Dr. Aliaksandras Adamkavičius. Asmeninė nuotr.

Dr. Aleksandras Adamkavičius, Vilnius, istorijos žurnalas „Voruta“, Nr.1 (887), 2025

Seniausieji baltų ir slavų kalbų santykiai – viena svarbiausių ir sudėtingiausių indoeuropeistikos problemų. Dėl duomenų stokos, skirtingos metodologijos, medžiagos, patirties baltų ir slavų rytinės ribos tyrinėtojų pravedamos nevienodai. Duomenys iš onomastikos gali padėti išspręsti šią problemą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti ne tik, kaip ėjo baltų ir slavų rytinė riba, bet ir salelės, kur ilgiausiai gyveno baltai slavų apylinkėse Vitebsko srityje.

Lietuviškiems oikonimams neabejotinai galima priskirti tuos, kurių kamienas sutampa su lietuviško žodžio kamienu. Užfiksuota daug oikonimų tik su lietuviškomis priesagomis. Veikiausiai tai rodo, kad lietuviškų žodžių šaknys galėjo būti verčiamos į baltarusių kalbą, taip pat prisitaikyti prie šios kalbos normų, todėl šiandien sunku jas išskirti, klasifikuoti ir rekonstruoti pirminį pavadinimą.

Straipsnyje apžvelgiami oikonimai su lietuvių kalbos reliktais. Lietuviškai oikonimijai ir toponimijai apskritai būdingi šie žodžių struktūriniai elementai:

1) toponimai, kurių kamieną sudaro tik šaknis;

2) toponimai, kurių kamieną sudaro šaknis ir kitos žodžio dalys.

Pirmosios grupės oikonimai žinomi visoje Lietuvos teritorijoje ir dažnai sutinkami pasienio rajonuose. Iš antrosios oikonimų grupės Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje randama oikonimų su priesagomis ir priešdėliais (Birila, Vanagas, 1968, 9). Šiame regione daugiausiai esama gyvenamųjų vietų vardų su priesagomis. Juos galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklauso oikonimai, kurių lietuviška kilmė akivaizdi, antrajai – diskutuotina (jie gali būti kilę tiek iš lietuvių, tiek iš baltarusių ar kitų slavų kalbų), o trečiajai – tie, kurių lietuviška yra tik priesaga, o šaknis kilusi ne iš lietuvių kalbos. Toliau šios trys oikonimų grupės apžvelgiamos detaliau.

Dėl ilgai trukusio regiono slavinimo dalyje vardyno sunku aptikti baltų kalbų pėdsakų, nes toponimai buvo verčiami į slavų kalbą bei pritaikomi prie šios kalbos normų. Kadangi skyrėsi kalbų fonetinė sistema (slavų kalbose nėra trumpųjų ir ilgųjų balsių, dvibalsių), daugelis toponimų buvo perdaryti pagal vietinių kalbų kalbines normas ir todėl dabar sunku atsekti jų kilmę. Vardyno kilmei išaiškinti darbe remiamasi žodžių darybos struktūrinių dalių nustatymo metodu.

Yra keturi svarbiausi lietuvių kalbos žodžių darybos būdai, tam panaudojamos: 1) priesagos, 2) priešdėliai, 3) galūnės ir 4) prijungiami kiti žodžiai. Vitebsko srities vardyne priešdėlių, galūnių vedinių bei dūrinių yra nedaug, todėl be priesagų vedinių joks išsamus tyrinėjimas neįmanomas. Darybos funkciją turinti vietovardžio galūnė išlaiko ir pirminę kaitybos funkciją. Pereinant iš lietuvių kalbos į baltarusių kalbą žodžio galūnės ir jo kaityba dažniausiai keičiasi, todėl galūninis darybos afiksas ir tuo pačiu jo funkcija dažnai prarandama.

Pagal paplitimą Baltarusijos ir Vitebsko srities oikonimų priesagos pasiskirsto į tris grupes: 1) priesagos, kurios daugiau ar kiek mažiau pasiskirstę visoje Baltarusijos teritorijoje ir už jos ribų ((i)any, -eiki, -(i)ūny, -(i)uki), 2) priesagos, kurios daugiausia paplitę tik su Lietuvos Respublika besiribojančiuose Baltarusijos rajonuose ir nuo jų prasitęsiančiose Vitebsko bei Gardino srityse (-eli, –ali, –ini, –ieni) ir 3) priesagos, kurių daugiausia aptinkama pasienyje su Lietuvos Respublika (-iški, -(i)uli, -(i)uci, –oici, –eiši). Pavyzdžiai su šiomis priesagomis, jų atitikmenys lietuvių kalboje pateikiami toliau. Labiau suslavintos priesagos -(i)ancy, -(i)uncy, –oli laikomos priesagų -(i)any, -(i)ūny, –ali variantais.

Tą priesagų suskirstymą paremia ir prieš 45 metus atliktas M. Birylos ir A. Vanago tyrimas, kuris išsamiai cituojamas toliau. Lietuviškų (resp. baltiškų) oikonimų priesagų paplitimą buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nulėmė nemažai aplinkybių: skirtingas priesagų populiarumas toje pačioje lietuviškai kalbančioje teritorijoje; to ploto apgyvendinimo ir suslavėjimo laikotarpiai; gyventojų autochtonų bei kolonistų skaičius, kompaktiškiau jų gyvenamos salos; autochtonų migracija, slavakalbių gyventojų migracija, vykusi (pagal oikonimų duomenis) tarp Minsko bei Mogiliovo į šiaurę ir toliau ėjusi per dabartinės Vitebsko srities vidurį – Lepelio, Usačių, Rasonų rajonus.

Minėtos aplinkybės lėmė ir baltų-slavų kalbinės ribos nustatymą bei jos raidą. Keturi tyrinėtojai tą ribą nustatė nevienodai, nes rėmėsi kiek skirtingais laikotarpiais, ne tais pačiais duomenimis, įvairia metodika ir t. t. (žr. literatūrą.Garšva 2006, 288; Zinkevičius 2013, 100–101). Archeologai tą ribą vedė labiau į rytus, nes rėmėsi senesniais duomenimis (jie konkrečių kalbos duomenų nerekonstruoja). Z. Zinkevičius (2013, 101) Vitebsko srities didžiąją dalį (Dysnos, Polocko, Vitebsko, Lepelio rajonus) priskiria nepakankamai ištirtam plotui, kuriame ieškotina lietuvių kalbos tąsos ir į rytus nuo jos buvusių nežinomų baltų etnoso kalbos ypatybių.

Pagal baltiškų oikonimų bei hidronimų skaičių dabartinėje Baltarusijos teritorijoje  siūloma skirti ne vieną, o keturias baltų-slavų kalbų ribas, kurios atspindi skirtingą laiką, iki kurio kompaktiškai gyveno lietuvių (resp. baltų) kalbomis bendravę vietiniai gyventojai. Tos ribos išvestos remiantis straipsnį nustatytu baltiškos kilmės vardyno paplitimu, apibendrintu žemėlapiuose (žr. žemėlapius).

Pirmoji buvusi kalbų riba Vitebsko srityje yra arčiausiai Lietuvos Respublikos sienos ir Breslaujos, Pastovių rajonuose eina pro Pliusùs, Delẽką, Kazėnus. Čia lietuviškos kilmės senųjų oikonimų gali būti maždaug nuo 90 % iki 30 %, kadangi iki XX a. pabaigos tose vietose dar kai kur autochtonų buvo kalbama lietuviškai.

Antroji lietuvių-baltarusių kalbų riba yra prie Drujos, Miorų, N. Paguosčio, Juodžių, Dunilovičių. Baltiškos kilmės oikonimų čia yra nuo 34 % iki 5 %, jų skaičius skirtingose apylinkėse smarkiai skiriasi. Visame Verchnedvinsko (buv. Drisos) rajone baltiškos kilmės oikonimų suskaičiuota 7,35 %, Miorų – 12,9 %, Šarkauščinos – 13,4 %, Pastovių – 23 %. Reikia atkreipti dėmesį, kad dabartinių rajonų ribos prieš 1000, 500 ar 200 metų su buvusia kalbų padėtimi ir kalbų ribomis visiškai nesutampa.

Trečioji lietuvių-baltarusių kalbų patikslinta riba eina pro Verchnedvinską, Germanavičius, Gluboką, Dokšicus. Tai yra lietuvių etnoso pirmykštės teritorijos V a. spėjamoji riba (Zinkevičius 2013, 101), iki kurios išliko dar 5–3 % lietuviškų oikonimų. Panašus jų skaičius pasitaiko ir kai kuriose labiau į rytus esančiose Vitebsko srities apylinkėse, bet jų jau slaviškesnės šaknys, priesagos, baltizmų laipsniškai mažėja.

Ketvirtoji baltų-slavų (resp. lietuvių-baltarusių) kalbų riba baigiasi prieš dabartinę Baltarusijos–Rusijos sieną. Tas plotas, ypač suslavėjęs, baigiasi ties Vitebsku, Obole, Smalėnais (Aršos r.). Didžiulėje teritorijoje rasta tik 35 oikonimai su priesaga –iški (net 9 jų buvo Pustynės valsčiuje Verchnedvinsko rajone), 12 – su priesaga –eiki (kitus galimus baltizmus tarp Polocko ir Smolensko žr. Garšva 2006, 285–288).

Oikonimai su šaknimi arba pirminiai yra paplitę visoje Vitebsko srities teritorijoje. Šios rūšies vietovardžių situacija gerokai skiriasi nuo ankščiau apžvelgtųjų. Skirtingai nei vietovardžiai su priesagomis, ši rūšis paplitusi visoje Vitebsko srityje, jie aptinkami beveik visuose rajonuose.

Daugiausiai vietovardžių su lietuviškomis šaknimis užfiksuota Miorų (59), Gluboko (38) ir Šarkauščinos (33) rajonuose – plote, kuris yra arti dabartinės Lietuvos Respublikos sienos ar net su ja ribojasi. Tai leidžia teigti, kad baltų-slavų gyvenamoji teritorija palaipsniui slinko iš rytų į vakarus. Taip pat tampa aišku, jog ilgiausiai lietuviškasis etnosas išliko į rytus už Breslaujos ir Pastovių rajonų.

Kituose Vitebsko srities rajonuose vietovardžių su lietuviškomis šaknimis nedaug, 2–4 vardai, bet ir ten yra salelių, kur jų pasitaiko tankiau. Išsiskiria du plotai: Šumilinos rajonas ir Polocko-Garadoko rajonai. Šumilinos rajone užfiksuoti 9 vardai. Pažymėtina, jog šiame rajone aptikta 8,6 proc. lituanizmų. Tai leidžia spėti, jog čia baltų (lietuvių) gyvenvietės išsilaikė ilgiausiai ir kad šių teritorijų suslavėjimas vyko netolygiai, salelėmis: tame pačiame rajone vienos teritorijos slaviškomis virto ankščiau, kitos vėliau. Antrasis plotas, kuriame atrasta daugiau lietuviškos kilmės vietovardžių, yra Polocko (7 vardai) ir Garadoko rajonai (6 vardai).

Palyginus bendrą lietuviškų vietovardžių kiekį šiame plote, galima kalbėti apie baltų-slavų gyvenamųjų teritorijų sienų kitimą. Jau ankščiau minėta, jog palaipsniui ji slinko iš rytų į vakarus, bet likdavo salelių, kur baltai išlikdavo ilgiau, o ilgiausiai išliko jau minėtuose Šumilinos ir Polocko bei Garadoko rajonuose.

Apibendrinus tyrimų duomenis, galima išskirti 4 pagrindinius regionus, kuriuose vietiniai gyventojai baltai buvo asimiliuoti ateivių slavų. Ilgiausiai gyventojai baltai išsilaikė Breslaujos ir Pastovių rajonų teritorijose. Tai pirmasis regionas. Po to galima išskirti arealą, išsidėsčiusį Miorų, Šarksuščinos ir Gluboko rajonų teritorijose. Tai būtų antrasis regionas. Trečiasis apimtų Šumilinos, o ketvirtasis – Polocko ir Garadoko rajonų teritorijas.

Taip pat nemažai baltiškos kilmės vietovardžių aptinkama Dokšicų rajone (6,5 proc.). Greičiausiai tai buvo tarpinė – pereinamoji – teritorija, kurioje vietoj buvusių gyventojų baltų ėmė vyrauti asimiliuotieji ateivių slavų. Nemažai (7,34 proc.) baltiškų vietovardžių randama ir Verchnedvinsko rajono teritorijoje. Tai ne tik lietuvių-baltarusių, bet ir latvių-baltarusių teritorijų paribys.

Kaip matome iš kalbotyros duomenų, baltų-slavų kalbų riba ėjo iš rytų į vakarus. O lietuviai Vitebsko srityje ilgiausiai gyveno pasienio teritorijoje.