Tarptautinis nusikaltėlis Putinas. Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Štai parašiau tokį apžvalgos pavadinimą ir iškart suabejojau: ar į šį klausimą įmanoma atsakyti? Tik istorija mums parodo, kaip konfliktai prasideda, bręsta ir nuščiūva. Dar mums nurodo karų ištakas, priežastis, aplinkybes. Tačiau akivaizdu, kad pasaulyje jie niekada nesibaigia. Ramybės ir taikos būsena yra laikina.

Palestiniečių radikalios karinės grupuotės „Hamas“ spalio 7 – osios išpuolis prieš Izraelį daugeliui dar kartą iškėlė šį gyvybiškai svarbų klausimą: nejaugi Trečiasis pasaulinis? Šis nerimas niekur neišsisklaidė, nors žudikiškas arabų įkarštis išblėso, jis laidojamas po Gazos griuvėsiais, tačiau pripažinkime: amžiais rusenančios religinės ir tautinės neapykantos nesunaikinsi jokiomis bombomis. Vis dėl to pasaulis linksta į paliaubas, pakertant „Hamas“ ir „Hesbollah“ arterijas. Arabai rodo taikos ženklus paleisdami dvi įkaites amerikietes, nors jų naguose dar yra daugiau kaip 200. Vakarai ramina Izraelį nepradėti antžeminės operacijos Gazoje, nes, pirma, galima sulaukti begalės taikių gyventojų aukų, antra, abejotinas tokios operacijos efektas. Jeigu į konfliktą neįsijungs kitos kaimyninės šalys ir grupuotės (kol kas jos yra gana atsargios), įtampa pamažu išblės, ir žmonija turės jau nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo rusenantį įtampos židinį.

Tokių „įšaldytų“ konfliktų meistrai yra rusai. Sąmoningai nerašau „Rusija“ (ar Sovietų Sąjunga), nes už Kremliaus sukeltas agresijas, karus ir konfliktus yra atsakinga visa ši 140-milijoninė valstybė. Būtent sovietai su sąjungininkais vydami atgal į savo irštvą nacistinę Vokietiją, nesustojo ties savo imperijos riba, o žengdami dulkėtais okupanto batais per Europą sukūrė globalinį nesantaikos židinį, iš pradžių virtusi pasipriešinimu, galop – Šaltuoju karu.

Teisybės dėlei pridursiu: tokie karai visada įsižiebia Vakarų abejingumo ir delsimo atmosferoje. Hitlerio apetitai atsirado ne nacionalsocialistams Miunchene ramiai siurbčiojant bavarišką alų, o pagrindžiant arijų rasės teorijos išskirtinumą ir žeminant kitas tautas.

Hitlerio pavyzdžiu Putino ideologai sukūrė šypsenos vertą teoriją apie „nacikus“, „fašistus“ ir Ukrainos valstybės neligitimumą, ir prieš daugiau kaip 600 dienų pradėjo brolžudišką karą.

Ar ne taip elgiasi Putinas? Būtent Maskvos sumanymas buvo nubausti jai nepalankią Gruziją (dabar Sakartvelą), atplėšiant dvi jos respublikas ir supriešinant Kaukazo tautas ilgam konfliktui. Tas pat įvyko 2014 m., aneksuojant Krymą ir išprovokuojant dviejų Ukrainos sričių atskyrimą bei užgrobimą. Koks buvo Kremliaus motyvas? Esą patys ukrainiečiai nubalsavo prisišlieti prie Rusijos, o N. Chruščiovas elgęsis neapdairiai, pusiasalį priskyręs Ukrainai…

Hitlerio pavyzdžiu Putino ideologai sukūrė šypsenos vertą teoriją apie „nacikus“, „fašistus“ ir Ukrainos valstybės neligitimumą, ir prieš daugiau kaip 600 dienų pradėjo brolžudišką karą.

Jis kol kas nevirto plačiu regioniniu gaisru ar Trečiuoju pasauliniu vien dėl neįtikėtino ukrainiečių pasipriešinimo, valios bei drąsos ir Vakarų paramos, kuri, tiesą sakant, dar nenuslopina mūsų nerimo, kad karas gali išplisti. Bet daugelis ekspertų sutaria, kad tai bus dar vienas „įšaldytas“, sekinantis ir ilgalaikis konfliktas.

Kas gali užtikrinti, kad Rusija tokio židinio neįžiebs Vidurio Azijoje, kurios respublikose neseniai lankėsi Putinas, ar Baltijos regione, dėl kurio susirūpinę Vakarų šalių lyderiai ir pats Volodymyras Zelenskis. Tuomet amžinasis agresorius (bemaž niekas neabejoja, kad kitąmet jis bus perrinktas Rusijos prezidentu) turės pilną tokių įtampos židinių žemėlapį aplink savo sienas…

Istorikė Tamara Eidelman portalo Echofm.online radijo eteryje (radijas „Echo Moskvy“ buvo išvytas iš Rusijos) svarsto, ar karai kada nors baigiasi. Nors tiek Hitleris, tiek japonų kamikadzės tikėjosi, kad jie vis dėl to dar laimės Antrąjį pasaulinį, tačiau buvo priversti pasirašyti kapituliacijos aktus. O vis dėl to, klausia istorikė, ar tai buvo karo pabaiga? Ne. Ji cituoja Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos „Nemoteriškas karo veidas“ herojes, kurios iki šiol negali dėvėti raudonos spalvos drabužių, nes jos primena sužeistųjų kraują, ar valgyti vištienos, kuri asocijuojasi su per kare matytais sužalotais išdarkytais žmonėmis…

Ką tuo norima pasakyti? Kad karas ilgai lieka žmonių pasąmonėje, įsispaudžia į atmintį kartų kartoms, keldamas keršto, neapykantos, nesusitaikymo jausmą. Štai kodėl agresoriai, diktatoriai ir kitokio raugo bepročiai neverti atleidimo ir pasigailėjimo. Juos reikia rauti su šaknimis. Jeigu sudelsime, tos šaknys duos naujus ūglius, ir pasaulis paskęs chaose…

Ne, niekas negali atsakyti, kokios karo Izraelyje ar Ukrainoje ištakos, kaip ir kada jie baigsis. Greičiausiai kai mes visi nustosime bijoti, pirmiausiai – savęs ir dėl savęs bei dėl artimųjų. Nes baimė veda į susikaustymą, abejingumą ir izoliaciją.