Nuo seniausių laikų iš Šv. Pranašų bylojimo, Danguje ir Žemėje įspaustų septynių Karalių ženklų, iš Dievo pažado ir patepimo, per tūkstančius metų skriejančio į ateitį, Tiesą, Laisvę ir prisikėlimą, mes, Baltojo Vyčio ainiai, veržiamės iš užmaršties, prakeiksmų tamsos, mirties nasrų, keldami Saulės, baltojo Vyčio – Garbės Karaliaus ir Karalystės Karūną savo Karalystės vaikams susitelkti vienybėn, Gyvybės ir Meilės garbei prikelti, ir skelbiame Lietuvos Karalystės atkūrimą Laisvės ir prigimtinės teisės Dvasioje.

7529 m. rausnio 8 d.

2012 m. lapkričio 4 d.

Karalius

1. Lietuvos Karalystės ir Karaliaus vėliava – Geltona saulė ir Baltas raitelis ant žirgo raudoname lauke.
2. Lietuvos Karaliaus dvasinis ženklas – karališkasis patepimas.
3. Karaliaus patepimas yra Dvasia. Dvasia yra asmuo.
4. Pagal prigimtinę teisę Karalius paveldi Karalystę be jokių išlygų.
5. Seniausioji Tautos – Žalčių Karalystės – Sarmatijos – Lietuvos prigimtinė teisė vienareikšmiai nusako karališkąjį paveldėtoją. Tai jauniausias vyriškos giminės asmuo.
6. Karaliaus sūnūs ir dukros yra kunigaikščiai. Teisė į karališkąjį patepimą iki šių dienų perduodama jauniausiajam sūnui.
7. Karališkasis dvasinis patepimas – Dievo valia, jo suteikti ar jo atšaukti žmogus negali.
8. Be Dieviškojo patepimo karalius – apsišaukėlis ir šventvagis.
9. Karalius privalo laikytis prigimtinės teisės.
10. Paniekinęs karališkąjį patepimą, sunkiai nusižengęs žmogiškosios prigimties įstatymams ir savo tautą išdavęs karalius pašalinamas.

Karalienė

1. Karalienė – antras asmuo po Karaliaus.
2. Karalienės dvasinis ženklas – karališkasis patepimas, suteikiamas Dievo.
3. Karalienės patepimas yra Dvasia. Dvasia yra asmuo.
4. Karalienė privalo laikytis prigimtinės teisės.
5. Karalienė gali prarasti patepimą dėl išdavystės ir kitų sunkių nusikaltimų.
6. Karaliui mirus, Valstybę valdo karalienė.

Kunigaikštis

1. Kunigaikščiai – karališkosios giminės ainiai nuo seniausių laikų.
2. Kunigaikščio patepimą gali suteikti ir Karalius kilniems gyventojams už kilnius darbus, nuopelnus ir pasiaukojimą drąsą.
3. Kunigaikščio patepimą gali panaikinti tik Dievas. Pilietines teises gali panaikinti Karalius.
4. Kunigaikščio patepimas yra Dvasia. Dvasia yra asmuo.
5. Garbingiausi, kilniais poelgiais pasižymėję kunigaikščiai sudaro Tėvūnų Tarybą.
6. Tėvūnų Taryba skiria Karalystės vėliavnešį – karužą.
7. Kunigaikščio patepimas ir šiuo suteikiama garbė neatsiejama nuo pareigos ir negali būti perkama ar parduodama.
8. Kunigaikštis privalo laikytis prigimtinės teisės.

Kunigaikštienė

1. Kunigaikštienė – dvasinį patepimą vedybomis įgyjantis asmuo.
2. Kunigaikštienės patepimas yra Dvasia. Dvasia yra asmuo.
3. Kunigaikštienės patepimą gali suteikti Karalius už nuopelnus ir pasiaukojimą.
4. Kunigaikštienės patepimą atsiima tik Dievas, o pilietines teises – Karalius.
5. Kunigaikštienė privalo laikytis prigimtinės teisės.

1997 m. liepos 17 d. Dievas karūnavo Naująją Lietuvą.

2006 m. balandžio 1 d. Lietuvai suteikta Karalystės Dvasia.

2006 m. balandžio 11 d. Lietuvai suteikta Skaistybės Dvasia.

2006 m. gegužės 31 d. Lietuvai suteikta Sujungtos Žemės Dvasia.

2006 m. birželio 4 d. Lietuvai suteikta Maldos Dvasia.

Karalius

Ne kūnas ir kraujas gimdo pasiaukojimą ir garbę, o dvasia, esanti iš Dievo ir Jam, pašaukta tarnauti per patepimą. Dvasios patepimu paženklinti karaliai, kilę iš Skančios, buvo laikomi garbingiausiais pasaulyje kilmės žmonėmis. Dvasinis Tautos Įsčių ženklas buvo kartu ir pagarbos, ir patepimo ženklas. Gudų (lietuvių) karaliai iš Gardarikės (Gardino Karalystės) laikė garbe būti kilusiems iš Skančios. Karalių patepimas karta iš kartos turėjo ir tebeturi religinę prasmę – karalius tampa aukščiausiu Tautos dvasininku (kunigu). Dvasinis patepimas – tai tiesioginis ryšys su Dievu savo Tautai galimybė prašyti ir gauti malones. Karalių ir kunigaikščių patepimas yra dvasinės kilmės ir jį atsiimti gali tik Dievas.

Tautos Įsčių ženklas yra Saulės vainikas – Sauluva, šiandien regimas bažnyčių bokštuose, ja padabintos monstrancijos. Tautos Įsčių patepimas yra toks galingas, kad būsimųjų kartų karaliams ir kunigaikščiams jo atnaujinti ar naujai suteikti nereikia. Patepimas kyla kaip Dvasia iš Dievo valios ir privalu jo paisyti!

Dažnai karo metu Gudijoje ir kitur buvo renkami karaliai, bet jų galia buvo ribota ir laikina.

(Pagal M. Gimbutienę, J. Statkutę, Č. Gedgaudą, A. Lileiką.)

Hobsas:

Tarptautinė teisė amžinai gerbia tam tikrus karaliaus teisių aspektus.

Suverenitetas – tai įgyvendintos svarbiausios teisės:

·         JUS IMPERII (aukščiausia įstatyminė teisė), teisė vadovauti;

·         JUS MAJESTATIS (didybės įstatyminė teisė), teisė būti gerbiamam, pripažįstamam ir ginamam;

·         JUS HONORUM (šlovės įstatyminė teisė), teisė apdovanoti už nuopelnus ir dorybes;

·         JUS IMPERR ET JUS GLADII (žudymo įstatyminė teisė), nepraranda suverenių teisių, net ir praradęs valstybę;

·         FANS HONORUM (šventoje pagarboje), pripažįstamas ir saugomas, turi suteikti diduomenės titulus kilniems gyventojams.

Patepimas

Patepimas yra Dvasia. Dvasia yra asmuo. Patepimas yra šv. Dvasios ženklas – matomas nematomas tikrovės ženklas. Patepimas duodamas žmogų krikštijant, teikiant Sutvirtinimo ir Ligonio sakramentus. Krikšto patepimu vyksta Dievo gailestingumo aktas. Patepimu ženklinama kunigystė ir vyskupystė. Jį gaunantis asmuo pavedamas globoti konkrečiai dvasiai. Kiekvieno krikščionių delnai ir kakta patepami aliejumi misijai vykdyti.

Dar yra karaliaus ir karalienės patepimai, suteikiami Dievo arba vedybų būdu. Jie yra paveldimi. Europoje daug karališkų ir kunigaikščių šeimų narių buvo ir tebėra skiriami vyskupais ir kardinolais. Įvairios religijos aiškina, kad dangaus aukštumuose egzistuoja valdžios, chorai, simfonijos, kunigaikštystės, karalystės, sostai. Tai dangaus struktūra siūloma žmonijai. Prigimtinis karaliaus ir kunigaikščio patepimas toks galingas, kad karta iš kartos jo atnaujinti nereikia. Prieš tris tūkstančius metų patepimą aprašo Homeras (Iliada, I Giesmė). Tauta, atėjusi pas Visagalį užtarimo prieš graikus, gauna  Perkūno pažadą: „Pažadu išpildyti tavo norus, duodamas tau mano Šventos Galvos ženklą, nes nėra mano galioje atšaukti pažadus, užantspauduotus mano Šventos Galvos ženklu.“ Tą patį kalba ir hetitų karalius Tautgaila, savo karališkąją didybę vadindamas Sauluvos antspaudu. Šį Sauluvos valdovų ženklą – spindulių karūną naudojo ne tik senprūsiai, kilmingi Taurojos dinastijos palikuonys, bet ir Skančios, ir visų Trojos 12 karūnų palikuonys, patepti Šventos Galvos ženklu. Kiekvienas karalius ir kunigaikštis – tai dvasininkas ir valstybininkas.

Prigimtinis patepimas yra ne tik garbė ir pareiga, bet ir atsakomybė prieš Dievą ir Tėvynę.

Tauta

Tautos sampratai daugiau kaip dvylika tūkstančių metų.

Luvių kalboje rastas Saulės vardas Tawata – Tauta.

Tautiečiai – Saulės (Sauluvos) Dvasios vaikai.

Sauluvos ugnies ratas – karūna. Tą patį Saulės Valdovų ženklą – spindulių karūnoje matome senprūsių vėliavoje. Tauta – tai siela, dvasinis pradas (A. Voldemaras).

Tautinė idėja – tai dvasinė idėja. Gražioji Saulė prasidėjusi iš Dievo veido (Č. Gedgaudas).

Tautos vaikai – Perkūno ir Saulės palikuonys.

Dvasios

Pasaulio religijų kongresuose Dievas pripažįstamas ne tik kaip Dvasia, Asmuo, bet viso pasaulio tautų Dievas.

Didžiųjų religijų – budizmo, islamo, krikščionybės atstovai Dangaus dvasių pasaulį nusako labai panašiai. Čia matome vyraujančią hierarchiją – karalių, kunigaikščių ir didžiųjų dvasių valdžių chorus, simfonijas, tik skirtingų tautų skirtingai vadinamos. Lietuvių senojo tikėjimo metu visi Dangaus asmenys buvo vadinami dvasiomis. Dievą vadino įvairiais vardais – Visagalis, Praamžius, Visažinis, Perkūnas. Dvasios – Laima, Milda, Gabija, Gemužės ir kitos. Angelai ir arkangelai yra graikų kalbos žodžiai. Antikos pasaulyje dvasios vadinamos mūzomis, sibilėmis, dievais ir deivėmis ir kitaip. Budizme jos įvardijamos kaip Didžiosios dvasios, Didžiosios sielos, mahatmos, maharadžos, radžos. Visų religijų dvasingieji mato žmogų lydinčias dvasias ir jas skiria – tai kalbos, laivės, drąsos, tiesos, meilės, aukos ir kitos dvasios. Arabų islamo aukščiausi titulai: šachas (karalius), šachinšachas (karalių karalius), imamas, mula ir kiti.

Prigimtinė teisė

Prigimtinė teisė yra dvasinės kilmės – kylanti iš Dievo ir neatšaukiama. Prigimtinė teisė viršesnė už valstybinę teisę, todėl dar vadinama privilegine teise,  Dievo malone, Dievo teise.

Prigimtinė teisė gina žmoniškąsias moralines vertybes – žmogaus vardą, orumą, laisvę ir kitas. Ji draudžia žmogų žeminti, išnaudoti, apgaudinėti, prievartauti ir tai vadinama nuodėme. Valstybės teisės šalininkai prigimtinę teisę neigia, atmeta ir vadina metodologine klaida, nes nori patys turėti teisę kištis į kito žmogaus gyvenimą  ir jį kontroliuoti. Tai, kad žmogaus kalba, orumas, garbė, laisvė yra prigimtinės vertybės, rodo jų ryšį su dvasių pasauliu. Kai vengiama pripažinti dvasinę žmogaus prigimtį, pateisinama savivalė. Šiandien Lietuvoje prigimtinė teisė paneigta, nes tai rodo gausybė šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Prigimtinė teisė yra dvasinis skydas ne tik žmogaus sielai apsaugoti, bet ir Dievo ir žmogaus ryšio išlaikymo garantas. Ji – Dievo skirtų dvasių meilės ir pagarbos ženklas.

Herbas

Mūsų Valstybės garbė (herbas) – Baltas raitelis ant žirgo, o virš jų – Geltona saulė. Geltona saulė yra ne tik Gardarikės (Gardino Karalystės), bet ir Trojos 12 Karūnų, bei Tautos Įsčių – Skančios (Skandijos) dvasinės sostinės ženklas. Saulė minima ir mūsų V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“. Žirgas yra dvasia, raitelis – karalius. Kalavijas virš galvos yra Dievo žodis. Kai kurie istorikai teigia, kad šiam ženklui esą apie tūkstantis metų. Apreiškimo Jonui knygoje randame septynis žirgus ir raitelius, o baltas žirgas yra karalių karalius – taigi šis įvaizdis turi jau du tūkstančius metų. Asirų (getų ir semitų palikuonių) kronikose jau prieš keturis tūkstančių metų minimas tas pats žirgas ir raitelis. Vilkaviškio rajone yra septyni kalneliai, kurie išsidėstę kaip Grįžulo Ratų žvaigždės ir vadinami tais pačiais Apreiškimo Jonui Knygoje minimais raitelių ir žirgų vardais. Archeologų nuomone, kalneliams (kai kurie supilti) daugiau kaip septyni tūkstančiai metų.

Vandenoriaus šaka

Aukščialeiva – 330 m.; Diduoklis – 337 m.; Valdaleiva – 360 m.; Varumonių Rikis – 376 m.; Varumonis – 380 m.; Pareimys – 382 m.; Vandarius – 400 m.; Vandelorius – 420 m.; Valemiras – 453 m.; Tutamiras – 453 m.; Tauta Rikis – 488 m.; Gemalė Šventa – 534 m.; Aukštuonis – 534 m.; Motė Šventa – 551 m.; Vytinois arba Vytiškis – 551 m.

Varumonių Rikio Šaka:

Gaunimantas – ?; Taurismantas – ?; Varimantas – ?; Vyties Rikis – ?; Varių Vajus – apie 777 m.; Vyties Saulavis – apie 795 m.; Gudeleiva – 820m.

                      30 metų bevaldė Gardarikė

Varių Rikis – 852 m.; Sakaldas – 852 m.; Algis – 879 m.; Ingvaris – 912 m.; Šventasaulavis – 945–973 m.; Varių Puolikas, Algis – 973 m.; Šv. Vladimiras – 980-1015 m.; Cėsarinus – ?; Prosperas – ?; Dorsprungas – ?; Julijanus – ?; Kunasijus – ?; Kernius – ?; Pajauta – Živibuntas – 1180 m.; Kukovaitis – 1221 m.; Mindaugas – 1253 m. (išrinktas karui); Treniota – 1263 m.; Šventaragis – 1268 m.; Utena – 1272 m.; Girmondas – 1271 m.; Gilignius – 1275 m.; Trabus – 1279 m.; Traidenis – 1282 m.; Laurus – 1282 m.; Vytenis – 1283 m.; Gediminas – 1322 m. Jaunutis – 1341-1345 m.

Petras CIDZIKAS,  Lietuvos visuomenės veikėjas, rezistentas, disidentas, Vilnius