Pagrindinis puslapis Kultūra Išversti knygą – sunkus darbas ir didelis malonumas

Išversti knygą – sunkus darbas ir didelis malonumas

Išversti knygą – sunkus darbas ir didelis malonumas

Vidutė Stadalnykienė, Matuizų bibliotekos bibliotekininkė , www.voruta.lt

Matuizų bibliotekoje paminėta Tarptautinė gimtosios kalbos diena, svečiavosi gožinės literatūros iš vokiečių kalbos vertėja Danutė Angelina Šaduikienė.

Apie lietuvių kalbos kilmę, lietuvių autorių kūrinių vertimus į anglų,  prancūzų, rusų, vokiečių kalbas pasakojo bibliotekos savanorė Evelina Graževičiūtė.  Broliai Arkadijus, Deividas, Arijus Baubliai deklamavo Onės Baliukienės ir Justino Marcinkevičiaus eilėraščius apie gimtąją kalbą.

Pirmoji pažintis su Danute Šaduikiene Matuizų bibliotekoje įvyko prieš 4 metus. Danutės paskutinės išverstos trys knygos: Romy Hausmann „Numylėtinė“, Karsten Dusse „Dėmesingo įsisamoninimo vadovas žudikui“, Susanna Leonard „Ponia Kiuri ir svajonių galia“. Visas vertimų kraitis – 35 knygos. „Reikia labai gerai mokėti lietuvių kalbos gramatiką, tik tada gali imtis knygų vertimo. Net pavadinimą tenka koreguoti su redaktoriais. Šiandien jau vėl turiu naujo vertimo užsakymą“, – prasitarė viešnia.

Vertėja kukli, energinga, nestokojanti geros nuotaikos, visą laiką besišypsanti. 15 metų gyvena Matuizose, užbėga į biblioteką papasakoti kelionių po užsienio šalis įspūdžių, susirasti informacijos enciklopedijose, pasiskolinti iš bibliotekos skaitinių laisvalaikiui.  „Mano potraukis ir meilė knygoms užsimezgė ankstyvoje vaikystėje. Turėčiau dėkoti Dievui ir Likimui, kad augau apsupta daugybės knygų, šeimoje, kurioje dvsinėms vertybėms buvo skirta daugiau vietos nei materialiniams poreikiams. Mano Tėtis Česlovas Šaduikis, kaimo mokytojas, pokario metais iš savo kuklios algos šelpdavo vargingų šeimų vaikus knygomis, mokykliniais reikmenimis, kartais net apavu, nes dažnas jo auklėtinis basas negalėjo lankyti mokyklos.

Mano pirmasis mokytojas ketverius metus pradžios mokykloje buvo Tėtis. Jis mane paskatino siekti mokslo šviesos, prie kurios jis visą savo gyvenimą veržėsi nepaisydamas sudėtingų socialinių ir politinių aplinkybių. Pagerbdami jį mes, trys vaikai, savo lėšomis išleidome prisiminimų knygą „Mano gyvenimo takas“ ir vieną egzempliorių padovanojame Matuizų bibliotekai. Jo, kaip savamokslio švietėjo, akiratis buvo labai platus: pasaulio ir Lietuvos istorija, kraštotyra, lyginamoji kalbotyra, kaimynų kalbos  – lenkų, rusų, baltarusių, be Kauno mokytojų seminarijoje įgytų lotynų, senovės graikų, prancūzų kalbų, domėjosi ir gilinosi į arabų, persų ir kitų Artimųjų rytų šalių kalbas.

Per vasaros atostogas iš kaimo važinėdavo į Vilnių ir ieškodavo archyvuose istorinės medžiagos apie įvairių Vilnijos krašto vietovių praeitį. Jis paskatino mane pasirinkti humanitarinius mokslus Vilniaus universitete, Užsienio kalbų fakultete. Įgijusi humanitarinių žinių galėjau jas panaudoti dirbdama archyvuose, Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje. Esu prisidėjusi prie įvairių mokslo populiarinimo leidinių parengimo. Tai V. Vaitkevičiaus „Neris. 2007 metų ekspedicija“, I–III tomas,  „Mažosios Lietuvos ensiklopedija”, II tomas.

Ilgainiui tėvų pramintas takelis atvedė mane į „Vagą“, tuo metu vienintelę grožinės literatūros leidyklą Lietuvoje. Būtent šioje vertėjų kalvėje smailinau savo kūrybinę plunksną vertimo dirvonuose. Man talkino puikūs redaktoriai ir vertėjai: V. Petrauskas (germanistas), V. V. Petrauskas (prancūzistas), J. Naujokaitis (vertėjas iš rusų, prancūzų, švedų kalbų ), R. Jankevičiūtė (prancūzistė), D. Urbas (meninio vertimo klasikas iš rusų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, jidiš kalbų) ir kt.”, – pasakojo Danutė.

Renginyje skambėjo kanklių muzika, kūrinius atliko Vilniaus „Ryto“progimnazijos mokytoja Ramunė Lusienė, lietuvių liaudies dainos „Oi toli, toli“, „Tu giruže, tu žalioji mano“.