Arida Riaubienė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja, www.voruta.lt

Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugoma rašytojos I. Simonaitytės asmeninė biblioteka, kurioje yra daugiau kaip tūkstantis spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Asmeninės bibliotekos analizė padeda suprasti rašytojos pasaulėžiūrą, interesus, atskleidžia kūrybos laboratoriją, parodo ryšius su kitais kūrėjais, mokslo ir kultūros veikėjais.

Didesnę Simonaitytės asmeninės bibliotekos spaudinių dalį sudaro lietuvių ir kitų tautų grožinės literatūros kūriniai – originalai ir vertimai. Rašytoja taip pat kaupė įvairių sričių mokslo ir mokslo populiarinimo leidinius, dailės (tapybos, grafikos, skulptūros ir  fotografijos) albumus, turėjo nemažą informacinių ir žinyninių leidinių rinkinį. Pastarųjų leidinių grupėje galima išskirti „Vilniaus miesto telefono abonentų sąrašą 1971 metams“ (toliau – Telefono abonentų sąrašas). Jame gausu pačios rašytojos  pastabų, žymėjimų, užrašų įvairiomis rašymo priemonėmis. Telefonų knygoje pabrauktos pavardės ir šalia jų nurodyti telefono numeriai atskleidžia tai, kad rašytoja buvo įsitraukusi į to meto Vilniaus kultūrinį gyvenimą, palaikė ryšius  su kitais kūrėjais (rašytojais, poetais, vertėjais, dailininkais,  muzikais, fotografais), literatūros mokslininkais, leidyklų vadovais. Taigi, šiame Telefono abonentų sąraše esančios pastabos ir užrašai leidžia patikslinti kai kuriuos Simonaitytės biografijos faktus, papildo žinias apie jos gyvenimą 8-ojo dešimtmečio pradžios Vilniuje. Šioje publikacijoje kai kurios Telefono abonentų sąraše esančios pastabos, pabraukymai ir  žymėjimai bus aptariami  pasitelkiant Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygose esančias dedikacijas. Tai leis dar kartą patikslinti informaciją apie žmones, su kuriais rašytoja bendravo gyvendama Vilniuje.

Į Vilnių Simonaitytė iš Kauno persikėlė gyventi 1963 m. rudenį, būdama jau pripažinta rašytoja. Iš pradžių trejus metus ji gyveno Antakalnio gatvėje, vėliau persikėlė į Švyturio gatvę. Apsigyvenusi sostinėje, Simonaitytė įsitraukė į literatūrinį miesto gyvenimą, užmezgė ir palaikė ryšius su kitais rašytojais ir vertėjais, kurie jai buvo artimi pasaulėžiūra, dvasinėmis vertybėmis.

Simonaitytę siejo draugiški santykiai su daugeliu vyresniosios kartos rašytojų. Telefono abonentų sąraše randame pabrauktus rašytojų Juozo Baltušio (1909–1991), Algirdo Pociaus (1930–2021), poeto Juozo Macevičiaus (1928–2011), žurnalisto ir dramaturgo Juozo Chlivicko (1919–2004), vertėjo Virgilijaus Čepaičio (g. 1937) telefonų numerius. Artimą rašytojų bendravimą taip pat patvirtina Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje saugomos knygos su kai kurių kūrėjų dedikaciniais įrašais. Pavyzdžiui, Juozas Baltušis Simonaitytei padovanojo penkias knygas su dedikacijomis, kuriose į rašytoją kreipiamasi – „Mano mylimai rašytojai“, „Brangiai ir mylimai mūsų rašytojai“. Tai rodo, kad abu šiuos talentingus  rašytojus siejo ne tik draugiški, bet ir pagarbūs santykiai. Pavyzdžiui, apsakymų rinktinėje „Nežvyruotu vieškeliu“ (1971), Baltušis įrašė  „Mano mylimai rašytojai Ievai Simonaitytei – su giliu dėkingumu už didį džiaugsmą, padovanotą šviesaus jos talento ir taurios širdies, skiriu prisiminimui. Juoz. Baltušis Vilnius, 72. IX. 14“.  Galima būtų teigti, kad  šia dedikacija Baltušis išreiškia  Simonaitytei  dėkingumą už jos kūriniuose pavaizduotus  spalvingus lietuvininkų paveikslus,  jų savitas tradicijas bei  gyvenimo būdą.

1973 ir 1976 m. Baltušis  padovanojo Simonaitytei atsiminimų  „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) pirmąjį ir antrąjį tomus su nuoširdžiomis  dedikacijomis. Vaizdinga 2-ajame tome įrašyta dedikacija: „Brangiai ir mylimai mūsų rašytojai Ievai Simonaitytei – beriu po kojom naują žiupsnį druskos, surinktą tarp gudžių žmonelių, su gilia  pagarba ir dėkingumu už taurią jos kūrybą, daug jėgų davusią man – Juoz. Baltušis Vilnius, 76. 08.27“.  Įrašydamas šią dedikaciją, kūrinio autorius, turbūt,  norėjo pastebėti, kad skaitomos  Simonaitytės knygos jį ne tik stiprino, bet ir suteikė naujų kūrybinių minčių. 1977 m liepą  Baltušis Simonaitytei  padovanojo du romano „Parduotos  vasaros“ tomus. Viename jų įrašė dedikaciją: Mylimai ir brangiai rašytojai Ievai Simonaitytei – su meile ir karštai padėkodamas už nuostabias valandas, praleistas bei išgyventas prie Jūsų reto tobulumo ir žmogiškumo taurumo puslapių – Juoz. Baltušis. Vilnius, 77. VII. 4.“.

Telefono abonentų sąraše įrašytas ir vertėjo Vytauto Kaunecko (1908–1993) telefono numeris. Tai, kad Simonaitytė  palaikė draugiškus ryšius su Kaunecku, liudija jos  asmeninėje bibliotekoje esantys H. Perruchot biografiniai romanai apie žymiuosius prancūzų dailininkus – „Gogeno gyvenimas“ (1969), „Renuaro gyvenimas“ (1971), „Tuluz-Lotreko gyvenimas“ (1974). Profesoriaus Domo Kauno knygoje „Aš esu Etmės Evė“ (2019) Simonaitytės namų šeimininkė D. Rimaitienė prisiminė, kad rašytoja labai mėgo skaityti šias knygas[1]. Minėtose knygose įrašytos „tradicinės“ vertėjo  dedikacijos.  Pavyzdžiui, leidinio „Renuaro gyvenimas“ priešlapyje Kauneckas įrašė: Gerb. Ievai Simonaitytei su nuoširdžiais sveikinimais Vyt. Kauneckas 1971. V. 5 d.“.

                      Telefono abonentų knygoje įrašytas Simonaitytės gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusios literatūrologės Romanos Dambrauskaitės-Brogienės (1930–2023) gyvenamosios vietos adresas ir telefono numeris. Iš kaligrafiškos rašysenos aišku, kad savo kontaktinę informaciją įrašė pati Dambrauskaitė. Rašytojos asmeninėje bibliotekoje saugoma apybraiža „Ieva Simonaitytė“ (1968) su nuoširdžiu R. Dambrauskaitės dedikaciniu įrašu: Dėkodama už nuoširdų draugiškumą ir pagalbą, Gerbiamai Rašytojai Ievai Simonaitytei skiriu pirmąjį šios knygelės egzempliorių. Jūsų – R. Dambrauskaitė Vilnius, 68. IX. 24“.

Be rašytojų, literatūros kritikų  kontaktinių duomenų analizuojamo Telefono abonentų sąrašo priešlapyje įrašyti fotografų Vito Luckaus (1943–1987) ir Algimanto Kunčiaus (g. 1939) telefonų numeriai. Kokie ryšiai Simonaitytę siejo su fotografu Luckumi, nustatyti nepavyko. Su Kunčiaus kūryba Simonaitytę supažindino jos asmeninėje bibliotekoje buvę du šio menininko fotografijų albumai – 1970 m. Klaipėdos rajono bibliotekininkų padovanotas „Senojo Vilniaus vaizdai“ (1969) ir „Ablinga“ (1975), padovanotas klaipėdiečių, savanoriškos knygos bičiulių draugijos narių. Matyt, rašytoja,  norėdama padėkoti už  minėtuose  albumuose spausdinamas meniškas nuotraukas, yra skambinusi fotografui Algimantui Kunčiui.

Telefono abonentų sąraše Simonaitytė pasižymėjo jaunystės dienų bičiulių,  artimųjų pavardes. Pavyzdžiui, ji palaikė draugiškus ryšius su Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjo, finansininko, jaunystės bičiulio Jono Kybranco sūnumi – Arvedu Kybrancu, 1971 m. gyvenusiu  Antakalnio rajone,  Klinikų gatvėje.  Jau  minėtoje knygoje „Aš esu Etmės Evė“ (2019) kitas J. Kybranco sūnus Osvinas Kybrancas prisimenė: „Būdamas komandiruotėje Vilniuje, Simonaitytę aplankydavau. Užeidavau su broliu architektu Arvedu“[2].

 Telefono abonentų sąraše esančios pastabos ir žymėjimai suteikia žinių  ne tik apie žmones, su kuriais rašytoja bendravo, bet ir pateikia informacijos  apie leidyklų, kuriose buvo leidžiamos Simonaitytės knygos, vadovus. Didžioji dalis Simonaitytės kūrinių – originalai ir vertimai į rusų kalbą – buvo išleisti grožinės literatūros leidykloje „Vaga“[3], todėl logiška, kad telefonų knygos užrašų skiltyje net po kelis kartus  įrašytos „Vagos“ leidyklos direktoriaus pareigas ėjusių Jono Čekio (1953–1972) ir Algirdo Pekeliūno (1972–1992) pavardės. Simonaitytė telefonų knygoje žaliu rašalu taip pat pasižymėjo tuometinio „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus Kazimiero Ambraso (1970–1984) ir Literatūros rusų kalba redakcijos vedėjos Alisos Berman[4] (1918–1993) telefono numerius.

Vartydami Telefono abonentų sąrašą, galime sužinoti, kuriuose Vilniaus knygynuose Simonaitytės namų šeimininkės[5] pirko knygas, iš kurių bibliotekų rašytoja knygas skolinosi. Simonaitytės pabraukymai ir žymėjimai 1971 m. „Vilniaus miesto telefono abonentų sąraše“  liudija, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir anksčiau Simonaitytės biblioteka pasipildydavo knygomis, kuriomis prekiaudavo Vilniaus  miesto centrinis knygynas, įsikūręs tuometiniame Lenino prospekte, Nr. 13 ir jo filialai Nr. 4 „Atžalynas“ (Antakalnio g. 7), Nr. 11 (Antakalnio g. 30), Nr. 20 „Vaga“ (Lenino pr. 50)[6]. Neretai pasitaikydavo atvejų, kai knygynuose nepavykdavo nusipirkti vienos ar kitos knygos – tada buvo skambinama į  Respublikinę knygų bazę, buvusią Vilkpėdės gatvėje Nr. 20.

1963 m. Simonaitytė tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Ji dažnai užsukdavo į Rašytojų sąjungos biblioteką. Tai liudija ne tik Telefono abonentų sąraše  įrašytas šios bibliotekos telefono numeris, bet ir keliuose asmeninės bibliotekos spaudiniuose išlikę Rašytojų sąjungos bibliotekos antspaudai. Minėti antspaudai yra prozininko Romualdo Lukinsko (1911–1964) knygelėje „Gamtos klaida“ (1964) ir  tais pačiais metais išleistoje prozininko ir poeto  Teofilio Tilvyčio (1904–1969) knygelėje „Deja, dar pasitaiko“. Matyt, šias knygeles Simonaitytė buvo pasiskolinusi iš Rašytojų sąjungos bibliotekos, tačiau jų negrąžino.

 Būdama pripažinta tarybinė rašytoja ir suvokdama savo vertę, Simonaitytė drąsiai bendravo su įvairių ministerijų valdininkais. Analizuojamame Telefonų abonentų sąraše ryškiai mėlynu rašalu įrašytas Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos telefonas, Socialinio aprūpinimo ministerijos  Personalinių pensijų sektoriaus telefonas.  Neatsitiktinai šiame sąraše pažymėti kai kurių Valstybinio televizijos ir radijo komiteto darbuotojų numeriai – Simonaitytę kaip to meto pripažintą rašytoją kalbindavo radijas, ji filmuodavosi televizijos laidose.

Rašytoja domėjosi Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos, įsikūrusios T. Kosciuškos gatvėje Nr. 36,  veikla. Šios draugijos kontaktai, matyt, rašytojai buvo reikalingi rūpinantis sesers Marijos Šiliauskienės[7] ir dukterėčios Evaginos Šiliauskaitės[8] atvykimu įš Kanados į Lietuvą. Tai rodo atskirai įrašytas šios draugijos  pirmininko  pavaduotojo Vytauto Kazakevičiaus[9] (1930–2018) telefono numeris.

Simonaitytė prenumeravo nemažai periodinių leidinių, todėl telefonų knygoje įrašė šių  laikraščių  ir žurnalų redakcijų telefono numerius – „Gimtojo krašto“ (1967–1997) „Kultūros barų“ (leidžiamas nuo 1965 m.) „Mokslo ir gyvenimo“ (1957–2012), „Mūsų gamtos“ (1964–1998) vaikams skirto žurnalo „Genys“ (1940–2001).

Dalis „Vilniaus miesto telefonų abonentų sąraše 1971 metams“ esančių įrašų, pabrauktų telefono numerių ir adresų yra susiję su Simonaitytės kasdienybe – Vilniaus ligoninėmis ir poliklinikomis, kuriose rašytoja lankydavosi ir gydydavosi. Viename iš puslapių yra Simonaitytės įrašas: Vincas – ligoninė. Tai Vilniaus specialiosios ligoninės (čia gydydavosi rašytoja) direktoriaus Čepaičio telefono numeris.

Prie Simonaitytės vasarnamio Priekulėje kiekvienais metais žydėdavo rožės, namą puošė įvairių rūšių dekoratyviniai medžiai. Galbūt dėl to rašytoja  telefonų knygoje pasibraukė Lietuvos sodininkystės draugijos telefoną ir adresą.

Žinoma, kad  Simonaitytė didelį dėmesį skyrė savo išvaizdai, mėgo puoštis naujais drabužiais, madingais galvos apdangalais, rankinėmis.   Tai patvirtina  Telefonų knygoje pabrauktas Vilniuje nuo 1961 m. veikusio fabriko „Ramunė“ madų ateljė telefono numeris  (Ateljė buvo įsikūrusi  Krokuvos gatvėje Nr. 8); atskirai įrašyti kitų  Vilniaus mieste  buvusių siuvėjų telefono numeriai.

Apibendrinant galima teigti, kad Simonaitytės kolekcijoje saugomas „Vilniaus miesto telefono abonentų sąrašas 1971 metams“ ir jame esančios pastabos bei žymėjimai yra  ne tik svarbus šaltinis rašytojos gyvenimui XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose Vilniuje pažinti, bet ir suteikia informacijos apie to meto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo šiame mieste aktualijas.

[1] Aš esu Etmės Evė : Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose : simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. – 2-oji laida. – Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 277.

[2] Ten pat, p. 119.

[3] Leidykla įsteigta 1945 m.  Kaune, 1949 m. perkelta į Vilnių.

[4] Alisa Berman (1918—1993) 1947 m. gyveno Vilniuje, daugiau nei 20 metų vadovavo
rusiškajai leidyklos „Vaga“ redakcijai. 1977 m. emigravo į Izraelį. – Prieiga internetu: https://epublications.vu.lt/object/elaba:1858927/1858927.pdf.

[5] Pati Simonaitytė nevažiuodavo  knygų pirkti

[6] Vilniaus miesto telefono abonentų sąrašas= Список абонентов Вильнюсской городской телефонной сети 1971. Vilnius: TSRS ryšių ministerijos Vilniaus miesto telefono stotis, 1971, p. 98.

[7] Budriūtė-Šiliauskienė, Marija (1910–1998), išeivijos veikėja,  Simonaitytės sesuo.

[8] Šiliauskaitė-Walker, Evagina (g.1951), psichologė, rašytojos  Simonaitytės dukterėčia. Gyvena Kanadoje. Su motina M. Šiliauskiene Lietuvoje lankėsi 1962 metų vasarą, 1967 ir  1979 m.  Su teta –  Simonaityte buvo susitikusi 1978 m. rugpjūtį ekskursijos metu Vilniuje.

[9] Vytautas Kazakevičius –  Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis  draugijos   pirmininko pavaduotojo pareigas ėjo  1967–1989 m. Nuo 1976 m. ši draugija vadinosi „Tėviškės“ draugija.