Vladimiras Putinas ir patriarchas Kirilas. EPA nuotrauka

Simonas Bendžius, www.bernardinai.lt

Kirilas priekaištavo Baltramiejui, kam šis be jo sutikimo pripažino dalies ortodoksų Ukrainoje nepriklausomybę (autokefaliją) nuo Maskvos patriarchato. Toji Bažnyčia de facto veikė jau beveik tris dešimtmečius, tad Baltramiejus kvietė Kirilą dalyvauti Panortodoksiniame (visų penkiolikos ortodoksų Bažnyčių) susirinkime ir šį klausimą kartą ir visiems laikams išspręsti. Tačiau paskutinę akimirką Maskvai atsisakius atvykti į Sinodą vėliau Konstantinopolis ėmėsi iniciatyvos pats – ir Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją pripažino.

Kaip rašoma pokalbio stenogramoje, Kirilas bandė įrodyti, kodėl nepriklausoma Bažnyčia Ukrainoje yra nesusipratimas: „[su Ukraina] esame viena šalis ir viena tauta. Kijevo neįmanoma atskirti nuo mūsų šalies, nes jis yra mūsų istorijos ištakos. Rusios Ortodoksų Bažnyčios vienybę saugo rusų ir ukrainiečių tautinė savimonė.“

Baltramiejus į tai: „Ukrainiečiai nesijaučia patogiai Rusijos valdžioje ir nori visiškos religinės ir politinės laisvės, todėl kreipėsi į savo Motiną Bažnyčią, kuri jų prašymą laiko teisingu ir vadovausis Šventojo Sinodo jau priimtu sprendimu. […] Visi jie [Ukrainos vadovai], išskyrus prezidentą Janukovyčių, su kuriuo buvau susitikęs prieš dešimtmetį, vyko į visuotinį patriarchatą ir prašė suteikti autokefaliją. Pastaraisiais metais ne tik prezidentas Porošenka bei ministras pirmininkas, bet ir parlamentas pateikė oficialų prašymą.“

Dabar įdomiausia dalis. Štai ką Kirilas pasakė apie tuometinę Ukrainos vadovybę (paryškinta mano – S. B.) : „Jie neatstovauja tautai. Valdžią jie užėmė per Maidaną, perversmu. Jie prašo autokefalijos, kad padidintų savo prestižą, nes valdžią turi neteisėtai. Žmonės juos nuvers ir išvarys, todėl jie siekia visuotinio patriarchato institucijos paramos.“

Kažkur girdėta retorika, ar ne? Tai, ką nuo 2014 m. nuolat kartojo Putinas, už gryną pinigą laiko ir Maskvos patriarchas. Šiam nepavykus įtikinti Baltramiejaus, kad Ukraina ir Rusija – viena ir ta pati šalis, neilgai trukus Maskva pareiškė nutraukianti eucharistinę bendrystę su Konstantinopoliu.

Nepraeis nė ketveri metai, kai Kirilo svajonė apie „neteisėtos valdžios išvarymą“ pradės būti įgyvendinta. Prieš tai, karo išvakarėse, jam palaiminus ir padrąsinus būsimus okupantus: „Deja, ir šiuo metu esama grėsmių – visi žinome, kas vyksta prie mūsų Tėvynės sienų. Todėl, manau, kad mūsų kariai negali turėti jokių abejonių dėl teisingo kelio pasirinkimo savo gyvenime.“

Patriarchas Kirilas. EPA nuotrauka

Ukraina puolama, ir tai nėra vien Putino karas. Savais frontais jam uoliai talkina – kaip liūdna tai pripažinti – Jėzaus Kristaus Evangeliją veidmainiškai skelbiantis asmuo.

Iškreiptas pasaulio matymas

Skaitant viešus Kirilo pasisakymus ir pamokslus, susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau jis mėgaujasi karine invazija. Jau pačią pirmąją agresijos dieną savo pranešime apie „vykstančius įvykius“ (ne jokį karą) jis pakvietė „visas konflikto puses daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta civilių aukų“, kitomis dienomis jau varė seną gerą propagandą, kurios esmė – visų konfliktų ir bėdų Ukrainoje priežastis tikrai ne Rusija, o supuvę Vakarai: „Negalima leisti tamsioms ir priešiškoms išorės jėgoms suteikti progos pasityčioti iš mūsų; turime daryti viską, kad išsaugotume taiką tarp mūsų tautų, kartu saugodami bendrą istorinę Tėvynę nuo bet kokių išorės veiksmų, galinčių šią vienybę sugriauti.“

O aš, eilinį kartą naivus žmogus, iš pradžių tikėjausi, kad bent jau Kirilas išdrįs pašnibždėti Putinui į ausį: „Klausyk, man rodos, tai, ką mes darom Ukrainoje, yra nelabai krikščioniška…“ Kur tau. Socialinius tinklus apskriejęs kovo 6-osios pamokslas galutinai įrodė, kad pastarosios dvi karo savaitės yra lyg sapnas – ir dabar mus aplankė sapno dalis apie kosmosą.

„Tačiau žinome, kad šį pavasarį aptemdė rimti įvykiai, susiję su politinės padėties Donbase pablogėjimu ir beveik prasidėjusiais karo veiksmais. Norėčiau kai ką pasakyti šia tema“, – kaip visada įtaigiai į tikinčiuosius sekmadienį kreipėsi Kirilas.

Rusijos vykdoma Ukrainos „denacifikacija“: ukrainiečių karys garbaus amžiaus Charkivo gyventojai padeda apleisti susprogdintą gyvenamąjį daugiabutį. Vasyl Zhlobsky / EPA nuotrauka

Su politinės padėties Donbase pablogėjimu. Žmogau, tavo valstybė puola kitą šalį, bombarduoja gyvenamuosius namus, žudo moteris ir vaikus, naudoja draudžiamus ginklus, grasina branduolinėmis bombomis. O tu šneki apie „beveik prasidėjusius karo veiksmus“ ir išreiški rūpestį ne dėl Ukrainos, o dėl rusų okupuoto Donbaso. Iš kur toks susirūpinimas? Pasirodo, tame regione esančios Luhansko ir Donecko „liaudies respublikos“ yra puolamos, nes „atmeta vadinamąsias vertybes, kurias šiandien siūlo tie, kurie pretenduoja į pasaulinę valdžią“.

Kokios tos vertybės? Putinas savo kruviną invaziją Ukrainoje vadina „kova su nacizmu“, o Maskvos patriarchato lyderis prideda dar vieną priežastį pateisinti „specialiąją karinę operaciją“ ir nekęsti Vakarų: „Ar žinote, koks tai testas? Išbandymas labai paprastas ir kartu bauginantis – tai gėjų paradas. Daugelio žmonių reikalavimas surengti gėjų paradą yra ištikimybės šiam labai galingam pasauliui išbandymas, ir mes žinome, kad, jei žmonės ar šalys atmeta šiuos reikalavimus, jie nebėra to pasaulio dalis, jie tampa jo svetimkūniais.“

Naciai, reikalaujantys rengti gėjų paradus. Šie du vyrukai tikrai neturi širdies, bet bent jau fantazijos stokos jiems neprikiši.

Suprasti Kirilą

Kirilo bajeriai tuo nesibaigė, ir vakar, kovo 9-ąją, Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje per pamokslą skėlė naują: „Dabar vyksta Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Pagalvokime, kas iš tikrųjų galėtų mus skaldyti? […] Kitaip tariant, šiandien konfliktuoja dvi broliškos tautos, o iš tikrųjų, viena – rusų tauta. […] Rusia yra viena šalis, viena tauta, bet ši tauta pasirodė esanti labai stipri, ir kaimynai, išsigandę jos stiprybės, ėmė daryti viską, kad suskaldytų šią tautą, kad įtikintų šios tautos dalis, jog jos apskritai nėra viena tauta.“

Kiek anksčiau, kovo 4-ąją, Maskvos patriarchato interneto svetainėje įdėta malda, kurioje prašoma Viešpaties, kad Jis stabdytų „norinčiuosius kariauti ir kovoti prieš Šventąją Rusią“ ir sugriautų jų planus.

Kas yra toji Rusia (nepainioti su Rusija)? Klausimas, reikalaujantis ištisos paskaitos, bet vienas iš atsakymų – tai įsivaizduojama didinga, atseit istorinė rusų valstybė, į kurią turi įeiti Ukraina bei Baltarusija. Šioji faktiškai jau Kremliaus rankose, o štai paauglė maištautoja Ukraina niekaip nenori pripažinti Motulės Rusijos vaidmens. O tos šalys, kurios maištininkei padeda, yra blogio jėgos. Prisiminkime, ką prieš karą kalbėjo Putinas – kad Ukrainos nepriklausoma valstybė tebuvo Lenino produktas. „Kai suklestėjo Kijevas, Rusijoje dar tebuvo pelkės ir miškai“, – diktatoriui mandagiai priminė ukrainiečiai.

Švenčiant Rusijos Nacionalinės vienybės dieną. Patriarchui Kirilui iš kairės – Dmitrijus Medvedevas ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Įdomus ir istorinis aspektas. Kai bolševikai po Spalio revoliucijos panaikino Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, vėliau Stalinas leido jai „atsikurti“. Buvo įsteigta Maskvos ir visos Rusios Ortodoksų Bažnyčia, kuriai pavaldžios tapo Sovietų Sąjungos okupuotos šalys. Kaip anuo metu nebeliko atskirų valstybių, tik vienos SSRS „padaliniai“, taip ir Rusios Bažnyčia apėmė ne vien Rusijos teritoriją.

Sovietų Sąjunga žlugo, aneksuotos šalys atgavo nepriklausomybę – tačiau bažnytinė struktūra liko „sovietinė“, su ta mitine „Šventąja Rusia“. Šitaip istoriškai nutiko, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija tebepriklauso Maskvos patriarchatui. Kaip minėta, Rusijos pretenzijos į Ukrainą ir Baltarusiją aiškios – tačiau įdomu, kokia ateityje bus jos pozicija dėl kitų bažnytinės „Rusios“ teritorijų, kad ir Baltijos šalių. Kirilas ir čia moka stebinti: yra sakęs, jog, nepaisant skelbiamo ateizmo, Sovietų Sąjunga laikėsi ant krikščioniškų pamatų.

Kodėl įtakingasis Maskvos patriarchas šoka pagal Kremliaus dūdelę, suprasti padeda ir LRT radijo laidos „Istorijos perimetrai“ pašnekovų įžvalgos. Vienas iš jų, ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila, primena vadinamąją sergianizmą – įsitikinimą, pagal kurį Maskvos ir visos Rusios Ortodoksų Bažnyčiai sovietmečiu buvo priimtina eiti į kompromisus su Kremliumi ir KGB tam, kad Bažnyčia išliktų ir gal net gautų naudos. Pavadinimas kilęs nuo patriarcho Sergijaus, kuris 1943 m. parašė deklaraciją apie Bažnyčios lojalumą sovietų valdžiai (ir kurią pasmerkė išeivijos rusai ortodoksai).

Aktyvus sergianistas buvo metropolitas Nikodemas Rotovas, Peterburgo dvasinės akademijos rektorius. O vienas iš jo uoliausių mokinių bei pasekėjų – Vladimiras Michailovičius Gundajevas, būsimasis Kirilas. Tad skandalingieji Maskvos patriarcho pasisakymai ir pūtimas į vieną dūdą su Putinu, anot kun. G. Sungailos, yra sergianizmo tradicijos tąsa.

Unsplash.com nuotrauka

Visa tai turint omenyje, galima naujai permąstyti gandus, kad Kirilas kadaise dirbo KGB. Galima naujai prisiminti ir 2008 m. nutikimą, kai tuometinis Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas, Maskvos patriarchato Išorinių bažnytinių ryšių departamento pirmininkas, lankėsi Kuboje. Tuometinis šalies vadovas Fidelis Castro po susitikimo sakė, kad Kirilą laiko savo sąjungininku prieš „Amerikos imperializmą“: „Nėra jokios priežasties daryti net menkiausių nuolaidų JAV imperializmui. Man susidaro įspūdis, kad taip galvoja ir Vladyka.“

Partiniam komunistų leidiniui Castro sakė, kad „Vladyka nėra socializmo priešas ir nesmerkia tų, kurie, kaip ir mes, atėjo iš marksizmo-leninizmo kovoti už teisingą pasaulį“. Tuo metu Kuboje buvo neseniai pastatyta pirmoji ortodoksų cerkvė, ir Castro tai pavadino „nenuginčijamas įrodymu“, kad Kuba gerbia „vieną iš pagrindinių žmogaus teisių principų, atitinkančių gilią ir radikalią socialistinę revoliuciją“.

Kas per skiedalai, sakysite. Bet šituos skiedalus su visomis pateiktomis citatomis (ir be jokių papildomų komentarų) kaip normalų ir suprantamą dalyką tąkart perpublikavo oficiali Rusios Ortodoksų Bažnyčios interneto svetainė. Tekstas ten yra iki šiol.

Istorinis įvykis, kuriuo pasinaudojo Maskva?

Tenka naujai atsiversti ir 2016 m. toje pačioje Kuboje, Havanos oro uoste, Kirilo ir popiežiaus Pranciškaus pasirašytą bendrą deklaraciją. Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas istorijoje, kai susitiko Romos popiežius ir Maskvos patriarchas. Didžioji deklaracijos dalis kalba apie teisingus dalykus, dėl kurių neprikibsi, tačiau į medaus statinę pateko ir keli šaukštai rusiško deguto.

Pavyzdžiui, dokumento autoriai dėkoja Dievui „už dabartinį beprecedentį krikščionių tikėjimo atsinaujinimą Rusijoje, taip pat daugelyje kitų Rytų Europos valstybių“, kartu netiesiogiai kritikuojant Vakarus dėl „kai kurių valstybių transformacijos į sekuliarias visuomenes, atitolusias nuo visų užuominų į Dievą ir Jo tiesą“. Žinoma, tiesos tame yra, bet Kremliaus ir Kirilo karo kontekste tokie pasakymai minčių kelia įvairių.

Toliau paminimas „smurtas Ukrainoje“, raginama „visas į konfliktą įsitraukusias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, nukreiptų į taikos kūrimą“, kartu politkorektiškai neįvardijant, kas yra šio konflikto didysis agresorius.

Verta paminėti ir vieną akivaizdų melą, prasimušusį deklaracijoje: „Viliamės, kad ortodoksų tikinčiųjų schizma Ukrainoje gali būti įveikta remiantis egzistuojančiomis kanoninėmis normomis tam, kad visi ortodoksai Ukrainoje galėtų gyventi taikoje ir harmonijoje…“

Čia kalbama apie pačioje pradžioje minėtą autokefalinę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią, kuri nenorėjo savęs sieti su Maskvos patriarchatu. Tačiau tai, ką ši bendruomenė padarė, nėra schizma. Schizma įvyksta, kai dalis tikinčiųjų atsiskiria nuo Bažnyčios dėl teologinių, doktrininių reikalų. Tuo metu dalies Ukrainos ortodoksų motyvas buvo ne teologinis, o grynai „administracinis“ – noras tvarkytis savarankiškai, kaip ir kitoms autokefalinėms ortodoksų Bažnyčioms. O tikėjimas išliko absoliučiai toks pat.

Patriarchas Kirilas ir popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Tai – tik keli iš pavyzdžių, kaip veikia „Šventosios Rusios“ ideologija ir kaip jos apologetai nepraleidžia progos ją pateisinti. Įdomu, kokie bus tolesni Šventojo Sosto santykiai su Maskvos patriarchatu. Kol kas susidaro įspūdis, kad Kirilas (kaip ir Putinas) tiesiog naudojosi popiežiaus gera valia ir nuoširdžiomis brolystės paieškomis. Santykiai turbūt bus perkraunami iš naujo, nes matyti, kad net ir Pranciškui trūkusi kantrybė: karo pradžioje elgęsis diplomatiškai ir žodžiais neminėjęs, kas yra agresorius, dabar Šv. Petro aikštėje jis sako tiesiai šviesiai: jokia čia ne karinė operacija, tai žiaurus karas.

Palaikykime brolius ortodoksus Lietuvoje

Ką šiame kontekste galime padaryti mes? Žinoma, pirmiausia melstis už Rusijos atsivertimą, visapusiškai remti Ukrainos kariuomenę, civilius žmones ir į Lietuvą atvykstančius karo pabėgėlius. Taip pat privalome suprasti labai svarbų dalyką: krikščionių ortodoksų pasaulis yra labai įvairus, ir Kirilas su savo pasekėjais – tik viena iš to pasaulio dalių, nors ir labai gėdinga. O kai kalbu apie Maskvos patriarchatą, turiu omenyje ne visą jo teritoriją, bet konkrečiai Ortodoksų Bažnyčią Rusijos valstybėje.

O ir pačioje Rusijoje anaiptol ne visi dvasininkai pritaria Kirilui ir jo palaikomam Kremliaus režimui. Daugiau nei 200 kunigų pasirašė peticiją, kuria prašo stabdyti karą Ukrainoje. Vienas kunigas už tokius pasisakymus jau gavo baudą. Žinoma, tai tėra ašara palyginus su 35 tūkstančiais Rusijoje tarnaujančių ortodoksų kunigų ir 360 vyskupų. Žmonės įbauginti. Bet nežinome, kiek jų viešai prabils netolimoje ateityje, tebesitęsiant karui ir ekonominiam Rusijos krachui.

Būtina atskirai paminėti pastaruoju metu linksniuojamą Maskvos patriarchatui priklausančią ortodoksų bendruomenę Lietuvoje, kuri oficialiai vadinasi Lietuvos stačiatikių arkivyskupija. Galima tik pakartoti: Lietuvos ortodoksai oficialiai ir aiškiai smerkia Putino invaziją bei propagandinius patriarcho Kirilo pasisakymus. Kiek pats asmeniškai pažįstu ortodoksų, jie yra tikri Lietuvos patriotai ir šaunūs krikščionys. „Mano mama ukrainietė, turiu giminaičių, kurie gyvena Sumuose. Todėl aš tai [karą] išgyvenu kaip asmeninę tragediją“, – minėtoje LRT radijo laidoje sakė ortodoksas G. Sungaila. Tokių tragedijų yra ir daugiau, nes ortodoksų bažnyčias Lietuvoje lanko ne tik rusai ir lietuviai, bet ir daug ukrainiečių.

Rytų krikščionys Lietuvoje nekalti, kad istoriškai taip susiklostė, jog juos priskyrė Maskvos patriarchatui. Be to, Kirilas pagal ortodoksų teisę neturi jokios galios ir įtakos vidiniam arkivyskupijos gyvenimui bei sprendimams. Patriarchas nėra popiežius, jis negali tiesiogiai nurodinėti, ką daryti ar kaip melstis. Ką jis gali – tai patriarchato Sinodui teikti įvairių siūlymų (įprastai – dėl vyskupų skyrimo ar nušalinimo), o vyskupai paskui jau balsavimo būdu sprendžia, ar tuos pasiūlymus priimti.

Kitaip sakant, Maskvos patriarchas gali netiesiogiai lemti, kokį ortodoksų vyskupą Lietuva gaus. Ar jis būtinai bus Kirilo šalininkas? Tikrai ne. Puikus to pavyzdys yra dabartinis Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas metropolitas Inokentijus, kurį vietos ortodoksai giria kaip labai šviesų, „vakarietiškai“ mąstantį žmogų.

Lietuvos ortodoksus su Kirilu jungia dar vienas momentas: kiekvienos Dieviškosios liturgijos metu kunigai ir vyskupai garsiai meldžiasi už savo patriarchą. Tiesa, prasidėjus karui, dalis ortodoksų Ukrainoje (tų, kurie priklauso Maskvos patriarchatui!) atsisakė minėti jo vardą, viešai vadindami jį „blogesniu už patėvį“.

Kirilas tokį žingsnį laiko nuodėme, bet jis ir vėl meluoja. Kaip yra sakęs ortodoksų teologas, archimandritas Kirilas Hovorunas, „patriarcho minėjimas ar neminėjimas atskiroje parapijoje neturi jokios kanoninės reikšmės, svarbu, kad jį minėtų vyskupas ordinaras“. O jeigu neminėtų ir vyskupas? Tai būtų laikoma kanoniniu nusižengimu, tačiau dabartinė situacija leidžia nesilaikyti įstatymo raidės. Galų gale ir tai nėra itin svarbu – nes tradiciją liturgijoje minėti savo patriarchą turi tik Maskvos ir visos Rusios Ortodoksų Bažnyčia.

Kaip reikalai Lietuvoje klostysis toliau? Atviras klausimas, ar po visų dabartinių įvykių ir Kirilo pasisakymų ortodoksai ryšis nebeminėti jo pamaldose, o gal net žengs kur kas radikalesnį žingsnį – ir visiškai atsiskirs nuo Maskvos. Lietuvos stačiatikių arkivyskupija susilaiko nuo komentarų, tačiau akivaizdu, kad aplinkybės per šias dvi savaites pasikeitė taip, kad gyventi kaip iki karo jau nebepavyks. Protingi ir sąžiningi broliai ortodoksai turės daryti vienokius ar kitokius pokyčius, nes kitaip jų bendruomenė Lietuvoje bus tiesiog marginalizuota.