Filomena Malinauskaitė gimė 1859 m. sausio 8 d. tolimojoje Rusijoje, Mykolo ir Alinos Malinauskų šeimoje. Krikštyta Bukaučiškių dvare, kuris buvo 5 km nuo Daugų, Pivašiūnų bažnytkaimio linkui. Gyveno Rusijoje, Vilniuje, vėliau – Bukaučiškių dvare ir jo apylinkėse (Daugų valsč.).

Buvo žmonių, kurie, nors silpnai kalbėjo lietuviškai, bet giliai prijautė tautiniam lietuvių atgimimui. Prie tokių reikia priskirti ir panelę Filomeną Malinauskaitę, visiems žinomo Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko seserį. Nors ji buvo kilusi iš Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Gedimino palikuonių, bet brolio ir namiškių paraginta prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo ir palaikymo Vilniuje ir jo apylinkėse. Tėvas, kilęs iš Kauno gubernijos, save irgi laikė lietuviu. Turėjo ir herbą. Tokioje lietuviškoje atmosferoje ir užaugo Malinauskų vaikai. Filomena baigė gailestingųjų seselių kursus.

Malinauskai turėjo namus Vilniuje. Filomena Malinauskaitė, kaip Rusijos armijos pulkininko duktė, buvo nuo žandarų akių lyg ir paslėpta, todėl savo bute laikė lietuviškų knygų sandėlį. Čia dažnai lankydavosi lietuviai studentai, tokie kaip J. Vileišis, D. Alekna ir kt. Spaudos draudimo laikais J. Vileišis, platindamas lietuviškas knygas ir laikraščius, jos namuose Vilniuje turėjo slėptuvę. Be to, ji pati vežiojo knygas po tolimas apylinkes.

1935 metais žymūs asmenys apie Filomeną Malinauskaitę taip atsiliepė.

J. Vileišis teigė, kad ją pažįsta nuo 1898 m., kai jam teko apsigyventi Vilniuje. Filomenos motina turėjo nuosavus namus, kur dažnai lankydavo jų šeimą su D. Malinausku. J. Vileišis keletą metų ten slėpė lietuviškas knygas.

Poetas L. Gira teigė, kad Filomeną Malinauskaitę pažįsta kaip garsią Trakų apskrities lietuvių visuomenės veikėją. Ji, pasekusi savo brolio pavyzdžiu, pasidarė lietuvė patriotė ir įvairiais būdais padėjo lietuvybei. Spaudą atgavus, aktyviai padėdavo visuose lietuvių darbuose, o užėjus vokiečiams irgi stengėsi palaikyti Lietuvą.

Vyskupas J. Kukta teigė, kad Filomena Malinauskaitė žinoma kaip lietuvė dėl jos lietuviškos orientacijos ir darbų.

Kun. J. Ambraziejus Vilniuje labai rūpinosi, kad būtų tinkamai skleidžiamas lietuviškas žodis. Jis ne tik pats platino lietuviškas knygas ir laikraščius, bet ir įsteigė savo „štabą“ ir turėjo keletą sandėlių. Kurį laiką jo padėjėja buvo ir panelė Filomena. Pas ją būdavo sudėta įvairios literatūros. Atvykę knygnešiai ir platintojai iš provincijos knygas gaudavo iš sandėlio tik su kun. J. Ambraziejaus parašu. Taip būdavo susitarta, nes pasitaikydavo visokio plauko žmonių. Tuomet knygas lengvai pirkdavo Trakų, Onuškio, Daugų ir Alovės apylinkėse. Filomena su broliu D. Malinausku samdydavo butus, juose apsistodavo knygnešiai, rinkdavosi lietuviai, su kuriais kalbėdavosi Jonas Vileišis ir kiti.

Buvo laikai, kad Vilniuje lietuviai neturėjo kur melstis ir Dievą garbinti savo gimtąja kalba. Lenkų endekai (sutrumpintas lenkų tautinės demokratų partijos pavadinimas – aut.) buvo okupavę visas bažnyčias, nors jų statybai visi krikščionys aukojo. Ir prasidėjo atkakli kova už savo teises bažnyčioje. Lietuviai pakėlė balsą. Filomena Malinauskaitė tuomet organizavo lietuvius, ir tie daug prisidėjo prie Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimo iš lenkų. Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjų kultūrinės draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ iniciatyva 1901 m. gruodžio 18 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos.

Po spaudos draudimo panaikinimo Filomena Malinauskaitė įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo ir kultūriniame lietuvių gyvenime. Aktyviai dalyvavo draugijoje „Rytas“ ir lietuvių moterų komitete. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo Trakų-Panemunio rajoninio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nare ir ėjo kasininkės pareigas. Komiteto pirmininkas kun. Vladas Mironas, kuris tuomet buvo Daugų parapijos klebonu, per ją dažnai siųsdavo maisto iš Daugų apylinkės į Vilnių badaujantiems. Kad vokiečių kareiviai maisto nekonfiskuotų, komiteto pirmininkas išduodavo specialius leidimus. Pažymėjimą, kad Filomena Malinauskaitė yra Vilniaus komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti narė, parašė pats vyriausiasis komiteto pirmininkas Antanas Smetona.

1914 metais, po mamos Alinos mirties (tėvas Mykolas mirė 1883 m.), pagal testamentą Jankovicų dvaras su palivarkais (Trakų apskr.) atiteko Donatui Malinauskui, Bukaučiškių I dvaras – jo seseriai Filomenai Malinauskaitei, Saloviškių dvaras (Trakų apskr.) – kitai seseriai Jadvygai Zavadzkienei.
Vokiečių okupacijos replės suspaudė Lietuvą. Žandaro batas mindžiojo lietuvio teises ir sauvaliavo nagaika. Dzūkai, vargo prispausti, kentė badą ir šaltį. O Filomena tuomet nešė paguodos žodį ir šviesą. Ji pirmoji savo lėšomis įsteigė Bukaučiškių dvare pradinę mokyklą ir parsikvietė lietuvių mokytojų, davė jiems išlaikymą ir pati šelpdavo vaikus. Vėliau, 1922 metais, davė 6 ha žemės ir miško mokyklos statybai.

Rūpinosi ir seneliais bei našlaičiais. Po karo savo dvare įsteigė prieglaudą seneliams, pabėgėliams ir našlių vaikams. Jų buvo 22 asmenys. Daugiausia jų parsivežė iš Vilniaus. Su kanauninku P. Dogeliu rūpinosi mažamečių auklėjimu ir švietimu Vilniuje.

1919 metais Daugų parapiją okupavo Lenkijos kariuomenė (Daugus užėmė 1919 m. liepos 17 d. – aut.). Vėl trūko veiklių žmonių ir lietuvių mokytojų. Lenkai įvedė savo tvarką ir administraciją, bet mokytojams mokėjo atlyginimą. Užfrontėje veikti ir palaikyti ryšius su Švietimo ministerija įgaliojama Filomena Malinauskaitė. Ją 1920 m. sausio 15 d. raštu Nr. 256 Švietimo ministras P. Mašiotas ir Pradžios mokslo departamento direktorius J. Vokietaitis įgaliojo rūpintis švietimo reikalais Daugų parapijoje, per „Ryto“ draugiją kvietusiai lietuvius mokytojus.

Panelė Filomena Malinauskaitė liko neištekėjusi. Buvo labai drąsi ir atviro būdo, pasišventė padėti artimui. Nuo 1894 metų turinti gailestingosios seselės vardą ir teises. Jos namuose ir apylinkėje, įvykus nelaimingiems atsitikimams, žmonės veltui gaudavo pirmąją pagalbą.

Žmonės pasakojo, kad 1919 m. pavasarį, kada Daugų apylinkėse keturis mėnesius stovėjo bolševikų kariuomenė, Bukaučiškių dvare buvusios bolševikų dalys norėjo pakarti Filomeną Malinauskaitę „kaipo buržuiką“. Tik subėgę dvaro žmonės ir kaimynai ją išgelbėjo. Jie patvirtino, kad esanti gera panelė, o žmonės įskundę iš keršto. Sakoma, kad jau buvusi ir kilpa užnerta prie dvaro vartų.

1919 m. vasario mėn. prie Daugų vyko lietuvių mūšiai su bolševikais. Bolševikai rengėsi pulti Alovę ir Alytų. Filomena Malinauskaitė, nugirdusi iš jos dvare stovėjusio štabo bolševikų planą, skubiai pranešė lietuviams į Alovės dvarą apie ruošiamą puolimą, ir mūsiškiai tinkamai susitvarkė.

Bukaučiškių dvaras, kuriame gyveno Malinauskai, buvo didelis, bet apie 1930 metais Filomena Malinauskaitė valdė 72 ha. Įvairūs vertelgos prikalbino Filomeną žirams (žirantas – trečiasis asmuo, pasirašęs vekselį ir garantavęs jo apmokėjimą – aut.). Pasirašė ir pražuvo. Užėjo krizės metai. Po nelaimingų vertelgų žiro jos dvaras 1934 metais banko buvo parduotas iš varžytinių. 1935 metais dvarą iš varžytynių nupirko Karolis Kamandulis. Tais laikais prie dvaro rūmų puikavęsis gražus didelis saulės laikrodis, akį traukdavo spalvingas gėlynas.

Liko tik vargas ir gražūs praeities prisiminimai. Senatvės spaudžiama, Filomena neprigirdėjo ir silpnai matė. Šelpė artimieji maistu, drabužiais ir paguoda. Geri žmonės padėjo išrūpinti pensiją. Nuo 1935 m. lapkričio 1 d. Filomenai Malinauskaitei, kaip spaudos draudimo metais pasidarbavusiam asmeniui, paskirta 50 Lt valstybinė pensija, nuo 1940 m. kovo 1 d. pensija padidinta iki 75 Lt.

Paskutiniuoju Bukaučiškių I dvaro šeimininku tapo Karolis Kamandulis, jį įsigijęs iš varžytinių, tačiau po sovietų okupacijos 1940 metais su dvarininkais jų likimu dalintis nepanoręs ir nurodęs Filomeną Malinauskaitę kaip dvaro savininkę, dvarininkę, nors ji jau seniausiai nieko neturėjo, viską paaukojo lietuvybei. Pats K. Kamandulis Sibiro išvengė…

1940 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr. 139 nuspręsta dvarininkės Filomenos Malinauskaitės žemės valdą, esančią Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Bukaučiškių dvare, nacionalizuoti su visais pastatais ir inventoriumi bei perduoti į Valstybinį žemės fondą.

1940 m. rugsėjo 30 d. dokumente „Žinios apie dvarininko žemę ir dvarą, iš kurio konfiskuota arba bus konfiskuota“ („Visiškai slaptai“) nurodyta, kad dvarininkė Filomena Malinauskaitė, gimusi 1868 metais, niekur nedirba, šeimos neturi, tautybė – lenkė, turimos žemės kiekis 100 hektarų. Pateikta tokia kompromituojanti medžiaga: „Politinėje srityje neturime žinių. Priklausė prie fašistinio režimo Raudonajam Kryžiui.“ Žinias surinko Palevičius.

1940 m. rugsėjo mėn. pab. dokumente „Pažyma apie dvarininko žemę ir dvarą, iš kurio konfiskuota arba bus konfiskuota“ („Visiškai slaptai“) nurodyta, kad dvarininkė Filomena Malinauskaitė, duktė Miko, gimusi 1868 metais, tautybė – lenkė, dirba savo dvare, kurio plotas 199 hektarai. Gyvulių nėra, bet turi kuliamąją mašiną. Turi dar vieną dvarą Trakų apskrityje, apie kurio plotą žinių nėra. Pateikta kompromituojanti medžiaga: „Kompromituojančios medžiagos nėra. Negauta žinių. Bet minėtam dvare eita baudžiava. O jos tėvas smarkiai persekiodavo darbininkus“. Pažymą sudarė Lietuvos SSR NKVD Alytaus apskrities skyriaus viršininkas Palevičius.

1940 m. lapkričio mėn. pradžioje Lietuvos SSR VRLK Alytaus skyriaus įgaliotinis Vincas Keršys apklausė liudininką Julių Kamandulį, kuris parodė sekančiai: „Esu Kamandulis, Julius, sūnus Adomo, gyv. Alytaus apskr. Daugų valsč. Bukauciškių kaime. Parodau aš apie Filomeną Malinauskaitę, dukterį Malinausko, kuris minėtas savininkas buvo iš senų laikų. Buvo rusų generolas. Rusų laikais ir dar iš anksčiau buvo dvarininkai, kurie turėjo 3 dvarus. Vienas dvaras Bukauciškių km. Daugų valsč. Antras dvaras Aukštadvario valsč. Trečias dvaras Onuškio valsč. Ir iš senovės visi buvo dvarininkai ir dabar dvarininkų luomo prisilaiko, iš viso turėjo 9 dvarus. Sūnui buvo paskirta 3 dvarai. Sūnus Donatas, duktė Filiomena, kuriai irgi buvo paskirti 3 dvarai. Zavackienei Jedvygai irgi buvo paskirti 3 dvarai. /pas./ J. Kamandulis.“

1941 m. sausio 4 d. dokumente „Žinios Alytaus apskrities esančio dvarininko, kurio žemė ir dvaras konfiskuotas“ („Visiškai slaptai“) rašoma, kad Filomena Malinauskaitė, gimusi 1868 metais, yra dvarininkų kilmės, jos tėvas Mikas buvo caro pulkininkas. Bukaučiškių dvaro žemės kiekis 199,27 ha. Gyvulių nebuvo, dvaras buvo apleistas, nes valdė kiti žmonės. Tą dvarą apdirbdavo nuomininkai, todėl mašinų ir gyvulių nėra. Esamoji kompromituojanti medžiaga: „Malinauskaitės Filomenos tėvas Malinauskas buvęs Caro pulkininkas mažai kada būdavo dvare. Bet jo dvare ėjo baudžiavą šie kaimai: Kančėnų, Bukaučiškių kaimai. Kur buvo paties Malinausko paskirtas prižiūrėtojas, baudžiauninkus labai smarkiai bausdavo ir buvo labai žiaurus. Įsakydavo bausti kuo griežčiau patsai Malinauskas.“ Pasirašė Lietuvos SSR VRLK Alytaus skyriaus viršininkas Tomulevičius.

1941 m. sausio 9 d. Lietuvos SSR Žemės dalijimo liaudies komisaro pavaduotojo I. Žitkovo pasirašytoje pažymoje nurodyta, kad dvarininkės Filomenos Malinauskaitės žemės valda, esanti Bukaučiškių dvare, visiškai nacionalizuota.

1941 m. gegužės 28 d. pažymoje, agentūrinės bylos formuliare apie Filomeną Malinauskaitę, įrašytos ją kompromituojančios žinios: „Dvarininkė, turėjo 199 ha žemės. Malūno savininkė.“
1941 m. birželio 7 d. Lietuvos SSR NKGB Alytaus apskrities skyriaus nutarime, kurį pasirašė valstybės saugumo seržantas V. Romanov, konstatuota, kad dvarininkė Filomena Malinauskaitė, duktė Miko, gimusi 1868 metais, SSSR pilietė, turėjo 199 hektarus nuosavos žemės, todėl ją, kaip socialiai pavojingą, tikslinga iškeldinti už Lietuvos SSR ribų.

Nuo 1940 m. pabaigos Filomena Malinauskaitė, apsigyvenusi Vanaginės kaime (Vilkaviškio apskr.), nes 1940 m. rugsėjo 24 d. buvo nacionalizuotas D. Malinauskui priklausęs Alvito dvaras, iš čia kartu su seserimi Jadvyga ir brolio Donato Malinausko šeima 1941 m. birželio 14 d. ištremta į Altajaus kraštą. Jadvyga buvo stipriai nusilpusi, apkurtusi ir apakusi, pati negalėjo vaikščioti. Į vagoną įnešė neštuvais.

Birželio 16–17 dieną ešelonas pajudėjo iš Vilkaviškio per Pilviškius, Kazlų Rūdą, Mauručius, Kauną, Naująją Vilnią, Ašmeną, Polocką, Velikije Lukus, Rybinską, Permę, Sverdlovską, Barnaulą ir sustojo Bijske, kur baigėsi bėgiai. 1993 metais tremtiniai Altajuje pasakojo, kad visus stebino Filomenos Malinauskaitės drąsa, kai tik sustodavo ešelonas ir atsiverdavo durys, ji šaukdavo: „Bolševik daj zakurit“. Kelionė truko 18 dienų, tačiau kita D. Malinausko sesuo Jadvyga galutinės stotelės taip ir nepasiekė, mirė kažkur pakeliui.

Filomena Malinauskaitė mirė 1941 m. rugsėjo mėn. iš bado tremtyje Altajskoje selo, Barnaulo rajone, prie Bijsko (Altajaus kr.). Donatas Malinauskas mirė 1942 m. lapkričio 30 dieną.

1992 m. vasarą Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komitetas pradėjo rūpintis, kad perkelti iš Altajaus krašto į Lietuvą žymaus Nepriklausomos Lietuvos politinio veikėjo, 1918 m. Vasario 16 d. signataro Donato Malinausko ir jo šeimos narių palaikus.

Filomenos Malinauskaitės palaikai perlaidoti 1993 m. birželio 14 d. Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje, pastatytas antkapinis paminklas.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Lietuvos Ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. Nr. 32658/5, l.1–25. (F. Malinauskaitės tremties byla).
2. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904 m. Vilnius, 2004, p. 285.
3. Dalia Marcinkevičienė (sud.). Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė“. Vilnius, 1997, p. 94–97.
4. Komitetas Vilniaus krašto lietuviams remti. Lietuvos žinios. 1922 m. kovo 8 d., Nr. 8, p. 3.
5. Rasa Radžiukynaitė, Neringa Čyžiūtė. Ten, kur dvarai stovėjo… Dainavos žodis. 2000 m. liepos 28 d., Nr. 86, p. 6.
6. Viktoras Jencius-Butautas. Bukauciškių dvaras ir jo istorija. Voruta. 2013 m. vasario 16 d., Nr. 4, p. 10.

Arturas Čiras

Nuotraukos iš Donato Malinausko vaikaičio Tado Stommos asmeninio archyvo (JAV).

Šaltinis: http://gintarinesvajone.lt/

Nuotraukų parašai:

Mykolas Malinauskas. Saratovas, 1864 m.

Filomena, Donatas, Jadvyga ir mama Alina Malinauskiene. Apie 1895 m.