Nuotr. Skaidrūnės Vetcelienės

Aldona Prašmantaitė, Lietuvos istorijos institutas, www.voruta.lt

Vienas iš ryškesnių pagal seną katalikų Bažnyčios tradiciją nustatytu laiku švenčiamų Jubiliejinių metų epizodų Lietuvoje šiais, 2025-aisiais metais,  neabejotinai yra nuo pat kalendorinių metų pradžios įvairiais formatais vykstantys  palaimintojo Mykolo Giedraičio 600 metų gimimo sukakties šventimo renginiai bei šios sukakties minėjimo kontekste išleisti leidiniai. Tarp pastarųjų yra ir  Jono Arundiniečio (lot. Joannes Arundienensis, apie 1510-1567) hagiografinės palaimintojo Mykolo Giedraičio biografijos vertimas.

Iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės kildinamas pal. Mykolas  Giedraitis,  gimęs  ir pirmuosius savo gyvenimo dešimtmečius  praleidęs tėvų namuose Giedraičių apylinkėse, kurį laiką Lietuvoje buvęs kiek primirštas, pastaraisiais metais grįžta į kultūrinį ir religinį gyvenimą. Tiksli pal. Mykolo gimimo data nėra žinoma. Šiuo metu vyrauja nuomonė jį gimus 1425 m. Nuomonė, kad gimė penkeriais  metais anksčiau, 1420-aisiais,  taip pat turi šalininkų. Diena ir mėnuo bet kuriuo atveju lieka nežinomi. Kitų svarbesnių pal. Mykolo gyvenimo momentų datavimas taip pat yra apytikslis. Simboliška, kad vienintelė nekvestionuojama šio švento gyvenimo vyro biografijas data – gimimo Dangui metai. Žemišką kelionę Mykolas Giedraitis baigė 1485 m. gegužės 4 dieną Krokuvoje.  Akivaizdu, kad jis yra 1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo iniciatyva oficialiai krikštą priėmusios Lietuvos pirmųjų kartų atstovas. Paskutinieji pal. Mykolo gyvenimo metai chronologiškai persikloja su dangiškojo Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero (1458-1484) gyvenimo trukme.

Pal. Mykolo Giedraičio kulto istorija savaip išskirtinė. Jos ištakos siekia penkioliktą šimtmetį, tačiau  iki pat   XXI a. antrojo dešimtmečio  pabaigos jis buvo žinomas  kaip sic dictus (taip vadinamas) palaimintasis, neretai pavadinamas „liaudies palaimintuoju“.  Tiktai 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Su ta diena dar vienas švento gyvenimo vyras prisijungė prie negausios oficialų Apaštalų Sosto patvirtinimą turinčių Lietuvos palaimintųjų ir šventųjų bendruomenėlės. Tai turėjo įtakos ir jo  kulto sklaidos kreivės pokyčiams.       

Apaštalų Sostui pripažinus pal. Mykolo kultą, Lietuvoje šio švento gyvenimo vyro mirties diena – gegužės 4-oji – paskirta jo liturginio minėjimo diena. Kiekvienais metais tądien Kaišiadorių vyskupijos Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje aukojamos šv. Mišios tikinčių, prašančių pal. Mykolo  užtarimo pas Viešpatį, intencijomis.  Kulto kreivės augimui pasitarnauja ir iš Krokuvos vyskupijos šv. Morkaus bažnyčios, kurioje iš Lietuvos kilęs švento gyvenimo vyras yra palaidotas, gautos relikvijos. Be Videniškių šv. Lauryno ir Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčių pal. Mykolo relikvijos yra pasiekusios Vilniaus senamiestyje esančią Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčią (pranciškonų konventualų) ir Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą. Tad nūnai jau keturiose Lietuvos bažnyčiose tikintieji turi galimybę jas garbinti, prašydami pal. Mykolo užtarimo ir pagalbos.

Reikšmingais augančios pal. Mykolo Giedraičio kulto Lietuvoje artefaktais yra galimybę geriau pažinti patį asmenį ir jį formavusią aplinką teikiantys nauji akademiniai tyrimai bei renginiai plačiajai visuomenei. Kaišiadorių vyskupija apie Jubiliejiniais metais vyksiantį palaimintojo iškilios gimimo sukakties minėjimą pranešė prieš metus. Jau įvykę renginiai liudija, kad programa rengta labai kruopščiai ir atsakingai. Pal. Mykolo gimimo sukakties Programos spiritus movens, šventinių renginių organizatorė ir daugelio idėjų autorė yra palaimintojo  kanonizacijos proceso vicepostulatorė Skaidrūnė Vetcelienė. Jos rūpesčiu pasistūmėjo ir  su pal. Mykolu susiję akademiniai tyrimai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla 2025 metų  pavasarį išleido  svarbų šaltinį – XVI a. filosofo ir teologo kunigo Jono Arundiniečio lotynų k. 1544 m.  parašyto ir po šešių dešimtmečių, 1605 metais, publikuoto  Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimo aprašymo^[1] vertimą į lietuvių ir anglų kalbas^[2].  Knygą  parengė,  įvadinį straipsnį parašė,  lotynišką tekstą į lietuvių kalbą išvertė istorikas Darius Baronas.  Arundiniečio tekstą į anglų kalbą išvertė istorikas, Kembridžo universiteto absolventas Stephen Chistopher Rowell. Abu Lietuvos istorijos institute šiuo metu dirbantys mokslininkai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viduramžių istorijos tyrinėtojai. Tiek vieno, tiek kito mokslininko tyrimai yra akademinės bendruomenės aukštai vertinami. Viena iš jų plėtojamų tyrimo sričių – Bažnyčios istorija. Baronas be kita ko jau ne pirmus metus gilinasi ir į  altoriaus garbę iškeltų, su Lietuva susijusių švento gyvenimo asmenų kultu, yra prieš porą dešimtmečių iš spaudos išėjusio išsamaus akademinio straipsnio apie palaimintąją Mykolą Giedraitį autorius.^[3] Jo plunksnai priklauso ir prieš metus anglų kalba paskelbtas straipsnis, skirtas  Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos Atgailos regulinių kanauninkų (lot. Ordo Canonicorum Regularium S. Mariae de Metro [vel Demetri] de Urbe de Poenitentia Beatorum Martyrum )^[4]  vienuolynų įkūrimui Bistryčioje (dab. Baltarusija) ir Medininkuose 1390 ir 1391 metais išduotų  privilegijų  kritinei analizei.  Pastebėtina, kad Bistryčios vienuolynas pal. Mykolo Giedraičio dvasinėje biografijoje yra išskirtinė vieta. Čia jo vienuolinio gyvenimo kelio pradžia,  kai  jau būdamas brandaus amžiaus atvyko iš savo gimtųjų Giedraičių į Bistryčios vienuolyną tvirtai apsisprendęs tapti vienuoliu. Vienuolyno vyresnieji susidūrę su išskirtinio pamaldumo asmeniu nesureikšmino jo fizinės negalios ir leido jam pradėti vienuolinio gyvenimo kelią. Būsimasis palaimintasis įvilktas į baltą Atgailos regulinių kanauninkų vienuolio abitą pradėjo noviciatą.  Globojamas vienuolyno prioro tėvo Augustino, kuris ėjo ir vienuolijos generalinio vyresniojo pareigas, iš Bistryčios  išvyko į Krokuvą kaip jo palydovas,  kad visam laikui apsigyventų ten veikusiame vienuolyne prie šv. Morkaus bažnyčios.^[5] Barono publikuotų ir komentarais aprūpintų abiejų privilegijų tekstai tyrėjams buvo žinomi, tačiau pirmąkart paskelbtas ištisinis jų tekstas ligtolinį žinojimą svariai papildo. Ypač duomenimis apie prie šių privilegijų rengimo prisidėjusius asmenis.^[6]  Noras pažinti ir argumentuotai atskleisti šio XV amžiaus švento gyvenimo vienuolio gyvenimo ir dvasinės tarnystės istoriją tyrinėtoją  ir skatino gilintis į  nūdienos Lietuvos visuomenei vis dar menkai pažįstamo pal. Mykolo Giedraičio biografiją, jį išugdžiusios vienuolijos istoriją ir  kulto raidos peripetijas. To pasekmė yra ir tyrinėtojo lietuvių skaitytojui suteikta galimybė gimtąją kalba skaityti Arundiniečio parašytą pal. Mykolo gyvenimo istoriją.  Mokslininko  žodžiais „Dėl bendro reikalo, dėl katalikiškos Lietuvos išlikimo“ jis priėmęs pal. Mykolo Giedraičio kanonizacijos proceso vicepostulatorės Skaidrūnės Vetcelienės paakinimą neatidėliojant imtis Arundiniečio parašytos biografijos vertimo į lietuvių kalbą (p. 10). Tai pirmasis šio hagiografinio veikalo vertimas į lietuvių ir anglų kalbas.

Arundinietis arba Jonas iš Trzcianos (Jan ze Trzciany, pagal pavadinimą vietovės, kurioje gimė) – Krokuvos universitete visapusišką išsilavinimą įgijęs, jame dėstęs ir iki persikeliant į Lvivą (1556 m.) lygia greta Vavelio katedroje ir kitose Krokuvos bažnyčiose pamokslavęs Romos katalikų Bažnyčios kunigas, iškilus to meto filosofas ir teologas. Buvo žinomas, be kita ko,  dėl tiems laikams novatoriškų minčių apie krikščioniškų bažnyčių vienybės būtinumą. Publikuotų Arundiniečio darbų yra nedaug. Neatmestina, kad dalis tekstų galėjo likti rankraščiais. Jei tokių būta, jų likimas neaiškus. 1544 m. parašyto Vita Beati Michaelis,  publikuoto keletui dešimtmečių praėjus  po  autoriaus mirties, rankraštis XVIII a. dar buvo išlikęs.^[7]  Tai yra pirmoji šio iš Lietuvos kilusio, jau amžininku šventu vyru laikyto penkiolikto šimtmečio vienuolio biografija. Parengė ją paprašytas tuometinio šv. Morkaus vienuolyno prioro Felikso Krasovskio (Feliks Krasowski) pasitelkęs liudijimus asmenų, dvasininkų ir pasauliečių, pažinojusių ir bendravusių su vienuoliu Mykolu. Panaudojo taip pat Motiejaus Miechoviečio (Maciej Miechowita, Maciej z Miechowa), kaip manoma taip pat asmeniškai Mykolą pažinojusio, kroniką ir šv. Morkaus vienuolyne saugotas archivalijas.^[8] Arundiniečio  Vita Beati Michaelis tyrinėtojų sutartinai vertinamas kaip patikimas istorinis šaltinis. Juo remiasi visi vėlesni hagiografiniai pasakojimai apie Mykolą Giedraitį.^[9] Linkstama manyti, kad šis XVI a. penktojo dešimtmečio Arundiniečio tekstas  XVII a. pirmaisiais metais Krokuvoje išleistas atskira knygele, turėjo pasitarnauti amžininkų į altorių garbę keliamo  vienuolio Mykolo  beatifikacijai^[10]. Dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių beatifikacijos procesas, kaip žinoma, savo laiku nebuvo pradėtas^[11].

Lietuviškai-angliškai  paskelbtą Vita Beati Michaelis versiją be vertimų ir originalaus lotyniško teksto perrašo reikšmingai papildo 1605 m. leidimo faksimilė. Bibliografine retenybe tapusį leidinį Baronui pavyko rasti Varšuvos universiteto bibliotekos (Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie, BUW) senųjų spaudinių  rinkiniuose. Atrastas iš tyrėjų akiračio seniai dingęs leidinys įtrauktas į mokslo apyvartą (Gyvenimas, p. 55-84) tikėtina sulauks tyrinėtojų dėmesio. Dabar Arundiniečio veikalą, pateikiantį informacijos apie pagrindinius palaimintojo vienuolio Mykolo gyvenimo etapus ir atskleidžiantį svarbesnius jo dvasinio portreto bruožus,  galima skaityti ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistoje lietuviškoje-angliškoje Arundiniečio veikalo versijoje, naudotis Bibliotekos Senųjų spaudinių skyriuje esančiu originalu ar į Bibliotekos internetinį puslapį su atviros prieigos žyma įkeltais leidinio skenais (BUW Gabinet Starych Druków, sygn.: Sd.713.1730).

Knyga parengta laikantis akademinių reikalavimų, tačiau yra patraukli ir mokslinių interesų neturinčiam skaitytojui. Įvadiniame straipsnyje Baronas įtraukiu pasakojimu pristatė pagrindinius palaimintojo Mykolo gyvenimo ir dvasinės biografijos faktus. Remdamasis naujausia istoriografija glaustai aptarė temos literatūroje vyraujančias atskirų jo gyvenimo ir veiklos epizodų interpretacijas. Autorius tikslingai siekė „neapsunkinti“ teksto pertekliniais komentarais ar terminais, neretai svarbiais tiktai negausiai skaitytojų grupei (Gyvenimas, p. 22-23).  Ir tai puikiai pavyko – gyva kalba parašytas tekstas informatyvus ir įtraukiantis.  Arundiniečio  teksto perrašas nuosaikiai modernizuotas ir  struktūruotas. Sutvarkyta originalaus teksto struktūra remtasi ir verčiant į lietuvių kalbą. Tyrinėtojo tikslingai pasirinktas vertimo būdas perteikti autoriaus mintis šiuolaikiniam skaitytojui suprantamesne kalba (Gyvenimas, p. 52-53) taip pat pasiteisino.

Knyga iš spaustuvės į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklą atkeliavusi gegužės 7 dieną,  tapo vienu iš gegužės 8-ąją,  Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vykusio kultūros vakaro „Gyvenimas kuris nesibaigia“, skirto pal. Giedraičio gimimo metinių minėjimui, programos akcentų (https://www.valdovurumai.lt/lt/renginiai/i/9628/kulturos-vakaras-gyvenimas-kurisnesibaigia). Valdovų rūmų muziejus jį surengė bendradarbiaudamas su Kaišiadorių vyskupija. Primintina, kad Lietuvoje gegužės 7-ąją  yra kasmet minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, pažymint Rusijos imperijos valdžios įvestą  ir keturis dešimtmečius galiojusį lietuviškos spaudos draudimo 1904 m. pabaigą. Taigi dar vienas simboliškas ženklas. Jų Valdovų rūmuose tąkart vykusiame palaimintojo atminimui skirtame kultūros vakare buvo ir daugiau. Antai vakarui įpusėjus renginio dalyvius pasiekė žinia apie  į Vatikaną susirinkusios kardinolų kolegijos išrinktą 267-ajį Romos katalikų Bažnyčios popiežių.  Naujasis popiežius,  Leono XIV vardą pasirinkęs amerikietis Robertas Francis Prevostas, šv. Tomo Akviniečio universiteto Romoje absolventas, yra šv. Augustino ordino vienuolis, keletą metų ėjęs ir Vidurio vakarų (Čikagos) provincijos prioro pareigas. Turint omenyje, kad palaimintąjį Mykolą dvasiškai išugdžiusi vienuolija, Atgailos reguliniai kanauninkai praktikavo šv. Augustino regulą, tai – dar vienas simboliškas ženklas. Atsitiktinumas?  Priklauso nuo žiūros taško. Tačiau neįmanu paneigti, kad pal. Giedraičio prisiminimui skirto  kultūros vakaro dalyviai tąkart turėjo galimybę būti Dievo žmogui siunčiamų ženklų misterijos liudininkais.

Kultūros vakaras Valdovų rūmų muziejuje į istoriją, tikėtina. įeis kaip vienas iš reikšmingesnių pal. Mykolo gimimo sukakčiai skirtų minėjimo renginių programos epizodų. Tačiau anaiptol ne vienintelis svarbus. Iškilmingos šv. Mišios gegužės 10 dieną aukotos Videniškių bažnyčioje. Renginių programoje, išdėstytoje per keletą  2025 metų mėnesių, ir relikvijų perdavimo  Giedraičių bažnyčiai iškilmė, ir piligriminiai žygiai, ir tapybos darbų „Palaimintasis peizaže“ paroda Videniškių vienuolyno muziejuje ir kita.^[12] Jubiliejinių metų palaimintajam skirti  renginiai,  kiekvieno mėnesio 4-ąją dieną Videniškių bažnyčioje aukojamos palaimintojo Mykolo užtarimo prašančiųjų intencijomis aukojamos  šv. Mišios,  ir  Arundiniečio parengtos biografijos vertimas į lietuvių kalbą  – visa tai atveria galimybes geriau pažinti palaimintojo Mykolo gyvenimo kelią ir atrasti jo puoselėto pamaldumo svarbą XXI-ojo amžiaus žmogui.

Literatūra

[1] Vita beati Michaelis ordinis S. Mariae de Metro de poenitentia beatorum martyrum,  Cracoviae: In Officina Simonis Kempinij, Anno Dni 1605.

[2] Jonas Arundinietis, Pal. Mykolo Giedraičio Gyvenimas,  Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025.

[3] Darius Baronas, Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI-XIX a. per.), in: Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas, sudarė Mindaugas Paknys. Vilnius: Aidai, 2005, p. 229-315.

[4] Temos literatūroje lietuvių kalba vartojamas oficialaus pavadinimo trumpinys įvairuoja: „ Reguliniai atgailos kanauninkai“ , „Atgailos kanauninkai“,  „Atgailos reguliniai kanauninkai“. Renkuosi vartoti pastarąją versiją , kaip akcentuojančią  į oficialų pavadinimą iškeltą vieną iš pagrindinių šios vienuolijos praktikuotos regulos bruožų – atgailą. Lietuvoje šios vienuolijos vienuoliai, dėvintys baltus abitus su raudonais siūlais išsiuvinėta   širdies ir kryžiaus emblema, populiariai vadinti „Baltaisiais augustinais“. Pastarasis terminas  neretai vartojamas ir temos literatūroje.

[5] Andrzej Bruździński, Kanonicy regularni od pokuty na ziemiach polskich, Kraków: Wydawnictwo UNUM, 2003, s. 118-119.

[6] Darius Baronas, The First Two Charters for the Austin Penitential Canons Regular in the Grand Duchy of Lithuania at Bystritsa and Medininkai (1390-1391), in: Lithuanian Historical Studies, 2024, Vol.28, p. 1-40

[7] Ryszard Palacz, Jan z Trzciany (Arundinensis), in: Polski Słownik Biograficzny, t. X, Wrcocław-Warszawa- Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich Wydawnictwo  Polskiej Akademii Nauk, 1962, s. 485; Jan Czerkawski, Jan z Trzciany, Arundinensis, in: Encyklopedia katolicka, t. VII, Lublin: Katolicki Uniwersytet Lubelski, 1997, kol.945-946.

[8] Andrzej Bruździński, Kanonicy regularni od pokuty na ziemiach polskich, s. 113-114; Mathias de Miechow [Miechowita], Chronica Polonorum, Cracoviae: Hieronim Wietor, 1519, 1521.

[9] Kun. Bruździński 2003 m. publikuotoje monografijoje nurodo, kad nuo Arundiniečio iki mūsų laikų įvairiomis kalbomis yra parašytos 57  palaimintojo Mykolo Giedraičio biografijos ( Andrzej Bruździński , Kanonicy regularni od pokuty na ziemiach polskich, s. 114). Manytina, kad per pora dešimtmečių jų  skaičius  bus gerokai išaugęs, ypač turint omenyje, kad 2018 m. Apaštalų Sostas oficialiai pripažino Mykolą Giedraitį palaimintuoju.

[10] Žr. pvz. Adelajda Sielepin,  Michael (1420?-1485): A Christian of Timeless Spirituality. Before his Beatification., in: Soter, t. 65(93), 2018, p. 21-40.

[11]  Mykolo Giedraičio iškėlimo į altorių garbę procesas įstrigo popiežiui Urbonui VIII 1634 m. pakeitus iki tol galiojusią šventai gyvenusių ir mirusių asmenų kulto pripažinimo tvarką ir nustačius, kad galutinį sprendimą dėl asmens pripažinimo šventu turi priimti  Apaštalų Sostas.  Vienuolio Mykolo  atveju   įteisinti daugiau nei šimtmetį liaudyje gyvuojantį jo kultą kliūčių nebuvo – liudijimų apie šio vienuolio šventą gyvenimą ir mirtį, jo užtarimu įvykusius stebuklams priskiriamus pagijimus, buvo pakankamai. Tačiau visą tą medžiagą reikėjo surinkti ir perduoti Apaštalų Sostui. Tas nebuvo nepadaryta.

[12]Parodos katalogas su Astos Giniūnienės ir Vido Poškaus straipsniais dienos šviesą turėtų išvysti šių, 2025 metų, pabaigoje. Plačiau apie pal. Mykolo Giedraičio jubiliejinei gimimo metų sukakčiai skirtus renginius žr.:    https://mykolasgiedraitis.lt