Lenkmečio laikotarpio atspindžiai Palūšės bibliotekos krašto ekspozicijoje

Lenkmečio laikotarpio atspindžiai Palūšės bibliotekos krašto ekspozicijoje

Genovaitė Kisielytė. Vilnius, 1943 m.

Rita Ramanauskienė, Palūšės bibliotekos vyresn. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Dirbdama Palūšės bibliotekoje, 1992 metais, atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Perėmiau palūšiškės, buvusios ilgametės Vilniaus gyventojos Genovaitės Kisielytės  lenkmečio laikotarpio archyvą: spaudinius, nuotraukas, puikiai išsilaikiusią tų laikų rankdarbių kolekciją. Netrukus visi šie eksponatai skaičiuos šimtmetį.

Keletą metų visa tai buvo „ramybės“ būsenoje. 2000 metais šios medžiagos pagrindu bibliotekos patalpose (lenkmečiu veikė „Ryto“ draugijos pradinė mokykla)  buvo įrengta krašto ekspozicija. Šios ekspozicijos išskirtinumas tame, jog viename kambaryje išdėstytos net 6 temos. Visų nedetalizuosiu, bet vieną norėčiau paminėti. Ekspozicijos „vinis“ – lenkmečio laikotarpio Palūšės parapijos demarkacinę liniją atspindintys dokumentai ir nuotraukos. Kuriant ekspoziciją,  naujai turėjau praeiti lenkmečio  laikotarpio Lietuvoje istorijos kursą, nors esu baigusi VU  ir  Lietuvos istorijos discipliną, dėstė puikūs dėstytojai.  Pakartotinoms „studijoms“ labai padėjo „Vorutos“ laikraščio publikacijos ir kiti šaltiniai.

Neutrali zona. Demarkacinė linija Palūšės parapijoje 1920-1939

Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Savarankiška valstybe Lietuva tapo 1918 m. vasario 16 dieną, kai Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą, nors Lenkijos valstybė siekė kontraversiškų tikslų – jos planuose Lietuvai nebuvo numatytas nepriklausomos valstybės statusas. Pasinaudodama įvairiais istoriniais šaltiniais, norėčiau chronologiška įvykių seka išdėstyti Rytų Lietuvos okupavimo peripetijas, nes, pasak to meto lenkų istorikų, lietuvių tauta buvo laikoma „nepriaugusi“ savarankiškam valstybiniam gyvenimui.

Palūšės kaimo pradžios mokykla. 1933 m.

Svarbi vieta tose koncepcijose buvo skiriama Vilniaus miestui – rytinių žemių, vadinamųjų kresų, centrui. Lenkų politikų nuomone, tik valdant Vilnių galima tiesti koridorių į kitas Pabaltijo valstybes ir apskritai priversti Lietuvą paklusti Lenkijos spaudimui. Pagrindinis Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausymo Lenkijai – šiose teritorijose vyraujanti lenkų kalba, todėl Lenkija ryžosi karo veiksmams su Lietuva. Pirmą kartą ji užėmė Vilnių 1919 m. balandžio 19 d. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis, pagal kurią Vilniaus kraštas pripažintas Lietuvai, trumpam atitolino okupacijos grėsmę. Atrodė, kad Vilniaus priklausomybės klausimas jau nebeiškils. Tačiau viską lėmė situacija Lenkijos ir Tarybų Rusijos kare.

Persekiodama sumuštus prie Varšuvos bolševikų dalinius, Lenkijos armija 1920 m. rugpjūčio mėnesį įžengė į Vilnių. 1920 m. spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis. Bet 1920 m. spalio 8 d., po Suvalkų sutarties sudarymo, generolo Lucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos armijos daliniai vėl puolė Lietuvos armijos dalinius prie Merkio upės. Vilnių gynė tik keli lietuvių batalionai, todėl buvo nutarta miestą evakuoti. 1920 m. spalio 9 d. L. Želigovskio vadovaujama armija užėmė Vilnių – taip buvo įvykdytas Vilniaus krašto užgrobimas.

Tų pačių metų lapkričio 30 d. Kaune tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas paliaubų protokolas ir nustatytos neutralios zonos tarp generolo L. Želigovskio ir Lietuvos kariuomenės.[1] Palūšės parapija pateko į neutralią zoną, kuri išėjo tiesiai į Lūšių ežerą – buvo nutiesta spygliuotos vielos linija. Vieną dieną palūšiečiai išgirdo baisų riksmą – lenkų pasieniečiai tempė žmogų ant Meironių kalvos per tą spygliuotą vielą.

Pagal susitarimą į neutralią zoną, kuri veikė dvejus metus, nebuvo galima įvesti nė vienos valstybės kariuomenės. 1920–1922 m. laikotarpiu, kol egzistavo neutrali zona, Palūšės parapijoje ir aplinkui buvo labai neramu – nuolat vykdavo lietuvių savanorių susirėmimai su lenkų kariuomenės daliniais – „partizanais“. Palūšiškiai tuo metu pakaitomis saugojo kaimą nuo lenkų puldinėjimų: prie Jono Dieninio namo (pastaruoju metu gyveno Juzis Dieninis), medyje vyrai prikabino gelžgalį. Kaime pasirodžius lenkų kareiviams mušdavo į jį ir jo garsu kviesdavo visus kaimiečius gintis nuo užpuolimo. Namo gonke (verandoje) iš eilės vyrai budėdavo kiaurą parą.

 Palūšės biblioteka po renovacijos (buvusi „Ryto“ draugijos Palūšės kaimo pradinė mokykla). 2013 m. rugs. 21 d.

1922 m. žiemą apylinkę sukrėtė šiurpus įvykis – lenkų kareiviai išžudė stambaus žemvaldžio iš Palaukojos kaimo Alfonso Aramavičiaus šeimą. Apie tai buvo daug rašyta įvairiuose šaltiniuose, ir visuose skirtingai pasakojamas tas pats įvykis. Norėčiau pateikti Palūšės kaimo gyventojo Stasio Rastenio (g. 1930 m.) pasakojimą: „Švenčionyse A. Aramavičius paėmė iš banko pinigus. Visa tai matė lenkų kareiviai, saugoję pastatą. Pranešė draugams kareiviams, kurie retsykiais lankydavosi pas paneles Aramavičiūtes. Vakarop seserų draugai kareiviai užpuolė šeimą ir visus išžudė. Per stebuklą gyvas liko tik piemuo, įvykio metu įlindęs į šuns būdą. Kareivius atpažino Edvardas Mačiulis iš gretimo Pabalčio kaimo. Kareiviai, keliaudami pas Aramavičiūtes, pakeliui dažnai užeidavę pas jį atsigerti vandens“. Kaimiečiai labai bijojo tokių „pliacuvkų“ (taip buvo vadinamos kariškių apsistojimo vietos), nes kareivių įžūlumas buvo beribis: „1922 m. rugpjūčio 3 d. Meironyse  (Palūšės parapija) lenkų kareiviai (partizanai) sumušė moteriškę. 1922 m. rugsėjo 30 d. Antalksnėj lenkų kareiviai sudraskė ir subadė Vytį, Linkmenyse lenkai suėmė mokytojas Maminskaitę, Stakauskaitę ir dar dvi lietuvaites ir nugabeno į Švenčionis; paleido nubaudę po 1 milijoną lenk. markių kiekvieną už apsilankymą Antalksnos sodžiuj (demarkacinėj juostoj), nors jis Ambasadorių Tarybos nutarimu priskirtas lenkams“.[2]

Tolesnę įvykių raidą lėmė Lenkijos vykdoma „įvykusių faktų politika“. 1922 m. sausio 8 d. Vilniuje buvo organizuoti rinkimai į Vilniaus Seimą, po kurių Vilnius ir Rytų Lietuva buvo inkorporuoti į Lenkijos valstybės sudėtį. Įvykdytos žemės reformos tikslas buvo sudaryti atsidavusių Lenkijai kolonistų sluoksnį.[3] Vilniaus Seimas, pradėjęs dirbti 1922 m. vasario 1 d., priėmė nutarimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. 1922 m. balandžio 6 d. nutarta Vilniaus krašte įvesti Lenkijos valdžią. 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Taryba savo rezoliucijoje išvedė demarkacijos liniją pagal geležinkelį Gardinas–Vilnius–Daugpilis. Lietuvai atiteko Giedraičiai ir Širvintos. Ši demarkacijos linija 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos nutarimu buvo paversta siena. Priimant šį sprendimą, dalyvavo Britų Imperija, Italija, Prancūzija, Japonija. Išvedus demarkacinę liniją, Palūšės parapija pateko į Lenkijos valstybės sudėtį. Meironyse 1923 m. pradėjo veikti pasienio sargybos ruožas.

Leidimas peržengti administracijos liniją. Išduotas Domicelei Blažienei. Palūšės parapija, Meironių kaimas. Galiojimo laikas iki 1939 m. rugsėjo 30 d. Iš Palūšės krašto ekspozicijos archyvo.

1925 m. pabaigoje, po Lenkijos naujo administracinio-teritorinio suskirstymo, lietuvių gyvenamos teritorijos pateko į Vilniaus, Naugarduko, Baltstogės vaivadijų sudėtį.[4] Palūšės kaimo adresas buvo toks: Vilniaus vaivadija, Švenčionių apskritis, Kaltanėnų valsčius, Palūšės kaimas (miestelis). Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė prieš tokią savivalę prieštaravo. Tai ir nulėmė Lenkijos ir Lietuvos santykių specifiką. Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo nuostata: kol nebus grąžintas Vilnius, nesitaikyti su Lenkija, nepalaikyti su ja politinių, ekonominių, kultūrinių santykių. Todėl Lietuvoje 1923 m. linija ir toliau buvo vadinama demarkacijos, o nuo 1928 m. administracijos linija, bet niekada – siena.[5] Ši linija buvo 510 km ilgio. Ėjo per 100 kaimų ir gyvenviečių. Lietuvos pusėje liko 5300 ha lenkų piliečių žemių, o Lenkijos pusėje – 3000 ha lietuvių žemių.

Palūšės kaimui patekus į pasienio zoną, gyventojų laukė dideli suvaržymai. Netoliese esančiame Meironių kaime įsikūrė pasienio policijos punktas. Aukštesnė valdžia veikė Švenčionyse. Pasienyje gyvenantiems lietuviams buvo pritaikyta speciali nuostata, kuria remiantis, kiekvieną, gyvenantį ne toliau kaip 100 km nuo demarkacinės linijos, buvo galima ištremti, jei jis nubaustas nors vienu grošu.[6] Genovaitė Kisielytė, Vilniaus universiteto studentė, nuolat buvo lenkų policijos akiratyje: sekama, persekiojama, daromos įvairios kliūtys parvykti į tėviškę. Net ir naktį atvykus pas tėvus tuoj prisistatydavo kareiviai tikrinti atvykimo leidimo. Kiekvieną sykį reikėdavo išlipti Švenčionyse ir išsirašyti leidimą, leidžiantį parvykti namo. Pareiškimą leidimui studentė rašydavo tik lietuviškai. Parvykusi į Palūšę, skubėdavo į Meironių užkardą nunešti dokumentą. Kartą, nesuspėjus to padaryti, kareiviai patys Genovaitę nusivarė į užkardą, tikėdamiesi, kad ji neturi leidimo. Parodžius dokumentą – vyresnysis atsiprašė. Leidimai atvykti į Palūšę buvo reikalingi visiems be išimties.

Leidimas vaikščioti šviesiu paros laiku 100 žingsnių nuo savo sodybos ir 50 iki demarkacinės linijos. Išduotas Meironių kaimo gyventojui  Vincentui Blažiui. 1933 m. Iš Palūšės krašto ekspozicijos archyvo

Genovaitės sesuo Aleksandra 1937 metais atvyko su draugu Juozu Duksa Velykų išvakarėse aplankyti tėvų. Leidimų pora neturėjo. Į namus prisistatę policininkai paprašė išvykti. Apmaudu buvo išvykti sukorus didelį kelią (Aleksandra dirbo Baltarusijoje, Apso parapijoje, Miliūnų kaimo bibliotekoje). Pora Velykas šventė draugo tėviškėje Švenčionėliuose. 1939 metais Genovaitės viešnagės pas tėvus metu policininkai atėmė pasą. Ji nuėjo pas žydą Lipkų atsiimti dokumento. Policininkas tyčia pastūmė rašalinę ir rašalu suliejo pasą. Genovaitė nepasimetė – greitai perliejo vandeniu rašalą, taip išgelbėdama dokumentą. Bet pasas jai nebuvo grąžintas. Policininkas parašė raštelį, kad jis paimtas. Mergina puikiai suprato, ką reiškia likti be dokumento – ji bet kada gali būti areštuota. Todėl jos tėvas greitai susitarė su Ignalinoje gyvenančiu žydu, kad nuveš į Švenčionėlius pasislėpti pas seserį Aleksandrą. Ir viešint pas tėvus Genovaitei buvo apribotas judėjimas kaimelyje: uždrausta prisiartinti prie pasienio ruožo per 100 metrų. Vasaros atostogų metu plaukiojant ežere valtimi, kareiviai pradėjo šaudyti, esą ji per arti priplaukė prie pasienio.

Genovaitė Kisielytė Gerontologijos centre. Vilnius, 2005 m.

Istorinė lenkmečio laikotarpio rekonstrukcija

Vilniaus krašto okupacija 1920-1939 m. bei Ignalinos rajono to meto pasienio ruožo ypatumai dar mažai žinomi visuomenei. Pažymint atkurtos Lietuvos šimtmetį, kaip niekada buvo svarbu pažinti šį  Ignalinos krašto istorijos tarpsnį,  bei esant sudėtingai pasaulio geopolitinei padėčiai, parodyti, kad karų sukelti padariniai – atskirtos  valstybių teritorijos  tuo pačiu  perskiria ir žmonių likimus. Ne mažiau svarbu yra ugdyti bei išlaikyti  gyventojų pilietiškumą ir tautiškumą. Inovatyvia forma –  pėsčiųjų žygiais demarkacinės linijos vingiais, 2018 metais buvo pravestos dvi istorijos pamokos – žygiai, kurios padėjo sužinoti krašto istoriją, ir tikimės, jog sustiprino pilietiškumo bei visuomeniškumo pozicijas visuomenės ir ypač jaunimo tarpe. Dviejuose žygiuose sudalyvavo 170 žygeivių iš Kauno, Vilniaus, Utenos, Molėtų, Ignalinos r., Zarasų, Visagino, savanorės iš Italijos ir Prancūzijos. Vyriausiai žygeivei – senjorai Birutei iš Vilniaus tuo metu buvo 85-eri! Žygio metu įveikta 18 km!

Ignalinos r. savivaldybės viešosios bibliotekos Palūšės filialo vyresn. bibliotekininkė Rita Ramanauskienė

Pirmasis  istorinis žygis demarkacinės linijos vingiais „Aisiu Lietuvon“, įvykęs 2018  gegužės 1 d.  – bendras Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų bei Palūšės bibliotekos projektas, skirtas atkurtos Lietuvos šimtmečiui pažymėti.  Žygio maršrutas vingiavo  per Antalksnę – Salas I – Puziniškį – Ginučius – Simoniškį – Trainiškį – Vaišniūnus. Šiam žygiui buvo panaudotas: WIG – Mapa Taktyczna Polski 1:100 000 /1924 – 1939/. Lenkijos karo geografijos institute saugomą žemėlapį suskaitmenino Krokuvos Jogailos biblioteka. Žemėlapis tapo prieinamas visiems – jį ir surado viena iš projekto autorių –  minėtų parkų darbuotoja Sigutė Mudinienė.  Žemėlapio kopijos buvo išdalintos žygeiviams. Žygio pavadinimas „Aisiu Lietuvon“  simbolinis – taip sakydavo „po lenkais“ gyvenę lietuviai, atskirti nuo artimųjų ir norintys su jais nors trumpam susitikti.

Palūšės kaimo pradinė mokykla. 1998 m.

Pagal šį žemėlapį ir pradėjome žygį nuo „parubežinio“ Antalksnės kaimo. Alksno ežero pakraštyje žygeiviai išklausė trumpą istorijos pamoką apie sudėtingą ką tik paskelbtos nepriklausomos Lietuvos  valstybės sudėtingą tarptautinę padėtį: kovas su bolševikais (1918 m. pab. -1919 m. rugpjūčio 25 d.), bermontininkais (1919 m. liepos 26 d. – 1919 m. gruodžio 15 d.),  Lenkijos valstybe (1919 m. balandžio 19 d. – 1920 m. lapkritis). Keliaudami kalvotomis apylinkėmis priėjome kitą „parubežinį“ – Puziniškio kaimą, įsikūrusį Alksno ežero pakrantėje. Iš tolo pamatėme šalia Mečislovo Banio sodybos rymantį kaimo kryžių, netoliese pokario kovų atmintį saugantį paminklą –  Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos 1947 m. žuvusiems partizanams atminti. Šie mažosios architektūros statiniai buvo  pastatyti 2005 metų vasarą. Puziniškio kaime žygio vadovė Rita Ramanauskienė pasakojo apie Rytų Lietuvos bei Vilniaus krašto atplėšimą nuo nepriklausomos Lietuvos, demarkacinės linijos neigiamą  reikšmę, kuri perskyrė žmonių žemes ir likimus.

Istorinė rekonstrukcija. Žygis „Aisiu Lietuvon“. „Straznica“ („pasienio praėjimo punktas“) Ignalinos r., Meironų kaime. 2018 m. spalio 8 d.

Pasienio kaimai turėjo ir kitų ypatumų. Dar viena istorinė rekonstrukcija – parubežiaus (pasienio) kontrabanda ir su ja susiję įvykiai,  įvyko antrojo žygio  metu, 2018 m. spalio 8 d. Buvo parengti „leidimai“ praeiti pasienį,  panaudojant  Palūšės bibliotekos krašto ekspozicijoje esantį originalų dokumentą Przepustka. Šis „dokumentas“ žygeiviams pagal sąrašą buvo išdalintas prie „stražnicos“ („pasienio punkte“), įsikūrusios ant Meironių kaimo upės tilto. Žygio maršrutas: Palūšė – Meironys – Dringio ežero pakrantė (demarkacinė linija ežerą padalino į dvi dalis) – Linkmeno miškas – Laumiakėlių ežeriukai – Meironys – Palūšė.

Ant  Meironių kaimo tilto žygeivių jau laukė lenkų „pasieniečiai“ (ANP darbuotojai Giedrė ir Tomas). Pereinant  „stražnicą“ buvo išdalinti „propuskai“ su „sulenkintomis“ žygio dalyvių pavardėmis, panaudojant Palūšės krašto ekspozicijoje esantį originalų dokumentą  „Przepustka.“

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė nuo 1919 metų pradžios organizavo demarkacinės linijos apsaugą. Iki tų metų pabaigos saugojo pasienio milicija (milicijantai). Vėliau apsaugos pavadinimai keitėsi: parubežiniai pulkai, pasienio apsaugos divizija (Utenoje buvo dislokuotas šios divizijos 4-tas pasienio pulkas). Ir tik 1924 metais Lietuvos sienos apsaugai buvo sukurta pasienio policija, kurios funkcija buvo – demarkacinės linijos (parubežiaus apsauga). Ignalinos rajone liniją saugojo Utenos Pasienio policijos 2 baro  pasieniečiai  (Utenos baras tęsėsi nuo Dubingių iki Laukstenių ~75 km).

Perėję „pasienio punktą“, žygeiviai įžengė į Lietuvos teritoriją. Buvo pagaminti „kontrabandos“  maišeliai su cukrumi, druska, degtukais, kurie „atkeliavo iš Lietuvos“ – pamesta ūkininkų „kontrabanda“. Visos šios gėrybės buvo išbarstytos Linkmeno miške prie Laumiakėlio ežeriuko. Maišelių paieška miške  buvo sėkminga –  įžvalgiausi žygeiviai greit susirinko suslėptą „ūkininkų“ turtą.

Na, o atokvėpio valandėlę viena iš žygio vadovių Sigutė Mudinienė pasakojo viena už kitą linksmesnes ir tiesiog neįtikimas istorijas apie kontrabandos gabenimo ypatumus lenkmečiu, pasienio gyventojų išmonę ją slepiant. Grįžtant atgal, praėjus Meironis,  žygeivių laukė dar viena staigmena: „kontrabandininkų“  gaudynės. Tąsyk buvo apsiribota Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės pasieniečių pasirodymu su tarnybiniais šunimis, bei instruktoriaus J. Aidiečio pasakojimu apie šių dienų kontrabandos rūšis ir jos paiešką.

Iš kairės: S. Mudinienė, G. Šukytė, T.Ragaišis. Istorinė rekonstrukcija. Žygis „Aisiu Lietuvon“. “ „Straznica“ („pasienio praėjimo punktas“) Ignalinos r., Meironų kaime. 2018 m. spalio 8 d.

Vakarėjant 80 žygeivių grupė,  įveikusi 18 km,  pasiekė galutinį tikslą. Jaukiai įsitaisę Lūšių ežero paplūdimyje,  gardžiavosi pasieniečių koše ir arbata.

Palūšės biblioteka įsikūrusi kurortinės vietovės statusą turinčioje vietovėje. Vasarą gausiai lankomi turistiniai objektai: šv. Juozapo bažnyčia, M. Petrausko paminklas ir šiais metais šalia jo pastatytas muzikos suolelis. Dažnas užsuka ir į bibliotekoje veikiančią krašto ekspoziciją. Pažymint Aukštaitijos ir Miko Petrausko metus, čia organizuojamos istorijos pamokos ir  krašto pažinimo valandėlės.

Šaltiniai

[1] Žepkaitė R. Lietuvos valstybės teritorijos, sienų, sostinės problemos (1919–1940) // Lietuvos rytai. – Vilnius, 1993. – p. 158–175.

[2] Biržiška M. Vilniaus Golgota. – Vilnius, 1992. – p. 184, 193, 221–222

3Vadapalas V. Lietuvos Respublikos suverenitetas Vilniaus krašte // Lietuvos rytai. – Vilnius, 1993. – p. 137–150

4 Kairiukštytė N. 1920–1939 m. Lenkijos politika ir lietuvių padėtis Vilniaus krašte // Darbai. – 1996, Nr. 2, p. 3–1

[5] Žepkaitė R. Lietuvos valstybės teritorijos, sienų, sostinės problemos (1919–1940) // Lietuvos rytai. – V., 1993. – p. 158–175

[6] Mackonis R. Amžiaus liudininko užrašai. – Vilnius, 2001. – p. 210.

Naujienos iš interneto