2010 m. vasario 25-osios popietę garbūs svečiai rinkosi į Vilniaus miesto savivaldybėje surengtą parodos Konstantinui Stašiui – 130 atidarymą.

Prisimindami šaknis nepamirškime ir medžio, – sveikindamas žinomą kraštovaizdžio architektę, garsaus Vilniaus krašto visuomenės veikėjo K. Stašio vaikaitę Dainorą Juchnevičiūtę-Vaivadienę sakė dr. Evaldas Vylius Navys, nes būtent šios moters atsidavimo ir ilgų darbo valandų rezultatas – graži ir išsami paroda, atskleidžianti itin svarbios Vilniui istorinės asmenybės gyvenimo peripetijas.

 

Vilniaus mero Viliaus Navicko vardu į susirinkusiuosius kreipėsi tarybos narė Violeta Podolskaitė ir linkėdama malonaus susipažinimo su paroda sakė: Gyvi esame tol, kol gyva mūsų atmintis. Ši išsami vaikaitės pastangomis paruošta paroda tikrai yra labai rimtas žingsnis siekiant išsaugoti K. Stašio atminimą, o Kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys, kalbėdamas apie milžinišką pateiktos informacijos išsaugojimo vertę, džiaugėsi, kad ši paroda gražiai siejasi su kitomis Lietuvai svarbiomis datomis, atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmečiui, Lietuvos tūkstantmečiui skirtais renginiais.

 

 

Kalbėdama apie savo senelį K. Stašį, D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė sakė: Senelį mažai teatsimenu, nes jis mirė, kai man buvo septyneri metai. Tad informacijos rinkimas man buvo vienintelis būdas K. Stašį pažinti geriau. Seniai ją renku iš kitų žmonių prisiminimų, archyvų medžiagos. Štai Lietuvos Mokslų akademijos archyvuose pasisekė surasti daug išlikusių laiškų, kurių ištraukas pateikiau atitinkamų gyvenimo etapų stenduose. Vilniaus periode K. Stašys ne tik rėmė visas lietuvių organizacijas, bet ir mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje – stenduose rasite ir jo mokinių atsiliepimų. Stengiausi parodyti senelį to laikotarpio įvykių, nuotaikų fone. Mano komentarų čia nerasite. Čia – tik autentiška medžiaga, faktai.

 

Nors Vilniaus miesto burmistru K. Stašys buvo labai neilgai, bet dirbdamas kartu su patarėju architektu Vytautu Žemkalniu-Landsbergiu parengė įspūdingus, preciziškai tikslius 18 puslapių nurodymus, kuriuose aiškiai reglamentuojami palėpių įrengimo, užstatymo aukštingumo, žaliųjų erdvių parametrai ir kt. Manau, kad ir šiandien iš šių detalių taisyklių būtų galima pasimokyti, jomis pasinaudoti ir sutaupyti nemažai miesto lėšų. Įdomesni šių nurodymų momentai – taip pat šios parodos stenduose, – kalbėjo parodos organizatorė.

 

Atskiras stendas skirtas didžiajai K. Stašio gyvenimo aistrai – numizmatikai, kuria, pasak vaikaitės, užsikrėtė dar mokydamasis Samaroje. Numizmatės Dalios Grimalauskaitės publikuotoje medžiagoje, taip pat Žilėno prisiminimuose senelio monetų rinkinys įvardijamas kaip itin vertingas. Deja, rinkinio senelis neteko, jis buvo atimtas. Dabar didesnė kolekcijos dalis Varšuvoje, o čia, Lietuvos nacionaliniame muziejuje – tik likučiai, patekę jau nebe K. Stašio, o kitų asmenų vardu, – apgailestavo D. Vaivadienė.

 

Parodoje atskira erdvė skirta ir pažinčiai su dar vienu Konstantinu, buvusio miesto burmistro tėvo Antano Stašio broliu, kunigu, kuris rėmė tiek D. Vaivadienės senelio, tiek kitų giminaičių ir net svetimų gabių jaunuolių lavinimąsi: Apie šiltus tarpusavio santykius pasakoja išlikę padėkos laiškai, iš kurių galima spręsti apie mokinio ir prie jo ugdymo prisidedančio žmogaus stiprų ryšį, – kalbėjo parodos rengėja.

 

Pagrindinė, visus stendus, o kartu ir visą K. Stašio gyvenimą siejanti idėja – lietuvybė: Senelis sakydavo, kad pirmoje eilėje esu lietuvis ir visus klausimus sprendė iš šitos pozicijos. Tai visiškai netrukdė glaudžiai bendradarbiauti su visomis Vilniaus tautinėmis mažumomis – lėšos Vilniaus kraštui iš Nepriklausomos Lietuvos pasiekdavo ir ukrainiečių, žydų, baltarusių, taip pat tokių žmonių, kaip advokato Tado Vrublevskio, kuris gindavo lietuvius teismuose, namus. Santykiai su tautinėmis mažumomis tuo laikotarpiu iš tiesų buvo labai glaudūs, jaunimas buvo skatinamas ruošti bendrus vakarus beveik kasmet. Senelio gyvenimas, kaip ir daugelio to meto inteligentų, buvo sunkus: nuolatinis tampymas po teismus, kratos namuose. Savo principams jis išliko ištikimas iki galo – nors ir turėjo progą stoti į generolo Anderso armiją ir taip pabėgti, bet pasirinko tremtį, kurioje ir iškeliavo Amžinybėn.

 

 

Vilniečių ainių klubo pirmininkas Kęstutis Šimas, kreipdamasis į susirinkusiuosius pabrėžė, kad kalbant apie XX amžiaus pirmos pusės lietuvius, K. Stašio nepaminėti negalima – jis – tikrų tikriausias lietuvių patriarchas, Lenkijos okupacijos metais daręs viską, kad lietuvių kalba Vilniuje išliktų, vadovavęs Vilniaus laikinajam lietuvių komitetui, prisidėjęs prie lietuvių draugijų, Vytauto Didžiojo gimnazijos, kuri išugdė nuostabią lietuvių vilniečių kartą, veiklos. Jo nuomone, ši paroda turi ne tik didelę išliekamąją, bet ir auklėjamąją vertę: šią parodą tikrai turėtų aplankyti visų Vilniaus mokyklų mokiniai tam, kad suprastų mūsų praeitį. Be to, Vilniečių ainių klubo pirmininkas vylėsi, kad Vilniaus miesto savivaldybei prisidedant būtų įmanoma paruošti parodas apie kitus miesto burmistrus, merus – Vilniui ir Lietuvai svarbias istorines asmenybes.

 

Rokiškio krašto muziejaus vardu D. Vaivadienę sveikino muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Tikėdamasi, kad paroda netrukus atkeliaus ir į jų muziejų, direktorė priminė, kad šiemet Rokiškio miestui ir rokiškėnams tikrai neeiliniai metai. Be kraštiečio Konstantino Stašio, minima ir Vlado Mirono, Antano Tumėno, Mykolo Romerio 130 metų sukaktis.

 

Doc. dr. Irena Kubilienė, atstovavusi prie Lietuvių kultūros fondo veikiančiai Knygnešio draugijai, dovanojo parodos rengėjai savo pražydintą tulpę ir palinkėjo poniai Dainorai imtis kurti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos muziejų. Juk ši mokykla, ilgus metus veikusi K. Stašiui priklausančiame pastate, buvo lietuvybės židinys ir jo liepsna tebegyvuoja šią mokyklą baigusių žmonių, jų vaikų, vaikaičių širdyse. Konstantino Stašio vardas neatsiejamas ne tik nuo šios gimnazijos veiklos, bet ir nuo visų ją baigusių žmonių likimų.

 

D. Vaivadienė, džiaugdamasi susirinkusiųjų sveikinimais ir pagaliau dienos šviesą išvydusiais parodos stendais, dėkojo Vilniaus miesto merui Viliui Navickui, pasiūliusiam parodą surengti savivaldybėje, Lietuvos Nacionaliniam bei Rokiškio krašto muziejams, visoms bibliotekoms ir archyvams, į kuriuos buvo kreiptasi ieškant nuotraukų ar kitos medžiagos ir kurie visi be išimties mielai sutiko prisidėti.

 
Autorės nuotr.

 

2. Parodos atidaryme dalyvavo apie 150 vilniečių – daugiausia Dainoros buvusių bendradarbių, giminių, pažįstamų, draugų. Iš kairės pirmoji –Vilniaus miesto savivaldybės skyriaus vedėjo pavaduotoja Irena Vaicekauskienė, trečioji – gydytoja Vida Stašytė-Liepienė, viduryje – Evaldas Vylius Navys, iš dešinės pirmas – Vilniečių ainių klubo pirmininkas Kęstutis Šimas

 

Voruta. – 2010, kov. 6, nr. 5 (695), p. 1, 3.