Rugpjūčio 6 dieną sukako lygiai 300 metų, kai gimė Motiejus Dominykas Dogelis, pijorų vienuolis, istorikas, pedagogas, mokyklų reformatorius. Šis vienas šviesiausių savo meto žmonių gimė Gembuluose, Jašneco dvarui priklausiusiame kaime netoli Lydos, smulkių bajorų šeimoje.

Jo kelias į mokslus prasidėjo netoli nuo gimtinės, Ščiutino pijorų mokykloje. Ten  baigęs 7 klases, toliau mokėsi Liubešove. Būdamas 15 metų amžiaus, apsivilko pijorų vienuolijos naujoko abitą. 1732 m. pradėjo dirbti mokytoju Ščiutino pijorų mokykloje. O nuo 1736 m. jau dėstė sintaksę, gramatiką ir poeziją Vilniaus pijorų kolegijoje.

Beje, reiktų smulkiau paaiškinti, kas gi buvo tie pijorai. Tai religinis sambūris, savo tikslu laikęs liaudies švietimą. Pijorų ordinas Abiejų Tautų Respublikoje veiklą pradėjo 1642 m. valdovo Vladislovo IV Vazos kvietimu. 1726 m. pijorai ir Vilniuje įkūrė pirmąją mokyklą. Jų mokymo programoje būdavo pabrėžiama praktinė išsilavinimo nauda. Pijorų mokyklose dėstyta gimtoji (bajorams tai lenkų), lotynų ir užsienio kalbos, istorija, teisė ir visuomenės mokslai, gamtamoksliniai dalykai, kosmografija ir matematika; svarbus vaidmuo teko ir estetiniam lavinimui. Jų mokyklos turėdavo ir kabinetus, ir bibliotekas.

Visai nauja nuostata buvo ta, kad ugdyti vaikus reikia meile ir bendravimo džiaugsmu, be fizinių bausmių. Nurodymuose mokytojams rašoma: „Nedera peržengti ribų barant mokinius, nedera užgaulioti, mušti per rankas ar nugarą rykštėmis ir kitais baudimo įrankiais, stverti už plaukų, ausų ar gnybti nosies“. Pijorai taip pat siekė turėti savo aukštąją mokyklą Vilniuje, ir dėl to tarp jų ir jėzuitų įsiliepsnojo ginčas, kurį sprendė netgi valdovas Augustas III ir popiežius. Tai vyko 1738 m., deja, sprendimas priimtas jėzuitų naudai. O. Edukacinės komisijos atlikta 1773 m švietimo reforma daug kur rėmėsi pijorų mokyklų patirtimi.

Tolesnę M. D. Dogelio karjerą lėmė tuometinio Lydos seniūno, vėliau tapusio  LDK rūmų maršalu Juozapo Scipio del Campo globa, prasidėjusi nuo to, kad M. D. Dogelis buvo pasamdytas jo sūnaus mokytoju. Lydėdamas 1745–1746 m. jaunąjį didiką į užsienį, M. D. Dogelis pats turėjo puikiausias sąlygas lankyti paskaitas Leipcigo, Paryžiaus, Strasbūro universitetuose. Kaip tikras Apšvietos epochos žmogus domėjosi daug kuo: filosofija, teise, istorija ir matematika. Leipcige M. D. Dogelis susipažino su vokiečių teisininkais ir istorikais. Paryžiuje pijoras turėjo unikalią galimybę stebėti Prancūzijos bei Abiejų Tautų Respublikos derybų eigą. Būtent ten M. D. Dogeliui tikriausiai ir kilo mintis parengti Lenkijos bei Lietuvos tarptautinių sutarčių rinkinį.

Grįžęs 1747 m. iš užsienio jis buvo paskirtas Vilniaus pijorų kolegijos rektoriumi. M. D. Dogelio veikla šiose pareigose – labai reikšminga tiek pačiai įstaigai, tiek ir mokslui. Svarbus tas metas Abiejų Tautų respublikos švietimo istorijoje, nes  Lenkijoje buvo pradėta pijorų mokyklų reforma, kurios programą parengė garsusis švietėjas Stanislovas Konarskis. Vilniaus pijorų kolegijoje M. D. Dogelis taip pat ėmė nuosekliai diegti naujas mokymo programas: didelį dėmesį skyrė gimtosios kalbos, istorijos, teisės ir geografijos mokymui, įvedė prancūzų kalbos ir net šokių pamokas. 1754 m. prie kolegijos buvo įsteigta spaustuvė, viena geriausių krašte (veikė iki 1836 m.). Rektoriaus rūpesčiu įkurtas ir bajorų jaunimo internatas.

Nors mokyklos reorganizacija ir mokymo turinio pertvarka užimdavo labai daug laiko ir energijos, M. D. Dogelis aktyviai dirbo su istoriniais šaltiniais. Idėją išleisti dokumentų rinkinį M. D. Dogelis pristatė valdovui Augustui III aiškindamas reikalingumu politikų ir diplomatų edukacijai, veikalo svarba mokslui ir užsienio valstybių patirtimi. Gavęs paramą bei „Respublikos ir senato pasiuntinio“ titulą, rinko medžiagą publikacijai Prancūzijoje, Nyderlanduose ir vokiečių valstybėse. Paieškas tęsė taip pat krašto archyvuose: Lenkijos Karalystės lobyne Vavelyje, Lietuvos Metrikos archyve, Radvilų archyve Nesvyžiuje.

Varginantį darbą lydėjo nesėkmės: dalį sukauptų šaltinių sunaikino gaisras. Paskelbus apie rinkinio prenumeratą (po 12 raudonųjų auksinų už visus tomus), leidinį užsisakė vos 20 skaitytojų. Be to, tomų, kuriuose turėjo būti skelbiamos sutartys su Rusija publikavimui priešinosi šios šalies pasiuntinys. Nepaisant visų nesklandumų, 1758 m. išleistą puošnų,  iliustruotą pirmąjį „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aktų kodekso“ (lot. „Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae“) tomą iškilmingos audiencijos metu Varšuvoje M. D. Dogelis įteikė karaliui.

Jame viso 480 dokumentų, aprėpiančių bemaž 700 metų istorijos (1067–1732 m.) laikotarpį. Tais pačiais metais Vilniuje M. D. Dogelis paskelbė ir dokumentų rinkinį apie Lenkijos bei Lietuvos sienų istoriją –„Limites Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae“. Sekančiais metais buvo išspausdintas penktasis sutarčių rinkinio tomas, skirtas Lenkijos ir Lietuvos valstybės leno – Kuršo kunigaikštystės – istorijai.

Deja, tokia svarbi publikacija nesulaukė sėkmės, 700 egzempliorių gulėjo sandėlyje. Amžininkai nesuprato, kokia reikšmę valstybės ateičiai gali turėti istorijos pamokos. Maža to, pijorų vadovybę pasiekė skundai dėl M. D. Dogelio veiklos kolegijos rektoriaus poste. 1760 m. nukeliavęs spręsti visų problemų į Varšuvą, M. D. Dogelis vasario 24 d. ten mirė, eidamas tik 45-uosius gyvenimo metus. Po jo mirties iš planuotų paskelbti 8 tomų  buvo išleistas tik ketvirtasis dokumentų rinkinio tomas (1764 m.). Surinkta ir spaudai parengta medžiaga liko rankraščiuose. Valstybė, nepaisant jos šviesiausių ir patriotiškiausių piliečių pastangų, ritosi saulėlydžio link.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

lt.wikipedia.org nuotr.