Lietuvos-Baltarusijos pasienis. VSAT nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nurimo audra konservatorių stiklinėje, Premjerė tarsi atsiprašė, tarsi ir ne, vandenį drumsčiantį valdančiosios partijos lyderį senelis – garbės pirmininkas tėviškai pabarė, ir viskas stojo į savo vietas. Argi? Nebūkime naivūs. Politikoje ramybės niekada nebus, nors perkaitę Seimo nariai ilgisi atostogų, nors visus turėtų vienyti karas Ukrainoje ar kitos negandos…

Štai ir atsirita nauja nesutarimų banga: Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad neteisėtai sieną kirtusių migrantų priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centre prieštarauja Konstitucijai. Jiems visiems reikia suteikti teisę laisvai judėti Lietuvos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas gali trukti iki šešių mėnesių. KT pakako vieno Irako migranto skundo, kad toks antivalstybinis verdiktas būtų paskelbtas. Keista: Konstitucinis Teismas ir antivalstybinis sprendimas…

Taip jau sutapo, kad tomis dienomis ir ES Taryba sutarė, jog šalys narės privalo dalyvauti formuojant naują migracijos politiką ir jos solidarumo mechanizmą. Vadinasi, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, Lietuvai reikėtų priimti 158 neteisėtai į ES atvykusius migrantus arba sumokėti 3,18 mln. eurų per metus. Suprantama, kodėl, balsuojant dėl bendro požiūrio, Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Malta susilaikė, o Lenkija ir Vengrija balsavo prieš. Migrantų kiekis arba finansinis indėlis galėtų būti mažinamas, bet tuomet Lietuvai reiktų kreiptis su ištiesta ranka…

Pavyzdžiui, atsisakiusios migrantui suteikti prieglobstį šalys į Briuselio valdomą fondą turėtų sumokėti po 20 tūkst. eurų už kiekvieną tokį asmenį.

Žinoma, ne viskas čia taip blogai. Po Tarybos sprendimo dar vyks pozicijų derinimas su Europos Parlamentu ir Europos Komisija, ir galutinę nutartį ketinama priimti kitų metų pirmoje pusėje. Vien 2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų, bet, pasibaigus judėjimo apribojimams, didžioji dalis jų paliko šalį. Per tuos reglamente numatytus tris mėnesius, kai migrantą galima išsiųsti atgal arba jam pritaikyti politinio prieglobsčio normas, dauguma jų Lietuvoje neužsibus, tačiau ir tie likusieji gali sudaryti Lietuvai teisinių, socialinių ir nacionalinio saugumo pobūdžio problemų. Pavyzdžiui, atsisakiusios migrantui suteikti prieglobstį šalys į Briuselio valdomą fondą turėtų sumokėti po 20 tūkst. eurų už kiekvieną tokį asmenį. Kaip teigė Vengrijos vidaus reikalų viceministras, naujasis paskirstymo mechanizmas „iš esmės leistų nelegaliems migrantams arba juos į Europą atgabenusiems prekeiviams žmonėmis patiems nuspręsti, kas gyvens Europoje“. Žodžiu, laisva migracija, jokių sienų, didžiulė našta teisinei sistemai ir valstybės biudžetui.

Lietuva svarsto, ar valstybei tinkamesnis sprendimas būtų priimti ir apgyvendinti 158 migrantus, ar kasmet sumokėti apie 3 mln. eurų. Seimo opozicija Vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę prirėmė prie sienos, reikalaudama atsistatydinimu išpirkti kaltę už padarytas migracijos nuodėmes. Po ministrei nepalankaus KT sprendimo ji buvo iškviesta pasiaiškinti dėl politinės atsakomybės – tariamo Konstitucijos pažeidimo. Bet ministrę netikėtai palaikė net buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas, kuris šiose opozicijos pastangose taip pat įžvelgia bandymus sukelti audrą stiklinėje. Kita vertus, šis teisininkas kritikavo neteisėtų migrantų sulaikymą ir priverstinį apgyvendinimą užsieniečių registravimo centruose bei reikalavo pareigūnų politinės atsakomybės.

Nelegalios migracijos krizė šiandien sustabdyta, nors nežinia, kas yra nusikalstamų kaimyninių režimų vadovų galvose. Dabar reikia rasti kompromisą tarp Lietuvos interesų ir jai nepalankių ES sprendimų. O kol kas mes patys vienas kitam kasame duobę: žmogaus teisių gynėjai, teisininkai, politikai, Konstitucijos sergėtojai.

Atrodo, kad politikai ir teisininkai kalba skirtingomis kalbomis. Teisė yra gana sausa šaka, dažnai ji atsiribojusi nuo realybės. A. Bilotaitė kalba kaip valstybininkė: priimtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas numatė valstybės apsaugą nuo neteisėtų pabėgėlių antplūdžio, kuris nedidelę šalį paverstų etnine, socialine, o gal ir politine kloaka. Toks buvo Putino ir Lukašenkos tikslas. Migrantų prieglobstis – tai daugiau moralinis valstybės įsipareigojimas ir vertybinių nuostatų išraiška, o ne teisinis, be to dar iš šalies primestas modelis. „Lietuva negali būti pereinamuoju kiemu, turi gintis, nes buvo matomos aiškios grėsmės šalies nacionaliniam saugumui“ – sakė A. Bilotaitė.

Net jeigu į migrantų problemą žvelgsime taip reikalingos darbo jėgos požiūriu, ką siūlė 2022 m. veikusi Seimo nario Justo Džiugelio vadovaujama darbo grupė, tai, anot politologo Vytauto Sinicos, tuomet visai nepaisoma tautos išlikimo problemos, kuri yra pagrindinė ilgalaikėje perspektyvoje. Vidaus reikalų ministrė pripažino (ir su tuo sunku nesutikti), kad nelegalios migracijos krizė šiandien sustabdyta, nors nežinia, kas yra nusikalstamų kaimyninių režimų vadovų galvose. Dabar reikia rasti kompromisą tarp Lietuvos interesų ir jai nepalankių ES sprendimų. O kol kas mes patys vienas kitam kasame duobę: žmogaus teisių gynėjai, teisininkai, politikai, Konstitucijos sergėtojai. Kai kas virš viso to aistrų virdulio šildosi rankas…