Jūratė Kriščiūnaitė. Ar protestantai gali švęsti Kūčias?

Jūratė Kriščiūnaitė. Ar protestantai gali švęsti Kūčias?

Jūratė Kriščiūnaitė, www.voruta.lt, XFM Radijas

Pokalbio garso įrašas:    https://soundcloud.com/xfmlt/xfm-pokalbis-svenciu-ir-tradiciju-bibline-reiksme-su-pastore-anzelika-krikstaponiene

„Naujieji evangelikai neretai mano, kad tai ne biblinė tradicija, pagoniška ir galbūt net demoniška šventė. Mat Biblijoje tokia šventė nėra minima. Be to, laikoma, kad tai katalikų minima šventė, bet ne evangelinių krikščionių.

Toks kategoriškas požiūris atskleidžia pažodinio Biblijos interpretavimo problemą ir hermeneutinę klaidą, trūkstant Šventojo Rašto dvasios nuoseklaus supratimo, krikščionybės istorijos pažinimo“, – sakė Jūratės Kriščiūnaitės XFM radijo laidoje „Pavakario eteris“ kalbinama Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė ANŽELIKA KRIKŠTAPONIENĖ.

Radijo laidoje buvo gvildenami tokie klausimai: kodėl nemažai naujųjų evangelinių bendruomenių atmeta Kūčių ir šv. Kalėdų tradicijas; kaip sąveikauja Raštas ir tradicija evangelikų bažnyčiose; ką atsakyti tiems, kurie teigia, kad Kalėdų šventimas kyla iš pagonių švenčių ir kt.?

Tarp evangelinio tikėjimo krikščionių yra gan paplitęs prieštaringas kalėdinių švenčių, ypač – Kūčių papročių, vertinimas. Kaip derėtų vertinti lietuviškas šių švenčių tradicijas, dažnai susipynusias su pagoniškais papročiais, evangeliniu požiūriu?

Ką šiandien lietuviams reiškia Kūčios? Daugumai lietuvių Kūčios – tai šeimos šventė Kalėdų išvakarėse, jaukus bendravimas su šeimos nariais prie 12 tradicinių patiekalų padengto stalo, iš kurių svarbiausias – kalėdaitis. Kartu tai puiki galimybė visiems susitikti ramioje aplinkoje, aplankyti tėvus. Tenka pripažinti, kad sekuliarioje kultūroje daugeliu atvejų ši šventė jau praradusi religinį atspalvį – tiek krikščioniškųjų papročių, tiek etnopagoniškųjų ritualų. Vis dėlto matome, kad ji plačiai švenčiama ir mėgstama lietuvių, net emigravusios šeimos nepamiršta Kūčių. Tai aiškiai parodo, kad Kūčios giliai glūdi lietuvio genetiniame kode.

Paminėtina, kad sovietmečiu ši šventė buvo tyliosios rezistencijos išraiška prieš beprasmę komunistinę ideologiją. Tikinčios šeimos tyliai minėjo Kūčias, močiutės perdavė Kristaus gimimo istoriją vaikaičiams, padėjo išlaikyti lietuvių tapatybę ir tikėjimą.

Žinome, kad Kūčios, kaip žemdirbių kultūros paprotys, susijęs su Saulės sugrįžimu. Saulėgrįžos minėjimas atsirado dar iki krikščionybės. Suprantama, žemdirbio gyvenimas visiškai priklausė nuo Saulės ir gamtos sąlygų, todėl pagoniškų tautų ritualai sukosi aplink Saulę. Tačiau atėjus krikščionybei, gana anksti, maždaug nuo X–XI a., Lietuvoje imta interpretuoti Kūčių papročius ir ritualus per krikščionišką prizmę. Tai darė tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčios, mat Kūčios švenčiamos dar keliuose regionuose – Lenkijoje, Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje.

Žinoma, lietuviai vis dar laikėsi savo pagoniškų papročių, todėl Lietuvoje ilgai išliko dvitikybė. Su ja susidūrė ir pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikai. Su evangelikų tikėjimu mus pasiekė pirmieji lietuviški spausdinti šaltiniai, kuriuose ir kritikuojama lietuvių dvitikybė.

Reformacijos laikų Mažojoje Lietuvoje evangelikų liuteronų kunigai Mažvydas (Katekizmas, 1547) ir Volfenbiutelis (Volfenbiutelio Postilė, 1573) minėjo šią problemą. Buvo kalbama, kad lietuviai vis dar laikosi pagoniškų papročių, tačiau noriai eina į bažnyčią. Mat to meto valstiečio sampratoje vyravo tik su žeme susiję senieji pagoniški papročiai ir ritualai, o bažnyčioje buvo skiriama pagarba Dievui. Tačiau dvasininkai visą laiką kritikavo pagoniškus papročius per Kūčias, kaip velnio pramanus (Volfenbiutelio Postilė, 1573).

Lietuviai išsaugojo pagonybę net iki XVIII–XIX a., per Kūčias neatsisakė nei burtų, nei simbolinių patiekalų, ritualinės šieno, grūdų prasmės. Vis dėlto XIX a. viduryje, Lietuvoje prasidėjus tautiniam judėjimui, kuriam priklausė daug katalikų dvasininkų, kunigai ėmė diegti krikščionišką, pritaikytą kalėdinei istorijai, Kūčių vakarienės papročių aiškinimą. Tikintieji tai priėmė.

Nuo seno katalikai kūrybingai suteikė krikščioniškų prasmių Kūčioms ir visiems šventės elementams: stalo puošybai šienu, simboliniam patiekalų skaičiui, prasmingoms maldoms ir kalboms. Šienas – tai Jėzaus tvartelio simbolis, kalėdaitis – tai Jėzaus Paskutinės vakarienės atspindys, kai Jis laužė duoną su mokiniais. Juk visa šeima susirenka paskutinei praeinančių metų vakarienei, kurios metu laužo kalėdaitį, juo dalinasi, dėkoja už praėjusius metus, prisimena anapilin išėjusius šeimos narius, su viltimi žvelgia į naujus.

Silkės patiekalai primena apaštalus, kurie buvo žvejai, o mėsos atsisakymas prieš Kalėdas – Kristaus atėjimo asketiniu, nusižeminimo keliu priminimas.

Evangelikai Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, Kalėdų išvakares pažymėdavo kukliai, garbindami Dievą, melsdamiesi ir bendraudami, dėkodami Dievui už patirtas malones, dalyvaudami Kalėdų išvakarių pamaldose. Žinoma, kaip evangelikų reformatų dvasinis tėvas Kalvinas kritikuodavo ir šveicarų pagoniškus papročius ar nesusilaikymą prieš Kalėdas, kviesdavo žmones eiti į pamaldas Kalėdų išvakarėse, pamokslaudavo apie Tikrojo Išganytojo, kuris sunaikino nuodėmes, gimimą.

Tad ar protestantai gali švęsti Kūčias?

Visiškai suprantu, kodėl kyla toks klausimas. Naujieji evangelikai neretai mano, kad tai ne biblinė tradicija, pagoniška ir galbūt net demoniška šventė. Mat Biblijoje tokia šventė nėra minima. Be to, laikoma, kad tai katalikų minima šventė, bet ne evangelinių krikščionių.

Toks kategoriškas požiūris atskleidžia pažodinio Biblijos interpretavimo problemą ir hermeneutinę klaidą, trūkstant Šventojo Rašto dvasios nuoseklaus supratimo, krikščionybės istorijos pažinimo.

Derėtų pabrėžti, kad Naujajame Testamente krikščionims suteikiama laisvė švęsti šventes. Apaštalas Paulius, spręsdamas iškilusį ginčą tarp Romos tikinčiųjų dėl švenčių ir maisto, pateikė atsakymą, kuris palieka tikintiesiems pasirinkimo laisvę, kaip švęsti šventes pagal savo įsitikinimus ir išmanymą. Tai – vienas svarbiausių tekstų Naujajame Testamente dėl švenčių traktuotės:

Vienas išskiria vieną dieną iš kitų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.

Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.

Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta.

Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. <…>

Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? (Rom 14, 5–8, 10)

Apaštalo požiūriu, svarbiausia yra tikėjimas Dievu, Jo pažinimas, Viešpaties garbinimas savo gyvenimu ir mirtimi, tikinčiųjų tarpusavio pagarba ir meilė, o šventės, kurios gali skirtis, tėra antraeilis klausimas. Vieni išskiria ir laiko šventa tam tikrą dieną, o kitiems jos visos vienodos. Dėl to neturėtų kilti ginčo, kas teisesnis, jei kiekviena pusė elgiasi iš įsitikinimo ir pažinimo. Tad antraeiliuose klausimuose, kurie nėra svarbiausi, sutariame gerbti, mylėti artimąjį kaip brolį. Juk Dievas gali leisti pasikeisti pažinimui ir požiūriui.

Antra problema, kai Šventasis Raštas aiškinamas pažodžiui, tokiu būdu siekiant jį įgyvendinti dažnai trūksta loginio nuoseklumo. Jei sakome, kad galime švęsti tik tas šventes, kurios minimos Šventajame Rašte, tuomet kodėl tikintieji nešvenčia, pavyzdžiui, Senajame Testamente paminėtų pagrindinių trijų Izraelio švenčių – Paschos, Pirmųjų vaisių šventės ir Palapinių šventės? Juk jos įsakytos Dievo tautai švęsti per amžius iš kartos į kartą su jos tradicijomis ir papročiais. Beje, Jėzus laikėsi visų šių švenčių, eidamas į Jeruzalę su savo mokiniais. Kodėl tuomet atmetamos biblinės šventės ir jų papročiai? Trūksta loginio nuoseklumo.

Trečia, evangelikai, kaip ir katalikai ar ortodoksai, remiasi ne tik Šventojo Rašto tekstais, bet ir gerbia Bažnyčios Tėvų raštus bei minties paveldą. Nuo seno III–IV a. Bažnyčios Tėvai kalba apie liturginių švenčių išskyrimą, prieš kurias visada vykdavo dvasinė vigilija – laukimas, sustojimas, pauzė. Visų konfesijų krikščionių liturginiame kalendoriuje yra trys pagrindinės šventės – Kalėdos, Velykos, Sekminės. Tad nuo Bažnyčios Tėvų laikų prieš visas jas vyko dvasinio laukimo praktika. T. y. prieš Kalėdas yra kalėdinis laukimo sezonas – adventas, taip pat laukimas Kalėdų išvakarėse (Kūčios, anglosaksų Christmas Eve) ne tik šeimose, bet pamaldose.

Prieš Velykas – budėjimas, prieš Sekmines – budėjimas ir laukimas. Visos šios liturginės tradicijos pagrįstos Šventuoju Raštu. Juk prieš gimstant Jėzui Mesijo laukė Izraelis, šventykloje laukė pranašai Simeonas ir Ona. Prieš Prisikėlimą moterys šabo metu laukė, kada, jam pasibaigus, galės eiti prie kapo patepti Kristaus kūno. O prieš Sekmines (Šventosios Dvasios nužengimą) visi mokiniai laukė, dešimt dienų melsdamiesi aukštutiniame kambaryje, kol Dvasia nužengs per Pirmųjų vaisių šventę ant 120-ies mokinių.

Svarbu nepamiršti, kad ir Reformacijos tėvai rinko savo teologinio statinio išminties akmenis iš Bažnyčios Tėvų raštų. Todėl daugumoje evangelinių tradicinių ir neotradicinių bažnyčių yra minimos Kalėdų išvakarės. Na, o lietuviams labai organiška tai atlikti per Kūčias, įdiegiant giedojimą, maldas, Šventojo Rašto skaitinius, laiminimus – džiaugsmingą bendrystę dėkojant Dievui už Jo patirtas malones šiais metais, ir su viltimi žvelgti į kitus.

Kūčios yra itin aktualios ekumeninėse šeimose, kur vyras ir žmona ar tėvai ir vaikai laikosi skirtingų krikščioniškų tradicijų. Per Kūčias derėtų sujungti bendras tradicijas: vyriausiasis pasimeldžia prie stalo, kuris nors perskaito Evangelijos skaitinį, visi kiti dėkoja Dievui už patirtas dienas ir gėrį. Tokiu būdu švenčiama viena Dvasia, o pagarba vienų kitiems plinta.

Baigdama atsakymą į šį klausimą, noriu paantrinti apaštalui Pauliui – tegul kiekvienas elgiasi pagal savo išmanymą ir įsitikinimą, te nesmerkia kito Dievo tarno, kuris elgiasi pagal savo įsitikinimą ir pažinimą.

Naujienos iš interneto