Jurga Žąsinaitė. A.Virvičienės nuotr.
Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt
Istorijos žurnalas „Voruta“ pristato Jurgą Žąsinaitę – rašytoją, humanitarinių mokslų daktarę, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoją ir trečiąjį jos romaną – Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija. J. Žąsinaitė skaitytojus su naująja knyga pirmiausiai supažindino tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.
Be šio, naujausio romano, rašytoja yra išleidusi dvi knygas – Akmeniniai Avondalio namai: apysaka ir Azuritijos kardinolai: romanas.
Taip pat skaitykite
Dažniausiai užduodamas J. Žąsinaitei klausimas – kodėl rašote apie Gardiną? Kodėl šiam baltarusių miestui skiriate tokį dėmesį? Išties, tiek istorijos žurnalo Voruta, tiek interneto svetainės www.voruta.lt skaitytojai ne vieną sykį džiaugėsi radę autorės studijas apie kaimyninį Gardiną.
Publikacijos „Sentikių raštų leidyba ir platinimas XVIII a. antros pusės Gardine“, „Įvairiatautė miestietija XVIII a. antros pusės Gardine: žydų bendruomenė“, „Antano Tyzenhauzo įrašai Gardine ‒ Šventojo Huberto mieste“, „Medicinos mokslas ir Gardino karališkoji medicinos mokykla XVIII a. antroje pusėje“, „XVIII a. antros pusės Gardinas svetimšalių atsiminimuose“, „Gardine planuojama įkurti Krokuvos požemiams prilygstantį muziejų“ ir dar daug kitų, sulaukė didelio dėmesio, nes tokių išsamių ir įdomių studijų apie vieną LDK miestų, kuris XVII a. pabaigoje rimtai varžėsi su Vilniumi dėl politinio centro vaidmens, paskutiniu metu pasitaiko retokai.
Be to, kad Antanas Tyzenhauzas buvo dvaro iždininkas ir Gardino seniūnas, ne ką ir težinojau. Tikra Terra incognita
„Gardinas man buvo tikra Terra incognita, – šypteli J. Žąsinaitė. – Šiuo miestu pradėjau domėtis prieš gerą dešimtmetį, dar studijuodama universitete, tyrinėdama senąją lietuvių literatūrą. Gardino tema esu parašiusi daktaro disertaciją – „Gardinas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“. Tuomet Gardinas vadintas karališkuoju, Jo Didenybės miestu, tituluotas antrąja LDK sostine, amžininkų lygintas su klestinčiais Vakarų Europos centrais. Pasirinktą tyrimo laikotarpį rėmino Antano Tyzenhauzo (1733–1785) paskyrimas Gardino seniūnu ir paskutinio ATR Seimo metai, simboliškai užbaigę nepilnus tris dešimtmečius trukusį Gardino šlovės periodą.“
J.Žąsinaitė prisiminė, kad aplinkiniai stebėjosi – ką tu tyrinėsi, nėra nei medžiagos, istorinių šaltinių, o jeigu jie ir yra, tai – Baltarusijoje, Lenkijoje. Vis tik fortūna buvo palanki. Nepaisant skeptiškų vertinimų, autorė šaltinius rado.
Kuo įdomus Gardinas? Jis įdomus kaip miestas – tekstas. Jame yra tiek daug istorinių įrašų iš įvairiausių laikmečių. Nuo Kijevo Rusios iki Vytauto Didžiojo laikų, nuo karaliaus Stepono Batoro (1533-1586) iki Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798).
Dr. Jurga Žąsinaitė ir jos istorinis romanas Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija. A.Virvičienės nuotr.
„Man Gardinas pirmiausiai yra Antano Tyzenhauzo Gardinas. XVIII a. antra pusė. Be to, kad Antanas Tyzenhauzas buvo dvaro iždininkas ir Gardino seniūnas, ne ką ir težinojau, – prisiminimais dalijasi knygos Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija autorė Jurga Žąsinaitė. – Bet pradėjus skaitinėti jo laiškus, amžininkų atsiminimus, jis man atsivėrė kaip išties labai įdomi, labai spalvinga asmenybė. Artimas karaliaus bičiulis, per 15-a metų pastatęs 80 manufaktūrų, pasikvietęs iš Italijos orkestrą, iš Prancūzijos – baletą, iš Čekijos – aludarius ir vaistininkus. Ambicijų būta labai daug. Statyti metalurgijos fabrikai, vėjo ir vandens malūnai, o susižavėjęs Prancūzijoje vykdyta kelių tiesimo programa, suskato rūpintis, kad iš Gardino į didesnius miestus būtų nutiesti nauji, arba sutaisyti seni keliai. Amžininkų liudijimais, jis miegodavo tik tris valandas, visą savo laiką skirdamas grandiozinių užmojų įgyvendinimui“.
Pasak knygos autorės, Gardino tema tikrai nėra išsemta. XVIII a. antrosios pusės Gardine įkurtas pirmasis Botanikos sodas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Įkurta Gardino karališkoji medicinos mokykla. Kadetų korpusas, prekybos mokykla. Po intensyvių darbo seniūnu metų pats Antanas Tyzenhauzas, taip ir nesukūręs šeimos, gyvenimą baigė ne Gardine, o Varšuvoje, vienišas, beturtis, apleistas. Palaidotas giminės dvaro bažnyčioje Žaludke.
Bibliotekų ir archyvų darbuotojai įtariai žvelgė į tyrėjus iš Lietuvos. Buvo taip ir pasakyta: o kodėl jūs neanalizuojate savo istorijos, ko važiuojate į mūsų kraštą?
Romane Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija J. Žąsinaitė daugiausiai dėmesio ir skiria XVIII a. antrosios pusės Gardinui. Gardinas turi daug sluoksnių, daug veidų, ne veltui jis vadinamas miestu – muziejumi. Knygos autorė pasakojo, jog Gardino senamiestį tyrinėjantys archeologai nurodo, kad visi senamiesčio statinių rūsiai yra keliais šimtmečiais senesni už viršum jų išdygusius pastatus. Tokie yra ir Radvilų rūmų požemiai. Neišlikusių rūmų statybą finansavo LDK etmonas, Abiejų Tautų Respublikos karinis veikėjas, garsiojo Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos (vad. „Mielasai pone“, 1734-1790) tėvas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702-1762). Kai kurie krašto architektai bei istorikai teigia, kad požeminiai keliai buvo išraizgę visą Gardino senamiestį, ėjo po Nemunu į tolimas jo pakrantes. Yra tvirtinančių, jog slaptojo Gardino labirinto sumanytojai ir statytojai ‒ jėzuitai, kuriuos į Gardiną pakvietė Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Steponas Batoras (1533-1586).
„Man Gardinas yra absoliučiai iškrintantis iš viso Baltarusijos konteksto miestas, aš ten jaučiu tokią lietuvišką trauką. Kai ėmiausi šios temos, iš tiesų susidūriau su tam tikrais sunkumais renkant medžiagą. Kai kurie bibliotekų ir archyvų darbuotojai įtariai žvelgė į tyrėjus iš Lietuvos. Buvo taip ir pasakyta: o kodėl jūs neanalizuojate savo istorijos, ko važiuojate į mūsų kraštą? – prisimena J. Žąsinaitė. – Nors, priklausomai nuo aplinkybių, LDK ir jos paveldas, prireikus, deklaruojamas gana dažnai…
Tas romanas atsirado iš disertacijos, greičiau – iš jos paraščių, pripažįsta autorė. Nes ne viskas, ką gali plėtoti grožiniame tekste, tinka akademiniam tekstui. Medžiagos yra tiek daug, kad manau, galėčiau ir antrą romaną parašyti, – šypsosi Jurga Žąsinaitė. – Mano romane yra labai daug požemių, mistikos, yra šio daugiataučio miesto gyventojai. Tarp kitko, žydų bendruomenė Gardine yra viena iš pirmųjų bendruomenių LDK, ji pradėjo kurtis, kai Vytautas Didysis XIV a. pabaigoje suteikė žydams privilegiją. Ja žydams buvo leidžiama statyti sinagogas, steigti kapines, išpažinti judaizmą. Taip pat buvo apibrėžti krikščioniškos visuomenės ir žydų santykiai. Pavyzdžiui, to meto krikščioniškoje aplinkoje buvo įteisintas kiek neįprastas draudimas trukdyti žydus verslo reikalais šabo dieną“.
Gardino miškuose Steponas Batoras slėpėsi nuo savo nemylimos, negražios žmonos Onos
Romanas buvo puiki proga sujungti visus įdomiausius dalykus. Kūrinyje „veikia“ ir XVIII a. antra pusė, ir net Stepono Batoro laikai. Juk Gardinas yra ir Lenkijos karaliaus, LDK kunigaikščio Stepono Batoro miestas. Pasakojama, kad Gardino miškuose kunigaikštis slėpėsi nuo savo nemylimos, negražios žmonos Onos, o gardiniečiai pasakoja legendą, kad Steponas Batoras buvo įsimylėjęs girininko dukterį ir net turėjęs sūnų su ja. Žinoma, jokių įrodymų nėra, bet legendai – beveik 500 metų… Daug tų legendų. Romane mėginu išryškinti meilės miesto liniją. Jame – apstu meilės ženklų. Tai ir Meilės laiptai, vedantys nuo pat Nemuno krantinės iki senosios ir naujosios pilių, sakoma, kad jais ne vieną sykį lipo Rusijos carienė Jekaterina II, ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. O su jo vardu siejama ir Meilės alėja, kuri jungė jo rezidenciją Gardine su miesto parku.
Istorinio romano Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija knygos viršelis. A.Virvičienės nuotr.
J.Žąsinaitė neslepia, kad ją labai intriguoja ir Gardino požemių tema. „Krokuvos centre po Turgaus aikšte įrengtas požeminis muziejus yra viena lankomiausių Lenkijos istorinės sostinės vietų. 2005 m. archeologinių kasinėjimų metu buvo rasti požeminiai tuneliai, kuriuose 2010 m. buvo atidarytas 4000 kv. m. užimantis, vienu metu iki 300 lankytojų talpinantis muziejus. Yra ambicijų panašų muziejų įsteigti ir buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų mieste Gardine. Kai kurie baltarusių kraštotyrininkai, istorikai, archeologai įsitikinę, jog požeminiai tuneliai vingiavo po visu Gardino senamiesčiu, jungė bažnyčias ir cerkves. Vienas iš jų ėjo nuo Senosios Gardino pilies iki pat XIV a. pab. statytos, 1961 m. Gardino miesto Vykdomojo komiteto sprendimu susprogdintos Vytauto bažnyčios (vad. Fara Witoldowa). Neliko ir įspūdingos Rotušės“, – apgailestaudama kalbėjo knygos Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija autorė.
Be to, J. Žąsinaitė primena vieną svarbų, tačiau kiek primirštą istorinį faktą: 1917 m. į Lietuvos Tarybą kreipėsi Gardino gubernijos delegacija, su Gardino gubernijos gyventojų prašymu, kad jų gubernija, visada istoriškai priklausiusi Lietuvai, vėl grįžtų į Lietuvos sudėtį. Tas prašymas buvo išgirstas, nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. pavasario Gardino gubernija priklausė Lietuvai.
Nepastebimai prabėgo valanda su J. Žąsinaite. Kas žino, gal bus ir antroji knygos apie lietuviškąjį Gardiną dalis. Autorė, apie tai paklausta, tik paslaptingai šypsosi.
„Pirmą kartą prieš skaitytojo akis bus nupūstos istorijos dulkės nuo lietuviškojo Gardino – įspūdingo LDK miesto, dabar išstumto už mūsų šalies ribų. Leiskitės į epinę vienos giminės sagą, kuri atskleis dramatišką miesto likimą – pilną politinių intrigų, meilės aistrų ir iki šių dienų neįmintų paslapčių“ – skaitytoją kviečia ir intriguoja istorinio romano autorė J. Žąsinaitė.
Literatūra:
http://naujienos.vu.lt/ldk-kulturos-centro-gardino-veidai/
Jurga Žąsinaitė. Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija. – Obuolys, 2019 m.
