Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. Šviesiausios mintys

Kad laivai, plaukdami per jūras ir vandenynus nepaklystų, o jūreiviai net per didžiausias audras neprarastų vilties pasiekti krantą, buvo statomi švyturiai. Juose deganti ugnis suteikdavo laivo įgulai stiprybės ir ryžto įveikiant šėlstančias stichijas. Nors dažnai niekinama, viltis nėra kvailių motina. Ji yra inkaras laikantis mūsų sielas. Sausumoje gyvenantys žmonės statė šventyklas bei bažnyčias ir eidami  juose meldė Visagalio Viešpaties pagalbos: atleisk mums mūsų kaltes, duok duonos kasdienės, sveikatos, kantrybės ir meilės, padėk mums gyvenimo jūroje surasti tikrąjį kelią, vedantį pas Tave.

Daug metų monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas kunigauja Trakų bažnyčioje ir tarsi švyturys šviečia, šildo ir saugo parapijiečius nuo paklydimų. Tie metai sklidini varpų skambesio ir vargonų gausmo, netekčių ir atradimų, maldos, šviesos ir ramybės.  Tai didžiausias turtas, kurį jis sukaupė.

Neįmanoma suskaičiuoti, kiek jis pasitiko žmonių, pakrikštijo, sutuokė ir palydėjo į paskutinę kelionę. Apvaizdos apdovanotas daugybę talentų bei puikia iškalba, monsinjoras sako nepaprastai gražius pamokslus, išmintingas kalbas per valstybinių švenčių minėjimus, garbiems tautiečiams skirtas iškilmes,  vilties ir gedulo dienas.

Manydama, kad niekas kitas taip pilnai ir giliai neatskleidžia žmogaus sielos gelmių, kaip jo paties išsakytos mintys, pateikiu skaitytojams monsinjoro V. P. Rūko pamokslų bei proginių kalbų ištraukas – šviesiausias mintis.

Ištikimos tarnystės metai

„Mažas būdamas, bažnyčioje patarnavau šv. Mišias aukojantiems kunigams ir slapta norėjau būti tokiu kaip jie. Augant  šios mintys  kažkaip atitolo. Baigdamas gimnaziją jau norėjau tapti chirurgu, gydyti žmonių kūnus. Užėjus rusams ir prasidėjus trėmimams, pamačiau, kad pasaulietiškame gyvenime viskas labai nepatvaru, laikina. Draugavau su kapelionu, kuris patarė pasirinkti dvasininko luomą. Išbuvęs pusantrų metų jėzuitų naujokyne, 1946 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją. Deja, dėl savo patriotinių pažiūrų su grupe draugų buvau išvarytas iš ten. Tik 1958 metais buvau įšventintas į kunigus. Teko tarnauti keliose parapijose. 1966 metais buvau paskirtas į Trakus.

Kunigavimo pradžioje galvojau, kaip padėti žmonėms išsaugoti jų tikėjimą, tautiškumą, sutvarkyti bažnyčią. Ačiū Dievui, kad man su jo pagalba pavyko  nemažai nuveikti. Tai rodo šalies Prezidento įteiktas Gedimimo ordinas bei popiežiaus Jono Pauliaus II   skirtas monsinjoro titulas.

Liūdna, kad dalis parapijiečių nevertina tikėjimo, nesirenka tikrojo gyvenimo kelio, neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas ir kunigo pamokymai bei perspėjimai jų nepasiekia.

Visus tuos metus džiaugiuosi, kad esu kunigas, kad galiu aukoti šv. Mišias, tuokti poras, krikštyti jų atžalas, o gyvenimo kelionei pasibaigus, palydėti į paskutinę kelionę.

Malonu prisiminti visus parapijiečius, kurie kartu su manimi statė Dvasios Bažnyčią. O kai ji pastatyta, kai ji spindi kaip žvaigždė, į kurios šviesą gręžiasi akys, jaučiuosi ramus ir galiu pasakyti: privalome daryti tai, ką leidžia jėgos ir kas mums dera.“

Likau toks, koks ir buvau

„Jeigu ne konfesinė parapijiečių veikla, suteikti monsinjoro titulą, kuriuo mane pagerbė Jonas Paulius II, paprasčiausiai nebūtų pagrindo. Tam netgi nebūtų susiklosčiusios palankios aplinkybės, dėlto visa tai priimu kaip Dievo malonę. Šį titulą reikėtų traktuoti ne kaip vieno asmens pagerbimą, bet kaip visos mūsų bendruomenės pripažinimą, už ką tariu parapijiečiams labai ačiū.

Likau toks, koks ir buvau, – sakė dekanas klebonas V. P. Rūkas per monsinjoro titulo suteikimo iškilmes.

xxx

„Virš nebūties bedugnės, virš Visatos, virš pasaulio negyvosios materijos chaoso suspindo kažkoks mažas žiburėlis, kažkas gležna ir bejėgiška, bet kartu nesunaikinama ir  neužgesinama,  mirksnis gyvojo stebuklo, gyvojo gyvenimo žiburėlis. Kiekvienas žmogus turi tą trapų žiburėlį iškeliantį jį virš nebūtie tamsos. Tik tai ir artina žmones vieną su kitu.“

xxx

Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs

„Dieviškos didybės akivaizdoje mes visi esame be galo maži, o ne kažin kokie galiūnai, bet savo Tėvynės istorijoje turime žmonių, prie kurių galime glaustis, kuriais galime pasitikėti, kuriuos privalome pripažinti ir gerbti.

Toksai žmogus buvo ir didysis kunigaikštis Vytautas. Istorija primena, kaip jis atidarė vartus krikščionybei ir Vakarų kultūrai, kaip jis laimėjo Žalgirio mūšį, kaip jo galybė, išmintis pasiekė Juodąją jūrą. Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs. Laimingi ar vargingi – tai priklauso nuo mūsų pačių.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra trumpa banga tarp praeities ir ateities, maža liepsnelė didžiajame žmonijos kultūros ugniakure. Kaip dega ši kultūros ugnis, kiek skaisti ir tyra jos šviesa, priklauso nuo žmogaus kūrybinės valios, nuo jo darbų ir gyvenimo.

Vytautas Didysis suprato, kad yra atsakingas už savo mintis, žodžius ir darbus, už padarytus ir nepadarytus veiksmus ne tik prieš Kūrėją, bet ir prieš būsimąsias kartas, o svarbiausia – už savo tautos ateitį.  Ši dvasinė kultūra yra mūsų tautinės gyvybės pagrindas. Tauta, kuri neturi kilnių ir stiprių asmenybių, gali tapti tauta be ateities ir išnykti tarp kitų tautų.

Laiminga toji tauta, kuri  rimtą ir kritišką istorijos valandą turi tokių didvyrių.“

Laisvė. Sąjūdis

Laisvę mes gavome kaip Aukščiausiojo dovaną ir buvome visi pakviesti kurti meile ir teisingumu paremtą naują gyvenimą. Per tuos metus daug sukurta ir pastatyta. Tai tiesa. Tačiau turime pripažinti, kad daug ko nepadaryta ir nedaroma, o dar skaudžiau, kad daug kas padaryta blogai.  Paklauskime savęs, ką aš nuveikiau Lietuvai, Bažnyčiai, žmonėms?

Kasdien mes, krikščionys, katalikai, tikintieji, meldžiamės „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, vadinasi, pripažįstame, kad esame visi šios žemės, ypač vienos tautos žmonės.

Esame broliai ir seserys. Tikri broliai ir seserys viskuo dalinasi ir vieni kitiems padeda. Tik svetimi užsimerkia ir nemato kitų bėdų, vargo ir nelaimių.

Deja, šitų užsimerkusiųjų, aklų, kitų ašaromis matančiųjų tik savo egoistinius reikalus ir nesąžiningai sau kraunančius turtus yra labai daug. Todėl šiandien laisvė daugeliui žmonių neteikia to gyvenimo džiaugsmo, kurį paprastai išgyvena laisvas žmogus. Tie, kuriems nesvetimas krikščioniškas solidarumas, daug dirba, bandydami padėti ne tik sau, bet ir patiems silpniausiems žmonėms, turi didžiausią teisę džiaugtis laisvės dvasia.

Turime kurti Dievo karalystę laisvoje Tėvynėje. Ji yra tiesos, meilės ir teisingumo karalystė.

Gaila, bet kai kam atrodo, kad bus  geriau ne statyti, o griauti. Dėlto buvo priimami korupciniai įstatymai, atsivėrė bedugnė tarp gudriųjų, sugebėjusiųjų pasinaudoti kreivais įstatymais, o dar labiau savo sukreivintomis sąžinėmis ir kitų žmonių, kurie liko nustumti su mažais atlyginimais, pensijomis arba bedarbio dalia. Jeigu visi būtume kūrę Dievo karalystę, šiandien tikrai visi džiaugtumės ja.Per laisvės metus kiekvienas įsitikinimo, kad neužtenka pakeisti santvarką, pakeisti savo apdarą, priklausyti vienai partijai arba pabėgti iš vienos į kitą. Reikia keistis mums patiems.

Melskimės ne vien už ekonomikos permainas, bet ir už mūsų protų ir širdžių permainas. Būkime solidaresni, kad nestokotume noro priminti atsakomybę už ateitį ir pašalintume iš širdžių pesimizmą, kuris kliudo laisvės dovanai.

Pagrindinis dėsnis

„Todėl reikėtų dažniau kalbėti „Tėve mūsų“ ir prašyti ne „kasdieninių pyragų“ – materialiai pertekusio gyvenimo, bet duonos kasdienines. Kasdieninė duona mums turi tapti ir Dievo žodis, į kurį vis labiau  įsigilinę, turite juo gyventi. Kiekvienas mūsų dvasinėje programoje privalo būti įrašytas dėsnis. Taika su Dievu ir žmonėmis“.

Parengė Austra ZAPOLSKIENĖ

Rašinys skirtas mons. Vytauto Pranciškaus Rūko 90 – ies metų jubiliejui, kuris minimas 2015 m. gegužės 10 d. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje  12 val. šv. Mišiomis