Danguolė Sabienė. Olgos Posaškovos/LRS nuotr.

Danguolė Sabienė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos vadovė

Pranešimas, skaitytas RLMS konferencijoje LR Seime

Prieš 15 metų įsikūrusios RLMS vienas iš tikslų buvo lietuvybės puoselėjimas, lietuvių kalbos stiprinimas, pilietiškumo ugdymas, mokytojų, dirbančių šio regiono švietimo įstaigose lavinimas. Tai darėme ir darome organizuodami įvairius renginius: konferencijas, seminarus, edukacines keliones, literatūrines muzikines popietes ir kt. Kai kuriuos renginius, kaip antai, knygų apie RL mokytojus pristatymus, popietes, susitikimus su mokyklų bendruomenėmis, vykdydavome mokyklose. Dalyvaujame ir mokyklų renginiuose.

Lietuvių kalba – tai yra ta tema, kurios aktualumas yra nuolatos mūsų dėmesio centre. Esame visuomeninė, nepolitinė organizacija, todėl mūsų dėmesys yra šviečiamojo pobūdžio, bet jis atliepia plačios visuomenės nuomonę. Palaikome glaudžius ryšius su ŠMS ministerija ir tai leidžia mums išsakyti savo nuomonę, gal kartais ką nors patarti ar daryti įtaką jų sprendimams, kaip tai atsitiko skiriant didesnį MK visoms RL mokykloms, ne tik tautinių bendrijų (kaip buvo anksčiau).

Tačiau didžiausią dėmesį skiriame mokytojams. Jie yra pagrindiniai asmenys mokykloje, nuo kurių veiklos priklauso galutinis rezultatas, kurio mes siekiame: ar visiems vaikams pavyksta išmokti lietuviškai kalbėti, skaityti, rašyti. Mokytojas galės tai padaryti pats, turėdamas daug kompetencijų, ne tik dalykinių, bet ir bendrųjų.

Edukacinės kelionės M. K. Čiurlionio keliais, J. Marcinkevičiaus, I. Simonaitytės, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus gimtinėn, aplankant Lietuvos istorines vietas, muziejus, kuriuose sukaupta istorinė ir literatūrinė atmintis — tai ypatingai svarbu mokytojo tobulėjimui. O kur dar bendravimas, pasidalijimas patirtimi jau lankantis mokyklose. Todėl šie renginiai yra tokie populiarūs.

Konferencijose ir seminaruose aptariame aktualias švietimo problemas. Diskutuojame, ginčijamės apie tai, kas mums skauda, rašome rezoliucijas valdžiai, kartais į jas net atsižvelgiama.

Mums labai svarbi mokytojų kompetencija ir sąlygos, kuriose jiems tenka dirbti. O sąlygos yra labai skirtingos: nuo mokyklos, kurioje visi dalykai yra dėstomi lietuvių kalba, iki mokyklos, kurioje lietuvių kalba dėstoma tik kaip dalykas, su skirtingu pamokų skaičiumi per savaitę.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį yra nuveikusi milžinišką darbą dėl lietuvių kalbos puoselėjimo. Iš sovietų paveldėjome mokyklą, kurioje lietuvių kalbai visose klasėse buvo skiriama vos dvi savaitinės pamokos (kitakalbės mokyklos). Dabar turime vienodas programas, vienodas egzaminų užduotis, gimtosios kalbos ir kitų pamokų skaičius vienodas. Yra mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, išskyrus gimtąją ir etnokultūrą bei tikybą (pvz.: Vilniaus žydų Šolom Aleichemo gimnazija, tokios lietuviškos mokyklos yra užsienyje – Rygoje, Maskvoje, Punske, buvo Baltarusijoje). Yra mokyklų, beje, mišrių, kur vyresnėse klasėse yra jungtiniai ugdymo planai, kai dėl mažo mokinių skaičiaus, lenkiškos klasės prisijungia prie lietuviškų ir mokosi lietuviškai; yra mokyklų, kuriose keli dalykai dėstomi lietuviškai.

Taigi, modelių pasirinkimas yra platus ir įvairus. Viskas būtų labai gerai, leidžiame mokykloms pačioms pasirinkti, demokratiškai, švelniai patariant, pasiūlant. Būtų gerai, jei rezultatai būtų tokie, kokių mes norime ir deklaruojame savo dokumentuose.

O ką turime?

Daugelyje mokyklų sunkiai susikalbame lietuviškai net ir su vyresniųjų klasių mokiniais, lietuvių kalbos egzaminų rezultatai prasti (nei viena RL mokykla nepateko net į respublikos geriausiųjų 60-uką), pilietiškumo ugdymo poveikis mokiniams abejotinas.

Kodėl?

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 36 metus vykdanti švietimo reformą, pateikusi mokykloms daugybę visokių dokumentų, paskelbusi įvairių iniciatyvų, motyvuodama savivaldybes finansiškai (skirdama 20 proc. didesnį nei visos Lietuvos MK), parengusi konkrečias programas (dvikalbis ugdymas tautinių bendrijų mokyklose, mokyklų tobulinimo ir kt.), vėl švelniai kvietė, siūlė, ragino, skatino mokyklas jose dalyvauti. Kadangi ne visai aišku, kada šios visos mūsų programos prasideda ir kada baigiasi, o stebėsena nevykdoma, tad ir mokyklos elgiasi savo nuožiūra: nori — dalyvauja, nenori — nedalyvauja, kaip tai atsitiko su dvikalbio ugdymo programa (lenkų mokyklos atsisakė dalyvauti).

Kaip tuomet ministerijai su tuo politikos formavimu, kuris įrašytas į švietimo įstatymą, kaip pagrindinė jos funkcija? Kaip galima formuoti švietimo politiką remiantis vien tik statistiniais duomenimis, surinktais iš savivaldybių?

Ir dar kartą pasigendame švietimo reformos, mokytojų veiklos STEBĖSENOS! Šiuolaikiškos, modernios, teikiančios mokyklų vadovams, mokytojams dalykinę, kvalifikuotą, kompetentingą paramą.

Jei tokia būtų, gal nesiblaškytume tarp reformų labirintų, vienkartinių sprendimų, kartais neapgalvotų veiksmų. Imtume ir bent vieną dalyką padarytume iki galo.

Tarkime, mokyklų tinklo tobulinimo programoje yra numatyta mokyklų reorganizacija. Nustatykime, kad nuo X mokslo metų visose Lietuvos mokyklose visi dalykai dėstomi tik lietuvių kalba, paliekant galimybę mokytis gimtosios kalbos, etnokultūros ir tikybos. Turėtume turėti pereinamąjį laikotarpį, kad mokyklos pasiruoštų, atkreipiant ypatingą dėmesį į mokytojus, mokyklos kultūrą, kalbinę aplinką ir kitus galimus procesus.

Kitas variantas, kuris buvo pritaikytas pasiūlius mūsų kaimynei Lenkijai, pertvarką pradėti nuo pirmos klasės. Tai užtruktų žymiai ilgiau, bet galbūt galima pabandyti kelioms pilotinėms mokykloms. Taip mūsuose rusiškos mokyklos virto lenkiškomis. Šiokia tokia patirtis yra.

Tokia ŠMSM paruošta programa turėtų būti patvirtinta vyriausybės ir privaloma visoms savivaldybėms, nes juk jos rūpinasi tinklo pertvarka savoje teritorijoje. Kad tai įmanoma padaryti, rodo šiandien Vilniaus miesto savivaldybės geri ketinimai reorganizuoti mokyklas, tik neaišku, kokiomis kompetencijomis remiantis tai bus daroma.

Reikia numatyti ir grėsmes:

• Politinės grėsmės, kai visokio plauko „politikieriai” ragins nesijungti prie programos (tokių atvejų būta), nes tai grėsmė tautinei mažumai;
• Mokytojų, mokančių lietuvių kalbą, stygius, jų paruošimas, perkvalifikavimas;
• Mokyklų vadovų nusiteikimas ir bendruomenių nuteikimas;
• Vadovėlių ir kitų mokymo priemonių papildymas;
• Kalbinė aplinka ir kiti numatyti ir nenumatyti dalykai.

Čia lyderystės misiją — didelę, šventą pareigą ir atsakomybę — turėtų prisiimti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jau nebepavyktų „vadovauti” iš kabinetų, nepabuvus mokykloje.

Ir, be abejo, savivaldybės. Jos kol kas, mano nuomone, nesusitvarko su švietimo jiems deleguota funkcija. Matome, kad Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir 60 švietimo sistemų. O taip neturi būti, nes dokumentuose deklaruojama vieninga švietimo sistema, finansuojama iš valstybės biudžeto. Nors mes ne visada žinome, kaip panaudojamos valstybės skirtos lėšos, kaip, pavyzdžiui, didesnis MK mūsų regiono mokyklose. Ar tie 20 proc. įdėti į „bendrą katilą“ ir naudojami bendriems tikslams, ar specialioms programoms lietuvių kalbą geriau išmokyti (toks buvo tikslas skiriant lėšas). Garantuoju, kad ministerijoje jau niekas šito nežino, o gal ir savivaldybės „nebeprisimena“.

Tad tokie mūsų pastebėjimai šį kartą.

O šiandien mes kalbėsime apie tai, kaip mums sekasi dirbti lietuviškoje mokykloje daugiakalbėje aplinkoje. Kiek puikių vadovų, mokytojų jose dirba, su kokiais sunkumais ir problemomis susiduria. Kaip jų mokyklos tapo lietuvių tautos kultūros, pilietiškumo ir lietuvybės puoselėjimo centrais. Tos mokyklos yra pavyzdys, ko mes turime siekti.

SĖKMĖS MUMS VISIEMS!