Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotraukos

www.voruta.lt

Minint 65-erių metų Kengyro sukilimo sukaktį ir ten žuvusius lietuvius, Kengyre atidengtas memorialinis paminklas, o Kazachstano sostinėje Nur Sultane, Kazachstano tautos asamblėjoje, pristatyta paroda „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16–birželio 26 d.“.

1954 m. gegužės 16 d. Kengyro ypatingojo režimo lageryje (Kazachstanas) prasidėjo politinių kalinių sukilimas. Sukilėliams pavyko perimti lagerio vadovavimą ir jį išlaikyti daugiau kaip 40 dienų. Išsigandusi sovietų valdžia 1954 m. birželio 26 dieną sukilimo malšinimui pasiuntė specialią vidaus kariuomenę: tankus T-34, 1600 kareivių ir karininkų, tarnybinius šunis, gaisrines mašinas. Sukilimas buvo malšinamas be gailesčio – šimtai žuvusių, sužeistų, suluošintų vyrų ir moterų.

Lageryje kalintys lietuviai buvo aktyvūs sukilimo dalyviai. Šeši lietuviai žuvo: Povilas Seikalis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Kazimieras Šiugždinis, Stasys Daraškevičius ir Balys Leipus. Žiauriausiai tarp lietuvių sužalota partizanų sesuo Vlada Miliūtė: ji pateko po įvažiavusio į moterų zoną tanko vikšrais, jai buvo sutraiškyta dešinė koja ir ranka, sulaužyti šonkauliai, sumušta galva. Po keturių operacijų 1961 m. Vladai Miliūtei pasisekė sugrįžti į Lietuvą.

Monumentą Kengyro sukilėliams lietuviams sudaro keletas elementų, kurių dalis – autentiškos išlikusių vartų, vedusių į lagerio teritoriją, kolonos. Viena jų nuvirtusi, o jos vietą užėmęs Vyčio kryžius, simbolizuojantis nepalaužiamą lietuvių valią priešinantis represijoms. Monumento projekto autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, architektas Algis Vyšniūnas.

Parodoje apie Kengyro sukilėlius lietuvius paaiškinama, kas yra ypatingojo režimo lageris, kokie žmonės čia buvo kalinami. Karlagas, Steplagas, Pesčianlagas, Luglagas, Dallagas – ypatingojo režimo lageriai, kuriuose skirtingu laikotarpiu kalinta ne mažiau kaip 20 000 lietuvių – karininkų, mokytojų, dvasininkų, teisininkų, partizanų, ryšininkų, rėmėjų, pogrindinių organizacijų narių.Toliau parodoje koncentruojamasi į Steplago lagerių grupei priklausiusį Kengyro lagerį, dienomis išdėstyta visa Kengyro sukilimo eiga. Iš pateiktų faktų matyti, kad sukilimas buvo kruopščiai planuojamas.

Susikūrusi „Kengyro respublika“ turėjo aiškią organizacinę struktūrą – konspiracinį centrą. Šioje struktūroje lietuvių atstovu buvo teisininkas Juozas Kondratas. Jis fiksavo lagerio administracijos piktnaudžiavimo faktus ir nagrinėjo kalinių skundus. Numalšinus sukilimą Juozas Kondrotas buvo nuteistas dar 10 metų. Tautiniu pagrindu įkurtas Lietuvių pogrindžio komitetas taip pat neliko nuošalyje. Visi šio komiteto nariai dalyvavo sukilime ir vykdė konspiracinio centro pavestas užduotis: ėjo sargybą, vykdė žvalgybines funkcijas, dalijo maistą, rūpinosi bendra tvarka lagerio teritorijoje.

Pagrindinė sukilimo metraštininkė, Kengyro sukilimo dalyvė Elena Grybinaitė, sugrįžusi į Lietuvą rinko visą įmanomą informaciją. Jos darbo rezultatas – Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomi albumai, kuriuose – 182 biografijos, 772 fotografijos.
Paroda apie lietuvius sukilėlius bus demonstruojama įvairiuose Kazachstano miestuose, o vėliau perduota nuolatiniam saugojimui Kazachstano politinių represijų aukų atminimo muziejui Dolinkoje.

Abi šias svarbias istorinės atminties priemones Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė kartu su Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Karagandos lietuvių bendruomene „Lituanica“, vadovaujama LR Garbės konsulo Kazachstane Vitalijaus Tvarijono.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras