„Harmonija“ dainuoja Seimo rūmuose. Diriguoja Ilona Zalanskienė. J. Keršienės nuotr.

Joana Grigaitienė, www.voruta.lt

Varėna… Miestas tartum pabėgęs nuo civilizacijos tempų bei triukšmo ir sustojęs tarp girių, ežerų. Varėna – mūsų gimtinė, saugus savas kiemas po taikia padange, mūsų pasididžiavimas ir drauge užuovėja, moralinė atrama ir konkreti parama sudėtingą akimirką.

Neatsitiktinis toks miesto pavadinimas: pagal sakmę, jį paliko senõsios žvejų ir medžiotojų genties pramotė Varėnė. Tad varėniškiai ir dabar – po medžiu bei prie medžio, jiems – gamtos muzika, tyriausi šaltiniai ir upės, nepakartojami pievų, šilų, sodų aromatai…

Suprantama, kad ir kultūrinis laukas panašus į būties erdvę: tartum bitės jame dūzgia  darbštūs šio Lietuvos pakraščio dzūkai, kasdienio triūso ir šventinės veiklos pavyzdžiais, lyg perlais,  nuolat papildydami pasiekimų, laimėjimų lobyną, kuriame ypatingai didelis ir Varėnos kultūros centro mišraus choro ,,Harmonija“ indėlis. Dainininkų muzikinė veikla – jau antrame dešimtmetyje, o pasirodymai atspindi atlikėjo sielos taurumą, gėrį ir grožį – jis dvasinės kultūros saugotojas, tautinės savigarbos puoselėtojas. Chorą 2012 m. subūrė Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos muzikos mokytoja metodininkė Ilona Zalanskienė.

Suprantama, kad daugelis teigtų, jog tas dešimtmečio laikotarpis labai trumpas. Bet, kaip sako tautos išmintis, ,,Pabandyk nužingsniuoti su keliautojų klumpėmis…“, stabtelėti kiekvienoje stotelėje, pakartoti tuos darbus. O kad įvertintume, kiek nuveikta, reikia ir vaizduotės polėkio: kiek tūkstančių kartų choro vadovė Ilona Zalanskienė mostelėjo savo ‒ dirigentės lazdele, kiek šimtų (ne dešimčių!) repeticijų bei koncertų choro sąskaitoje, ir viskas vyko kiekvieno dainininko asmeninės būties laike. Dešimtmečio proga – ir Lietuvos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sveikinimas.

Seimo Pirmininkės kabinete choras padainavo Juozo Gudavičiaus ,,Kur giria žaliuoja“ pagal Ksavero Sakalausko-Vanagėlio žodžius. Įdomiausia tai, kad, anot Čmilytės-Nielsen, šiame kabinete dar niekas niekada nedainavo – varėniškiai išdrįso pirmieji. Čia pirmą kartą skambėjo daina.

O 2023-ųjų rugsėjo 20 d. ,,Harmonija“ vėl dainavo Lietuvos Seime – šį kartą oficialiai: buvo atidaryta P. Bingelio, varėniškių kraštiečio, gyvenimo ir muzikinės veiklos informacinė ekspozicija 80-mečio jubiliejaus proga.

Beje, kokia įspūdinga būtų saulė, jei iš taško VARĖNA išvestume spindulius į visas vietas, kur koncertavo ,,Harmonija“, tai kelionių ne tik po visą Lietuvą, gimtąjį kraštą ženklai ‒ ne vienas jų pasiektų ir kitas šalis: Čekiją, Ispaniją, Lenkiją, Maltą, Vokietiją, iš kurių choristai grįždavo su laurais bei kitokiais apdovanojimais. Nemažas garbingų įvertinimų kraitis:

2016 m. – 1-oji vieta chorų konkurse ,,Mūsų dainose“ (Lietuva) ir pagrindinis Grand Prix.

2017 m. ‒ ,,Harmonijai“ ‒ ,,Sidabrinė Šalčios juosta“ (antroji vieta) tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje (Lietuva). Tai vienas didžiausių konkursų, skatinantis chorinės muzikos sklaidą, keliantis muzikinę kultūrą.

2017 m. ‒ Dainų ir draugystės tiltas ,,Varėna-Prenzlau“ (Vokietija). ,,Harmonija“ ir dainavo koncertuose, ir giedojo per pamaldas Prenzlau bei Templin, Malcho, Schedt miesteliuose.

2017 m. ‒  choras ,,Harmonija“ pakviestas į tarptautinį Adventinės muzikos festivalį Prahoje (Čekija). Festivalio dalyviai – dainininkai iš Bulgarijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Suomijos, Šveicarijos, Vengrijos, Vokietijos. ,,Harmonijos“ vadovei Ilonai Zalanskienei įteiktas dalyvio sertifikatas-padėka.

2018 m. ‒ Sidabro diplomas Sopoto (Lenkija) tarptautiniame F. Novoviejskio chorinės muzikos festivalyje, nors privalomoji programa buvo nelengva: reikėjo atlikti F. Novoviejskio kūrinį originalo kalba, penkis kūrinius lenkų, lotynų ir lietuvių kalbomis.

2018 m. ‒ Sidabro diplomas tarptautiniame chorų festivalyje ,,Canta al mar“ Ispanijoje, Kalėjos mieste. Šis laimėjimas itin svarus, nes konkurse dalyvavo chorai iš įvairių Europos šalių, Filipinų, Indonezijos, Izraelio bei JAV.

2019 m. ‒ Sidabro medalis tarptautiniame Sopoto chorų konkurse ,,Mundus Cantat“ (Lenkija). Pasirodymus vertino solidi komisija, sudaryta iš Kroatijos, Indijos, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos atstovų. Jie teigė, kad ,,Harmonija“, kaip saviveiklinis kolektyvas, yra paties aukščiausio lygio, pagyrė už puikiai parinktą repertuarą. Reikia pažymėti, kad iki Aukso diplomo pritrūko tik vieno balo.

2019 m. ‒ ,,Harmonija“ dalyvauja tarptautiniame kalėdinės muzikos festivalyje Maltoje – choras apdovanotas diplomu ir prizu. Ši muzikos fiesta suvienijo dainininkus iš Airijos, Anglijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Lietuvos ir Maltos.

2021 m. ‒ antroji ,,Sidabrinė Šalčios juosta“ ,,Harmonijai“ tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje (Lietuva).

2021 m. ‒  Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įteikta ,,Aukso paukštė“ ,,Harmonijai“  –  aukščiausias mėgėjų meno įvertinimas.

2022 m. ‒ Bronzos diplomas  (III vieta) tarptautiniame Gdansko chorų festivalyje (Lenkija).

Reikia pabrėžti, kad užsienyje ne tik dainos nuskambėjo, Lietuvą garsino ir parodytas  profesionalus, iš tikrųjų harmoningas vadovavimas chorui, pagal pačios Ilonos Zalanskienės pasirinktą pavadinimą ,,Harmonija“. Tai išliekantis pavyzdys visuomenei, kaip dirbti su kolektyvu, už kurio žingsnių sėkmę esi atsakingas. Vedlio nuotaikos persiduoda kolektyvui tiesiog intuityviai – grupė perima elgesio bruožus, tarpusavio santykių atmosferą. Todėl choro vadovė ir teigia, kad jeigu imiesi ko nors, privalai išmanyti, nes tavimi tiki ir pasitiki žmonės.

2005 m. ir 2012 m.  Ilona Zalanskienė ‒ Lietuvos moksleivių dainų švenčių vyriausioji dirigentė.

‒ Kaip jautėtės, Ilona? Juk ir prieš jus, ir už jūsų buvo minios žmonių?

‒ Žinoma, išgyveni dar nepatirtą jausmą, atsidūrus prieš tūkstančius dainininkų. Laimė, aš neturiu fobijos miniai. Reikėjo tik akimirkos susikaupti, nusiteikti, kad nėra  kito pasirinkimo, kaip dirigento mostas…

Ilona Vilbikaitė-Zalanskienė gimė 1961m. Varėnoje. Ji 1985 m. baigė Lietuvos  valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, įgijo muzikos mokytojos bei choro dirigentės specialybes ir iki šiol dirba gimtajame krašte.

‒ Ilona, didžioji dalis jaunimo išbėgo į miestus, kiti išvažiavo į užsienį, o pati likai tokiame Lietuvos užkampyje… Kas laiko šiame miestelyje?

‒  Labai myliu savo kraštą. Čia gimiau, augau, gyvenu, dalinuosi viskuo, ką moku, kame matau prasmę.

Ilona Zalanskienė – 2014 m. Varėnoje pradėto chorų festivalio ,,Širdžių kalba“ iniciatorė.

,,Kalba iš širdies į širdį – turbūt pati svarbiausia kalba. Tokie smagūs sambūriai reikalingi – tą liudija mus vienijantis kilnus mūsų santykis, meilė dainai ir vienas kitam bei labai graži bendrystė. Todėl festivalis itin laukiamas ir tapo jau tradicinis, į Varėną jo dalyvius sukviečiantis kiekvieną pavasarį…“ – taip apie šį chorų festivalį kalba Ilona Zalanskienė ir visus savo gebėjimus skiria kitų muzikiniam lavinimui, kultūriniam, emociniam tobulėjimui. Jos iniciatyva sukurtas ir himnas Varėnai (m. I. Čepačio, ž. G. Čepaičio).

Dabartinėmis gyvenimo ir išgyvenimo sąlygomis, kai tokie civilizacijos maratono tempai, laikas tampa vis brangesnis, vis sudėtingiau suburti didesnį kolektyvą, kurio veikla pareikalauja tam tikro neatidėliotino laiko reglamento. Ir visgi nedideliame provincijos miestelyje Ilona yra subūrusi 4 chorus: mišrų chorą ,,Harmonija“, sakralinės muzikos chorą ,,Sonata“ ir du pirmosios meninio pajėgumo kategorijos chorus ‒ Varėnos menų mokyklos jaunių chorą ,,Varėnė“ bei Varėnos kultūros centro berniukų chorą ,,Aitvaras“.

Ilona Zalanskienė suteikia galimybę chore išgyventi visą spektrą pozityvių, subtilių emocijų: savęs ir šalia esančio pažinimas, kito ir kitokio vidinio pasaulio atradimas, suvokimas savęs, kaip tautinės kultūros ir atstovo, ir kūrėjo, ir nešėjo, ‒ tai didelė dovana žmogui, tai šventės pajautimas, dvasinis ryšys ir pakilumas per kiekvieną pasirodymą. Kunigas Darius Vėlyvis po koncerto Inturkės (Molėtų savivaldybė) visuomenei, išlydėdamas choristus, pabrėžė, kad žmonės buvo euforijoje.

Kaip pasiekiamas toks emocinis pakilumas? Džiugiaĩ, jautriai, kūrybingai priima atsipalaidavę klausytojai, vadinasi, ir perteikimas turi būti vidujai laisvų dainininkų, tik tada jau galimà širdžių sąšauka. Ne veltui ,,Harmonijos“ vadovė ,,užsitarnavo“ įdomų, netikėtą įvaizdį ‒ šokanti dirigentė. Nemačius jos tame vaidmenyje, įmanoma visaip interpretuoti. Ir tik stebint tokį pasirodymą, paaiškėja šokančios dirigentės  įtaka: jos judesiai, skirti ir chorui, ir publikai, tampa ta emocinė jungtis, ta nematoma gija, kuri sieja dainininką ir klausytoją. Toks pačios dirigentės elgesys liudija, kad ši veikla jai suteikia pilnatvės jauseną, kai darbas ir būtis yra ne konfliktuojančios sferos, o viena kitą papildančios.

Paprastai viskas sukasi apie stipresnį, paklūsta stipresniam (ir nebūtinai fizine jėga, bet ir kitomis galiomis) – tai gamtos dėsnis. Kas lemia išskirtinę Ilonos dvasinę stiprybę, kantrybę, ištvermę nepriekaištingai atlikti tiesiogines muzikos mokytojos pareigas ir į chorinio dainavimo aukštumas išvesti 4 chorus? Tokią veiklią, aktyvią asmenybę daugelis įvardija kaip Laimės vaiką. Dažnai teigiama: ,,Kad davė Dievas, tai ir dribtelėjo.“ Ji pati savo gebėjimus irgi įvardija kaip duotybę:

                      ‒ Atsitiktinumų nebūna… Man nėra sudėtinga suburti apie save žmones – esu ekstravertė, komunikabili. Aš nuolat prisimenu savo tėčio žodžius: ,,Didžiausias turtas ‒ žmonių tarpusavio santykiai.“ Jie kaip tik man labai svarbi atrama šioje veikloje.

                      Tai suprantama. Tačiau neužtenka susikviesti grupę į studiją – žmonėms reikia akivaizdaus jų pastangų rodiklio. Taigi privalu dirbti profesionaliai: būtina perprasti kiekvieno dainininko charakterį, atpažinti jo balso ypatybes, padėti kiekvienam maksimaliai atsiskleisti, tikslingai vesti muzikinės kultūros labirintais. Vadinasi, reikia ne tik muzikos srities žinių, bet ir psichologijos, filosofijos. Ir mokytoja Ilona tobulinasi nuolat, be to, įvairiais aspektais – jos mokslinimosi sertifikatai rodo, kokia plati, gili, gana sudėtinga siekiama informacija.

                        ‒ Ilona, kaip pavyksta ir suorganizuoti kolektyvus, ir išlaikyti, ir tokį lygį pasiekti?

                        ‒ Apie kiekvieną galima pasakyti, kad esame ten, kur ėjome. Kaip šauki, taip atsiliepia. Labai svarbu tikėjimas ir pasitikėjimas.

Tokia tiesa ir tautos išminties lobynuose: ,,Ne šventieji  puodus lipdo.“ Būties kelyje nepaprastai svarbus savo galimybių suvokimas. Žmogus – kaip medis… Tada jo darbo vaisiai brandūs, kai jis patenka į tokią terpę, kurioje iškart prigyja: atsiskleidžia kaip asmenybė, tartum pražysta, nes jis savas toje aplinkoje ir nesiblaško, neieško geresnės vietos, palankesnių sąlygų, o visas savo dvasines ir fizines galias atiduoda tiems žmonėms, su kuriais teka jo laikas. O Ilona tokioje terpėje ir užaugo, ir sužydėjo, ir subrendo iki tiesiog stulbinančio kūrybinio proveržio. Jos veikla stipri, nes kuriama ant tvirtų prigimtinės kultūros pamatų. Gilus įžvalgumas, jautrumas lietuvių kultūros istorijai, savo krašto tradicijoms ir papročiams, gebėjimas atsiliepti į praeities aidus mūsų gyvenimo dienomis, kilni sąšauka su Varėnos krašto etnokultūriniu kraičiu, su M. K. Čiurlionio muzikiniu palikimu.

Henrikas Gudavičius savo knygoje ,,Laiškai iš kaimo“ (2014 m.) perspėja: ,,Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo. Labai svarbu nepapulti į tokią situaciją, kur iš tavęs <…> kas nors užtikrintai pasišaipys.“ Gal rašytojas ir teisus, bet visada atsiranda važiuojančiųjų… Toks atvejis – renginio meno vadovės Ilonos Zalanskienės ne tik ,,važiavimas“ į šurmulį, bet drąsa jį tokį sukelti, kad nuaidėtų per visą respubliką ir net toliau: 2023 m. liepos 1-osios vakarą Varėnos Dainų slėnį supančios pušys ošė kartu su 600 choristų skambių balsų, Lietuvos policijos reprezentaciniu pučiamųjų orkestru, solistu Liudu Mikalausku, dirigentais ir susirinkusiais klausytojais. Čia vyko chorų šventė, skirta Maestro Petro Bingelio 80-osioms gimimo metinėms ,,Muzika – mano gyvenimas“. Darnių balsų skambesiu džiugino Druskininkų,  Lazdijų, Alytaus, Rietavo, Jurbarko, Kauno, Vilniaus, Punsko ir Varėnos chorai. Šiuo atveju geriau tinka poeto Rimvydo Stankevičiaus nuostata: ,,Jeigu ko pasigendi – imk ir daryk.“

Įvairiausi atsivėrimai, sprogimai – vidinės jėgos poveikio rezultatas. Tačiau ji sukaupiama per ilgesnį laiką. Kas šiuo atveju? Iš kur tas toks stiprus Ilonos Zalanskienės vidinis postūmis?  Tai kūrybinės potencijos, patirties, dar neišreikštų emocijų sankaupa, negyvendintų idėjų rezultatas, ambicijos paraiška į didelių miestų situaciją ‒ asmenybės savivertės pajautimas ir savojo AŠ įtvirtinimas: ,,Aš galiu daugiau, plačiau, giliau, tik erdvės reikia tam užmojui įgyvendinti, idėjoms realizuoti.“ Bet kurios kūrybinės srities aukštiems rezultatams pasiekti būtina proceso sistema, darnūs socialinių veikėjų santykiai, darbo harmonija, teigiamų emocijų atmosfera.

Kaip žiedai puošia aplinką, taip kūrybingi žmonės – visuomenę.

Be abejo, labai svarbu išvažiuoti į kitas valstybes – pranešti pasauliui, kad yra tokia šalis  Lietuva, kurioje ir mažo miestelio gyventojai turi galimybes ir sąlygas pasiekti pavyzdingų rezultatų. Tačiau būna atvejų, kai vietinės išvykos savo reikšme prilygsta didžiosioms kelionėms, nes, kaip  choristas Vytautas Dunderis yra pasakęs, ,,Harmonija“ – tai gyvenimo harmonija. Tai lietuvybė, dvasingumas <…>“.  Vadinasi, nuostabu, kai kuriamos gėrio, grožio ir svarbiausia – žmonių dvasinės bendrystės valandos tame mieste, kurio dalis prieš 32 metus skelbė deklaraciją ,, <…> dėl lenkų nacionalinio teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje įkūrimo“. (L. Cibulskienė, E. Glavickienė. Juozas Dringelis, Vilnius, 2018, p. 94)

 ,,Harmonija“ stiprina lietuvybės medį, gyvenimo harmonijos medį, kaskart vis plačiau  įtvirtindami tautų draugystės gijas. Toks yra ir koncerto Šalčininkuose vaidmuo, juolab kad pakvietė miesto Kultūros centras ypatingą Lietuvai dieną. Ilona Zalanskienė: ,,Sausio 13-osios koncertui pakvietė Šalčininkų kultūros centras. Buvome labai šiltai ir nuoširdžiai sutikti. Meras Z. Palevič negailėjo gražių žodžių mūsų pasirodymui.“

Kai daugelis atlikėjų skundžiasi, kad nėra lietuviškų dainų, net vaikai mokomi dainuoti svetimomis kalbomis, ,,Harmonija“ pagarbiai neša lietuvybės vėliavą – choro repertuaras (per  200 pavyzdžių) atrodo taip: du trečdalius sudaro lietuvių kompozitorių kūriniai, ketvirtį – harmonizuotos lietuvių l. dainos, iš kurių 14 priklauso M. K. Čiurlioniui. Vienoje informacijoje skaitau: ,,Melodingų lietuviškų dainų koncertą varėniškiai surengė pačiame Prahos senamiesčio centre, didingoje šv. Mikalojaus bažnyčioje.“

‒ Ar tik vienas toks, ar jų būdavo daugiau? ‒ klausiu ,,Harmonijos“ vadovę.

‒ Visuomet ir visur mūsų koncertų pagrindas yra lietuviškos dainos – visuose festivaliuose, konkursuose, koncertuose, įvairiuose renginiuose.

Išvada tik viena: ne tiek svarbu ką, o kaip dainuoja.

2015 m. ‒ VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖS MERAS, VARĖNOS RAJONO KULTŪROS IR MENO TARYBA SAVIVALDYBĖS KULTŪROS PREMIJA IR KULTŪROS IR MENO TARYBOS ,,SIDABRINĖS BITĖS“ ŽENKLU  APDOVANOJA ILONĄ ZALANSKIENĘ, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoją, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choro ,,Varėnė“, Varėnos kultūros centro mišraus choro ,,Harmonija“, Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios parapijos choro ,,Sonata“ vadovę, už neįkainojamą indėlį į Varėnos krašto chorinio dainavimo kultūros puoselėjimą, aktyvią ir sėkmingą kūrybinę bei visuomeninę veiklą, už Varėnos krašto garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų, už pasišventimą ir pasiaukojimą mokant visus dainuoti. Savivaldybės meras Algis Kašėta (parašas), Kultūros ir meno tarybos pirmininkas Algirdas Juškevičius (parašas). Varėna, 2015 m. rugsėjo 20 d.

2020 m. įteiktas Lietuvos chorų sąjungos Diplomas premijos laureatei ILONAI ZALANSKIENEI už produktyvią kūrybinę veiklą chorinės kultūros srityje 2019 metais rajono (visų kitų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigento kategorijoje. (Pasirašė paraiškų vertinimo komisijos pirmininkas prof. Jurijus Kalcas, Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė).

Diplomas, be abejo, jau labai daug pasako, tačiau reikia šiek tiek praplėsti dokumente įvardintos kūrybinės veiklos aspektus: premija skiriama už intensyvumą ir produktyvumą, meninę pasirodymų ir repertuaro vertę, novatoriškumą, originalumą, lietuvių kompozitorių kūrybos propagavimą, organizacinę ir vadybinę veiklą.

,,Dirigentui labai svarbu vadybiniai gebėjimai – koncertų, renginių organizavimas, susitikimai su iškiliais įvairių profesijų žmonėmis, edukacinės kūrybinės išvykos. Labai svarbu atitinkamo repertuaro parinkimas kiekvienai datai ar šventei: Vasario 16-ajai – vienoks, chorų festivaliui – kitoks, kalėdiniam koncertui ‒ dar kitoks, o Grybų šventei ‒ nepanašus nė į vieną aukščiau išvardintų… Dirigentė, atsakingai apmąstydama, parenka repertuarą, kuris gerai nuteikia klausytojus. <…> Ilonos chorai pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu lygiu. Prancūzai, klausydamiesi, kaip dainuoja lietuviukai, net apsiverkė iš susižavėjimo“, ‒  A. Žemaitytė-Petrauskienė.

 „Man gera, kai padarau gera kitiems žmonėms“, – toks yra Ilonos Zalanskienės gyvenimo dėsnis. Įvairūs apdovanojimai, padėkos atspindi jos aktyvumą ir asmenybės energiją, tačiau visus  išvardinti čia tiesiog nėra galimybės, įmanoma bent skaičių pateikti. Taigi tik padėkų, diplomų per tris šimtus ir panašus skaičius įvairių prizų, suvenyrų.

Tokio pobūdžio, tokio plataus užmojo meninė veikla, kokią pasirinko ,,Harmonija“ ir vadovai, ‒ labai akivaizdus atsakymas skeptikams į jų pasvarstymus: ,,Gyventi Varėnoje? Tokiame užkampyje? Ir ką čia tame kaime veikti? Juk tokia nuobodybė…“ Visi choro užsiėmimai – tai alternatyva kasdienybės monotonijai. Juolab kad judėjimas į muzikos gelmes – be pabaigos: vis daugiau niuansų, dermių, motyvų, variacijų… Tai ir veiklos, ir pažintinė erdvė platėja, horizonto ribos tolsta, drauge atsiranda vidinis poreikis pasiekti tą užburiančią liniją. Ir dar įdomiau: kelionėje su daina veikia nuolatinis emocinis laukas, bendras interesas, tikėjimas ir pasitikėjimas, atradimo ir išpildymo palaima.