„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojas Paulius Petronis ir mažai žinomi jo pėdsakai seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojas Paulius Petronis ir mažai žinomi jo pėdsakai seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje

Paulius Petronis (sėdi viduryje) su Semeliškių ligoninės darbuotojais. Antra iš kairės pirmoje eilėje Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, liudijusi byloje Nr. 395, antroje eilėje kiek į dešinę už P. Petronio –Vanda Gliaudelienė. Zitos Kopūstaitės ir Vandos Gliaudelienės  asmeninio albumo nuotraukos

Daiva Červokienė, www.voruta.lt

2022-uosius Seimas paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, atkreipdamas dėmesį į išskirtinį leidinį, kuris pogrindžio sąlygomis, persekiojamas sovietinio saugumo buvo leidžiamas net 17 metų ir tapo kovos už  tikėjimo laisvę, ištvermės ir išradingumo simboliu.

Ta proga prisiminami ir žmonės, prisidėję prie „Kronikos“ leidybos ir platinimo. Vienas tokių  yra šviesaus atminimo felčeris, politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916 – 2003). Šios asmenybės biografija neblogai žinoma, apie jį plačiai rašo ir Vikipedija, tačiau joje ir daugelyje spaudoje publikuotų straipsnių pateikiama klaidingų P. Petronio gyvenimo faktų. Daug kur teigiama, esą praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį jis apie ketvertą metų dirbo Vievyje, Sanitarinės epidemiologijos stotyje. Iš tiesų P. Petronis  1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje. Beje, tada Semeliškės priklausė buvusiam Vievio rajonui.

 

Spalvinga biografija

Povilas (Paulius) Petronis, Antano gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime Biržų rajone. Tėvai teturėjo 2 hektarus žemės, gyveno skurdžiai, šeimoje augo keturi vaikai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė, vaikystėje ir paauglystėje Petronis ui teko piemenauti. Jis labai svajojo mokytis, bet šis malonumas šeimai buvo ne pagal kišenę. Piemenaudamas pas šviesuolius ūkininkus Povilas gaudavo pasiskaityti įdomių knygų, taip sužinojo apie kunigą Joną Boską (Giovanni Melchior Bosco) ir jo įsteigtas saleziečių mokyklas, kad jose neturtingieji priimami mokytis nemokamai. Ši žinia jam tapo kelrode nuvykti į Italiją. Nusipirko Europos žemėlapį, kompasą ir patraukė pėsčias į Italiją. Per vargus pasiekė Turiną, mokėsi su panašaus amžiaus jaunuoliais iš įvairių šalių ir svajojo baigęs mokslus darbuosis kur nors misijose. Tačiau susirgęs po metų grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams buvo įsakyta per 24 valandas išvykti iš Vytėnų.

P. Petronis Kauno karmelitų bažnyčioje dirbo zakristijonu, baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinkę Vytėnuose įsteigė progimnaziją, P. Petronis joje dėstė tikybą. Grįžę sovietai kurį laiką leido seleziečiams gyvuoti ir net veikti jų gimnazijai, tačiau 1948 vasarą jiems buvo liepta per 6 valandas išvykti iš Vytėnų. P. Petronis grįžo pas artimuosius į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi, netrukus baigė ir medicinos felčerių mokyklą.

1954 m. P. Petronis buvo priimtas dirbti į tuometinio Vievio r.  Semeliškių ligoninę  sanitarijos felčeriu, kurioje dirbo iki 1961  rugpjūčio 14 d. Taip rašoma jo biografijoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve.

Vėliau P. Petronis patraukė arčiau didžiųjų miestų, dirbo Kauno r. Viršužiglio  felčerio-akušerio punkto vedėju, Kosciukiškių felčerinio-akušerinio punkto vedėju. Tuo metu jis periodikoje paskelbė straipsnių apie alkoholizmo poveikį žmogaus organizmui ir jo daromą žalą asmenybei bei visuomenei.

Pėdsakai Semeliškėse

Maždaug apie 1960 m., dar dirbdamas Semeliškėse, įsitraukti į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą. Iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo vadovo“ pareigų. Pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu  bei jų giminaičiu Steponu Girčiu. Pagamintus antspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“ Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Tokios spaustuvėlės veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje ir kitur, jų buvo daugiau kaip dešimt. Jose tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės “Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlį „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats P. Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač būsimasis kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis.

Semeliškėse  P. Petronis nuomojosi kambarį Semeliškių bažnyčioje zakristijonu dirbusio Juozo ir jo žmonos Marijonos Kopūstų namuose miestelio pakraštyje. Dabar čia tebegyvenanti šviesios atminties J. ir M. Kopūstų dukra Aldona pasakojo, kad P. Petronis klausė Vatikano radijo ausį priglaudęs prie pat radijo aparato nepaisydamas trukdymų, nuspėdamas dalį teksto. Nors toks žmogus galėjo padaryti nemalonumų, nekilo mintis paprašyti to labai gero ir religingo žmogaus išsikraustyti. Čia jis atsiveždavo pilnus portfelius religinės literatūros ir maldaknygių, nešdavo kunigams ir platindavo. Buvo labai įdomus pašnekovas: pasakodavo apie kunigus, savo studijas Italijoje, kartais prabildavo tarmiškai, uždainuodavo kupiškėnų dainų. Lengvai susikalbėdavo ir su vaikais, ir su senukais, pas jį lankydavosi daug žmonių.

Vyriausieji Semeliškių miestelio gyventojai puikiai tebeprisimena, kad P. Petronis giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir buvo labai religingas, kone šventas žmogus.

Ilgamečio Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno sūnus Rimantas Algimantas Radžiūnas teigė, kad J. Petronis labai pagerino miestelio sanitarinę būklę. Netoli bažnyčios, prie malūno ir prie pat Strėvos, buvo arklių stovėjimo aikštelė, ją felčerio iniciatyva iškėlė, kad srutos netekėtų į vandenį. Netoliese vairuotojai plaudavo ir sunkvežimius – tai daryti  uždraudė, kad neterštų upės. Semeliškėse P. Petronis stengėsi padėti represuotųjų šeimoms, sunkiau besiverčiantiems, tame tarpe ir jiems.

R.A. Radžiūnas ir Semeliškių ligoninės sanitarė Vanda Gliaudelienė prisiminė, kad į P. Petronio, kaip felčerio pareigas, įėjo ir pareiga padaryti abortus, bet, pasak jų, šios nuodėmės jis nedarė – sugebėdavo įtikinti naujos gyvybės atsisakyti norėjusias moteris pakeisti savo nuostatas, po to jomis ilgai ir nuoširdžiai rūpinosi. Taip padėjo ne vienai nėščiai moteriai apsispręsti gimdyti. Iš felčerio žmonės parsinešdavo ir katekizmą, religinės literatūros. V. Gliaudelienė pastebėjo, kad P. Petronis ir bendradarbiams dažnai dovanodavo šventųjų paveikslėlių ar religinių knygelių. Moteris tebesaugo kelis iš jo gautus šventųjų paveikslėlius.

A. Kopūstaitės sūnus Juozas Saladžius sakė, kad jam atrodė, jog P. Petroniui vasaromis atvykus į Semeliškes, jo buvo pilnas miestelis. Nors P. Petronis buvo aktyvus kovotojas prieš girtavimą, miestelyje jis noriai pasikalbėdavo ir su visais girtuoklėliais.

 

Byla Nr. 395 ir krata pas Kopūstus

Dar šviesaus atminimo  Aldona Kopūstaitė (1949-2013) šio straipsnio autorei pasakojo, kad apie 1972-1973 m. buvo galvota pogrindinę spaustuvę įkurti ir Semeliškėse, Kopūstų namuose. Apžiūrėti šios vietovės ir ją įvertinti buvo atvažiavęs ir P. Petronio bendražygis Jonas Stašaitis, kurio namuose studijuodama Vilniaus medicinos mokykloje gyveno Aldona. Tačiau šio sumanymo buvo atsisakyta – vieta pasirodė esanti pernelyg atvira, greitai galinti patraukti nereikalingo dėmesio. Šviesaus atminimo Aldona Kopūstaitė buvo atsivežusi namo ir poligrafinių dažų bei tekstui spausdinti reikalingų detalių. Šias laikė po senoviška spinta  su kojelėmis.

Kai suėmė P. Petronį, kratą darė ir pas Kopūstus Semeliškėse. Versdami spintą neprašyti svečiai stalčiuje aptiko namo šeimininkų pinigus, pradėjo juos skaičiuoti ir kitkuo nesidomėjo. Nusileidę į namo rūsį dariusieji kratą pamatė poligrafinius dažus, tačiau kažkuris ištarė, kad tai dažai namui dažyti (tuo metu namas kaip tik buvo dažomas), ir kiti nesidomėjo. Semeliškių bažnyčios klebonas Jonas Vaišnoras tai vadino vienu iš miestelyje įvykusių stebuklų.

P. Petronis dėl religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ spausdinimo ir platinimo buvo suimtas 1973 m. Kaune. Vilniuje Saugumo rūsiuose buvo išlaikytas daugiau kaip metus.

P. Petronis (kairėje) pas Kopūstus 1989 m. Dešinėje stovi Marijona Kopūstienė, viduryje – jos vaikaitė Jovita su vyru Dariumi ir vaikaitė Edita su savo sūnumi Laurynu. Zitos Kopūstaitės ir Vandos Gliaudelienės  asmeninio albumo nuotraukos

Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ gaminimo ir platinimo byla Nr. 395  1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė. P. Petronis teistas 1974 m. gruodžio 24, Kūčių dieną, drauge su Petru Plumpa, J. Stašaičiu, Virgilijumi Jaugeliu ir Antanu Patriubavičiumi. Šis teismo procesas aprašytas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“.

P. Petronis, atsakydamas į kaltinimą, kodėl nedirbęs visuomenei naudingo darbo, sakė, kad nuo aštuonerių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo pagal specialybę. Iki 1968 m. išdirbo 41-rius metus. Sveikatai sušlubavus, metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

Su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ teigė susipažinęs atsitiktinai 1972 m. vasarą, jos numeriuose  nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos išplatinęs apie 40 egz. Maldaknygių P. Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas skirdavęs atsilyginti žmonėms už darbą, popieriui įsigyti ir pan.

Byloje liudijo ir semeliškietė Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, su Petroniu Semeliškių ligoninėje dirbusi 1956-1961 metais. Moteris apie teisiamąjį kalbėjo tik teigiamai, teigė, kad P. Petronis buvo išsilavinęs ir geras darbuotojas, nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms.

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.