Susirinkusieji Trakų viešojoje bibliotekoje įsiamžino bendroje nuotraukoje kartu su Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu (priekyje, kairėje), knygos autoriumi Vytautu Raškausku (priekyje, dešinėje) ir Trakų kleb. dek. Jonu Varanecku (pirmoje eilėje trečias iš kairės). Jolantos Zakarevičiūtės nuotr.

Kristina Serapinienė, Trakų viešosios bibliotekos Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Palydint senuosius metus ir artėjant šv. Kalėdoms, Trakų viešoji biblioteka sulaukė ypatingų svečių. Visi bičiuliai, susirinkę į jaukią ir šventiškai pasipuošusią biblioteką, šį advento vakarą praleido su Vytauto Raškausko knygos „Žmogaus širdis sutverta dangui“ pristatymu. Buvo didžiulis džiaugsmas ir garbė pristatyti žmogų, apie kurį ši knyga parašyta – Jo Ekscelenciją Kauno arkivyskupą Kęstutį Kėvalą, kuris su meile pasidalijo savo gyvenimo bei tikėjimo kelionės šviesa ne tik Vytauto knygoje, bet ir gyvai su visais susirinkusiais svečiais.

Knygos autorius Vytautas Raškauskas savo knygoje sugebėjo žodžiais atverti tai, kas paprastai lieka tik širdyje. Susitikimą jis pradėjo prisipažinimu, kad yra bibliotekos vaikas, užaugęs joje dėl to, kad mama visą gyvenimą dirbo bibliotekoje. Jo pažintis su arkivyskupu prasidėjo knygų mugėje, kurioje, kaip žurnalistas, jis nusprendė pakalbinti Kęstutį Kėvalą apie knygas ir gyvenimą. Šiltas ir įkvepiantis pokalbis apie šventes po truputėlį pavirto knyga.

Susitikimo metu V. Raškauskas pokalbį su arkivyskupu pradėjo nuo klausimo apie adventą ir ko jis mus moko. Kęstutis Kėvalas nė nesusimąstęs atsakė, kad adventas mus moko stabtelėti. Mes visą gyvenimą skubame, o adventas yra tarsi dovana, kuri padovanoja kitokį laiką nei įprastas, kasdienis. Adventas – tai ir laukimas, ir kantrybė, susijusi su gebėjimu pažvelgti į gyvenimą kitu kampu – meditaciniu, apmąstymo. Iš advento mes mokomės laukimo ir kantrybės meno, kuris yra labai svarbus, nes jeigu jo neturime, neturime ir šventiškos šventės. Arkivyskupas paminėjo, kad adventas gali būti laikas, kuomet mes padarome kokius nors pasiryžimus, kurie iki Kalėdų pavirsta dovana mums patiems.

Arkivyskupas pasidalijo mintimis, kad visas mūsų gyvenimas yra tarsi adventas. Būdami maži, mes laukiame, kol užaugsime. Užaugę laukiame meilės ir savo šeimos sukūrimo. Sukūrus šeimą, laukiame vaikų ir t. t. Mes visą gyvenimą kažko laukiame. Todėl galime sakyti, kad adventas yra pats gyvenimas, kurio gale bus amžinos Kalėdos.

Apie ramybę ir viltį

Anot Jo Ekscelencijos, ramybė ateina tuomet, kai yra gera valia ir kai žmogaus širdis yra giedra. Ši ramybė yra užmokestis už gerą ir dosnią širdį, ypač mūsų laiku, kuris yra pažymėtas nerimo ženklu. Tapti ramybės apaštalu nėra taip paprasta.

Susitikimo metu arkivyskupas pasidalijo savo vaikystės prisiminimais, atskleisdamas, kuo kvepėjo jo vaikystės Kalėdos. Ši šventė turi emocinę atmintį, kurią labai svarbu kurti savo šeimose. „Mes tarsi vaikai prie šv. Kalėdų stalo žaidžiame paskutinę vakarienę. Mes patys esame tarsi mokiniai, kurie laužydami duoną prisimename savo Kūrėją ir tą nuostabią jo iniciatyvą įžengti į mūsų tarpą“, – kalbėjo arkivyskupas.

V. Raškauskui prakalbus apie viltį, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas teigė, kad turėti viltį – visų pirma yra paties žmogaus apsisprendimas ją turėti. O žodis „nebijok“ Šv. Rašte paminėtas 365 kartus – tai reiškia, kad skirtas kiekvienai metų dienai.

Jis pabrėžė, kad viltis nėra tik apie ateitį, ji yra ir apie dabartį. Žmogus, eidamas per savo gyvenimo bedugnę, turi savyje atrasti jėgų ištarti: „Viešpats manęs nepaliks ir visos negandos turi pasibaigti.“ Visada reikia nuteikti savo širdį tikslui, kuris yra pilnas vilties. O viltį geriausiai lavina malda. Net tuomet, kai tavęs niekas negirdi, Dievas vis dar girdi.

Kitas dalykas, gimdantis viltį, yra darbas ir su juo susijusi kančia. Jei žmogus pasiryžta kažką daryti, jis dažnai susiduria su priešiškumu ir tuomet jam reikia įveikti vidinį prieštaravimą, kuris gundo viską mesti ir nieko nedaryti. Bet jeigu jam pavyksta padaryti tai, ką ketino, jis gauna užmokestį – vilties, džiaugsmo ir ramybės dovaną.

Taip pat arkivyskupas pasidalijo Popiežiaus mintimi, kad puiki vilties lavinimo vieta yra paskutinis teismas. Nežiūrint į tai, kiek vyksta neteisybės, netiesos ir blogio, jos netars paskutinio žodžio. Paskutinis žodis bus tariamas dangaus ir žemės Viešpaties. Tai turi skatinti mus ir priminti, kad ugdytume širdį viltimi.

Kelionės įspūdžiai

Susitikimui artėjant į pabaigą, V. Raškauskas užsiminė, kad atvykimas į Trakus yra vienas iš paskutinių turo po Lietuvą su knygos pristatymu. Todėl arkivyskupo paklausė, ką jis išsineša su savimi iš šios ilgos kelionės ir kokią Lietuvą bei žmones jis pamatė.

Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su dideliu džiaugsmu pasidalijo, kad šioje kelionėje labiausiai džiugino šviesūs žmonių veidai, giedros širdys, ir su šypsena veide atsakė, kad vien dėl to buvo verta rašyti šią knygą. Taip pat nuoširdžiai žavėjosi Lietuvos bibliotekomis ir jose dirbančiais žmonėmis.

Jis pabrėžė, kad šių laikų bibliotekos yra ne tik knygų šventovės, bet ir šiltų susitikimų vieta. Jos yra tarsi mūsų Tėvynės svetainės, kuriose galime susitikti ir laisvai kalbėti. O susitikimų įspūdis yra didžiausia knygos „Žmogaus širdis sutverta dangui“ dovana.