Aras LUKŠAS

Sekmadienį, 2011 m. vasario 13-ąją, sukako 92 metai, kai 1919-ųjų vasario 13 dieną, auštant savo dvidešimt penktojo gimtadienio rytui, mūšyje su bolševikais prie Alytaus žuvo Antanas Juozapavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, kritęs Nepriklausomybės kovose.

Prieš prisimindami lemtingąsias Alytaus kautynes, pareikalavusias jauno karininko gyvybės, keliais sakiniais peržvelkime neilgą A. Juozapavičiaus gyvenimo kelią, kuris iš pirmo žvilgsnio nebuvo kuo nors išskirtinis.

Lietuvos kaimo vaikas, mokydamasis Rygos gimnazijoje, kaip ir daugelis panašių į jį lietuvių moksleivių visomis išgalėmis priešinosi rusinimui, tad netrukus iš jos buvo pašalintas. Tuomet pramokęs provizoriaus specialybės, A. Juozapavičius kurį laiką dirbo vaistininko padėjėju Tartu ir Rygos vaistinėse. Tačiau ramus darbas jaunuoliui, regis, nelipo prie širdies – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis stojo savanoriu į rusų kariuomenę, baigė karo mokyklą ir pateko į frontą. Po Vasario revoliucijos A. Juozapavičius prisidėjo prie Rusijos kariuomenės lietuviškų dalinių organizavimo, vadovavo Vitebske dislokuotam Atskirajam lietuvių batalionui.

Po bolševikų perversmo Rusijoje 1918-ųjų lapkritį grįžęs į tėvynę jaunas karininkas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, po kelių savaičių buvo paskirtas pirmojo šalies premjero ir krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro adjutantu, o 1919 metų sausio 25-ąją – Alytuje dislokuoto 1-ojo pėstininkų pulko vadu. Būtent šiam pulkui teks dalyvauti Alytaus kautynėse, tapsiančiose paskutiniu A. Juozapavičiaus mūšiu.

Lemiamos dienos

Vasario pradžioje nepriklausomos Lietuvos padėtis, galima sakyti, buvo kritinė. Įsitvirtinę Vilniuje, bolševikai privertė trauktis iš ten Lietuvos Vyriausybę ir veržėsi gilyn į krašto teritoriją. Per du mėnesius Raudonoji armija spėjo užimti Varėną, Ukmergę, Panevėžį, Šiaulius, Telšius, Mažeikius, Skuodą. Dabar bolševikų tikslas buvo Kaunas. Tuomet, užėmusi liniją Jurbarkas-Kaunas-Alytus, Raudonoji armija turėjo pasiekti Vokietijos sieną ir taip visiškai okupuoti Lietuvą.

Kauną raudonieji planavo pulti iš trijų pusių – nuo Panevėžio, nuo Utenos per Ukmergę ir Šėtą, nuo Vilniaus – per Kaišiadoris ir Alytų. Mūšiai ties Kėdainiais vyko vasario 7-8 dienomis. Būtent šiame mūšyje vasario 8-ąją krito pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis – savanoris Povilas Lukšys. Netrukus ateis ir pirmojo Lietuvos karininko eilė.

Norėdami pasiekti Kauną iš pietryčių, bolševikai pirmiausia turėjo užimti Alytų, kurį ginti buvo pasirengęs A. Juozapavičiaus vadovaujamas I pėstininkų pulkas. Be to, mieste stovėjo ir iš Lietuvos besitraukiančių vokiečių įgula, taip pat ketinusi stoti į mūšį. Vėliau pamatysime, kad bendri lietuvių ir vokiečių veiksmai nenusisekė.

Apie tai, kad bolševikai pulsią Alytų, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) štabas I pėstininkų pulko vadui pranešė jau vasario pradžioje. Be to, vietos gyventojai pulko vadovybei pranešė, kad Alytaus link traukia maždaug 700 raudonarmiečių, ginkluotų 15 kulkosvaidžių ir keturiomis lengvosiomis patrankomis.

Vasario 10-ąją, likus porai dienų iki kovos veiksmų pradžios, I-ojo pėstininkų pulko vadovybė susitiko su Alytuje dislokuoto vokiečių brigados štabo vadais, kad aptartų bendrus veiksmus bolševikų puolimui atremti. Tačiau nesutarus dėl bendros vadovybės, nieko konkretaus nebuvo nuspręsta. Taigi I pėstininkų pulkas rengėsi ginti miestą savo jėgomis. Maždaug 30 kilometrų ilgio pulko gynybos linija turėjo driektis kiek šiauriau Alytų ir Varėną jungiančio geležinkelio. Dešiniajame pulko sparne prie Alovės įsitaisė vokiečiai. Jų įgula taip pat saugojo ir Merkinės-Perlojos kryptį.

Iš visko buvo aišku, kad sustabdyti bolševikų puolimą bus sunku: didžiausia problema buvo ginkluotės trūkumas. Pulko kariai buvo ginkluoti senais rusiškais šautuvais, jiems katastrofiškai trūko šovinių. Tuo metu turimi vokiški šoviniai gulėjo be naudos, nes vokiškų šautuvų sandėlyje nebuvo, o KAM pažadai atsiųsti tinkamų ginklų bei šaudmenų, vėluojant tiekimui iš Vokietijos, taip ir liko neištesėti.

Trūko pulke ir kovotojų. Tai liudija raštas, kurį A. Juozapavičius vasario 10 dieną nusiuntė krašto apsaugos ministrui: „Šiuo pranešu, kad fronto stovis Alytuje pavojingas, apie pavojingumą stovio buvo pranešta Ponui Ministeriui savaitė atgal, – tuomet pulkui reikalinga buvo duoti 200 kareivių iš Kauno, tas buvo pažadėta, bet ligšiolei nei vienas žmogus iš Kauno neatėjo ir dargi įsakius viceministeriui 9 vasario 1919 m. nr. 3, tapo paimta viena kuopa 1 pulko jo nuožiūrai, kas susilpnino padėjimą Alytuje. Manau, kad išėjus iš keblaus padėjimo, reikalingi žmonės ir ginklai, kitaip gali būti katastrofa.“ Na o trečia problema buvo – nuolatinė trintis su vokiečiais, dėl kurios koordinuoti dviejų kariuomenių veiksmai tapo praktiškai neįmanomi.

Kovų su bolševikais dalyvis karininkas Kazys Ališauskas Čikagoje išleistoje knygoje „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920“ tuometę situaciją apibūdina taip: „Mūsų baras prieš bolševikus buvo labai platus. Saugoti ištisai visą barą buvo neįmanoma. Kariuomenės užtvaros buvo pastatytos prie svarbesnių kelių. Bare buvo kelių kilometrų dydžio spragų, kur nebuvo nė vieno mūsų ar vokiečių kareivio. Priešo agentai lengvai galėjo surinkti pageidaujamų žinių ir pranešti saviškiams. Bolševikai gerai žinojo mūsų ir vokiečių fronto padėtį. Galima tikėti, kad žinojo ir įtemptus mūsų ir vokiečių santykius, nes kitaip vargu ar jie būtų pasiryžę pradėti puolimą vasario 12-13 d. naktį.“

Apie tarp vokiečių ir lietuvių karių tvyrojusią įtampą ir net tarpusavio konfliktus užsimena ne vienas tuomečių įvykių dalyvis. Ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir ryžtingi I pulko vado veiksmai, palaikant Alytuje tvarką, ramybę ir ginant civilius jo gyventojus nuo vokiečių savivalės. Taigi trumpam palikę pulko kovotojus rengtis artėjančioms kautynėms, prisiminkime vieną epizodą, kurį 1923 metais išleistoje, A. Juozapavičiui skirtoje knygoje pasakoja nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Biržys, tarpukario Lietuvoje geriau žinomas kaip satyrinių radijo valandėlių vedėjas Pupų Dėdė. Pasak prisiminimų autoriaus, besitraukiančios vokiečių kariuomenės moralinė būklė buvo itin prasta. „Ištvirkinti, išlepinti, nežinantys žiaurumo ribų, jausdami besiartinančią valandą, kada jiems reikės iš Lietuvos išsinešdinti, savivaliavo, vogė, plėšė, kankino ir skriaudė miesto ir apylinkių gyventojus“, – tvirtina P. Biržys. A. Juozapavičius, negalėdamas matyti tokios savivalės, net svarstė galimybę pamėginti vokiečius nuginkluoti.

Bene rimčiausias konfliktas tarp vokiečių ir lietuvių karių kilo vasario 8-ąją, likus vos keturioms dienoms iki Alytaus kautynių pradžios. Pulko štabui buvo pranešta, kad vokiečiai plėšia miestiečių namus ir krautuves. A. Juozapavičius tuoj pat išsiuntė į miestą sustiprintus patrulius. Apie pusiaudienį, eidami pro vieną krautuvėlę, patruliai išgirdo pagalbos šauksmą. Paaiškėjo, kad trys vokiečių kareiviai, durtuvais prirėmę krautuvės savininką prie sienos, grobė prekes ir reikalavo atidaryti kasą. Plėšikaujantys kareiviai kaip mat buvo nuginkluoti ir nuvaryti į lietuvių pulko daboklę. Tačiau tuo viskas nesibaigė – netrukus prie kareivinių atvykę vokiečiai nesėkmingai mėgino jėga išvaduoti saviškius. Viskas galėjo baigtis rimtu susišaudymu, bet konfliktą išsprendė iš Kauno atvykęs aukštas vokiečių karininkas, jis įkalbėjo A. Juozapavičių paleisti suimtuosius. Tačiau santykiai tarp vokiečių ir lietuvių kareivių nuo to laiko tapo itin įtempti. Daugelis Alytaus mūšį aprašiusių autorių spėja, kad pasitraukdami iš ginamų pozicijų ir palikdami lietuvius vienus akis į akį su bolševikais, vokiečiai taip atkeršijo principingam lietuvių pulko vadui.

Kulka pakirto ant tilto

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O dabar persikelkime į vasario 12-osios vakarą, kai I pulko kariai leido paskutines ramias valandas. Alytaus kautynių dalyvis J. Ardzijauskas Petro Rusecko sudarytoje knygoje „Savanorių žygiai“ tą vakarą prisimena taip: „Vasario mėn. 12 d. vakare kulkosvaidžių komandoje buvo kareivių pasilinksminimas, į kuri buvo atėjęs ir karininkas Juozapavičius. Paėmęs armoniką, Juozapavičius atsisėdo kampe, o savanoriai linksmai šoko. Bet tai buvo paskutinis karininko Juozapavičiaus patarnavimas savo mylimiems kariams. Ir vos tik išsiskirsčius mums į savo būstines ir dar ne visiems sumigus, tamsioje mūsų kareivinėje pasigirdo lėti žingsniai ir kartu švelnus balsas: „Tai ką, vyrai, maskoliai trukdo mums ramumą?“ Tai buvo pulko vadas, kuris paskutinį kartą mus aplankė. Ir tai buvo paskutinieji mums jo ištarti žodžiai. Mes tuojau visi atsikėlėme ir supratome, kad bolševikai jau pradėjo mus pulti.“

Kareiviai nežinojo, kad A. Juozapavičius jau buvo informuotas apie bolševikų puolimą. Apie aštuntą vakaro tai jam pranešė telefonu paskambinęs vokiečių husarų pulko karininkas. Kadangi telefono ryšio su gynybos pozicijas užėmusiais kariais nebuvo, pulko vadas nutarė pats išsiaiškinti padėtį ir tuoj po vidurnakčio drauge su keliais savanoriais rogėmis išvažiavo priešakinių linijų link. Nuo to laiko kareivinėse jo niekas nebematė.

Nuvykęs į Vinciūnų kaimą ir surinkęs apie 40 keliose vietose užtvaras saugančių karių, A. Juozapavičius sumanė tokį planą: apeiti bolševikų pajėgas iš šono, užtverti Alytaus-Varėnos plentą ir sustabdyti juo besiveržiančias raudonarmiečių pajėgas. Tačiau sumanymas nepavyko – kol priešakyje žygiavę karininko Petro Genio vadovaujami 1-osios kuopos vyrai laukais išėjo į plentą, bolševikai pro ten jau buvo pražygiavę. Atsidūrus priešo užnugaryje kuopai nebeliko nieko kita, kaip traukti raudonarmiečiams iš paskos. Remiantis P. Genio žiniomis, kurias savo knygoje pateikė jau minėtas K. Ališauskas, tolesni įvykiai klostėsi taip: „Nepriėjus plento kryžkelės, prie Poteronių k., buvo pastebėta ant plento daug žmonių. Jie paklausė rusiškai: „Kas ten?“ Karn. P. Genys atsakė taip pat rusiškai: „Svoji.“ Ir rusai nusiramino. Suguldę savo kareivius aukštumėlėje ant plento, mūsiškiai apšaudė bolševikus. Rusų pusėje pasidarė sąmyšis ir triukšmas. Paskui pasigirdo komandos, ir rusai pradėjo pulti. Mūsų būrys turėjo nedaug šovinių, o be stovo kulkosvaidis sugedo, mūsų ugnies smūgis buvo per silpnas, kad rusų masėje sukeltų paniką. Teko trauktis atgal į Alytų.“ Miestą, kuriame vyko intensyvūs susišaudymai, būrys pasiekė jau auštant vasario 13-ajai.

Tuo metu padėtis fronte ėjo vis blogyn. Kaniūkų kaime įsitaisę vokiečiai netikėtai pasitraukė iš savo pozicijų be mūšio ir pasuko Seirijų kryptimi. Tai reiškė, kad bolševikai galės netrukdomi pereiti Kaniūkų tiltą ir patekti į Alytų iš pietvakarių pusės. Gelbėti padėtį skubiai buvo pasiųsta apie 30 mokomosios kuopos karių. Tačiau buvo per vėlu – bolševikai jau buvo perėję į kairįjį Nemuno krantą ir veržėsi miesto link. Sulaukę pastiprinimo iš 7-osios kuopos, lietuviai dar bandė laikyti pozicijas prie kapinių, bet, spaudžiant daug stipresnėms priešo pajėgoms, netrukus jiems teko trauktis. Pulko rezervai seko, o bolševikai vis dar puolė visa jėga, artėdami prie mūsiškių pulko kareivinių.

Vokiečių kareivinės tuo metu jau buvo tuščios. Beje, K. Ališauskas pabrėžė, kad kai kurių Alytaus kautynių dalyvių tvirtinimai, esą vokiečiai iš laikomų pozicijų pasitraukė nesikaudami, yra klaidingi. Pasak knygos autoriaus, vokiečiai kovėsi, turėjo nukautųjų ir sužeistųjų. Dalies sužeistųjų net nesuskubo evakuoti, juos paliko Alytaus apskrities ligoninėje.

Tiek A. Juozapavičiui, tiek kitiems karininkams, regis, buvo aišku, kad apginti pulko kareivines vargu ar pavyks, tad reikia kuo skubiau gelbėti jų sandėlyje laikomus ginklus, kurių netektis būtų reiškusi visišką katastrofą. Pulko vadas įsakė pasiųsti į kareivines du vežimus, pakrauti į juos ginklus ir prasiveržti pro bolševikų apšaudomą tiltą. Gurguolę su kroviniu lydėjo pats A. Juozapavičius. Operacijoje dalyvavęs J. Ardzijauskas šį epizodą taip prisimena: „Pulko vadas Juozapavičius jojo užpakaly manęs. Bet nuo Vilniaus pusės bažnyčios pasuko atgal ir nujojo Saratovo kareivinių link. Aš pagalvojau: kadangi tiltas smarkiai iš visų pusių apšaudomas ir raitam pavojinga per jį joti, tai vadas, turbūt bus nujojęs į kitą vietą, per kurią galėtų saugiau persikelti per Nemuną į Suvalkų pusę. Tuo metu ledas dar stovėjo, nors ir pavojinga buvo juo joti, nes vietomis ant ledo jau buvo vandens. Tik vėliau paaiškėjo, jog karininkas Juozapavičius, norėdamas išgelbėti nors dalį pulko turto, grįžo nuo bažnyčios į sandėlius, kurie buvo Saratovo kareivinėse. Tačiau jau buvo per vėlu, nes bolševikų būriai buvo paplitę po miestą ir, bejojant į Suvalkų pusę, karininkas Juozapavičius ant tilto buvo nukautas. Dvi priešų kulkos perėjo jam per krūtinę.“ A. Juozapavičius žuvo vasario tryliktąją, kelios minutės po aštuonių, vos išaušus jo 23-iojo gimtadienio rytui.

Netekęs savo vado, I pulkas ėmė trauktis. „Kas gali aprašyti tuos didelius skausmus, kuriuos patyrė savanoriai, netekę savo mylimo vado. Mes, kaip bitės be savo motinos, išlakstėme į visas puses ir nežinojome, ką reikia daryti. Nebuvo kam šaukti mus į kovą su priešu“, – prisiminė J. Ardzijauskas. Iš tikrųjų pulkas organizuotai traukėsi dviem kryptimis: viena dalis jo kareivių ir karininkų, perėję tiltą per Simną, nužygiavo į Marijampolę, kita, perėjusi ledu per Nemuną, judėjo Prienų link. Prasčiausiai reikalai klostėsi kaip tik ten, kur bolševikai nepuolė ir susirėmimų nebuvo – kairiajame pulko sparne, kurio sargybos buvo išsidėsčiusios į Šiaurės rytus nuo Alytaus. Bolševikams užėmus miestą ir nutrūkus ryšiui su pulko štabu, sargybos viršininkas jaunesnysis karininkas Antanas Petruškevičius, nebežinodamas, ką daryti, tiesiog įsakė kariams išsiskirstyti ir išsislapstyti.

Laidojo du kartus

Vis dėlto bolševikų rankose Alytus išbuvo neilgai. Jau kitą naktį miestą atsiėmė šarvuotu traukiniu atvykę keli vokiečių daliniai, veikdami drauge su viena lietuvių I pėstininkų pulko kuopa. Taigi A. Juozapavičiaus auka nenuėjo veltui. Kontrataka Alytuje, kaip ir sėkmingos Lietuvos kariuomenės pastangos atremti atakas Kėdainių, Kaišiadorių ir Jonavos fronto baruose, sužlugdė bolševikų mėginimus užimti Kauną ir sunaikinti besikuriančią Lietuvos valstybę. O versijos dėl A. Juozapavičiaus žūties, priklausomai nuo prisiminimų autorių, šiek tiek įvairuoja. Skiriasi ir jos vertinimai. Pavyzdžiui, ankstesnis I-ojo pulko vadas generolas J. Galvydis-Bykauskas žuvusį karininką tiesiog vadina „neatsargumo auka“. Įvairių kalbų dėl pulko vado žūties vietos ir aplinkybių tarpukario spaudoje pasirodydavo dar ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau jokios versijos nekeičia šio įvykio esmės – A. Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos karininkas, didvyriškai žuvęs nepriklausomybės kovose.

Deramai palaidoti kritusį pulko vadą pavyko ne iš karto, mat jo kūnas atsidūrė bolševikų rankose ir, pasak vieno liudytojo 1928 metais žurnale „Karys“ paskelbtų prisiminimų, kurį laiką gulėjo kažkokioje malkinėje. O štai J. Ardzijausko teigimu, žuvusio karininko palaikus apsaugoti nuo išniekinimo pavyko tik Alytaus burmistro Konstantino Balukevičiaus pastangomis. „Bolševikai norėjo jį po ledu pakišti. Pasak Balukevičiaus, bolševikai taip ir buvo išsitarę: „Pakišti šunį po ledu!“ – P. G. Rusecko parengtoje knygoje tvirtina Alytaus mūšio dalyvis, pridurdamas, jog burmistras, „nežiūrėdamas pavojaus ir sumaniai sugebėjęs apeiti bolševikų komisarus ir papirkti jų sargybas, išsaugojo taip brangų mums kūną, ligi pulkas sugrįžo iš Marijampolės ir iškilmingai palaidojo Suvalkų pusės kapinėse“. Vis dėlto įvykio liudytojas nutyli, kad A.Juozapavičius iškilmingai buvo palaidotas ne iš karto – pirmąsyk jo palaikai žemėn atgulė ne tik be iškilmių, bet ir be kunigo. Šį faktą laiške dienraščio „Lietuva“ vyriausiajam redaktoriui pateikė pats Alytaus burmistras.

„Kūną velionies be autuvo aš radau tą pačią dieną p. Jasinskio negyvenamoje troboje (sandėlyje) Alytuje, Vilniaus pusėje. Bolševikų valdžia uždėjo man, kaip miesto tarybos pirmininkui, priedermę palaidoti žuvusį. Mano tam tikras prašymas leisti kūną palaidoti su krikščioniškomis apeigomis – su kunigu – buvo griežtai atmestas, todėl jo kūną aš pats, be kunigo, palaidojau laikiname kape šventoriuje“, – rašė K. Balukevičius.

Tad su visomis iškilmėmis A. Juozapavičius buvo perlaidotas balandžio 28 dieną Alytaus kapinėse. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo ne tik į miestą sugrįžusio I pulko kariai ir karininkai, bet ir daugybė miesto gyventojų. Po poros metų, 1922 metų rugpjūčio 20-ąją, prie Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios buvo iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Nepriklausomybės kovose žuvusiam karininkui. Iškilmėse dalyvavo einantis Lietuvos prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras Boleslovas Sližys, visų kariuomenės dalių atstovai. Kaip balandžio 24 dieną išspausdintame reportaže pranešė dienraštis „Lietuva“, „po pamaldų, kurias laikęs įgulos kapelionas paminklą pašventino ir 12 val. Valstybės Prezidentas A. Stulginskis paminklą atidarė. Atidarymo metu aukštai skraidė orlaiviai. Atidarymo kalboj Valstybės prezidentas paminėjo, jog karininkas Juozapavičius – tai vienas iš pirmutinių tėvynės sūnų, pamėgusių jos laisvę daugiau už savo gyvybę, auka, visa paaukavusį tai tėvynės meilei, nežiūrint tų sunkiausių aplinkybių, kuriomis tada teko Lietuvos laisvė ginti“. Ceremonijos metu A. Juozapavičius po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. „Nieko Tau, karžygy, tauta negali geresnio suteikti, kaip apdovanoti garbės ženklu – Vyčio Kryžiumi, ką aš Lietuvos valstybės vardu skelbiu“, – nuimdamas juodą kaspiną nuo paminklą puošiančio ordino ištarė prezidentas A. Stulginskis.

Visą tarpukario laikotarpį A. Juozapavičius išliko legendine asmenybe. Jis buvo nuolat prisimenamas to meto spaudoje, dar 1923 metais Martynas Yčas išleido P. Biržio parašytą karininko biografiją, 1937 gruodžio 15 dieną jo vardu buvo pavadintas Alytuje pastatytas tiltas, o 1938-aisiais Kaune Karo muziejaus sodelyje iškilo jo skulptūrinis biustas. Sovietų okupacijos dešimtmečiai ištrynė šio kario vardą iš istorijos vadovėlių, bet ne iš žmonių atminties. Atgimimo metais A. Juozapavičiaus vardas sugrąžintas per Nemuną į Alytų vedančiam tiltui, juo pavadintos Vilniaus, Kauno ir Alytaus gatvės, o 1990 metais Juozapinės kalno papėdėje pastatytas paminklinis akmuo saugo dar gimnazijos laikais ištartus karininko žodžius: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė.“

Lietuvos centrinio archyvo nuotr.

www.lzinios.lt

Nuotraukoje: Pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas A. Juozapavičius