Kauno  Kristaus Prisikėlimo parapijiečiai atsisveikino su Monsinjoru

Kauno  Kristaus Prisikėlimo parapijiečiai atsisveikino su Monsinjoru

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

       Liepos mėnesio paskutinį sekmadienį  Kauno  Kristaus Prisikėlimo parapijos tikintieji gausiai susirinko į šios parapijos didžiąją šventovę  – baziliką   atsisveikinti su savo iškeliamu    klebonu monsinjoru Vytautu Grigaravičiumi.

         Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo dekretu, pasiremiant  Bažnyčios Kanonų  teisės nuostatais,  jis atleistas iš minėtos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonu.

         Tarnaudamas kitose parapijose savo veiklumu  pasižymėjęs kunigas Vytautas Grigaravičius   į  Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją  buvo paskirtas prieš dvidešimt metų – 2002 m. kovo 28 dieną tuometinio arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus  dekretu, viliantis, kad ir čia jis sugebės įprasminti savo turimą   energiją   atkuriant   tautos Prisikėlimą simbolizuojančią bažnyčią.      Ši  šventovė  tada  dar buvo   išramstyta įvairiais  pastoliais,  viduje nejaukiai  švilpavo dulkėti vėjai, aplinkui – mėtėsi surūdiję geležgaliai, „puikavosi“ krūvos šiukšlių.  Žmonės jau buvo nusivylę šios bažnyčios per ilgai užsitęsusiais restauracijos darbais.

Visa tai matydamas jaunasis kunigas    taip pat   galėjo  nusivilti,  suabejoti savo galimybėm,  pajusti į širdį besiskverbiantį  nerimo ir nusivylimo kirminą. Parapijos biudžetas ne tik  buvo tuščias, bet jį slėgė ir didžiulės skolos.  Tačiau  naujasis šios parapijos šeimininkas įstengė suprasti, kad  jį čia atvedė Dievo valia, kad su Jo pagalba  įveiksiąs    visas iškilusias kliūtis.   Kaip prisimena pats Monsinjoras – tada kilo nenugalimas noras ir entuziazmas  kuo greičiau pradėti vykdyti Dievo valią ir nugalėti susidariusį slogutį.  „Pirmiausia ne puoliau ieškoti lėšų šios šventovės atstatymui, bet norėjosi kurti gyvąją Bažnyčią“ – sakė Vytautas Grigaravičius.

        Pajutę šį  kunigo entuziazmą , jo skleidžiamą  dvasinę aurą,  pradėjo vėl  rinktis vis gausesni parapijiečių būriai,  bažnyčios  atstatymo bei  jos puošimo talkininkai.  Atsirado ir naujų aukotojų.   Lėšų šventovei atkurti skyrė Kauno miesto savivaldybės  taryba,  Lietuvos gyventojai,  užsienio lietuviai.  Vėliau šventorių sutvarkyti padėjo miesto  mero Andriaus Kupčinsko  vadovaujamos savivaldos  tarybos išskirtos lėšos.

         Visa tai įgalino 2004 metų antrąją šv. Kalėdų dieną  atgimusią  Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovę  iškilmingai konsekruoti. Jos pašventinimo iškilmėm vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo kardinolas Audrys Bačkis, visi Lietuvos vyskupai, vyskupijų kunigai, LR Prezidentas Valdas Adamkus, miesto savivaldybės ir LR Seimo atstovai, daugybė tikinčiųjų.  Praeities šiukšlyne atsidūrė  sovietų okupacijos metais virš išniekintos bažnyčios bokšto kabojęs  nusikalstamą kompartiją  šlovinantis rusiškas   lozungas „Slava KPSS“.  Pakilusi lietuvių  tauta su savo dvasine vienybe nugalėjo  „karaliaus  Erodo“  kruviną siautėjimą.  Laimėjo Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – mūsų tautos prisikėlimo simbolinis paminklas, kurį pradėjo statyti  pagal Karolio Reisono projektą   dar 1934 metais daugelis Lietuvos gyventojų, aukodami  jo statybai  plytą po plytos. Malonu prisiminti, kad šio paminklo sienose yra įmūryta ir mano tėvų,  tuomet gyvenusių Šakių mieste, materialinė auka.

         Pažymėtina, kad šioje šventovėje 2012 m. lapkričio 24 d. daugybę atsakingų pareigų turėjęs kunigas Kęstutis Kėvalas, vadovaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, iškilmingai buvo įšventintas vyskupu, vėliau tapęs Kauno arkivyskupu metropolitu.

           Dabar atkurtos gyvosios Bažnyčios  parapijoje veikia 23 sielovados būreliai, Pastoracinė ir kitos tarybos, susibūrusi adoruotojų  grupė, aktyviai dirba zakristijonai Imantas Mieliulis ir Vitas Bancevičius, procesijų organizatorius Antanas Urbonas, referentės Aldona Narušienė ir Vilma Sirtautaitė. Aktyviai parapijos sielovados gyvenime dalyvauja seserys pranciškonės ir Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserys. Liturginių apeigų prasmę pagilina skambantys choristų balsai, diriguojami muzikantų  Ramūno Baranausko, Vyto Gruzinsko ir Nijolės Jautakienės  organizacinių mostų.  Nuo 2007 metų veikia parapijos internetinė svetainė, reguliariai leidžiamas 500 egzempliorių tiražu laikraštis „Prisikėlimas“.

              Monsinjoras Vytautas Grigaravičius   džiaugiasi  nuo pat  pirmųjų jo tarnystės dienų  kuriant gyvąją Bažnyčią   talkinusioms    didelį autoritetą turinčioms  savo tiesioginiame darbe gydytojos Ginos  Butkuvienės,  Kauno „Saulės“ gimnazijos  buvusios  direktorės pavaduotojos – matematikos mokytojos ekspertės Birutės  Vasylienės,  sakralinių renginių vedėjo – žinomo  aktoriaus Egidijaus  Stanciko   ir kitų  stropiai tarnaujančių iki šiol, nuoširdžia kūrybine  veikla.

           Monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus pastangomis pastatyti parapijos namai,  gražiai restauruota  mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnytėlė. Katechetų  ir jaunų šeimų būrelio pageidavimu sekmadieniais  joje    aukojamos atskiros šv. Mišios vaikams, besirengusiems priimti Pirmąją Komuniją. Gyvai bendraujama su „Saulės“ , J. Jablonskio gimnazijų  ir kitų parapijos teritorijoje esančių mokslo įstaigų  bendruomenėmis.

               Bazilikos rūsyje pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą    įrengtas kolumbariumas.  Jis pašventintas 2006 m.   vasario 16 dieną, švenčiant mūsų Valstybės atkūrimo 88-erių metų sukaktį.  Kolumbariume  palaidoti  bazilikos statytojo kanauninko Felikso Kapočiaus,  psichologijos ir filosofijos profesoriaus kunigo Antano Paškaus, kunigo dr. Arvydo Žygo ir profesoriaus dr. kunigo Kęstučio Trimako palaikai.

          Šventoriuje ilsisi didžių Lietuvos patriotų  – 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovo profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio,  ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjo, teologijos daktaro, profesoriaus monsinjoro Vytauto Kazlausko ir   vieno iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjo,  prieškario Lietuvos   žemės ūkio ministro, atlikusio garsiąją žemės ūkio reformą  bei buvusių  LR   Seimų nario prelato Mykolo Krupavičiaus palaikai. Jo gyvenimo testamentiniai  žodžiai: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“ –  turėtų visada skambėti mūsų širdyse saugant mūsų tautos dvasinės kultūros šaknis, nugalint  besiskverbiančio kosmopolitinio liberalizmo  vėjus.

         Prieškaryje pradėtos statyti  Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventovės erdvėje buvo numatyta laidoti  labiausiai Lietuvai nusipelniusių  mirusių žmonių  kūnus. Čia turėjo ilsėtis ir  žuvusių lakūnų didvyrių Stepono Dariaus  bei Stasio Girėno, savo skrydžiu išgarsinusio Lietuvos vardą pasaulyje,  palaikai.  Tačiau nuožmi sovietinė okupacija sutrukdė  galutinai užbaigti   bažnyčios   statybos darbus – buvo išniekintas iškilęs pastatas ir jo aplinka.

            Sekmadieniais, po Sumos šv. Mišių įrengtoje konferencijų salėje pagal nustatytą tvarkaraštį vyksta labai populiarus      renginys „Dialogas – Žodis ir Spalva“, kurio metu susitinkama su įvairių profesijų žmonėmis, rodomi religinės  patriotinės tematikos filmai, vyksta pokalbiai, dailės parodos. Rengiamos ir piligriminės kelionės, bažnyčios  terasoje vyksta gausiai žmonių lankomi  vasaros koncertai. Visa tai praturtina  šių  renginių dalyvių  religinį ir kultūrinį  gyvenimą, praplečia  jų akiratį.

         Nuolat  stengiamasi  geriau tenkinti bažnyčią lankančių tikinčiųjų reikmes: įrengtas modernus apšvietimas ir apšildymas, šaltesniu metų laiku ant  medinių suolų sėdimų vietų patiesiami vilnoniai užtiesalai,  patobulinta  garso sklidimo akustinė įranga ir kt.  Altorius pasipuošė skulptoriaus Vytauto Kašubos  sukurtu horeljefu  „Prisikėlęs Kristus“, įsigytos Švč. Jėzaus  Širdies ir Švč. Mergelės Marijos statulos (autorė – skulptorė Asta Vasiliauskaitė).  Į bažnyčios vidaus šonines sienas gražiai įsikomponavo  tapytojo Juozo Vosyliaus sukurti Kryžiaus kelio stočių paveikslai.

          Šventovės erdvę ir jos pagrindinę mintį įprasmintai atspindi profesoriaus Rimvydo Mulevičiaus  sukurta vitražinė kompozicija „Kristaus Prisikėlimo šviesa“.  Pagal numatytą projektą baziliką turėtų puošti 56 vitražai. Iš jų daugiau kaip pusę jau sumontuoti. Jie kuriami žmonių aukomis. Gera, kad prie jų kūrimo, kaip ir pastato atkūrimo darbų, savo materialiniu įnašu teko prisidėti ir man.

        2015 metais iš Vatikano atskriejo visiems tikintiesiems  džiugi žinia – paminklinei Kauno  Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai  popiežius Pranciškus suteikė garbingą bazilikos titulą.

         Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, vadovaujama monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus  atliko didžiulius darbus ne tik bažnyčios statybos ir jos puošybos  bare, bet svarbiausia  – sukūrė gyvąją parapijos  Bažnyčią.

       Per vykusias Padėkos šv. Mišias  monsinjoras Vytautas Grigaravičius, prisimindamas  savo pirmtakus mons. Vincelį Jalinską , kunigą Eugenijų Bartulį – dabartinį  Šiaulių  garbingąjį vyskupą, kunigą Viktorą Brusoką, su jauduliu padėkojo visiems, kurie du dešimtmečius buvo su juo, kartu  statė ir kūrė  gyvąją Bažnyčią, palaikė jį savo maldomis, patarimais ir aukomis. Pasakytame pamoksle jis save pavadino „mažu sraigteliu didžiuliame laive, kurį vairuoja pats Viešpats“, palinkėjo pasitikėti Dievu ir bendromis jėgomis išsaugoti tai, kas sukurta.

        Pasibaigus Mišioms, sekė Monsinjorui skirtos padėkos , atsisveikinimo  bei linkėjimo žodžių popietė, kurią kūrybiškai ir žaismingai vedė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas  ir aktorius Egidijus Stancikas. Monsinjorui dėkojo Pastoracinės  tarybos, „Carito“, jaunimo ir maldos grupių, įvairių   sambūrių  nariai, mokslo įstaigų atstovai, pavieniai asmenys.  Mes su buvusiu ilgamečiu miesto savivaldybės  vicemeru Algimantu Kurlavičiumi        Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos ir  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu pasveikinome  Monsinjorą, apdovanotą    aukščiausiu Kauno arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu ,    padėkojome už jo nuveiktus vaisingus darbus skleidžiant mūsų tautos dvasines vertybes.   Įteikėme jam skirtą Tarptautinės komisijos okupaciniams režimams įvertinti Padėkos raštą už jo  patriotinę pilietinę  veiklą ir  iniciatyvą  vykdant projektą „Atmintis gyva, nes liudija“.

        Padėkų srauto pertraukėlėse skambėjo lietuviškos dainos bei giesmės, kurias su didele meile  ir įsijautimu  atliko angeliško žavesio  žinoma dainininkė, daugelio garbingų apdovanojimų laureatė, pedagogė, Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.

        Baigiantis šiai padėkų ir sveikinimų daliai, monsinjoras  Vytautas Grigaravičius dar kartą padėkojo   parapijiečiams , kurie  padėjo subrandinti  jo jaunystės dienų svajonę  – sukūrė čia  gyvąją Bažnyčią, aktyviai   įsijungė į parapijos gyvenimą, dėkojo žmonėms, kurie juo patikėjo, palaikė jį savo malda, patarimais ir auka.

         Visi susirinkusieji buvo pakviesti į konferencijų salėje surengtą agapę – krikščioniškos  meilės išraiškos  ir pabendravimo  vaišes.

          Linkime Gerb. Monsinjorui ir tolimesnės Dievo palaimos,  kuo geriausios sveikatos, vaisingo ganytojiško darbo mūsų tautos dvasinio prisikėlimo labui, naujų parapijiečių dvasiniam džiaugsmui.

Nuotraukų autoriai – interneto svetainė „Prisikėlimas“ ir Aldona Grigaitienė

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.