Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė, 1910-1915 m. (M.K. Čiurlionio nacionalinio muziejaus nuotr.)

Prieš 130 metų, liepos 16 d. Šaravų dvarelyje, Kėdainių r. gimė Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė – žymi Egipto kultūros tyrinėtoja. 1900 m. baigusi mergaičių gimnaziją Kaune, studijavo Maskvos universitete.  1904 m. baigė pedagoginius kursus, 1908 m. – Aukštuosius moterų kursus, 1916 m. – Istorijos ir  filologijos fakultetą.

Maskvoje tuomet darbavosi jos vyresnysis brolis Dionizas Rudzinskas, įkūręs pirmąją Rusijoje augalų selekcijos stotį. Marija su egiptologija susipažino klausydama garsaus rusų orientalisto, Maskvos dailės muziejaus Egipto rinkinių saugotojo profesoriaus  Boriso Turajevo (1868-1920) paskaitų. 1910 m. studentė pirmą kartą nuvyko į Egiptą; toji kelionė paliko tokius įspūdžius, kad visą  jos gyvenimą pasuko būtent šios pirmapradės kultūros  tyrinėjimų linkme. Savo įspūdžius jaunoji mokslininkė paskelbė rusų bei lenkų spaudoje, parašė knygelę „Konstantinopolis“.  Ir vėliau dosniai dalijosi su visuomene savo Egipto pažinimu, naujausiais egiptologijos atradimais, konferencijų naujienomis.

1922 m. abu su broliu grįžo į Lietuvą. Marija tapo Kauno universiteto Visuotinės istorijos katedros docente, skaitė  Egipto istorijos kursą, stengdamasi  studentus kuo  plačiau ir išsamiau supažindinti su šio civilizacijos lopšio meno bei raštijos paminklais.

1924 m. mokslininkė antrą kartą lankėsi Egipte. Vienas iš kelionės tikslų – sukaupti senienų kolekciją edukacijos tikslams. Mat tais laikais valdžia dar leisdavo gana laisvai išvežti iš šalies meno vertybes; valstybiniai muziejai jas net pardavinėdavo užsieniečiams. Tačiau norint įsigyti vertingų artefaktų,  reikėdavo ilgėliau pagyventi Egipte.

M. Arcimavičienė Kairo muziejuje įsigijo  mumiją, rastą Luksoro apylinkėse ir datuojamą VIII a. prieš Kristaus gimimą. Hieroglifų įrašas sarkofage bylojo, kad  čia palaidota Saulės dievo Amono žynė dainininkė. Mumija buvo įvyniota į vyturus ir paguldyta į virvelėmis sutvirtintą nendrių demblį. Sarkofagas dekoruotas  mitologinio pasaulio vaizdiniais. Tiesa, mūsų dienomis atlikti tomografiniai mumijos tyrimai parodė, kad sarkofagas ir mumija  yra  skirtingo laiko.  Ar tai sąmoninga klastotė, ar specialistų klaida – lieka neaišku…

Kaire M. Arcimavičienė iš rusų egiptologo prof. G. Lukjanovo dar įsigijo demotinį (liaudiško rašto) papirusą su sutuoktuvių sutarties tekstu ir kelis fragmentus hieratinių (greitraščio) papirusų su tekstais iš „Mirusiųjų knygų“. O iš vietinių arabų mokslininkė nusipirko keletą dievų skulptūrėlių. Toji kelionė vaizdžiai ir poetiškai jos aprašyta periodikoje bei knygoje „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.).

Trečiosios kelionės į Egiptą metu 1934 m. mokslininkė dalyvavo garsaus amerikiečių prof. G. A. Reisnerio suorganizuotuose kasinėjimuose prie Gizos piramidžių. Į Lietuvą parsivežė sarkofago dangtį, archeologų rastą faraonės Hačepsut  šventykloje. Šis įspūdingas kedro dirbinys vaizduoja mirusios žynės  sielos pokalbius su dievais. Dar egiptologei pavyko nupirkti dvi įspūdingas VI a. prieš Kr. pagamintas pomirtines vaikų kaukes. Tai – būsimo Lietuvos kultūros muziejaus ekspozicijai…

Egipto meno dirbinių rinkinys – tik vienas jos veiklos rezultatas. M. Arcimavičienė  parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką Egipto hieroglifų vadovėlį, į lietuvių kalbą išvertė senovės Egipto literatūros kūrinių,  rašė knygas iš serijos „Senovės Rytai“ ir nepraleisdavo progos dalyvauti pagrindiniuose  pasaulio orientalistų kongresuose. O savo draugams, pažįstamiems galėdavo valandų valandas kalbėti apie Egiptą. Mėgo dėvėti egiptietiškus papuošalus, kartais ir arabiškus rūbus.

Didžiausias jos rūpestis ir viltis buvo – kokiame nors muziejuje įrengti senovės Egipto ekspoziciją, atvirą plačiajai visuomenei. Jos mažame nuomojamame butelyje Kaune rinkinys  jau sunkiai  betilpo. O ir šeimininkai bijodavo mumijos… Šios didelės kultūros vertybės buvo deponuotos M .K. Čiurlionio galerijoje, Pedagogikos muziejuje;  tačiau mokslininkės netenkino ekspozicijos laikinumas. Viltingas buvo kvietimas į Vilniaus universitetą, tačiau  1941 m. gegužės 4 d. M. Arcimavičienė mirė.  Šiuo metu didžioji dalis jos surinktos kolekcijos saugoma Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune.

Savo darbais  Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė pratęsė lietuviškosios egiptologijos tradiciją, turinčią  gilias šaknis. Tolimas egzotiškas kraštas nuo seno viliojo mūsų keliautojus. Egiptą kelionėje į šventąją žemę 1583 m. aplankė kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. XIX a. pradžioje Nilu keliavo arabų kalbų žinovas Juozapas Senkovskis, savo nuotykius aprašęs barono Brombeuso slapyvardžiu.  1861-1962 m. archeologinius tyrinėjimus čia atliko grafas Mykolas Tiškevičius ir  gydytojas Ignas Žiogelis. 1880 m. Vilniuje lenkų kalba gydytojas išleido fundamentalų dviejų tomų Egipto istorijos veikalą.

Šiandien Egiptas – lietuvių pamėgta žiemos atostogų vieta. O štai mūsų kaimynai latviai svariai prisideda prie mokslinių senosios kultūros tyrinėjimų. Jų ekspedicija, UNESCO projekte pradėjusi Luksoro paminklų fiksavimą fotometrijos metodais, jau visą dešimtmetį atlieka ir archeologinius tyrimus Sakaroje, atidengdama daug laiptuotos piramidės paslapčių.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.