipėdoje. Kaime buvo 9 sodybos su 12 būstų. Gyveno 56 žmonės (po 28 vyrus ir moteris). Be 53 evangelikų liuteronų dar buvo 3 katalikai.

Bajorai (Bajohr –  Görge) valdė 65 ha žemės (25 ha prastesnių arimų, 3 ha nekokių pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 10 sodybų su 15 būstų. Gyveno 80 žmonių (43 vyrai ir 37 moterys). Be 56 evangelikų dar aptikti 24 žydai (tai buvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė, veikiausiai užsiėmusi pasienio prekyba ir kt.).

Egliškiai (Eglin – Niklau) valdė 126 ha žemės (58 ha vidutiniškų arimų, 22 ha prastesnių pievų). Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų liuteronų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Buvo 4 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 38 žmonės (po 19 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai.

Lamsočiai (Lampsaten – Paul) valdė 82 ha žemės (41 ha prastų arimų, 18 ha menkokų pievų). Visi vietiniai centrai buvo Kretingalėje ar Klaipėdoje. Buvo 10 sodybų su 12 būstų. Gyveno 69 žmonės (32 vyrai ir 37 moterys). Be 62 evangelikų dar buvo 7 žydai, matyty, užsiėmę pasienio prekyba ir kitkuo.

Taliai (Thalutten – Stanz) valdė 287 ha žemės (140 ha vidutiniškų arimų, 70 ha prastų pievų). Priklausyta Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 11 sodybų su 14 būstų. Gyveno 91 žmogus (42 vyrai ir 49 moterys). Be 80 evangelikų dar buvo 8 katalikai ir 3 žydai.

Venckai (Paupeln – Jakos) valdė vidutiniškų arimų ir 16 ha panašių pievų). Priklausyta vietiniam Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo tik 3 sodybos su 4 būstais. Gyveno 38 žmonės (22 vyrai ir 16 moterų). Be 33 evangelikų buvo vienas katalikas ir 4 žydai.

Žviliai (Stanz – Schlaudern) valdė 118 ha žemės (64 ha vidutiniškų arimų ir 21 ha prastų pievų). Priklausyta vietiniams Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 5 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 46 žmonės (po 23 vyrus ir moteris). Be 42 evangelikų dar buvo 4 katalikai.

Šie duomenys liudija, kad daugelyje pasienio kaimelio žemdirbystė buvusi gan kukli. Niekur nepastebėta labai derlingų žemių, vyravo prastesnės dirvos. Daug kur tenkintasi menkom valdom. Pavyzdžiui, Bajoruose vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 6,5 ha prastokos žemės, Lamsočiuose – po 8,2 ha. Išsiskyrė Venckai, kur sodybai vidutiniškai teko po 48,7 ha, Ėgliškiai – 31,5 ha, Taliai – 26 ha.

Užtat net 4 ruožo kaimuose aptikta žydų. Didelis jų kiekis negalėjo pragyventi vien iš menkų užeigėlių, tad apsukrius verslininkus, veikiausiai, maitino pasienio bizneliai (gal nevengiant ir kontrabandos, pabėgėlių iš Rusijos valdų nelegalaus palydėjimo ir pan.). Be kitų gal pagloboti į Didžiąją Lietuvą traukę knygnešiai.

Tai patvirtina, kad Klaipėdos – Kretingos (žemaitiškosios) kryptis ne vieną šimtmetį buvusi gan judri – toliau jau keliauta link Rygos (svarbiausio Livonijos, ATR, galop ir Rusijos imperijos uostamiesčio). Anot senos patarlės, gyvenantiems greta svarbaus vieškelio vis pabirdavo kokių trupinių iš pravažiuojančių karietų. XIX a. antrojoje pusėje nemenka veikla (ir verslu) tapo Rusijos žydų gelbėjimas – pabėgėlių vedimas per sieną į Prūsijos valdas.

Baigiantis XIX a., aprašomąjį pasienio ruožą supurtė išties istorinės reikšmės įvykis – 1892 m. baigta tiesti plačiojo geležinkelio atšaka iš Klaipėdos per Kalotę ir Kretingalę iki pat tuometinio pasienio. Galinė tos atšakos stotelė ir nemenkas geležinkelio mazgas buvo įrengti Bajoruose – kukliame kaimelyje prie ilgaamžės valstybinės sienos, gal įkurtame dar XV – XVI a. ten apsigyvenusios lietuvininkų Bajorų giminės.

Prūsiją (nuo 1871 m. ir Vokietijos imperiją) tuomet buvo išraižęs tankus geležinkelių tinklas, padėjęs valstybės ekonominiam suklestėjimui. Anuometinio optimizmo laikais užsimota nutiesti daugiau geležinkelio linijų iki pat sienos su Rusijos imperija, tikintis, kad ši plės savuosius geležinkelius, prisijungdama prie europinio tinklo.

Deja, didžiules teritorijas užsigrobusi agresyvioji imperija nepajėgė jų rimčiau įsisavinti, iki pat XX a. vidurio daug kur pagrindine transporto priemone ten liko arklių kinkiniai, klampodavę išmaltais šunkeliais. Tad su Rytprūsių geležinkelių tinklu rusiškoji sistema XIX a. susijungė vien Kybartuose, o iki pat sienos nutiestos prūsiškojo geležinkelio atšakos iki Lauksargių ir Bajorų pora dešimtmečių taip ir liko nepanaudotos.

Užbėgant tolyn, galima pasigirti, kad per Bajorus einantis platusis geležinkelis galop tapo svarbiausia krovinine linija į uostamiestį, įsijungusia ir į platesnį europinį transporto tinklą. Buvęs nuošalus pasienis virto svarbia tranzitine teritorija.

XIX a. būta įvairių interesų. Antai, 1871 – 1874 m. Rusijos imperija nutiesė reikšmingą geležinkelio trasą iš Romnų iki Liepojos, siekdama Ukrainos grūdus ir kitus svarbius krovinius eksportuoti per savąjį uostą, apeinant Klaipėdą – svetimos valstybės miestą. Ta rusiškojo eksporto trasa anuomet ėjo per Radviliškį ir Mažeikius, paliesdama tik Šiaurės Lietuvą, be geležinkelio transporto palikdama visą Žemaitiją.

Krašto gyventojai ir vietovės vėl surašinėti baigiantis XIX amžiui Anduliai (Anduln) tada valdė 147 ha žemės, ten buvo 14 gyvenamųjų namų su 17 šeiminių butų, dar dviem būstais vienišam vyrui ir moteriai. Gyveno 86 žmonės (38 vyrai ir 48 moterys). Buvęs vienintelis katalikas ir 85 evangelikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei, evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos katalikų parapijai.

Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha žemės. Ten buvo jau 31 gyvenamas pastatas, geležinkelio stoties pastatas, darbuotojų barakas ir muitinės pastatas. Iš viso buvo 58 butai, 4 būstai vienišiems vyrams ir būstas tokiai moteriai. Iš viso gyveno 271 žmogus (129 vyrai ir 142 moterys). Be 228 evangelikų buvo 4 katalikai ir net 39 žydai – didžiausia jų bendruomenė visoje Klaipėdos apskrityje. Tuomet daug žydų (936 asmenys) buvo įsikūrę ir pačiame uostamiestyje. Priklausyta Kretingalės vietinėms įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Prie Bajorų anuomet prijungti Šlažai.

Ėgliškiai (Eglin – Niklau) valdė 128 ha žemės. Buvo 4 gyvenamos sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 41 žmogus (18 vyrų ir 23 moterys), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės parapijai.

Taliai (Thalen) valdė 422 ha žemės. Buvo 23 gyvenamos sodybos su 24 šeiminiais butais. Gyveno 149 žmonės (69 vyrai ir 80 moterų). Be 148 evangelikų buvo vienintelis katalikas. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms.

Venckai valdė 101 ha žemės. Ten buvo 3 sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 30 žmonių (po 15 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės evangelikų parapijai.

Vos 1892 m. nutiesus geležinkelio liniją iš Klaipėdos iki Bajorų, per kelis metus ten įvyko didžiuliai pokyčiai. To kaimo valdos išsiplėtė 3.5 karto, trigubai pagausėjo ir gyvenamųjų sodybų. Būstų (butų) pagausėjo net keturis kartus – prie geležinkelio atsirado įvairių darbų. Buvo pastatyti reikiami valdiniai pastatai (traukinių stotis, muitinė ir pan.). Gyventojų pagausėjo 3,4 karto – radosi visokių tarnautojų, juodadarbių ir t.t. Iš nedidelio žemdirbių kaimo Bajorai spėriai virto pramonine/ transportininkų gyvenviete, kur žemės ūkio verslai nebebuvo tokie svarbūs.

Ryškiausias fenomenas buvo itin išaugusi kaimo žydų bendruomenė, kur verstasi daug kam pelningais (ir ne visada legaliais) pasienio verslais. Jų sėkmę dažniau lemdavo glaudūs ryšiai su kitapus valstybinės sienos (Kretingoje ir kitur) įsikūrusiais gentainiais. Anuomet (kaip ir visados) atradinėtos įvairios „šešėlinės“ schemos, galimybės vienaip ar kitaip apeidinėti Rusijos ir Prūsijos įstatymus, pasinaudoti korumpuotais pareigūnais ir t.t. Visa tai buvusį atkampų ruoželį vertė vis judresne ir verslesne teritorija. Kai kur pasaulyje siaučiant „aukso karštligės“ priepuoliams, gyvenimas pasienyje išmaitindavo ar net praturtindavo ištisas gimines. Tam buvo palanki ir laikmečio ekonominė konjunktūra – XIX a. pabaigoje daug kur plėtojosi ūkis, kauptas bei investuotas kapitalas.

1905 m. surašant krašto gyventojus, užfiksuota tuometinė šio pasienio ruožo būklė. Tada Anduliai (Anduln) valdė 144 ha vidutiniškos žemės, ten buvo 10 gyvenamų pastatų su 11 butų. Gyveno 72 žmonės (31 vyras). Visi 67 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijom.

Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha prastokos žemės. Ten buvo 27 gyvenamos sodybos ir dar 4 gyvenami trobesiai su 51 šeiminiu butu ir 3 vienišių būstais. Gyveno 254 žmonės (122 vyrai). Buvo apsistojęs vienas kariškis pasienietis. Iš 213 vietos evangelikų 152 kalbėjo lietuviškai, 61 vokiškai. Iš 6 katalikų 5 kalbėjo lietuviškai, vienas gal lenkiškai. Dar gyveno net 35 žydai, kalbėję vokiškai. Tai tebebuvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė (pačiame uostamiestyje tada gyveno 851 toks asmuo).

Ėgliškiai (Eglischken) valdė apie 232 ha prastos žemės. Buvo 9 sodybos su 9 butais. Gyveno 73 žmonės (36 vyrai). Visi 68 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms.

Senesnis Lamsočių kaimas dar 1895 m. buvo prijungti prie augusių Bajorų – naujojo geležinkelio mazgo. 1898 m. Venckai (Paupeln – Jakob) buvo prijungti prie Ėgliškių.

Taliai (Thalen) valdė 422 ha prastos žemės. Buvo 21 gyvenama sodyba su 21 šeiminiu butu ir 6 vienišių būstais. Gyveno 154 žmonės (71 vyras). Visi 146 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kai ir 8 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Prie Talių 1896 m. buvo prijungti Žviliai (Stanz Schlaudern).

Prasidėjus XX a. didesne gyvenviete tebuvo tapę Bajorai, iš eilinio kaimo pavirtę ypatinga vietove su naujais verslais. Kituose pasienio kaimeliuose tebegyventa senoviškai, nevengiant smulkios kontrabandos kitko. Pasakota, kad tenykščiai gyventojai sugebėdavo sekti padėtį abipus sienos. Žinota, kurioje šalyje kiek kainuoja vieni ar kiti dalykai, ką tuo metu apsimoka nelegaliai nešti per sieną, kur geriau parduoti ir pan.

Tuometinei krašto valdžiai menki pasienio kaimeliai ir jų gyventojai mažai terūpėjo. Pasakota, kad tais laikais pasienį prižiūrėdavo apmokami prievaizdai. Jų uolumą skatino neblogas atlyginimas ir žadamos didelės premijos, ištarnavus ilgesnį laikotarpį. Atrodo, kad smulkieji kontrabanda žymiau nejaudino nei krašto valdžios, nei jos tarnautojų. Sugauti pažeidėjai būdavo baudžiami pinigėmis pabaudomis, areštu ir pan., tačiau ypatingu represijų nesiimta. Valstybinės sienos apsauga gal labiau rūpindavosi Rusijos imperija, kartais pasienyje išrikiuodama ištisas voras eilinių kareivių. Tie tegaudavo menką atlygį ir didesniu uolumu nepasižymėdavo. Taip ir tęsėsi įprastinio gyvenimo pasienyje metai – kai ką sučiupdavo, kas nors prasmukdavo ir pasipelnydavo iš savojo nešulio.

Anuomet kaip Bajorų muitinės laikytojas minėtas V. Tėnas (Wilhelm Thönes), susilaukęs daug palikuonių.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse surašinėti produktyvūs (naminius gyvulius ir kt. auginę) namų ūkiai. Tada Anduliai valdė 144 ha žemės, ten buvo 7 gyvulius laikę namų ūkiai. Turėtas 21 arklys (16 iš jų darbingo amžiaus), 37 galvijai (iš jų 20 melžiamų karvių ir telyčių), 2 avys, 61 kiaulė. Auginta 40 žąsų, 22 antys, 132 vištos su gaidžiais, 2 kalakutai (iš viso 196 plunksnuočiai). Turėti 22 senesnių bičių aviliai. Soduose augo 69 obelys, 36 kriaušės, 16 slyvų, 10 vyšnių (iš viso 131 vaismedis).

Bajorai valdė 229 ha žemės, ten buvo 51 produktyvus namų ūkis. Laikyti 45 arkliai (38 darbingi), 80 galvijų (45 karvės), 31 avis, 183 kiaulės, 5 ožkos. Turėta 20 žąsų, 10 ančių, 406 vištos (iš viso 436 plunksnuočiai). Buvo 24 senesni bičių aviliai. Augo 282 obelys, 73 kriaušės, 126 slyvos, 60 vyšnių (iš viso 541 vaismedis).

Ėgliškiai valdė 232 ha žemės, ten buvo tik 9 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 36 arkliai (26 darbingi), 72 galvijai (38 karvės), 59 avys, 122 kiaulės. Turėta 10 žąsų, 148 vištos. Buvo 23 senesni bičių aviliai. Augo 196 obelys, 103 kriaušės, 92 slyvos (iš viso 391 vaismedis).

Taliai/Toliai valdė apie 422 ha žemės. Buvo 19 produktyvių namų ūkių. Laikyti 67 arkliai (51 darbingas), 130 galvijų, (78 karvės), 79 avys, 168 kiaulės, viena ožka. Turėtos 49 žąsys, 3 antys, 280 vištų (iš viso 332 plunksnuočiai). Augo 318 obelys, 71 kriaušė; 140 slyvų, 17 vyšnių, 21 riešutmedis (iš viso 567 vaismedžiai).

Tuomet laikyta nemažai arklių – su jais uždarbiauta, pervežant krovinius į Klaipėdą ir iš jos. Uostamiesčio pirkėjams auginta nemažai žąsų, ten keliaudavo ir kiauliena, vištų kiaušiniai bei kitkas. Radosi tuomet propaguotos sodininkystės entuaziastų – pardavimui augintos kriaušės ir slyvos. Susigundyta ir riešutmedžiais.

Tais laikais Bajorai buvo nemažas kaimas su 300 gyventojų. Ten buvo traukinių stotis, pašto, telegrafo ir telefono skyriai. Veikė dveji užeigos namai, K. Buršteino restoranas. Darbavosi gydytojas dr. F. Belau. Kepykloje buvo įrengta garinė jėgainė. Bitynus laikė M. Kairys ir M. Kurmis. Atsirado ir vietinis dvarelis, kuris priklausė H. Richteriui. Lentpjūvę ir medienos prekybos verslą valdė Šakas. Darbavosi 3 siuvėjai: Martinas ir Mikelis Bruzdeilynai, Mikelis Kėkštas. Žvyro karjerą valdė H. Richteris. Darbavosi dailidės J. Jakšys ir J. Kopūstas, batsiuvys K. Fomratas. Įvairių prekių kratuvės priklausė H. Dorfmanui ir F. Šudienei.

XIX a. pabaigoje iki Bajorų nutiesus geležinkelį, tas nuošalus kaimelis netruko tapti reikšminga pasienio gyvenviete. Ten atsirado įvairios valdinės įstaigos, nauji privatūs verslai (nuo modernios kepyklos iki lentpjūvės ir žvyro karjero). Įsikūrė įvairių paslaugų teikėjai ir prekybininkai. Galimybių užsidirbti ir apylinkių eiliniai žmonės, perkrovinėję prekes iš vežimų į vagonus, prižiūrėję geležinkelio trasą. Įsikūrė įvairūs amatininkai. Atsirado ir stambesnis ūkis – vietinis dvarelis, matyt, supirkęs buvusią ūkininkų žemes.

Įdomu, kad naujasis pasienio verslų centras Bajorai savo dydžiu ir veiklomis netruko aplenkti netolimą Kretingalę – senąjį bažnytkaimį ir valsčiaus centrą. Buvo ir kita medalio pusė – būtent tais plėtros laikais į buvusį nuošalų lietuvininkų kaimą atsikėlė daugiau svetimšalių (nuo tarnautojų iki verslininkų ir kitų). Įsiveržę modernūs laikai stūmė šalių ilgaamžes baltiškąsias tradicijas, įprastinį gyvenimo būdą.

1915 m. aprašomasis ruožas susilaukė išties istorinių pokyčių. Po permainingųjų 1914 metų kaizerinės Vokietijos kariuomenė galutinai sumušė į Rytprūsius (ir Mažąją Lietuvą) įsiveržusią Rusijos imperijos karinę grupuotę, tęsdama puolimą žygiavo tolyn į šiaurę ir rytus. Netrukta susivokti, kad tas nugyventas caro valdų pakraštys visai nepalankius tuometiniams kariniams veiksmams – menkais keliukais nesisekė gabenti amunicijos ir kitko puolantiems daliniams. Greitai nuspręsta nuo Bajorų aklagatvio (kaip ir nuo tokio paties Lauksargiuose) pratęsti plačiojo geležinkelio liniją į užimtas Rusijos valdas.

Įgudę Vokietijos geležinkelio inžinieriai (tuomet ši valstybė tokio tinklo plėtra nusileido gal tik Didžiajai Britanijai) greitai parengė naujos trasos projektą, gausūs darbininkai puolė jį vykdyti. Tada nuspręsta geležinkelį tiesti į Kuršą (dabartinėje Latvijoje) iki stoties latviškojoje Priekulėje ir geležinkelio linijas Liepoja – Ukraina ir Skuodą. Taip per Bajorus traukiniai galėtų važiuoti iki Liepojos šiaurvakariuose ar per Šiaulius link Rygus. Anuomet geležinkelis iš Lauksargių per Tauragę tiestas iki Radviliškio, pastatant ir garsųjį Lyduvėnų tiltą per Dubysą. Nutiesus tuos geležinkelius, Vokietija gavo efektyvų transporto tinklą kariuomenės aprūpinimui (jais taip pat būdavo išvežamos okupuotose teritorijoje aptiktos vertybės).

Grįžtant prie aptariamojo pasienio ruožo, pabrėžtina, kad nuo tada Bajorai tapo beveik europinio masto gyvenviete – per juos dundėdavo traukiniai šiaurės link. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms, naujoji geležinkelio trasa padėjo jungti jų ūkinius vienetus.

Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo apylinkių vyrai mobilizuoti į karines pajėgas. Iš pradžių būta vietinių savisaugos dalinių, paskubom telktų visokių grupelių. Atslūgus pirmajai sumaiščiai, tęsėsi nuoseklesnė karinė mobilizacija. Į karinę tarnybą pašauktieji neretai atsidurdavo ir tolimame Vakarų fronte, kur kariauta ir šiaurinėje Prancūzijoje ar kitur. Vis daugiau pasienio gyventojų būdavo sužeidžiama tolimuose mūšiuose ar visai žūdavo.

Pavyzdžiui, iš Bajorų kilę Mikelis Kalvis ir Janis Kopūstas buvo sužeisti ir mirė ligoninėse. Žuvo Mikelis Kairys ir daug kitų. Kai kas patekdavo į nelaisvę ir ten numirdavo (kaip kad E. Kuršius iš Bajorų). Daug kas nurodyti kaip dingę be žinios. Ano (Didžiuoju vadinto) karo tyrėjai rašo, kad tais laikais taip pradingdavo dešimtys ir šimtai tūkstančių vyrų. Anuometinėje fronto mėsmalėje į karių būrį pataikęs sprogmuo neretai tiesiog ištaškydavo žmonių kūnus, paskui niekam nebeatsekant kas tokie žuvo. Nukautųjų palaikus dažnai užžerdavo sprogimų iškeltos žemių krūvos ir t.t. Kaunantis drėgnose žemumose, kūnai nugrimzdavo šlapynėse, upių ir kanalų vagose. Aprašinėti nuovokos netekę nelaimėliai, kurie kažkur numirdavo, taip jų ir neatpažinus.

Anuometiniai netekčių sąrašai dabar mums primena, kad tuomet ilgaamžiame pasienyje tebegyveno lietuvininkų palikuonys, ilgai išlaikę baltiškas pavardes: Jagutis, Simaitis, Šlaža, Želvys ir t.t.

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, tolesnį aprašomojo ruožo gyvavimą trikdė tarptautinės reikšmės įvykiai.

1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai kapituliavus ir praradus savąjį statusą (nebeliko imperatoriaus – kaizerio ir ankstesnės valstybės), vokiečių kariuomenė tebeliko dar 1915 m. užimtuose Didžiosios Lietuvos ir kituose plotuose, kuriuose rutuliojosi nauji pokyčiai. Tik 1919 m. paaiškėjo, kad nuo 1920 m. pradžios atsiras Klaipėdos kraštas – nuo Rytprūsių provincijos atskirta daugiausiai lietuvininkų gyventa teritorija dešiniajame Nemuno krante, Kuršmarių ir Baltijos jūros pakrantėse. Taip vėl buvo atkura šimtmečius išsilaikiusi valstybinė siena, kuri dabar turėjo skirti Klaipėdos krašto ir besikuriančios Lietuvos Respublikos teritorijas. Bajorai tapo geležinkelio stotele pasienyje, vėl turėjo veikti pasienio apsauga ir muitinės.

Tais pasimetimo laikais būta visokių nuotykių. Neregėtai suklestėjo kontrabanda, nuolatos mainantis ūkinei padėčiai vienoje ar kitoje sienos pusėje. Pokariniais metais pagausėjo nusikaltimų, ne kartą griebtasi šaunamųjų ginklų. Ne vienas iš karo frontų grįžęs kariškis ieškodavo savo teisybės ir galimybės išgyventi neramiais laikais.

Po neilgo atskirojo Klaipėdos krašto gyvavimo, 1923 m. sausio mėnesį jį ryžtingais veiksmais užėmė jaunoji Lietuvos Respublika. Tada vėl minėti Bajorai – link jų geležinkeliu vyko dalis LR karių ir savanorių, ruošdamiesi pulti Klaipėdą. Netrukus LR teises pripažino ir Antantė – Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai: Prasidėjo naujasis krašto gyvavimo etapas.

1925 m. Lietuvos Respublikoje surašinėjant šalies gyventojus, fiksuoti ir aprašomojo ruožo kaimai.

Anduliai valdė 144 ha žemės, ten gyveno 33 žmonės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, mokykla ir parapijos centras. Klaipėdoje buvo tik valsčiaus teismo apygarda.

Bajorai valdė 229 ha žemės, ten gyveno 302 žmonės. Turėta sava traukinių stotis, pašto skyrius, mokykla. Teismas buvo Klaipėdoje, Kretingalėje visa kita: valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Egliškiai valdė 232 ha žemės, ten gyveno 59 žmonės. Traukinių stotis ir mokykla buvo Bajoruose, teismas Klaipėdoje, kitkas Kretingalėje: pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Toliai (Taliai) valdė 422 ha žemės, ten gyveno 131 žmogus. Mokykla veikė Valėnuose, teismas Klaipėdoje, visa kita Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Tais laikais Bajoruose ir kitur minėti lietuvininkų palikuonys Kėkštai, Kalvaičiai, Blyžės, Šiuišeliai, Trakiai, Enzinai, Zeigiai ir kiti. Iš Didžiosios Lietuvos atvyko tarnautojų, prekybininkų ir kitų, prie judrių kelių įsikūrė nemažai žydų, kūrusių savus verslus. Atsirado tekstilės fabrikėlis, kailių ir odos dirbtuvė, restoranas, viešbutis, malūnas su lentpjūve ir kitkas. Ten apmokamų darbų gaudavo apylinkių gyventojai. Buvęs nuošalus kaimelis per kelis dešimtmečius tapo gan svarbia ir judria vietove. Intensyviai veikė geležinkelis. 1923-1926 m. į ją atvyko 58937 keleiviai, iš ten išvyko 53612 keleivių. Į Bajorų geležinkelio stotį tais metais atvežta 50706t krovinių, iš ten išvežta 51255 krovinių ir bagažo.

Svarbus buvo ir plentas iš Bajorų į Kretingą, kuriuo nuolat riedėdavo arkliniai vežimai (pavyzdžiui, 1932 m. tokių buvo 400) ir gausėję automobiliai (tada jų suskaičiuota 300). Taip apkrautą kelią tekdavo remontuoti.

Bajorus savotiškai išgarsino 1926 m. ten atidarytas sunkiųjų darbų kalėjimas, kurio nemaži statiniai buvo įkurdinti paplentėje. Ten kalinti kriminaliniai nusikaltėliai iš viso regiono (Žemaitijos ir Klaipėdos krašto), ten patekdavo ir anuometiniai politiniai kaliniai (nuo bolševikų pasekėjų iki aršiausių nacių – nacionalsocialistų). Ta įstaiga apaugo savomis tarnybomis. Antai jo tarnautojai buvo tapę ir vietinio šaulių būrio nariais, padėdavusiais palaikyti rimtį ne visada ramiais laikais. Būta savos demokratijos ir Bažnyčios veiklos – 1938 m. ten buvo įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos Bajorų skyrius. Jo narės krikščioniškai rūpinosi kaliniais.

Anuometiniai Bajorai buvo tapę labai marga gyvenviete. Ten greta Rytprūsių vokiečių ir žydų gyveno atvykėliai žemaičiai ir žmonės iš „Kauno Lietuvos“ (tuomet taip pravardžiuota Lietuvos Respublika), senųjų lietuvininkų, kuršininkų ir kitų palikuonys.

1932 m. Lietuvos Respublika galop plačiojo geležinkelio trasą nuo Šiaulių per Telšius iki Kretingos, kur ji įsijungė į ankstesnę liniją Klaipėda – Bajorai – Kretinga – Skuodas – Latvija. Taip lietuviška valstybė gavo tiesioginį kelią iki pajūrio ir uostamiesčio, iki kurio nebereikėjo sukti aplinkiniu neartimu keliu per gretimą valstybę.

Kiek vėliau iki Klaipėdos sugebėta nutiesti legendiniu tapusį Žemaičių plentą – naujovišką kelią iš anuometinės laikinosios sostinės Kauno iki Gargždų ir jau aprašytųjų Laugalių, iki prūsiškojo plento nuo buvusio pasienio iki uostamiesčio.

Tuo džiaugtasi neilgai – 1939 m. pavasarį nacistinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą su svarbiuoju uostamiesčiu, netrukus užgriuvo ir sovietinė okupacija. Ir šiandien kai kurie prorusiški veikėjai tyčiojasi, kad anuometinė Lietuvos Respublika buvusi tokia paika – jos didžiosios investicijos į geležinkelį, plentą ir patį uostamiestį galop pasitarnavo naciams ir sovietams. Deja, anuomet niekas negalėjo numatyti būsimųjų nelaimių, vis tikėtasi, kad laisvas gyvenimas tęsis, valstybės ir privatus ūkis stiprės, pasinaudodami ir pajūriu.

Nacių įsiveržimo dienomis iš Bajorų ir viso Klaipėdos krašto bėgo žydai, traukėsi Lietuvos Respublikos kariai, pareigūnai, tarnautojai ir kiti. Bajorų kalėjimas buvo perkeltas į Šiaulius. Netrukus atvykę krašto naciai kalėjimą (kur jie patys buvo laikomi) padegė. Vėl buvo įkurta pasienio muitinė, sieną vėl pradėta saugoti.

Pagal nacistinę administracinę reformą sukurta Bajorų bendruomenė, prie Bajorų prijungus Andulius ir Egliškius. Nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. pasienio gyventojai atsidūrė kariaujančioje valstybėje, prasidėjo ilgi Antrojo pasaulinio karo metai, vis naujos bėdos.

1944 m. vasarą pajusti būsimosios katastrofos ženklai. Didžiulėms sovietinėms pajėgoms veržiantis į Vakarus, pradėta evakuoti civilius Klaipėdos krašto gyventojus. Sovietinį puolimą sustabdžius ties Šiauliais, tęsėsi keli ramesnio gyvenimo mėnesiai. Pietnemunėje prisiglaudusiems krašto ūkininkams leista grįžti į savo namus nuimti derliaus, pasirūpinti namais.

Spalio pradžioje galingai sovietinės kariuomenės grupuotei prasiveržus ties Šiauliais, brautasi link Telšių ir tolyn link Klaipėdos, kurią planuota greitai užimti. Nusilpusioms nacistinės Vokietijos pajėgoms nepavyko įsitvirtinti planuotoje Rytų pylimo (Ostwall) linijoje, turėjusioje nuo pajūrio eiti per Karteną, Kulius, Endriejavą. Spalio 8 d. kovota ties Upyna, Telšiais, Endriejavu.

Vėl vyko civilinių gyventojų evakuacija, daugeliui ūkininkų su savo arkliniais vežimais tikintis persikelti per Nemuną. Daug kas to nebesuspėjo, sprogdinant tiltus, sovietinei aviacijai skandinant keltus su pabėgėliais. Tos sumaišties dienomis daug pasienio gyventojų išsisklaidė, kai kas prasibrovė į Vakarus, daug kas įstrigo viename ar kitame ruože. Stiprių apšaudymų ir bombardavimų susilaukė nuo Kretingos link Klaipėdos vedęs geležinkelis ir plentas, bajorų gyvenvietė ir jos aplinka. Pabėgėliams prasidėjo ilgi vargų ir netekčių mėnesiai, klaidžiojant plotuose tarp Klaipėdos ir Reino upės tolimuose Vakaruose.

Sovietinėms pajėgoms piečiau Klaipėdos prasiveržus link Kuršmarių, daugybei pabėgėlių teko sukti prie perkėlų į Kuršių neriją ir tenykščiu keliu trauktis pietų link į Karaliaučiaus pusę. 1944 m. spalio 9 d. Klaipėdos apylinkės jau buvo apsuptos, daugeliui civilių iš ten spėjus pasitraukti.

Iki spalio vidurio tęsiantis įnirtingiems mūšiams, uostamiesčio gynėjai išlaikė iki 17 km ilgio ir 11 km pločio placdarmą, kurio sovietams nepavyko užimti planuotu didžiuoju puolimu. Prasidėjo pusketvirto mėnesio trukusios pozicinės kovos, sovietmečiu nuslėptoji Klaipėdos gynyba.

Kai kurie krašto senbuviai tuo nesidžiaugė. Buvę ilgaamžio pasienio kaimai ilgam atsidūrė sovietų užimtoje pafrontėje. Okupantų kariškiai ir jų talkininkai plėšė aptiktas sodybas, sudegino daugybę pastatų, išlikusius nusiaubė. Buvę tvarkingų kaimų plotai tapo suniokota mirties zona.

1944 m. pabaigoje uostamiesčio gynėjų vadovybė nusprendė, kad jų gynybinės pozicijos šiauriau Kalotės yra nepatogios, reikia pasistūmėti tolyn. 1945 m. sausio 10-13 d. staigaus puolimo metu Vokietijos pajėgos pažengė tolyn palei Klaipėdos – Kretingos kelią. Apylinkės vėl apšaudytos ir bombarduotos. Tų mūšių metu aprašomasis pasienio ruožas vėl kentėjo.

Primintina, kad 1945 m. pradžioje Raudonoji armija jau buvo nužygiavusi toli į Vakarus link Berlyno, iki baisiojo karo pabaigos tebuvo likę vos keturi mėnesiai, bet Klaipėdos ir Rytprūsių gynyba tebesitęsė.

Tik tų metų sausio pabaigoje buvo nuspręsta uostamiestį gynusius pajėgas atitraukti link Karaliaučiaus. Susprogdinus ar užminavus svarbesnius objektus, paskutinieji Vokietijos daliniai Klaipėdą paliko naktį iš sausio 27 d. į 28 d. Kitą dieną sovietinės pajėgos užėmė jau ištuštėjusį ir sugriautą miestą. Prasidėjo ilgi okupacijos dešimtmečiai, užimto krašto niokojimas ir sovietizacija, naikinant praeities pėdsakus.

Galima būtų pasidžiaugti, kad sovietiniams okupantams geležinkelis ir plentas iš Klaipėdos per Bajorus buvo ypatingai svarbūs. Skubėta juos suremontuoti, sugriautojo uostamiesčio vietoje kuriant naują sovietinį strateginės reikšmės centrą. Anuomet sovietams užvaldžius Baltijos jūros  rytinę (ir praktiškai pietinę) pakrantę, nuo Talino iki Karaliaučiaus buvo galima kurti karinio jūrų laivyno bazes, naudoti daug uostų galimai didžiuliams eksporto ir importo srautams.

Vėliau išeivijoje bandyta susekti, kas iš buvusio pasienio žmonių pražuvo karo metais. Aptikta, kad mobilizuotas V. Jagutis iš Bajorų žuvo 1943 m. rudenį, M. Kėkštas 1944 m. pavasarį ir t.t. Ilgi sąrašai rodo, kad nemažai pasienio vyrų (Kalvaitis, Kavolis, Kėkštas ir kiti) pražuvo jau pokario metais sovietų nelaisvėje. Ten išlikusieji prisimindavo patirtus sunkumus ir kerštą už nacių padarytus nusikaltimus.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

2013. Žulkus, R. Jarockis. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Klaipėda, 2013.
2014. Weber. Preussen vor 500 Jahre. Danzig, 1878.
2015. Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija. Klaipėda, 2011.
2016. Milinis, A. Verkelis, Mėmelio šturmo blefas. Vilnius, 2022.
2017. B. Klaipėdiškis. Vadovėlis po Klaipėdos kraštą ir žemaičių bei prūsų paribius. Klaipėda, 1924.

Vokietijos karių kapai – http://www.volksbund.de