Teroristinė organizacija „Hamas“. washingtoninstitute.org nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Šį kartą – vėl apie karą. Žinoma, tarp žydų ir palestiniečių, nes Rusijos karas prieš Ukrainą lyg ir primirštamas, tarsi antraeilis, ne toks ūmus ir žudikiškas. Nors, kaip jau rašėme, būtent jo baigtis gali nulemti Lietuvos ir visos Europos likimą. Artimieji Rytai vadinami rytais vien tik dėl to, kad dar yra Tolimieji Rytai, kurie plyti Azijoje. Bet ar gali būti mums nereikšmingi karai, kuriuose žūsta tūkstančiai, kuriuose klesti žudikiški instinktai ir laimi agresorius?

O pradėsiu nuo asmeninių potyrių. Kažkada rašiau pastabas, pavadintas „Žydai man buvo geri“. Ir iš tikrųjų, nei mano artimieji, nei aš neturėjome jiems jokių nuoskaudų. Tai kas, kad gavau lupti nuo žydų vestuvininkų, kai šie puotavo „Bočių“ restorane šalia mūsų studentiškų išleistuvių ir ėmė įžeidinėti mano būsimą žmoną, o aš stojau jos ginti… Tai kas, kad apie žydukus dainuodavom nepadorias dainuškas, o šie vaikus užtvodavo lazda arba apipildavo pamazgomis. Tai kas, kad miestely kalbėdavo, jog jie apgavikai, kad į macas įmaišydavo išbalinto vaikų kraujo. Galbūt pagarba žydams atsirado iš mamos pasakojimų, kai ji dar prieš vestuves (o ištekėjo šešiolikos) buvo priimta tarnaite pas turtingus miestelio žydus, kur pramoko ne tik buities subtilybių, jų papročių, bet ir šiek tiek jidiš žodžių… Keletą metų ant krosnies nakvodavo visokias antrines žaliavas rinkęs ir vežimaičiu vežiojęs keliaujantis žydelis…

Prieškario Lietuvoje (o tai patvirtins bet kuris istorikas) pogromų prieš žydus nebuvo. Dar carinėje imperijoje, kuri XIX a. pabaigoje įvedė vadinamąsias žydų „sėslumo ribas“, per Lietuvą buvo nuošusi jų terorizavimo banga, neaplenkusi ir mano miestelio. Tik daug vėliau išgirdome apie holokaustą – negirdėtą neregėtą žydų genocidą, kuriuo piktinosi ir iki šiol baisisi šiandien jau 97 sulaukusi močiutė Adelė, pasakojanti, kaip į Lydimų miškelį netoli Salako vedė sušaudyti žydų voras, ir iš ten tratėjo šūviai…

Bet net ne apie tai šis komentaras. Emociškai negaliu tverti iš įsiūčio, kai rodo „Hamas“ smogikų reido į Izraelio žemes pasekmes: sužaloti, sudeginti vaikai, nupjautos galvos, išniekintos žydės merginos… Spontaniškai gimsta keršto jausmas. Ir nors Artimieji Rytai – tolimas kraštas, ir karo aidai Lietuvos nepasiekia, solidarumo su žydų atsaku palestiniečiams jausmas beribis. Suprantu ir kitką: tai dalis jų ir Vakarų propagandos, kuri emociškai labai paveiki (psichologai sako, kad tai veikia pasąmonę, kuri yra kur kas imlesnė negu sąmonė). Kai parodo raudančias arabes, sudarkytus Gazos palestiniečių vaikus, jausmas panašus: už ką kenčia nekalti žmonės? Bet čia pat pagaunu save mąstant: o kas yra agresorius? Kas įsiveržė į Izraelio kaimus ir gyvenvietes ir beatodairiškai žudė kas papuola po ranka, net šimtus linksmo muzikos festivalio dalyvių? Tuomet pateisini Izraelio kariuomenės reidus ir tokius pat nuožmius smūgius tiek „Hamas“, tiek „Hezbolah“ grupuotėms. Tada pateisini net cinizmu persunktą posakį: mišką kertant skiedros lekia…

Ir čia stebina Vakarų požiūris. Tiek Amerikos prezidentas, tiek Jungtinės Tautos ragina Izraelį išvengti taikių gyventojų aukų ir perspėja, kad žydų kariuomenės atsakas gali sukelti humanitarinę katastrofą regione. Vadinasi, „Hamas“ piktadarybes laikas pamiršti, sėsti už derybų stalo, kad čia įsivyrautų taika. Vakarams būtų ramiau, o ir tiek ginkluotės Tel Avivui nereikėtų tiekti, atitraukiant ją nuo Ukrainos fronto…

Pabrėždamas tokią stručio poziciją, nebe reikalo užsiminiau karą Ukrainoje. Vienu aspektu šiedu karai panašūs, nes identiški agresorių veiksmai. Tik vienur veikia teroristinė „Hamas“ ir kitos grupuotės, o kitur – Rusijos valstybė, dar 2014 m. inspiravusi Ukrainos dalybas ir prieš daugiau kaip 600 dienų pradėjusi karo veiksmus prieš suverenią šalį. Kuo skiriasi Gazos prieigos nuo Bučos? Galite palyginti kraupius vaizdus iš šio Ukrainos miesto gatvių ir iš Beeri kibuco šalia Gazos ruožo, kur teroristai nužudė 108 gyventojus, tarp jų dešimtis vaikų?

Po palestiniečių reido „Hamas“ vadovybę pasveikino pats Putinas, kuris per patį išpuolį atšventė savo 71-ąjį gimtadienį. Rusų žiniasklaida rašė, kad jis gyrėsi Biškeke, kur lankėsi NVS vadovų susitikime, jog kartu su Kirgizijos ir Uzbekijos vadovais smagiai papuotavo, „susimetę trise“ („cообразили на троих“). Beje, įdomus sutapimas: būtent spalio 7 – ąją, prieš 17 metų, per Putino gimtadienį, buvo nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja…

Nebe reikalo garsus rusų opozicionierius Aleksandras Nevzorovas (vyresnieji prisimena jo priešiškumą Lietuvos nepriklausomybės siekiams) savo „Telegram“ kanale nė kiek neabejoja, kad Rusija buvo pagrindinė „Hamas“ atakų prieš Izraelį organizatorė… Vienas smogikų lyderių ryšiams su užsieniu Ali Barakas prisipažino, kad Rusija padėjo Palestinoje pastatyti „Kalašnikovų“ gamybos liniją…

Tačiau grįžkime į pradžią. Kiekvienas turi savo požiūrį į žydus. Vieni juose mato savanaudiškumą, suktumą, kitus neigiamus bruožus, gal turi savų sąskaitų, kiti juos užjaučia dėl patirtų negandų. Šiandien negalime abejoti, kad Izraelis turi gintis. Karyboje yra tokia taktika: gynyba puolimu. Kol agresorius nebus sutriuškintas. Nesvarbu, ar jis toli, ar čia pat, prie mūsų sienų.